Ar
pažįstame savo lankytoją?
Muziejų lankytojų
sociologiniai tyrimai
Vilma
KORLIENĖ
Lietuvos dailės muziejus
Paslaugas
teikiančios įstaigos nuolatos ieško informacijos apie tai, ko žmonės
nori ir kodėl jie to nori. Muziejus taip pat turi suprasti ir mokėti
analizuoti rinkoje vykstančius procesus, gauti ir valdyti informaciją.
Muziejų lankytojų sociologiniai tyrimai teikia informaciją, kuri leidžia
nustatyti lankytojų-vartotojų interesus. Šiandieną vis daugiau
muziejininkų suvokia, kad savo lankytojų pažinimas yra sritis, kuri
padeda geriau išsiaiškinti ir įgyvendinti muziejaus misiją ir tikslus.
Muziejų lankytojų sociologinių tyrimų analizė padeda pasirinkti sėkmingo
darbo kelią.
Muziejų
lankytojų sociologiniai tyrimai Vakarų Europoje
(Prancūzija, Vokietija)
Nuo XX a. 2
pusės Vakarų ir Vidurio Europos kraštų muzeologai ir sociologai
svarsto naujos disciplinos – muziejinės sociologijos teorijos ir
metodologijos bei praktikos ir metodikos problemas. Daugeliui tyrinėtojų
ir praktikų daugiausia rūpi vienas muziejinės sociologijos aspektas –
muziejų lankytojų sociologiniai tyrimai. Tuo tikslu kuriamos jų teorinės
ir metodinės nuostatos, atliekami sociologiniai tyrimai.
XX a. 7 dešimtmetyje Prancūzijoje Bourdieu ir Darbel studijoje
„L’amour de l’art – les musées d’art européens et leur
public“ („Meilė menui – Europos meno muziejai ir jų publika“)
paskelbė pirmąsias sampratas apie meno muziejų lankytojų tyrimo
specifiką1. Darbų apie muziejinės sociologijos problemas ir
studijų apie muziejų lankytojų sociologinius tyrimus tuo metu paskelbė
ir vokiečių, lenkų bei čekų muzeologai ir sociologai.
Muziejų lankytojų sociologiniai tyrimai buvo atliekami tradiciniu būdu
– anketine apklausa. Anketavimas yra seniausias lankytojų nuomonės
tyrimo būdas. Jean Galar rinkinyje „Floriliege“, skirtame Luvro
muziejaus lankytojams, gausu 200 metų senumo medžiagos iš muziejaus
lankytojų knygų, laiškų, dienoraščių. Gausu komentarų paprastų
lankytojų, rašytojų, diplomatų ir politikų, besistebinčių Luvro
lankytojais: kareiviais, šeimomis, pameistriais bei jų skaičiumi
(vidutiniškai 20 tūkst. per dieną, o sekmadieniais iki 30 tūkst.),
elgesiu (susižavėjimu, nesupratimu, niekinimu)2. Tačiau iki
XX a. vid. trūko kiekybinės informacijos. Tik anketinės apklausos sudarė
galimybę visapusiškai pažinti lankytoją.
Nuo XX a. vid. muziejų lankytojų sociologiniai tyrimai rutuliojosi itin
sparčiai. Iš pradžių buvo domėtasi atskirų muziejų lankytojų
sociologiniais tyrimais, o nuo XX a. 9 dešimtmečio pradėti globalesnio
pobūdžio tyrimai.
1973 m. Prancūzijoje įkūrus Kultūros ministerijos Tyrimų ir
perspektyvų departamentą, buvo pradėti reguliarūs tyrimai, davę pradžią
sociologiniam požiūriui į lankytojus, tačiau negalima pasakyti, kad
tai iš karto pakeitė muziejų veiklą. Tiktai 1977 m., atidarius
Pompidou centrą, jame buvo pradėta skaičiuoti lankytojų visumą
elektromagnetinių bilietų pagalba, siekta sužinoti skaičių ir
lankytojų, lankančių muziejų nemokamai. Be to, anketų ir apklausų
pagalba buvo bandoma išsiaiškinti lankytojų įpročius bei sudėtį.
