- 2003 m. birželio mėnesį per kurortinio sezono atidarymą
Druskininkų miesto muziejus pakvietė gyventojus ir miesto svečius
į naują ekspoziciją „Pirmieji Druskininkų gydytojai“.
- Daugiau kaip šimtmetį sklaidomo tik studentų, mokslo darbuotojų
ar istorikų entuziastų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių
skyriaus fondo „Vilniaus Medicinos draugija“ medžiaga buvo,
nors ir labai fragmentiškai, paviešinta visai visuomenei. Gydytojų
portretai, jų rankraščių, spaudinių, knygų ištraukos liudija
apie tikrųjų Druskininkų kurorto „statytojų“ – gydytojų
(Aniceto Renjė, Ignaco Fonbergo, Ksavero Volfgango, Jono Pileckio,
Kazimiero Chonskio, Izidoriaus Nahumovičiaus, Jono Adomavičiaus,
Vilio Gregorio) veiklą. Norėdami
suprasti, kokį didžiulį darbą nuveikė šie žmonės, turime grįžti
į XIX a. pradžią, į tą laiką, kai, pasak įžymaus istoriko
Teodoro Narbuto, Druskininkai tebuvo tik šešių kiemų vietovė.
- Galima sakyti, T. Narbuto pirmoji pažintis su Druskininkais buvo
kartu ir atsitiktinė, ir lemtinga. 1813 m. jis pajuto nepakeliamus
skausmus kojose. Vilniaus medikai nustatė nepagydomą raumenų
paralyžių, todėl T. Narbutas susikonstravo susisiekimo priemonę
– vežimaitį su ratukais. Turbūt gresiančio luošumo istorikas
nebūtų išvengęs, jeigu ne jo kaimyno, neturtingo bajoro,
pasakojimas apie gydomuosius Druskininkų vandenis. T. Narbutas,
patikėjęs kaimynu, nutarė išmėginti šiuos gamtos stebuklus:
„Taigi aš, dar naudodamasis paskutinėmis vasaros dienomis, 1814
metų rugpjūčio 28 dieną išvykau iš
namų.<...> Šeimininkas, į kurio trobą kaime užėjau,
buvo pavarde Sūrutis – labai paslaugus ir saikingas piniginiuose
reikaluose žmogus. Jo troboje gavau kambarį, kurį nuo šeimininkų
galo skyrė tik priemenė. Pats šeimininkas, pasikliaudamas žiniomis,
gautomis iš tą reikalą išmanančių žmonių ir savo asmenine
praktika, tapo mano patarėju ir gydytoju. Kiekvieną rytą jis man
atnešdavo molinį ąsotėlį mineralinio vandens, kurį turėdavau
išgerti, o vonioms naudojo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo
katile, po atviru dangumi, čia pat, prie keliuko į kaimą, toje
pusėje, kur buvo šaltiniai“.Taip pasigydęs tris vasaras pas
kaimo daktarus, Lietuvių tautos istorijos autorius visiškai
pasveiko: „Numečiau ramentus ir jau be jų grįžau pas laimingus
šeimynykščius – išgijęs luošys,
toks sveikas, koks buvau jaunystėje, nors tuomet man jau
buvo keturiasdešimt penkeri metai amžiaus. Nuo to laiko iš Dievo
malonės esu sveikas ir nevartoju jokių vaistų, tik kasdieninėse
maldose dėkoju Aukščiausiajam, kad mūsų kraštą apdovanojo
tokiais stebuklingai gydančiais Druskininkų vandenimis“¹.
- Ši istorija, aprašyta 1845 metų pirmajame Undinės sąsiuvinyje,
patvirtina jau kelis šimtmečius sklandančias
legendas apie Druskininkų vandenis ir vietos gydytojus –
„stebukladarius“ – Sūručius.
- Koks buvo tokių pasakojimų efektas iliustruoja ir tas faktas,
kad 1790 m., kaip nurodo Ignacas Fonbergas, Druskininkų šaltinio
mineralinio vandens cheminės sudėties ir gydomųjų ypatybių
tyrimu susidomėjęs karaliaus Stanislovo Augusto asmeninis
gydytojas. Deja, tie tyrimai, kaip ir Rumelio, M.Mianovskio, gal dėl
to, kad nebuvo paskelbti, neišliko.
