- Vinco Ferinausko kolekcija – pati
didžiausia Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos
rinkinyje. Pratęsdamas parodų seriją „Panevėžio krašto
fotografai“, muziejus 2002 m. pabaigoje parengė Vinco Ferinausko
fotografijų parodą „Miežiškiai ir apylinkės 1918-1958
metais“. 2003 m. V.Ferinausko fotografijos buvo eksponuotos Panevėžio
kraštotyros muziejuje, Miežiškių kultūros centre, Parko
bibliotekoje Panevėžyje, Pasvalio krašto, Šiaulių fotografijos,
Kupiškio etnografijos bei Rokiškio krašto muziejuose.
- 2001 m. fotografo Juliaus Vaupšo dėka
į Panevėžio kraštotyros muziejų pateko per 1500 miežiškiečio
Vinco Ferinausko stiklo negatyvų. Šią gausią ir vertingą
kolekciją muziejui padovanojo fotografo sūnus Aleksas.
V.Ferinausko negatyvuose užfiksuotas Miežiškių ir aplinkinių
kaimų bei miestelių žmonių gyvenimas: moksleiviai ir mokytojai,
šauliai, pavasarininkai, Jaunųjų ūkininkų, kitų organizacijų
nariai, namų ruošos bei siuvimo kursų dalyvės, mokyklos, koplyčios,
tilto statyba, atskiri pastatai, žemės ūkio darbus dirbantys,
tautines ar religines šventes (Vytauto Didžiojo metų minėjimas,
vyskupo sutikimas) švenčiantys žmonės. Keliuose negatyvuose –
Raguvėlės dvaro aplinka. Vyrauja portretai, žmonių grupės,
vestuvės, laidotuvės. Daug fotografuota gamtoje. Negatyvuose užfiksuoti
vaizdai žavi šmaikštumu, netradicine kompozicija, nors neišvengta
ir trūkumų (arba nekreipta į juos dėmesio, pvz., į kadrą
netilpusi arklio galva nuotraukoje, vaizduojančioje Mamos mokyklą,
ar prie iškilmingo svečių stalo šmirinėjanti kiaulė).
V.Ferinausko fotografijos labai informatyvios, atskleidžiančios
aprangos, papročių savitumus, pateikiančios daug tam laikmečiui
būdingų detalių (miestelyje pasirodęs dviratis, motociklas,
automobilis, matyti besifotografuojančiųjų rankose laikomų
laikraščių ar žurnalų pavadinimai), atspindinčios
urbanizacijos pokyčius (beveik iš to paties taško nufotografuoti
tilto statybą projektuojantys matininkai ir jau pastatytas tiltas).
- V.Ferinauskas gimė 1892 m. balandžio
5 d. Užubalių kaime, netoli Debeikių miestelio (Anykščių r.).
Jaunystėje materialinė padėtis buvo sunki: anksti mirė tėvas,
teko pačiam užsidirbti duonos kąsnį. Apie 1910 m. V.Ferinauskas
pradėjo mokytis fotografijos pas tuo metu gerai žinomą Panevėžio
fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną, parodose
pelniusį ne vieną apdovanojimą. J.Trakmanas turėjo du mokinius
ir du retušuotojus. Jam už mokslą per metus reikėjo mokėti 75
rublius (tuo metu už tokus pinigus buvo galima nupirkti arklį).
- Gyvendamas Panevėžyje V.Ferinauskas
iš brolio Kazimiero, dirbančio Pajuosčio dvare, pramoko staliaus
bei dailidės darbų. Šiame dvare jis susipažino su dvarininkams
Meištavičiams tarnavusia Stanislava Lukavičiūte, o 1913 m.
lapkričio 10 d. jauna pora susituokė.
- Išmokęs fotografuoti bei retušuoti,
V.Ferinauskas grįžo į Debeikius ir, nusipirkęs paviljoną, pradėjo
dirbti savarankiškai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, su šeima
persikėlė gyventi į Miežiškius – nediduką miestelį netoli
Panevėžio. Namus išsinuomojo iš malūnininko Rimšos. Miežiškiai
savo fotografo dar neturėjo, tad V.Ferinauskas ėmė verstis
fotografuodamas.