XX a. 7 dešimtmetyje ‑ 8 dešimtmečio pradžioje lankytojų tyrimais
buvo susidomėta Vokietijoje. Artūras Meieris skatino muziejų lankytojų
tyrimus ir vertino juos kaip ateities veiklos efektyvumo garantą3.
Nuo 1982 m. Vokietijoje imta daryti daugelio regionų ir miestų muziejų
lankytojų sociologinius tyrimus. Juos planuoja (numato strategiją,
rengia metodiką) ir vykdo Muziejininkystės institutas Berlyne, jam
talkina Sociologijos instituto Karlsruhe specialistai. 1990 m. Hanso
Joachimo Kleino studijoje „Der Gläserne Besucher“ „Permatomas
lankytojas“), kurioje apibendrinti 1984 m. vykdyta 40-ties muziejų
lankytojų sociologiniai tyrimai, nurodoma, kad atliktų sociologinių
tyrimų ir jų duomenų analizavimo metodika turėtų sulaukti tiek mokslo
pasaulio, tiek muziejų ir jų veiklą prižiūrinčių institucijų
visapusiško dėmesio4.
1990 m. Prancūzijos muziejų direkcija, anketavimo būdu daugelyje šalies
muziejų organizavo jų lankytojų sociologinius tyrimus5.
Vienas pirmųjų prie šios programos prisijungė Luvro muziejus. Prie
muziejaus Kultūros skyriaus buvo įkurta analizės ir vystymo grupė,
kuri turėjo vykdyti kiekybinę analizę. Pirmoje analizėje, atliktoje
1993 m., anketinės apklausos būdu buvo siekiama sužinoti, kokį efektą
duos Prancūzijoje numatyta darbo laiko ir darbo apmokėjimo reforma. Aštuoniomis
kalbomis parengtos anketos buvo dalinamos kasose kas penkias dienas po šešioliktos
valandos. Lankytojas išeidamas informacijos centre palikdavo užpildytą
anketą, o kaip padėką už tai gaudavo atvirukų. Į anketos klausimus
atsakė apie 51 proc. lankytojų. Buvo surinkta 120 tūkst. anketų. Tai
sudarė palankias sąlygas pradėti ilgalaikių tyrimų programą. 40 tūkst.
išnagrinėtų anketų šiandien sudaro Luvro duomenų bazę, kuri leidžia
spręsti apie lankytojus pagal įvairius aspektus: sociodemografinę sudėtį,
apsilankymo motyvus, lankymosi sezoniškumą ir pan.
Remdamasi Luvro muziejaus pavyzdžiu, Prancūzijos kultūros ministerijos
Tyrimų ir perspektyvų departamentas priėmė sprendimą tęsti pradėtus
tyrimus, juos atliekant siekti kuo didesnio tikslumo, o tyrimo rezultatus
sieti su muziejų praktine veikla. Kiekvienas muziejus kas 3 mėnesius
departamentui turėjo pateikti šiuos duomenis:
- mokančių už muziejaus lankymą lankytojų skaičių: mokančių už
bilietą visą kainą ir sumažintą kainą;
- lankytojų pasiskirstymą savaitės dienomis, metų ketvirčiais, mėnesiais,
paros metu (diena, vakaras);
- grupių skaičius: moksleivių, studentų, suaugusių;
- nemokamai muziejų lankančiųjų skaičius.
Nuoseklūs tyrimai Prancūzijos muziejų rinkodaros specialistams leido
nustatyti svarbiausius lankytojų tipus (moksleiviai, vyresnio amžiaus žmonės,
dailininkai, specialistai ir kt.) ir jų pagrindinius poreikius:
- siekimą dvasiškai
tobulėti;
- rasti savo
vietą visuomenėje;
- rasti savo
vietą dailės pavelde, epochoje, regione;
- būtinybę
susieti gautą informaciją su kasdieniu savo gyvenimu.