- Didelis postūmis plėtoti Druskininkuose kurortinį gydymą buvo
I. Fonbergo atlikti Druskininkų šaltinių mineralinio vandens
cheminės sudėties tyrimai. Tai pirmieji tyrimai, kurių aprašymas
išliko. I.Fonbergas ne tik ištyrė vandenį, bet ir parengė tuo
klausimu pranešimą, kurį 1835 m. perskaitė Vilniaus
medicinos-chirurgijos akademijoje ir, tais pačiais metais jį praplėtęs,
išspausdino. I.Fonbergo iniciatyva buvo parengtas ir Druskininkų
gydyklos projektas, kurį patvirtino pats imperatorius, Druskininkų
mineraliniams šaltiniams ir gydyklai įrengti paskyręs 25 tūkst.
sidabro rublių kreditą.
- Kitas kurorto kūrimosi laikotarpiu Druskininkuose praktikavęs
gydytojas Kazimieras Chonskis nurodo, kad dar iki Druskininkų
kurorto įsteigimo, 1830 m., Gardino gydytojų draugija yra svarsčiusi
Druskininkų mineralinio vandens poveikį organizmui ir pasakiusi
savo nuomonę tuo klausimu. Kaip konstatavo draugija, Druskininkų
šaltinių mineralinis vanduo sėkmingai gydąs lėtinį reumatą,
skrofuliozę, lėtinius odos išbėrimus, virškinamojo trakto ir
moterų ligas.
- Druskininkų kurortinio gydymo raida ypač domėjosi bei rūpinosi
gydytojai, dirbę šiame kurorte daugelį metų: nuo 1837 m. –
L.Zembžyckis, nuo 1838 m. – A.Renjė, nuo 1839 m. –
K.Volfgangas, nuo 1842 m. – J.Pileckis ir kiti. 1841 m. įsteigta
Druskininkų gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti
Druskininkuose kurortinį gydymą. Draugijos darbe aktyviai dalyvavo
gydytojai K.Volfgangas, A.Renjė, L. Zembžyckis, I. Nahumovičius,
P.Savickis, E. Pruskis, K.Chonskis, A.Hrynievičius,
S.Pšeborovskis, S.Rosolovskis ir kiti. A.Renjė nurodo, kad
draugijos įsteigimo metais įvyko 7 jos valdybos posėdžiai,
kuriuose buvo svarstomi šie klausimai: Druskininkų šaltinių
pavadinimas, gydomojo purvo apsauga ir taupymas, ligonių kurortinio
režimo ir dietos nustatymas, kurorto buitiniai klausimai ir kita ².
- Pavarčius gydytojų pastabas,
stebina medikų prisiimtas Druskininkų propaguotojo vaidmuo.
Stebina veiklos baras, kuriame darbavosi pirmieji gydytojai. Be išsamių
mineralinio vandens tyrimų, ligos istorijų bei sėkmingų išgijimų
aprašymų, besigydančiųjų statistikos, dietų aprašų beveik
kiekvieno iš medikams profesionalams skirtoje literatūroje ypač
daug dėmesio skiriama Druskininkų istorijai. Pirmasis oficialus
kurorto gydytojas Anicetas Renjė 1839 – 1844 m. rašytuose
tekstuose „O Wodach mineralnych Druskieniskich“ Druskininkų
praeičiai skiria visą dalį,
kurioje cituoja ir Dusburgietį (originalo kalba), ir patį T.
Narbutą, tačiau ne tik „Lietuvių tautos istoriją“, bet ir žodinius
istoriko pasakojimus. Aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą,
Raigardą. Istorinėje savo rašinio dalyje rado vietos ir šios
vietovės gamtai bei gyvūnijai. Negana to, pasirūpino, kad 1841 m.
bendras Druskininkų miesto vaizdas būtų perteiktas piešiniu. Ne
mažesnę istorinę vertę šiandien turi A. Renjė sudarytas
pagrindinės miesto dalies planas. Daug faktų kurorto istorijai
randame ir jo surinktuose Druskininkų gydytojų komiteto
protokoluose³. Žinoma, A.Renjė tikėjosi išleisti knygą apie
Druskininkus, kurios viršelį ir turėjo papuošti Karaliaučiuje
spausdinta graviūra „Das bad Druskenik“ bei centrinės miesto
dalies planas.
- Ksaveras Volfgangas (1808-1864), žymaus Vilniaus universiteto
farmacijos ir farmakologijos profesoriaus Jono Frideriko Volfgango sūnus,
1841 m. pasirodžiusioje knygoje „O Wodzie mineralnej solnej w
Druskienikach...“ („Apie druskingą mineralinį vandenį
Druskininkuose“) taip pat vieną knygelės paragrafą pavadina
„Istorinė informacija“. Beje, kaip ir gydytojų autoriteto T.