- Fotografo paviljonas buvo gana kuklus
– iš lentų palei nuomojamą namą sukalta pašiūrė su įstiklintais
dideliais langais. Kukli buvo ir medžio dekoracija per visą sieną.
Elektros dar neturėjo. Chemikalus V.Ferinauskas gaminosi pats,
fotomedžiagas pirkdavo Panevėžyje. Fotografavo jis ne tik Miežiškiuose,
bet ir aplinkiniuose miesteliuose bei kaimuose, dažnai lankydavosi
tėviškėje. Keliskart per metus, per atlaidus ar sulaukę svečių,
jį kviesdavosi Raguvėlės dvaro savininkai Komarai. Tačiau dvaro
gyvenimo akimirkų negatyvuose išliko nedaug. Jiems užfiksuoti
fotografas naudojo didesnio formato stiklus, kuriuos vėliau sūnus
panaudojo šiltnamio langams stiklinti.
- Pasak fotografą menančių žmonių,
fotografavimui V.Ferinauskas sugaišdavo gana daug laiko: kol visus
sustatydavo, surikiuodavo, kol išgaudavo norimą nuotaiką, rasdavo
tinkamą apšvietimą, išvargindavo ne tik vaikus. Būdamas
linksmas, humorą mėgstantis žmogus, nuotraukose stengėsi išgauti
pakilią nuotaiką, suteikti savo personažams kartais kiek
sentimentaloko romantizmo. Fotografavo tik senaisiais fotoaparatais
maždaug iki 1958 metų. Atsiradus naujiems – moderniškesniems
fotoaparatams, šį amatą perėmė sūnus Aleksas. Tačiau ir
tuomet dar ilgai jam tėvas gamino ryškalus bei fiksažą.
- Kažin ar XX a. I pusėje mažų
miestelių fotografai galėjo išmaitinti šeimą versdamiesi vien
fotografo amatu. Dažniausiai jie mokėjo po kelis amatus.
V.Ferinauskas buvo auksinių rankų žmogus, dar ir puikus stalius
– sugebėjo pasigaminti viską, ko pačiam prireikdavo. O ir
kaimynai džiaugėsi turėdami pašonėje nagingą ir sumanų meistrą,
prireikus geraširdiškai atskubantį pagalbon.
- Gerai mokantis staliaus ir dailidės
darbus, V.Ferinauskas pirko seną namą Juostininkuose, parsigabeno
rąstus į Miežiškius ir, nusipirkęs lopinėlį žemės (apie
14,5 aro), pasistatė namus. Šalia užveisė sodą. Labai mėgo prižiūrėti
savo sodintus medžius, juos skiepijo, išvedinėjo naujas veisles.
Obuolius ir žiemą, ir vasarą veždavo į turgų parduoti. Turėjo
susikonstravęs sulčiaspaudę. Iš obuolių ir šermukšnių
darydavo puikų vyną, iš miežių – alų. Svečius vaišindavo
tik savos gamybos gėrimais. Ferinauskai turėjo nedidelį ūkelį,
laikė keletą gyvulių, vištų. Didelių turtų jie nesusikrovė,
tačiau namuose nieko netrūko.
- Anot vaikaičio Vyganto, kiekvieną
darbą senelis atlikdavo labai kantriai ir kruopščiai. Jei
darydavo kubilą, tai prie jo nors ir savaitę krapštysis, bet
padarys taip, kad vandens jis nepraleis nei žiemą, nei vasarą.
Pats virdavo medžio klijus. Kad būtų gražiau, savo gaminius mėgo
įmantriau papuošti. Kai ką sugalvodavo pats, kai ką nužiūrėdavo
iš knygų. Turėjo jų net keletą. Dirbo jis virtuvėje, ten stovėjo
varstotas, darbo stalas, prie kurio praleisdavo ilgas valandas retušuodamas
negatyvus. Toje pačioje virtuvėje ir miegodavo. Kiek vaikai ir anūkai
prisimena, virtuvė nuolat būdavo pilna dulkių, skiedrų, medžio
drožlių, kurios ir buvo jų pirmieji žaislai.