Sociologiniai lankytojų tyrimai Prancūzijoje įtakojo ir muziejų
lankytojams teikiamų paslaugų pobūdį bei plėtrą. Muziejai, siekdami
pritraukti daugiau lankytojų, muziejų lankymą stengiasi susieti su
pramoga, atsipalaidavimu; su gera proga pažiūrėti į vitrinas ir
nusipirkti suvenyrų, atsigerti gaivinančių gėrimų, pavalgyti, pailsėti6.
Prancūzijos muziejuose lankytojams skirtos paslaugos pagal pobūdį
skirstomos į pagrindines, papildomas ir periferines. Pagrindinė paslauga
– tai nuoroda į konkretų istorijos ar dailės objektą. Papildomų
paslaugų paskirtis yra suteikti lankytojui papildomos informacijos
(ekskursijų vadovo, audiogido paslaugos, informaciniai ženklai ir kt.).
Periferinės paslaugos – maitinimo įmonės, drabužinės, parduotuvės,
knygynai ir kt. Jos nėra tiesiogiai susijusios su muziejų lankymu, jas
galima gauti kitoje paslaugų teikimo vietoje7.
Tokie teoriniai apibendrinimai yra pasiekiami nuolat ir sistemingai
stebint bei tiriant muziejų lankytojus.
Lietuvos
muziejų lankytojų sociologiniai tyrimai
Skirtingai nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, Lietuvos muziejų lankytojų
tyrimai dar netapo sistemingi. Šis muziejinės sociologijos aspektas iki
šiol nesulaukė tyrinėtojų dėmesio, šia tema, Lietuvoje nėra parašyta
nei vienos studijos.
Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyrius kasmet
rengia Lietuvos muziejų statistinių duomenų suvestines, kur dėmesio
skiriama ir muziejų lankytojams. Tačiau čia pateikiamas tik metinis
lankytojų skaičius, išskiriant duomenis apie organizuotus ir pavienius
lankytojus, taip pat edukacinių užsiėmimų bei muziejaus renginių
dalyvius.
1994 m. Lietuvos dailės muziejuje įkūrus Lankytojų aptarnavimo ir
informacijos skyrių pradėta kaupti ir analizuoti platesnę, nei metinė
lankytojų statistika, informaciją. Renkami visų LDM padalinių mėnesiniai
lankytojų duomenys ir kasmet sudarinėjamos statistinės lentelės. Minėtas
skyrius 1994-1995 m. pirmą kartą muziejuje atliko anketinę apklausą.
Anketų pagalba norėta išaiškinti vidutinį statistinį lankytoją, jo
nuomonę apie muziejų ir jo teikiamas paslaugas.
Antrą kartą LDM lankytojai buvo apklausiami 1999 m. gegužės mėn. per
parodą „Žalgirio mūšis“, eksponuotą Taikomosios dailės
muziejuje. Norėta sužinoti, kas daugiausia lankė parodą, kaip
lankytojai vertino paslaugas (personalo, gido, informavimo), parodos
sumanymą. 275 anketų analizė parodė, jog lankytojai palankiai vertina
parodos sumanymą9. Dauguma lankytojų nurodė, kad paroda
pateisino arba visiškai pateisino jų lūkesčius (45 ir 42,5 proc.). 59
proc. apsilankiusiųjų buvo moterys, 41 proc. – vyrai. Paaiškėjo, kad
parodą daugiausiai lankė moksleiviai – 56,7 proc. ir ne vilniečiai
‑ 64 proc. Buvo pastebėta, kad veiksmingiausia parodos reklama yra per
televiziją ir informacija, skelbiama mokyklose.