Narbuto, taip ir pačių gydytojų K.Volfgango, A.Renjė,
J.Pileckio, iniciatyva buvo atlikta daug archeologinių kasinėjimų.
- Kita, galima teigti, bendra gydytojų akcentuota mintis –
protingas gydymasis. K.Chonskis, K.Volfgangas, J.Pileckis savo
darbuose nurodydami, kaip reikia ilsėtis, reiškia susirūpinimą
ne tik kūno, bet ir sielos gydymu. K. Volfgangas knygos skyrelyje
„Pramogos“ kaip žalingiausią besigydančiųjų organizmui pomėgį
įvardina šokius ir kortas. Jam pritaria ir gydytojas I. Nahumovičius
galopą ir valsą išbraukdamas iš
pasilinksminimų sąrašo. Įdomių pastabų pateikia
K.Chonskis savo darbe „Pastabos apie Druskininkų vandens prigimtį,
veikimą ir naudojimą“ (1841 m.). Jis vienas pirmųjų pastebi ir
aprašo Druskininkų mineralinio vandens poveikį organizmui.
Autorius sako, kad, norint sėkmingai gydytis, būtina laikytis
higienos režimo. Ligonis turi pakeisti gyvenimo būdą, niekuo
nesirūpinti, būti gerai nusiteikęs4. Šis gydytojas rekomendavo
mineralinį vandenį gurkšnoti tik vaikštant ir... būtinai
kalbant apie nereikšmingus banalius dalykus. Po vakarienės siūlė
pajodinėti, tik ne itin smarkiai. Sakė, kad, jeigu kituose kraštuose
tam geriausiai tinka asilai, tai mūsų Druskininkuose labai šauniai
galima pasijodinėti žemaitiškais arkliukais. Be to, propagavo
skaitymą balsu arba tylų dainavimą – tai, jo manymu, padeda virškinti.
Remdamasis užsienio kolegomis teigė, kad šokių vakarus geriausia
pradėti ir baigti polonezu, o valsą šokti tik vakarui įpusėjus.
K.Chonskis pirmasis viešai pasisakė prieš protinę ramybę drumsčiančius
azartinius žaidimus ir kurortinės meilės intrigas. Antra vertus,
nesiūlė ir gyventi visiškai atsiskyrėliškai – jo teigimu,
„prie vandenų būtina patirti ir įspūdžių“5. Įdomiai vonių
poveikį pagal paciento temperamentą skirstė I. Nahumovičius.
Anot jo, „šaltosios vonios teikiamos nervingiems ir isteriškiems
ligoniams, neskiriant jiems gerti mineralinio vandens. Vidutinės
temperatūros vonios naudingos melancholikams ir
hipochondrikams“6.
- Lavinti kurortininkų dvasią ir protą ypač buvo pasirengęs
K. Volfgangas, tam tikslui netgi suorganizavęs Druskininkų
žurnalą „Ondyna Druskienickich Źródeł“ („Druskininkų šaltinių
undinė“), leistą 1842-1844 m. „Keletą vasarų praleidęs
Druskininkų mineralinių vandenų gydykloje, savo svečiams
suteikiau visus fizinio gyvenimo patogumus, bet po šiai dienai itin
mažai daviau dvasinio peno; manau, kad ir šioje vietoje pasėtas
mokslų grūdas galėtų mums atnešti šiokią tokią naudą. Dėl
šios priežasties ir sumaniau keturis vasaros mėnesius leisti
rinkinį, kuriame greta kai kurių praktinių gydytojo pastabų būtų
ir istorinių straipsnių apie Druskininkų apylinkes, taip pat
literatūros dalykų ir įvairenybių7. Tam tikslui įgyvendinti
gydytojas pakvietė bendradarbiauti žymiausius to meto literatus,
istorikus: T. Narbutą, Juozapą Ignotą Kraševskį, J. Jaroševičių,
M. Malinovskį, Marciną Cieplinskį, Joną Čečiotą,
Vladislovą Sirokomlę, ir kt. Vieną jų – J. I. Kraševskį
– sielodamasis, jog čionykščiai
vandenys nėra taip vertinami, kaip derėtų, įkalbino parašyti
apybraižą, „pažadėdamas, kad pridės savo gydytojiškas
pastabas8. Šis gydytojo ir rašytojo duetas sukūrė įspūdingą
monografiją „Druskininkai“ („Druskieniki. Szkic literacko –
lekarski, Wilno, 1848). Šių dienų medikui ( ir ne tik) sunkiai
suprantamas gydytojo praktiko užmojis. Tačiau taip jokiu būdu
neatrodė XIXa. intelektualui. K.Volfgangas nebuvo vienišas
keistuolis, be jokios ypatingos naudos sau, tiek daug energijos
paaukojęs Druskininkų klestėjimui.
