<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Pirmieji Druskininkų gydytojai
 
Roma DUSEVIČIENĖ, Druskininkų miesto muziejus
Druskininkų miesto muziejaus ekspozicijos „Pirmieji Druskininkų gydytojai“ fragmentas. G. Dumčiaus nuotr.
Gydytojas Anicetas Renjė. Nuotr. iš VUB Rankraščių skyriaus.
Gydytojas Ignacas Fonbergas. Nuotr. iš VUB Rankraščių skyriaus
Gydytojas Kazimieras Chonskis. Nuotr. iš VUB Rankraščių skyriaus
Gydytojas Jonas Adamovičius. Nuotr. iš VUB Rankraščių skyriaus
Druskininkų apylinkių kaimietės. Piešinys iš K. Volfgango ir J. I. Kraševskio monografijos „Druskieniki. Szkic literacko – lekarski“. Nuotr. iš VUB Rankraščių skyriaus
2003 m. birželio mėnesį per kurortinio sezono atidarymą Druskininkų miesto muziejus pakvietė gyventojus ir miesto svečius į naują ekspoziciją „Pirmieji Druskininkų gydytojai“.
Daugiau kaip šimtmetį sklaidomo tik studentų, mokslo darbuotojų ar istorikų entuziastų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus fondo „Vilniaus Medicinos draugija“ medžiaga buvo, nors ir labai fragmentiškai, paviešinta visai visuomenei. Gydytojų portretai, jų rankraščių, spaudinių, knygų ištraukos liudija apie tikrųjų Druskininkų kurorto „statytojų“ – gydytojų (Aniceto Renjė, Ignaco Fonbergo, Ksavero Volfgango, Jono Pileckio, Kazimiero Chonskio, Izidoriaus Nahumovičiaus, Jono Adomavičiaus, Vilio Gregorio) veiklą. Norėdami suprasti, kokį didžiulį darbą nuveikė šie žmonės, turime grįžti į XIX a. pradžią, į tą laiką, kai, pasak įžymaus istoriko Teodoro Narbuto, Druskininkai tebuvo tik šešių kiemų vietovė.
Galima sakyti, T. Narbuto pirmoji pažintis su Druskininkais buvo kartu ir atsitiktinė, ir lemtinga. 1813 m. jis pajuto nepakeliamus skausmus kojose. Vilniaus medikai nustatė nepagydomą raumenų paralyžių, todėl T. Narbutas susikonstravo susisiekimo priemonę – vežimaitį su ratukais. Turbūt gresiančio luošumo istorikas nebūtų išvengęs, jeigu ne jo kaimyno, neturtingo bajoro, pasakojimas apie gydomuosius Druskininkų vandenis. T. Narbutas, patikėjęs kaimynu, nutarė išmėginti šiuos gamtos stebuklus: „Taigi aš, dar naudodamasis paskutinėmis vasaros dienomis, 1814 metų rugpjūčio 28 dieną išvykau iš namų.<...> Šeimininkas, į kurio trobą kaime užėjau, buvo pavarde Sūrutis – labai paslaugus ir saikingas piniginiuose reikaluose žmogus. Jo troboje gavau kambarį, kurį nuo šeimininkų galo skyrė tik priemenė. Pats šeimininkas, pasikliaudamas žiniomis, gautomis iš tą reikalą išmanančių žmonių ir savo asmenine praktika, tapo mano patarėju ir gydytoju. Kiekvieną rytą jis man atnešdavo molinį ąsotėlį mineralinio vandens, kurį turėdavau išgerti, o vonioms naudojo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat, prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai“.Taip pasigydęs tris vasaras pas kaimo daktarus, Lietuvių tautos istorijos autorius visiškai pasveiko: „Numečiau ramentus ir jau be jų grįžau pas laimingus šeimynykščius – išgijęs luošys, toks sveikas, koks buvau jaunystėje, nors tuomet man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai amžiaus. Nuo to laiko iš Dievo malonės esu sveikas ir nevartoju jokių vaistų, tik kasdieninėse maldose dėkoju Aukščiausiajam, kad mūsų kraštą apdovanojo tokiais stebuklingai gydančiais Druskininkų vandenimis“¹.
Ši istorija, aprašyta 1845 metų pirmajame Undinės sąsiuvinyje, patvirtina jau kelis šimtmečius sklandančias legendas apie Druskininkų vandenis ir vietos gydytojus – „stebukladarius“ – Sūručius.
