- Keletas
pagiriamųjų žodžių tradicinei XIX Lietuvos medalio kūrėjų
stovyklai
-
- Algimanta DARGIENĖ,
menotyrininkė
-
- Gyvenant europietiškos civilizacijos
cikle, lietuviškoji kultūra egzistuoja ir yra pripažįstama tiktai
pozityvaus įnašo į bendrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj.
- A.J.Greimas
-
- Telšiai yra reikšmingas miestas
Lietuvos kultūros istorijoje. 2003 metais Lietuvos medalio kūrėjų
stovykla siekė įprasminti šio Žemaitijos regiono, Telšių krašto
kultūros istoriją ne tik Lietuvos kontekste, bet ir medaliuose.
- Medalio mene kūrybos procesas įgyja
kitą dimensiją, atsiranda santykis tarp istorijos ir meninės
plastikos, būties ir kūrėjo misijos. Medalio kūrimo procesas žadina
atmintį, medalis susieja praeitį, dabartį ir ateitį, jis tampa
to laikmečio patikimu sergėtoju.
- u Šioje kūrybinėje stovykloje
susijungė paveldas ir dabartis, istorikai ir dailininkai, mokytojai
ir mokiniai, ir ta jungtis suskambėjo amžinybe medalio plastikoje.
- Kūrybinė stovykla, prasidėjusi
diskusija apie lietuvių ir žemaičių teritorinį susiskirstymą
bei kovas su kryžiuočiais, žvarbią žemaitišką dieną
patikrinus žemių ribas, nuo Sprūdės piliakalnio ( koks peizažas!)
apžvelgus savą teritoriją, pamačius prieš 6 tūkstantmečius
kunigaikščio Vykinto legendiniame mieste protėvių įrėžtus ženklus
akmenyse, XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos dalyviai ne
galando karo kirvius, ne lydė bronzos ginklams, bet ieškojo
medalio plastikos, turinio ir jo paskirties santykio, nedylančioje
materijoje įspaudžiant savo žymę ateičiai. Vienintelis
militaristinis motyvas – Beatos Sietinšienės lietuviškų
„guzikų“ kariuomenės žygis į Vakarus naujų marškinių
formoje.
- Stovykloje autoriai kūrė tradicinius
medalius ir laisvas interpretacijas tiek medalio plastikos, tiek ir
temos požiūriu, taikydami koliažo, asambliažo principus, priartėdami
prie ekslibriso specifikos ar skulptūrinės formos, tęsdami Fluxus
idėjas.
- Petras Gintalas, visą pagarbą
atiduodamas Žemaitijos miesteliams, fiksuoja praeities fragmentus,
meistriškai jungdamas motyvus ir šrifto ornamentiką trapioje
tradicinio medalio reljefo plastikoje. Jo medaliai, talpindami
savyje paminklus, asmenybes, datas, architektūros fragmentus ir
jausmą, patys tampa paminklais – patikimais laiko sergėtojais.
- Saulius Bertulis, nuolatinis stovyklų
metraštininkas, betarpiškai ženklina stovyklos eigos dvasią.
- Remigija Vaitkutė, likdama ištikima
tradicinei medalio plastikai ir pamėgtam asmenybių įamžinimui,
temos interpretacijose šmaikštauja su nemenka ironijos doze.
Abstrakčiai suvokiama Europos Sąjunga jai asocijuojasi su
Briuselio kopūstais ir vitaminais : „Tautos gerovė – aukščiau
visko“.
- Inspiruotas istorinių faktų, Antanas
Olbutas kuria naują plastinę formą – išgrynintą ženklą. Žemo
reljefo estetizuota medalio plastika harmonizuoja liniją, išraiškingą
siluetą, plokštumos subtilią faktūrą ir prasmingai kalbančią
erdvę („Džiugo piliakalnis“, „Žemaitijos gyvačių
tramdytojas“, „Japonų graviūros Lietuvos dailės muziejuje“,
„Režisierė“ ir kt.) Lakoniška, tvirtos struktūros medalio
forma telkia skulptūrinį monumentalumą arba grafišką vaizdą.