- Senosiose Druskininkų kapinėse palaidotas gydytojas J. Pileckis,
pelnytai tiek draugų, tiek priešų tituluotas „Druskininkų
karaliumi“. Druskininkų balneologinės gydyklos gydytojas J.
Pileckis išdirbo šiame kurorte 36 metus. Leidinyje „Živopisnaja
Rosija“ (1882 m., III t.) Adomas Honoris Kirkoras rašė:
„Kiekvienas atvykėlis kreipdavosi į Pileckį. Pileckis skirdavo
kambarį, o namo savininkas sutikdavo su paskirtu nuomos mokesčiu.
Pileckis gydė, sudarydavo sąlygas ligoniui įvairiai pramogauti.
Jo namai buvo atviri visiems, o gyveno jis „na barskuju nogu“
(turtingai). Dėl savo visuomeninės padėties (buvo vedęs Eleną
Soltanaitę, vienos garbingiausių Lietuvos šeimų atstovę) ,
giminystės ryšių bei draugiškų santykių su įžymiais
asmenimis galėjo įgyvendinti net sudėtingiausius planus. Be
Pileckio niekas negalėjo įvykti Druskininkuose. Atvažiuoja
artistai, ruošiasi rengti koncertą – kreipiasi į Pileckį. Užeigoje
blogai pamaitino, viešbučiuose įsivyrauja betvarkė – kreipiasi
į Pileckį. Pileckis vadovauja teatrui, išrenka pjeses, skiria
vaidmenis. Pileckis rengia balius, vaikštynes Nemuno pakrantėmis.
Dirba dieną ir naktį. Neįsivaizduojamai tikslus ir rūpestingas:
viskas paskirstyta valandomis ir minutėmis. Balius. Pileckis šoka
mazurką, o po dešimties minučių jis jau pas pavojingai sergančią,
seną, neturtingą žydę; po to vėl į balių. Tai buvo
genijus. Jis grąžindavo viltį gyvenimui ir nurodydavo kryptį
visai visuomenei, rūpinosi skurdžiais. Šio žmogaus širdis buvo
aukso grynuolis“9. Tokiais epitetais apipilamas dar vienas
Druskininkų šviesuolis.
- Neveltui šio straipsnio pradžioje pirmieji Druskininkų
gydytojais vadinami kurorto statytojais. Kaip tik pirmoji 14 – kos
vietų balneologinė gydykla, 1837 m. oficialiai atidarius kurortą,
buvo pastatyta gydytojo L.Zembžyckio lėšomis. Minėto J.Pileckio
iniciatyva, rūpesčiu bei suteikta finansine parama Druskininkuose
pastatyta daug objektų: parkas, mineralinio vandens galerija,
maudyklos, pramogų pastatas „Kurzal“. 1850 m. pastatyti svečių
namai, kuriuose galėjo gydytis nemokamai, nepriklausomai nuo išpažįstamos
religijos, gydytis 50-80 žmonių, 1852 m. – 200-300 vietų
ligoninė neturtingiems žydams; įsteigta ir nedidelė vaikų
prieglauda, 1856 m. – 36 lovų ligoninė. Kiek vėliau
Druskininkuose dirbęs gydytojas Vilis Gregoris pastatė 10 karvių
fermą ir taip pradėjo netradicinį ligonių gydymą kumysu,
kefyru, rūgpieniu. Muziejaus ekspozicijoje pateikiamas ir Gregorio
giminaitės rašytas laiškas. Įdomus, „reklaminis“ tekstas
priklauso anonimui, šiame laiške vadinamam „senu gydytoju“:
„Atvažiuok, Vili, čia sūrūs šaltiniai gali daryti stebuklus,
gyventojai naudojasi jais; dar yra vanduo, kuris plauna skrandį,
kepenis.... Su savo energija tu sukursi čia kurortą;
atsivežk ir du savo draugus gydytojus. Oras čia – tikras
balzamas. Pušys aplink.... <...> Aš turiu daug ligonių.
