- Prakartėlių parodos rengimo idėją
1998 m. pasiūlė italų menininkas, verslininkas ir mecenatas
Angelo Frosio. Jo tėvynėje prakartėlės yra labai mėgstamos.
Kiekviena šeima, laukdama Kalėdų, savo namuose įrengia prakartėlę.
A.Frosio idėja buvo nuoširdžiai sutikta Rokiškyje. Nuo 1999 m.
parodos dalyvių labai pagausėjo. Kasmet sulaukiama dalyvių iš
keliolikos rajonų, o 2000-2001 m. ir 2003 m. – iš Latvijos ir Čekijos.
- Prakartėlių įrengimo atsiradimas
yra siejamas su Šv. Pranciškaus vardu. Šis jo sumanymas ir įgyvendinimas
yra taip aprašomas Johannes Jorgensen knygoje „Šv. Pranciškus
Asyžietis“: „Kalėdas 1223-aisiais metais Pranciškus pasiryžo
švęsti, kaip dar niekuomet nebuvo švenčiamos. Greccio mieste
Pranciškus turėjęs gerą globėją matininką Giovani Vellitą,
kuris Pranciškui ir jo broliams buvo padovanojęs kalniuką, mišku
apaugusį.
- Šį savo globėją Pranciškus
pasikvietė pas save ir pateikė jam tokį sumanymą: „Aš noriu
šių metų Kalėdų naktį švęsti drauge su tavimi, tik
paklausyk, kaip aš esu sumanęs tai įvykinti. Miške prie
vienuolyno rasi uoloje didelį urvą. Tenai pastatyk prakartėlę,
pridėk šieno ir atvesk jautį ir asilą, kad būtų visa taip,
kaip Betliejaus kūtelėje kad buvo, Jėzui gimstant. Aš savo
akimis norėčiau regėti, kokiame skurde Dievo sūnus ant žemės
gimė.
- Globėjas viską paruošė. Žmonės,
išgirdę apie nepaprastą renginį, pradėjo plūsti iš visos
apylinkės, rankose nešini uždegtomis žvakėmis.
- Broliai vienuoliai, taipogi su degančiomis
žvakėmis, atsistojo prie prakartėlės, visas miškas atrodė
liepsnojąs nakties tamsoje – visa tai sudarė nepaprastai
graudingą reginį.
- Prakartėle pasinaudota vietoj
altoriaus, ir ant jos buvo atlaikytos šv. Mišios...
- Vėlai naktį pasibaigė šios
nepaprastos apeigos, iš kurių visi grįžo labai sugraudinti ir džiaugsmo
kupini“.
- Lietuvoje kartu su krikščionybe pamažu
prigijo ir prakartėlių įrengimo tradicija. Jas lipdė iš molio
arba drožė vietos meistrai.
- Figūros dažniausiai statomos po
molinių lentelių stogeliu. Tai yra lietuviškos prakartėlės
variantas, nes Betliejuje tvartelį atstojo nišos uolose. Liaudies
meistrai taip pat panaudodavo ir daugiau lietuviškų elementų. Kai
kur buvo naudojamos masinės gamybos prakartėlės.
- Sovietiniais metais prakartėlių
statymo tradicijos nebuvo puoselėjamos. Prakartėlės buvo daromos
iš to, ką bažnyčios turėjo, todėl daugelyje jų metų metais
žmones pasitikdavo tos pačios pabodusios prakartėlės.
- Nepriklausomybės metais padėtis keičiasi:
atsiranda bažnyčių, kuriose galima pamatyti naujų netikėtų, ir
net gyvų prakartėlių, organizuojamos jų parodos, į jų kūrimą
įtraukiami dailininkai, moksleiviai. Norint sukurti prakartėlę,
reikia turėti gerą skonį, žinių, jausti, kaip prakartėlė derės
prie bažnyčios aplinkos. Tas, kas daro prakartėlę, tarsi sako
pamokslą. Pamokslą, kuris truks per visas Kalėdas ir kurį išgirsi
kiekvieną kartą įėjęs į bažnyčią. Kūrybingas jaunimas
bando sukurti šiuolaikinę prakartėlę, ją suaktualinti. Plinta
tradicija įrengti prakartėles namuose, vaikų ugdymo įstaigose.
- Rokiškio krašto muziejuje nuo 1998
m. Kalėdų kasmet rengiamos respublikinės prakartėlių parodos. Jų
organizavimo idėją pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir
mecenatas Angelo Frosio, su Rokiškio krašto muziejumi
bendradarbiaujantis nuo 1994 m. Muziejininkams jis papasakojo, kad
jo tėvynėje Italijoje yra gili tradicija pasitinkant gražiausią
ir laukiamiausią metų šventę – šv. Kalėdas, kurti prakartėles
ir jomis puošti butus, miestų aikštes, vitrinas. Angelo Frosio
pasiūlė Rokiškio krašto muziejui organizuoti prakartėlių parodą,
kurios dalyviams jis skyrė didelį premijų fondą. Tai buvo nauja
idėja, todėl muziejininkams teko įdėti nemažai pastangų, kad
ji virstų tikrove.
- 1998 m. prakartėlių parodoje
dalyvavo tik rokiškėnai. Jos dalyviai buvo daugiausia mokiniai,
vaikų darželių auklėtiniai ir jų darbuotojai. Pirmojoje
parodoje vyravo piešiniai, mažiau buvo erdvinių kompozicijų.
