<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Keletas pagiriamųjų žodžių tradicinei XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovyklai
 
Algimanta DARGIENĖ, menotyrininkė
 
Gyvenant europietiškos civilizacijos cikle, lietuviškoji kultūra egzistuoja ir yra pripažįstama tiktai pozityvaus įnašo į bendrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj.
A.J.Greimas
 
Telšiai yra reikšmingas miestas Lietuvos kultūros istorijoje. 2003 metais Lietuvos medalio kūrėjų stovykla siekė įprasminti šio Žemaitijos regiono, Telšių krašto kultūros istoriją ne tik Lietuvos kontekste, bet ir medaliuose.
Medalio mene kūrybos procesas įgyja kitą dimensiją, atsiranda santykis tarp istorijos ir meninės plastikos, būties ir kūrėjo misijos. Medalio kūrimo procesas žadina atmintį, medalis susieja praeitį, dabartį ir ateitį, jis tampa to laikmečio patikimu sergėtoju.
u Šioje kūrybinėje stovykloje susijungė paveldas ir dabartis, istorikai ir dailininkai, mokytojai ir mokiniai, ir ta jungtis suskambėjo amžinybe medalio plastikoje.
Kūrybinė stovykla, prasidėjusi diskusija apie lietuvių ir žemaičių teritorinį susiskirstymą bei kovas su kryžiuočiais, žvarbią žemaitišką dieną patikrinus žemių ribas, nuo Sprūdės piliakalnio ( koks peizažas!) apžvelgus savą teritoriją, pamačius prieš 6 tūkstantmečius kunigaikščio Vykinto legendiniame mieste protėvių įrėžtus ženklus akmenyse, XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovyklos dalyviai ne galando karo kirvius, ne lydė bronzos ginklams, bet ieškojo medalio plastikos, turinio ir jo paskirties santykio, nedylančioje materijoje įspaudžiant savo žymę ateičiai. Vienintelis militaristinis motyvas – Beatos Sietinšienės lietuviškų „guzikų“ kariuomenės žygis į Vakarus naujų marškinių formoje.
Stovykloje autoriai kūrė tradicinius medalius ir laisvas interpretacijas tiek medalio plastikos, tiek ir temos požiūriu, taikydami koliažo, asambliažo principus, priartėdami prie ekslibriso specifikos ar skulptūrinės formos, tęsdami Fluxus idėjas.
Petras Gintalas, visą pagarbą atiduodamas Žemaitijos miesteliams, fiksuoja praeities fragmentus, meistriškai jungdamas motyvus ir šrifto ornamentiką trapioje tradicinio medalio reljefo plastikoje. Jo medaliai, talpindami savyje paminklus, asmenybes, datas, architektūros fragmentus ir jausmą, patys tampa paminklais – patikimais laiko sergėtojais.
Saulius Bertulis, nuolatinis stovyklų metraštininkas, betarpiškai ženklina stovyklos eigos dvasią.
Remigija Vaitkutė, likdama ištikima tradicinei medalio plastikai ir pamėgtam asmenybių įamžinimui, temos interpretacijose šmaikštauja su nemenka ironijos doze. Abstrakčiai suvokiama Europos Sąjunga jai asocijuojasi su Briuselio kopūstais ir vitaminais : „Tautos gerovė – aukščiau visko“.
Inspiruotas istorinių faktų, Antanas Olbutas kuria naują plastinę formą – išgrynintą ženklą. Žemo reljefo estetizuota medalio plastika harmonizuoja liniją, išraiškingą siluetą, plokštumos subtilią faktūrą ir prasmingai kalbančią erdvę („Džiugo piliakalnis“, „Žemaitijos gyvačių tramdytojas“, „Japonų graviūros Lietuvos dailės muziejuje“, „Režisierė“ ir kt.) Lakoniška, tvirtos struktūros medalio forma telkia skulptūrinį monumentalumą arba grafišką vaizdą.
Romualdas Inčirauskas metalo plokštėse–istoriniuose koliažuose inkrustuoja fotokorozijos būdu emalėje ar varyje perkeltus fotografijų fragmentus, senųjų Telšių motyvus. Biblinis tekstas medaliuose – tai užuomina į nepelnytą lietuvių, žemaičių, žydų istorijos Telšiuose užmarštį, jos korektūrą.
Mechanizmų reliktuose Vytautas Mockaitis ieško temos analogo ir konceptualią idėją išreiškia gatavų daiktų, detalių, sraigtų tarpusavio jungties santykiu, įterpdamas ir organiką. Medalyje „Lituanikos tragedijai atminti“ jis surado netikėtą asociaciją, poetišką įvaizdį jai – deformuotą laumžirgį įterpęs lėktuvo sraigtą primenančiame sarkofage. Medalio montaže jungdamas stiklą, veidrodį, šaukštus ir kt., V.Mockaitis išradingai intriguoja kiekvieną žiūrovą, įtraukdamas jį į temos aktualiją. Rimtai juokaudamas, ekonomines problemas ir perspektyvą ES jis perteikia šaukšto ir šakutės kompozicijose.
Išgryninta plastika ir gilumu, ir idėjos raiškos paprastumu nustebino B. Sietinšienės medaliai. Ji temos interpretacijai surado labai taiklią formą, simbolį–skepetaitę, verpstę, drabužį, sagą, kompaktinę plokštelę.
Jaunųjų menininkų medaliuose dažnai suskamba nostalgijos motyvas „kažkam“ tikram, žemaitiškam. Ar tai būtų Eglės Čejauskaitės „Žemaitiška lopšinė“, „Telšių geležinkelis“, Šarūnės Vaitkutės skrynios ženklas, legenda tapusiam žmogui atminti skirtas Jurgos Erminaitės medalis. Trapūs, grafiški, primenantys vario raižinius, Dainiaus Narkaus medaliai byloja apie autoriui artimą juvelyrinę medalio plastiką. Apskritai metalo meno studijos studentai ir absolventai šioje stovykloje įtvirtino tradicinio medalio plastiką.
Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės ir dizaino fakulteto Gaminio dizaino studijos studentai, neužangažuoti tradicinio medalio plastikos reikalavimų, medžiagų technologijų, taisyklių, eksperimentavo. Jų laisvos interpretacijos, originalios idėjos ir netradicinės medžiagos (kramtoma guma, šokoladas, plastikas yra tartum stimulas medalio meno plastinėms galimybėms.
Remigijus Praspaliauskas idėjos koncepcijai suranda taiklią formą ir medžiagą. Medžiaga jam labai svarbi, neatsiejama idėjos dalis. Remigijus, anotuodamas medalius Jurgiui Mačiūnui ir Jonui Mekui, tartum konstatuoja – mes seniai esame Europoje, ir jau palikta žymė ne tik Fluxus sąjūdyje, Europos kultūroje...
Egidijus Praspaliauskas medalio plastiką kuria tapybiškai lipdydamas kramtoma guma. Medalis „Žemaituką į Europą“ nemeluota deformacija arba taiklus nepataikymas žemaituko – medinio arkliuko – plastikoje, mano manymu, viena geriausių temos interpretacijų, pavykusi medalio ir meno jungtis.
Stovykloje buvo ir liko svarbi kiekvieno kūrėjo autonomija santykyje su istorija ir medalio plastika, kaip svarbi Žemaitijos, jos kultūros istorijos savastis Lietuvos kelyje į Europos Sąjungą.
XIX Lietuvos medalio kūrėjų stovykla – tai dar vienas medalio meno istorijos tarpsnis, paženklintas vardais, datomis, originaliomis idėjomis, papildęs ir Žemaičių muziejaus „Alka“ medalių kolekciją.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16