Sunku man jau. Senstu. Lenkiuosi visai Jūsų šeimai. Jūsų
draugas Alfredas“. Taip paragintas jaunasis gydytojas įdėjo daug
pastangų ir energijos, kurdamas ir populiarindamas kurortą. Savo
knygoje „Druskininkai, jų gydomieji veiksniai ir klimatas“
(1883 m.) be išsamių šaltinių tyrinėjimų, kaip ir kiti
gydytojai, daug dėmesio skyrė vietovės istorijai, patarimams,
kaip elgtis gydymo metu, pateikė išsamų literatūros apie
Druskininkus sąrašą, tarsi kruopštus to laikotarpio metraštininkas
užfiksavo visus svarbesnius įvykius. Bene įdomiausias ir egzotiškiausias
šiandienos žmogui atrodo V.Gregorio taikytas gydymas kumysu. Minėtoje
knygelėje autorius pateikia kumyso kilmę, veikimą ir paneigia kai
kuriuos produkto gamybos reikalavimus, aiškindamas juos rytų
tautelių apsukrumu.Jis abejojo „tikro kumyso“ gaminimo
paslaptimis, tačiau pabrėžė galimybę gauti iš šio reikalo
neblogą pelną. Pavyzdžiui, Gregoris skeptiškai vertino kirgizų
prasimanymus, jog tik stepių žole šertų kumelių pienas yra
tinkamas kumysui gaminti, kad vartojant kumysą reikia valgyti
tiktai avieną (o vasarą kirgizai kaip tik ir neturėdavo kitokios
mėsos), kad kumysą reikia ruošti tik specialiuose maišeliuose
(„tursukuose“), pasiūtuose iš užpakalinės arklio kojos odos
(dargi ją išvertus kailiu į vidų) ir kitus gamybos mitus. Tarsi
tiems prasimanymams paneigti Gregorio įkurtoje fermoje pieno
produktus pildavo į baltus molinius indelius, o ligoniams juos
paduodavo lietuviškais tautiniais drabužiais apsitaisiusios vietos
merginos.
- Gregorio minėtoje knygelėje randamas ir dar vienas medicinos
mokslų istorijai įdomus faktas – tai elektroterapinis ligonių
gydymas. „Pirmųjų gydytojų“ ekspozicijoje, be kitų Kauno
medicinos akademijos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos
muziejaus paskolintų medikų darbo įrankių, yra ir keistas
lagaminėlis, pilnas įvairiausių stiklinių antgalių su elektros
laidu. Šis „elektrinis“ eksponatas gydytojų dažniausiai
priskiriamas vėlesniam laikui – XX a. pradžiai. Tačiau Gregoris
jau 1883 m. leidinyje rašė: „Elektroterapija Druskininkuose
taikoma jau dešimtis metų ir yra tokia būtina kai kurių ligų
gydymui, kad be jos apsieiti beveik neįmanoma. Gydymo elektra
kabinetus yra įsirengę gydytojai Ibianskis, Špigelis ir
Gregoris“10.
- Čia paminėti tik keli iš daugelio medikų, kurių
pastangų dėka XIX a. Druskininkai tapo populiarūs, o kurorto svečiams
teikė moderniausius ir madingiausius gydymo metodus ir pramogas.
-
- Išnašos
- 1 Griškaitė R .Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir
statytojai // Metai,1994. Nr.5. P.106-107.
- 2 Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki
tarybinio laikotarpio. – Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V
1960. T.1. P.164-165.
- 3 Griškaitė R. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros
pradžia Lietuvoje. – V., 2003. P.38.
- 4 Gineitienė E.Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki
tarybinio laikotarpio, Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V.,
1960, P.169.
- 5 Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros
pradžia Lietuvoje. – V., 2003, P.48.
- 6 E.Gineitienė.Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki
tarybinio laikotarpio. – Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V.,
1960.T.1. P.172.
- 7 Griškaitė R. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir
statytojai // Metai.1994. Nr.5. P.102.
- 8 Griškaitė R. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir
statytojai // Metai.,1994. Nr.5. P.109.
- 9 Živopisnaja Rosija. -, S.-Peterburgas – Maskva. 1882. T.3.
P.63.
- 10 Druskieniki, ich celiebnyja sredstva i klimat. Rukovoditel dlia
vračei i publiki. D-ra Viljama
Gregori. – S.-Peterburg. 1883. P.51.