- Kuris amatas buvo mielesnis
V.Ferinausko širdžiai, sunku pasakyti. Artimųjų atmintyje iškyla
vienas nutikimas, kai apie 1959-uosius metus Miežiškiuose, netoli
pieninės, nukrito bombonešis, skridęs į netoliese esantį karinį
Pajuosčio oro uostą. Visi lakūnai žuvo. V.Ferinauskas nieko
nelaukęs nuskubėjo į avarijos vietą, bet ne fotografuoti – iš
jos parsigabeno lėktuvo ratus, kurių prireikė jo konstruojamiems
karučiams.
- V.Ferinauskas buvo savamokslis, tačiau
apsišvietęs žmogus. Savarankiškai pramoko rusų bei lenkų kalbų,
išmoko rašyti. Iki pat senatvės skaitė „Mokslą ir gyvenimą“,
domėjosi technika, mokslo naujovėmis, išradimais. Vis
apgailestavo, kad per anksti gimė – nebematys, kaip sparčiai
vystosi technika. Domėjosi, kas vyksta pasaulyje. Dirbdamas visąlaik
klausydavosi radijo, kas rytą eidavo į paštą parsinešti
„Tiesos“. Skaitydavo daug, neretai beskaitydamas ir užsnūsdavo.
Mėgo su paaugusiais vaikaičiais papolitikuoti, padiskutuoti. Buvo
patriotiškai nusiteikęs, jam rūpėjo Lietuvos likimas.
Nepaprastai mėgo kiną – nepraleisdavo nė vieno seanso, rodomo
kultūros namuose.
- Stanislava ir Vincas Ferinauskai išaugino
keturis vaikus: Oną, Zofiją, Aleksą ir Kostą. Vieną sūnų –
Juozuką – palaidojo dar kūdikį. Tėvo pėdomis pasekė sūnus
Aleksas, išmokęs ir fotografijos, ir staliaus, ir ūkio darbų.
Savo darytų nuotraukų Vincas nesaugojo – be gailesčio jas
degino. Liko tik tos, kurios pakliuvo į šeimos ar kaimynų
albumus. Nelabai saugojo ir negatyvus, daug jų sudužo, o didesni
stiklai, nuplovus emulsiją, buvo panaudoti ūkyje. Turėjo
V.Ferinauskas savo antspaudą, tačiau pavyko aptikti tik vieną jo
antspaudu pažymėtą nuotrauką.
- Net ir sulaukęs garbaus amžiaus,
V.Ferinauskas išliko guvus, aiškaus proto, energingas. Mirė
sulaukęs 83-ejų – 1975 m. gegužės 26 d. Palaidotas Miežiškiuose.
- V.Ferinausko kolekcija – pati didžiausia
Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinyje. Pratęsdamas
seriją „Panevėžio krašto fotografai“, muziejus 2002 metų
pabaigoje parengė Vinco Ferinausko fotografijų parodą „Miežiškiai
ir apylinkės 1918-1958 metais“ ir išleido albumėlį „Vincas
Ferinauskas ir jo fotografija“. Tai antrasis muziejaus leidinys, išleistas
Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis (pirmasis – 2000 m.
pasirodęs albumėlis „Tadas Bajarūnas ir jo fotografija“
pristatė 1920-1945 m. Krekenavoje dirbusį fotografą).
- Fotonuotraukas parodai iš
V.Ferinausko stiklo negatyvų atspausdino nuolatinis muziejaus
pagalbininkas ir rėmėjas fotomenininkas Saulius Saladūnas, parodą
apipavidalino dailininkė Danguolė Gailiūnaitė. Muziejus, susidomėjusius
ir norinčius eksponuoti šią parodą, prašome kreiptis telefonu 8
45 462331 arba el. paštu zitapikelytemuziejus@one.lt