Ypač kruopščiai tirti Lietuvos dailės muziejaus suorganizuotos parodos
„Krikščionybė Lietuvos mene“ lankytojai. Paroda atidaryta taip pat
Taikomosios dailės muziejuje 1999 m. gruodžio 27 d., ji veiks iki 2003
m. pabaigos. Jos lankytojai tirti du kartus: 2000 m. vasario ir balandžio
mėnesį. Iš vasario mėn. vykdytos apklausos paaiškėjo, kad 68,9 proc.
parodos lankytojų buvo moterys, 31,1 proc. – vyrai, 26,0 proc. lankytojų
sudarė moksleiviai, 20,0 proc. – pensininkai, 7,3 proc. – studentai.
Tarp apklaustųjų net 60,3 proc. žmonių jau buvo lankęsi šiame
muziejuje, o 37,0 proc. jame lankėsi pirmą kartą. Apsilankiusiuosius
parodoje labiausiai sudomino Vilniaus katedros lobynas (41,5 proc.)10.
Atliekant parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ antrą tyrimą
(balandžio mėn.) buvo siekiama sužinoti, kaip lankytojai vertina parodą,
kas jiems labiausiai įsiminė. Apibendrinus lankytojų tyrimų duomenis
paaiškėjo įdomus faktas. „Žalgirio mūšio“ parodoje 62 proc.
apklaustųjų Taikomosios dailės muziejuje lankėsi pirmą kartą, o
parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ 60,3 proc. apklaustų žmonių
jau buvo lankęsi muziejuje anksčiau. Tai rodo, kad šis muziejus per „Žalgirio
mūšio“ parodą išugdė savo lankytoją11. Galima teigti,
kad statistinis parodos lankytojas yra 35-60 metų amžiaus.
2000 metų vasarą ir 2001 metų pavasarį Lietuvos liaudies buities
muziejaus lankytojus tyrė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
sociologijos specialybės studentas Augustas Gutautas12.
Anketinė apklausa vykdyta, norint nustatyti statistinio Liaudies buities
muziejaus lankytojo paveikslą, jo poreikius, požiūrį į teikiamas
paslaugas ir apskritai į muziejų. Anketoje buvo 15 klausimų apie muziejų
ir 8 klausimai demografiniams respondento duomenims nustatyti. 254
lankytojų sociologinės apklausos anketų duomenys rodo, kad dauguma
teigiamai vertina šio muziejaus specifiką atitinkančių renginių įvairovę
ir kiekį, tačiau daugelis neigiamai vertino tualetų būklę ir leidimą
įvažiuoti į muziejaus teritoriją automobiliu. Respondentai teigė, kad
jiems trūksta informacijos apie Liaudies buities muziejų ir
organizuojamus renginius. Bilietų kainos daugumai lankytojų atrodė
normalios.
Muziejų ar galerijų lankytojų apklausas yra dariusios kai kurios kitos
įstaigos.
1998 m. birželio-liepos mėn. Vilniaus miesto savivaldybės Turizmo
skyrius kartu su Ekonomikos departamentu atliko Vilniaus turistų apklausą.
Jos tikslas buvo sužinoti pagrindines Lietuvos turizmo rinkos
charakteristikas, gauti informacijos apie Vilnių aplankančius turistus.
Vienas anketos klausimų buvo apie miesto muziejų ir meno galerijų
lankymą. Apklausa buvo rengiama turistinio sezono metu ir per Pasaulinę
lietuvių dainų šventę, tad buvo apklausta daug JAV piliečių. Iš
viso apklausta 2122 užsieniečiai. Vilnių lankantys turistai,
nepriklausomai nuo kelionės tikslo, aktyviai praleido laiką mieste, iš
jų net 64 proc. apsilankė muziejuose13.