- 1999 m. muziejininkai ir Angelo Frosio
nutarė parodoje eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas
ir netaikyti jokių apribojimų: išsilavinimo, amžiaus, medžiagų.
Nutarta, kad svarbiausias šios parodos darbų kriterijus bus meniškumas,
originalumas. 1999 m. respublikinei parodai darbus pateikė garsūs
Lietuvos tautodailininkai bei moksleiviai, darželinukai ir tokie žmonės,
kurie anksčiau nesidomėjo jokia kūryba. Parodoje buvo eksponuota
36 prakartėlės, tačiau jų autorių buvo žymiai daugiau, kadangi
12 prakartėlių buvo kolektyvinio darbo vaisius. Parodoje dalyvavo
Alytaus, Molėtų, Utenos, Panevėžio, Telšių, Vilniaus ir Rokiškio
prakartėlių kūrėjai. Per prakartėlių parodos uždarymą Angelo
Frosio visiems dalyviams įteikė premijas (premijų fondas buvo 10tūkst.
litų). Šios parodos naujovė buvo Europos parlamento
vicepirmininko Gvido Podestos įsteigta premija prakartėlei, kurios
autorius sugebėjo suderinti nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą.
Ši premija atiteko medžio drožėjui, ūkininkui Venecijui Jočiui
iš Rokiškio rajono Degenių kaimo.
- III respublikinėje prakartėlių
parodoje buvo eksponuojama 79 prakartėlės iš 12 Lietuvos miestų
ir rajonų bei Latvijos Respublikos Cėsio miesto. Šios parodos
dalyviai buvo nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki 90-metį atšventusios
močiutės – švilpynių meistrės Michalinos Počiulpienės.
Paroda turėjo dar vieną bruožą – prakartėlių kūrimo ėmėsi
šeimos. Trejus metus vykusios parodos parodė, kad prakartėlių kūrėjai
turi lakią fantaziją ir didelį išmoningumą. Prakartėles jie
kuria iš įvairiausių medžiagų ir įvairia maniera. Vieni jas
drožia iš medžio arba lipdo iš molio, realiai, detaliai
vaizduodami personažus, kiti figūras drožia labai apibendrintas,
nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie autoriai
stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikmečio atmosferą, būdingas
detales, aprangą. Kiti siekia nutolti nuo detalizavimo ir kurti
labai apibendrintą vaizdą. Kai kurie autoriai naudoja neįprastas
medžiagas, žieves, pakulas, šiaudus, kriaukleles, popierių,
putoplastą, vielos tinklą ir kt. Pasak kunigo Rolando Makricko,
norima žmonėms pateikti aktualią prakartėlę bei pačias Kalėdas.
- IV tarptautinėje prakartėlių
parodoje eksponuota per 112 prakartėlių. Dalyvavo kūrėjai iš
Alytaus, Vilniaus, Kauno r., Rokiškio, Pasvalio, Kupiškio, Plungės,
Telšių, Anykščių, Elektrėnų, Jonavos ir Cėsio (Latvija)
miestų.
- V prakartėlių parodoje eksponuota
120 prakartėlių iš 11 miestų ir rajonų. Tai buvo rekordinis
prakartėlių skaičius per 5 metus. Ši paroda buvo įdomi ir tuo,
kad joje dalyvavo daug šeimų.
- u 2003 m. gruodžio 15 d. – 2004 m.
vasario 28 d. vyko VI tarptautinė prakartėlių paroda. Eksponuota
60 prakartėlių iš 17 rajonų ir Čekijos Respublikos. Parodos
lankytojai galėjo susipažinti ir su geriausiomis ankstesnių metų
prakartėlėmis. 2003 metų prakartėlių parodos uždaryme dalyvavo
Europos parlamento vicepirmininkas Gvido Podesta, kuris 1999 m. yra
įsteigęs premiją geriausiai prakartėlei.
- „Daugelyje šalių vaizduojamas
netgi dangoraižių miestas, kuriame gimsta Jėzus, nes iš tiesų
Dievas niekur neišėjo iš pasaulio. Kristaus įsikūnijimas yra
nuolatinis. Ir į šią kultūrą Dievas ateina taip pat drąsiai,
kaip atėjo anais laikais. Dabartinė aplinka netrukdo Dievui veikti
pasaulį. Geroji naujiena yra gyva. Dievas nė vieno neatstumia ir
visa tai, ką mes išgyvename, neatskiria nuo Dievo veikimo. Koks
pasaulis yra – į tokį ir turime žiūrėti“ („Lietuvos
aidas“, 1999 12 24 Nr. 252, p. 24).
- Prakartėlių parodos Rokiškio krašto
muziejuje pritraukia ne tik didelį dalyvių skaičių, bet ir daug
lankytojų. 2001 m. sausio 10 d. buvo pasiektas rekordas. Rokiškio
krašto muziejaus prakartėlių parodą per vieną dieną apžiūrėjo
daugiau kaip 600 lankytojų.
- Po kiekvienos parodos Angelo Frosio
fondas skiria lėšų prakartėlėms įsigyti ir jas perduoda Rokiškio
krašto muziejui, kuriame kaupiama jų kolekcija. Dalis šios
kolekcijos 2000-aisiais – jubiliejiniais krikščionybės metais
buvo eksponuojama Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė
Lietuvos mene“.
;)
;)
;)
;)