- Romualdas Inčirauskas metalo plokštėse–istoriniuose
koliažuose inkrustuoja fotokorozijos būdu emalėje ar varyje
perkeltus fotografijų fragmentus, senųjų Telšių motyvus.
Biblinis tekstas medaliuose – tai užuomina į nepelnytą lietuvių,
žemaičių, žydų istorijos Telšiuose užmarštį, jos korektūrą.
- Mechanizmų reliktuose Vytautas
Mockaitis ieško temos analogo ir konceptualią idėją išreiškia
gatavų daiktų, detalių, sraigtų tarpusavio jungties santykiu, įterpdamas
ir organiką. Medalyje „Lituanikos tragedijai atminti“ jis
surado netikėtą asociaciją, poetišką įvaizdį jai –
deformuotą laumžirgį įterpęs lėktuvo sraigtą primenančiame
sarkofage. Medalio montaže jungdamas stiklą, veidrodį, šaukštus
ir kt., V.Mockaitis išradingai intriguoja kiekvieną žiūrovą, įtraukdamas
jį į temos aktualiją. Rimtai juokaudamas, ekonomines problemas ir
perspektyvą ES jis perteikia šaukšto ir šakutės kompozicijose.
- Išgryninta plastika ir gilumu, ir idėjos
raiškos paprastumu nustebino B. Sietinšienės medaliai. Ji temos
interpretacijai surado labai taiklią formą, simbolį–skepetaitę,
verpstę, drabužį, sagą, kompaktinę plokštelę.
- Jaunųjų menininkų medaliuose dažnai
suskamba nostalgijos motyvas „kažkam“ tikram, žemaitiškam. Ar
tai būtų Eglės Čejauskaitės „Žemaitiška lopšinė“,
„Telšių geležinkelis“, Šarūnės Vaitkutės skrynios ženklas,
legenda tapusiam žmogui atminti skirtas Jurgos Erminaitės medalis.
Trapūs, grafiški, primenantys vario raižinius, Dainiaus Narkaus
medaliai byloja apie autoriui artimą juvelyrinę medalio plastiką.
Apskritai metalo meno studijos studentai ir absolventai šioje
stovykloje įtvirtino tradicinio medalio plastiką.
- Vilniaus dailės akademijos Telšių
dailės ir dizaino fakulteto Gaminio dizaino studijos studentai, neužangažuoti
tradicinio medalio plastikos reikalavimų, medžiagų technologijų,
taisyklių, eksperimentavo. Jų laisvos interpretacijos, originalios
idėjos ir netradicinės medžiagos (kramtoma guma, šokoladas,
plastikas yra tartum stimulas medalio meno plastinėms galimybėms.
- Remigijus Praspaliauskas idėjos
koncepcijai suranda taiklią formą ir medžiagą. Medžiaga jam
labai svarbi, neatsiejama idėjos dalis. Remigijus, anotuodamas
medalius Jurgiui Mačiūnui ir Jonui Mekui, tartum konstatuoja –
mes seniai esame Europoje, ir jau palikta žymė ne tik Fluxus sąjūdyje,
Europos kultūroje...
- Egidijus Praspaliauskas medalio
plastiką kuria tapybiškai lipdydamas kramtoma guma. Medalis „Žemaituką
į Europą“ nemeluota deformacija arba taiklus nepataikymas žemaituko
– medinio arkliuko – plastikoje, mano manymu, viena geriausių
temos interpretacijų, pavykusi medalio ir meno jungtis.
- Stovykloje buvo ir liko svarbi
kiekvieno kūrėjo autonomija santykyje su istorija ir medalio
plastika, kaip svarbi Žemaitijos, jos kultūros istorijos savastis
Lietuvos kelyje į Europos Sąjungą.
- XIX Lietuvos medalio kūrėjų
stovykla – tai dar vienas medalio meno istorijos tarpsnis, paženklintas
vardais, datomis, originaliomis idėjomis, papildęs ir Žemaičių
muziejaus „Alka“ medalių kolekciją.