2000 m. Lietuvos kūno kultūros akademijos Turizmo vadybos specialybės
studentai atliko apklausą Kaune, prašydami atsitiktinai gatvėje sutiktų
žmonių anketoje pažymėti tik vieną žodį, kuris jų nuomone, susijęs
su „muziejumi“. Deja, 90 proc. apklaustųjų pasirinko apibūdinimą
„nuobodu“14.
2001 m. sostinės muziejų sociologinius tyrimus darė ir Vilniaus dailės
akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros
magistrantai. Tyrimai buvo atlikti mokyklose, gatvėse ir pačiuose
muziejuose. Iš 50 apklaustųjų, teigusių, kad muziejuose apsilanko 1-2
kartus per metus, tik vienas galėjo tiksliai atsakyti į klausimą, kas
juose tuo metu vyko. Trys sugebėjo įvardyti paskutinį lankytą muziejų
bei jame vykusią parodą (tyrimo dienomis dailės muziejuose per dieną
vidutiniškai apsilankė 5-6 lankytojai, tuo tarpu galerijose – apie
11). Visi respondentai, tarp jų ir gerai atsiliepę apie matytą parodą,
nesižavėjo muziejų atmosfera, jų teikiamomis paslaugomis. Dalis juos
apibūdino kaip nykius ar nepatogius, kitų atsakymai bylojo apie
abejingumą. Iš trisdešimtyje Vilniaus mokyklų apklaustųjų mokytojų
nei vienas nėra gavęs informacijos apie parodas-paskaitas ar edukacines
programas tiesiogiai iš muziejų ar mokyklose, nors visi to pageidavo.
70% mokytojų teigė, jog viena svarbiausių nelankymo priežasčių yra
mokamas įėjimas mokytojams (jie nežinojo, kad kai kuriuose muziejuose
su grupe atvykęs mokytojas įleidžiamas nemokamai). Daugelyje muziejų
su lankytojais bendraujantis personalas negalėjo suteikti informacijos
apie būsimas parodas ir kitokius muziejaus organizuojamus renginius, nei
viename tirtame muziejuje neteikiamos gidų paslaugos bent trimis
pagrindinėmis Europos kalbomis.
Lietuvos muziejų lankytojų tyrimai tėra pradinėje stadijoje. Surinkta
ir archyvuose kaupiama medžiaga dažniausiai yra epizodinė ir bendro pobūdžio
(metinis muziejaus lankytojų skaičius), nėra palyginamosios ar
statistinės analizės. Tai leidžia teigti, kad šie skaičiai tėra
svarbūs tik buhalterinei apskaitai, nes lankomumas susijęs su pajamomis,
gautomis už parduotus bilietus. Lankytojų skaičių muziejai nustato
pagal parduotus bilietus, tačiau jie neturi duomenų apie atskiras
lankytojų grupes – nemokamai lankančius muziejus, užsienio turistus,
besilankančias šeimas, lankytojus poilsio dienomis ir t. t.
Išvados
XX a. antroje pusėje Vakarų ir Vidurio Europos muziejuose pradėti
reguliarūs lankytojų tyrimai davė pradžią muziejinei sociologijai.
Nuo XX a. 8 dešimtmečio pradžios didieji Vakarų ir Vidurio Europos
muziejai pradėjo intensyviai vykdyti lankytojų sociologinius tyrimus, o
nuo 9 dešimtmečio – kurti bendras lankytojų sociologinių tyrimų
programas, apimančias kelis krašto regionų ar viso krašto atskirų tipų
muziejus. Nors muziejų lankytojų tyrimai pradėti palyginti vėlai, tačiau
šis procesas sparčiai plėtojosi. Netrukus muziejinė sociologija užėmė
svarbią vietą muziejų vadyboje.
Palyginti su kitomis Europos šalimis Lietuvos muziejų lankytojų
sociologiniai tyrimai pradėti gerokai vėliau – XX a. 10 dešimtmetyje.
Kelių muziejų ir kt. institucijų atliktos lankytojų anketinės
apklausos tėra pavieniai tyrimai, o surinkta informacija apie lankytojus
dažniausiai yra bendro pobūdžio (metinis muziejaus lankytojų skaičius).
Be to, lankomumo tyrimai atliekami epizodiškai, nėra duomenų ir analizės.
Išnašos:
1.
Fourteau
C.
Une mise en oeuvre differente de l’OPP: l’observatoire du Louvre.
Musee et service des publics. Paris, 2001. P.
52.
2.
Fourteau
C.
Une mise en oeuvre differente de l’OPP: l’observatoire du Louvre.
Musee et service des publics. Paris, 2001. P.
53.
3.
Meier A.
Museumssoziologie-eine neue Disziplin? Zu Arbeiten polnischer. Neue
Museumskunde. Berlin, 1974, nr. 1. P. 73.
4.
Klein,
H. J.
Der
gläserne Besucher: Publikumsstrukturen einer Museumslandschaft. Berlin,
1990. P. 7-8.
5.
Fourteau
C.
Une mise en oeuvre differente de l’OPP: l’observatoire du Louvre.
Musee et service des publics. Paris, 2001. P.
52.
6.
Dierking
L. D.
Role de l’interaction socials dans l’experience museale. Publics et
Musees. Lyon, 1994. No. 4, janvier-juin. P
47.
7.
Lubytė
E. Modernaus ir šiuolaikinio
meno muziejaus Vilniuje struktūrinis modelis. Menotyra. Vilnius, 2001.
Nr. 4(25). P. 55.
8.
Lubytė
E. Modernaus ir šiuolaikinio
meno muziejaus Vilniuje struktūrinis modelis. Menotyra. Vilnius, 2001.
Nr. 4(25). P. 56.
9.
Keršytė
N.
Muziejai ir visuomenė: jų tarpusavio sąveika. Muziejininkystės
biuletenis. Vilnius, 2001. Nr. 2-3. P.
7.
10.
Jarockienė,
N. Ryšiai su visuomene Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė
Lietuvos mene“. Iš Muziejų vadyba: seminarai, teorija, praktika.
Vilnius, 2002. P. 38.
11.
Jarockienė
N.
Ryšiai su visuomene Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė
Lietuvos mene“. Muziejų vadyba: seminarai, teorija, praktika. Vilnius,
2002. P. 38.
12.
Keršytė
N.
Muziejai ir visuomenė: jų tarpusavio sąveika. Muziejininkystės
biuletenis. Vilnius, 2001. Nr. 2-3. P. 7.
13.
Vilniaus miesto
savivaldybė, Ekonomikos departamentas, Turizmo skyrius. 1998. Vilniaus
turistų vasaros apklausos rezultatai. 1998. P. 2.
14.
Kamarauskienė
D.
Muziejaus išoriniai ir vidiniai ryšiai. Muziejų vadyba: seminarai,
teorija, praktika. Vilnius, 2002. P. 22.
Do
We Recognize Our Visitor?
Sociological Researches of Museum Visitors
Vilma
KORLIENĖ
Lithuanian Art Museum
The
author of the article compares experience of the sociological research of
the Lithuanian museum visitors, and that of the Western Europe.
This type of research was started in Lithuanian in the last decade of
XX-th century. The most detailed research is done about the exhibition:
“Christianity in Lithuanian Art” in Lithuanian Art Museum (open from
December 1999 until the end of 2003). The subjects of research were sexes
of visitors, occupations of visitors (school children, students, and
pensioners), how often they come to the museums, what they did recall from
the expositions, how do they evaluate exhibitions. The rest of the
research-material collected at the other expositions about visitors was
limited: that was only the data about the number of visitors that museum
needs for accountancy.
Contact: Vilma Korlienė
Lithuanian Art Museum
4 Didžioji / Bokšto 5 str., LT-2001 Vilnius
Tel (+370) 5 2628030
Fax (+370) 5 2126006.
Email: muziejus@ldm.lt