Koks buvo tokių pasakojimų efektas iliustruoja ir tas faktas, kad 1790 m., kaip nurodo Ignacas Fonbergas, Druskininkų šaltinio mineralinio vandens cheminės sudėties ir gydomųjų ypatybių tyrimu susidomėjęs karaliaus Stanislovo Augusto asmeninis gydytojas. Deja, tie tyrimai, kaip ir Rumelio, M.Mianovskio, gal dėl to, kad nebuvo paskelbti, neišliko.
Didelis postūmis plėtoti Druskininkuose kurortinį gydymą buvo I. Fonbergo atlikti Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimai. Tai pirmieji tyrimai, kurių aprašymas išliko. I.Fonbergas ne tik ištyrė vandenį, bet ir parengė tuo klausimu pranešimą, kurį 1835 m. perskaitė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje ir, tais pačiais metais jį praplėtęs, išspausdino. I.Fonbergo iniciatyva buvo parengtas ir Druskininkų gydyklos projektas, kurį patvirtino pats imperatorius, Druskininkų mineraliniams šaltiniams ir gydyklai įrengti paskyręs 25 tūkst. sidabro rublių kreditą.
Kitas kurorto kūrimosi laikotarpiu Druskininkuose praktikavęs gydytojas Kazimieras Chonskis nurodo, kad dar iki Druskininkų kurorto įsteigimo, 1830 m., Gardino gydytojų draugija yra svarsčiusi Druskininkų mineralinio vandens poveikį organizmui ir pasakiusi savo nuomonę tuo klausimu. Kaip konstatavo draugija, Druskininkų šaltinių mineralinis vanduo sėkmingai gydąs lėtinį reumatą, skrofuliozę, lėtinius odos išbėrimus, virškinamojo trakto ir moterų ligas.
Druskininkų kurortinio gydymo raida ypač domėjosi bei rūpinosi gydytojai, dirbę šiame kurorte daugelį metų: nuo 1837 m. – L.Zembžyckis, nuo 1838 m. – A.Renjė, nuo 1839 m. – K.Volfgangas, nuo 1842 m. – J.Pileckis ir kiti. 1841 m. įsteigta Druskininkų gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Draugijos darbe aktyviai dalyvavo gydytojai K.Volfgangas, A.Renjė, L. Zembžyckis, I. Nahumovičius, P.Savickis, E. Pruskis, K.Chonskis, A.Hrynievičius, S.Pšeborovskis, S.Rosolovskis ir kiti. A.Renjė nurodo, kad draugijos įsteigimo metais įvyko 7 jos valdybos posėdžiai, kuriuose buvo svarstomi šie klausimai: Druskininkų šaltinių pavadinimas, gydomojo purvo apsauga ir taupymas, ligonių kurortinio režimo ir dietos nustatymas, kurorto buitiniai klausimai ir kita ².
Pavarčius gydytojų pastabas, stebina medikų prisiimtas Druskininkų propaguotojo vaidmuo. Stebina veiklos baras, kuriame darbavosi pirmieji gydytojai. Be išsamių mineralinio vandens tyrimų, ligos istorijų bei sėkmingų išgijimų aprašymų, besigydančiųjų statistikos, dietų aprašų beveik kiekvieno iš medikams profesionalams skirtoje literatūroje ypač daug dėmesio skiriama Druskininkų istorijai. Pirmasis oficialus kurorto gydytojas Anicetas Renjė 1839 – 1844 m. rašytuose tekstuose „O Wodach mineralnych Druskieniskich“ Druskininkų praeičiai skiria visą dalį, kurioje cituoja ir Dusburgietį (originalo kalba), ir patį T. Narbutą, tačiau ne tik „Lietuvių tautos istoriją“, bet ir žodinius istoriko pasakojimus. Aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą, Raigardą. Istorinėje savo rašinio dalyje rado vietos ir šios vietovės gamtai bei gyvūnijai. Negana to, pasirūpino, kad 1841 m. bendras Druskininkų miesto vaizdas būtų perteiktas piešiniu. Ne mažesnę istorinę vertę šiandien turi A. Renjė sudarytas pagrindinės miesto dalies planas. Daug faktų kurorto istorijai randame ir jo surinktuose Druskininkų gydytojų komiteto protokoluose³. Žinoma, A.Renjė tikėjosi išleisti knygą apie Druskininkus, kurios viršelį ir turėjo papuošti Karaliaučiuje spausdinta graviūra „Das bad Druskenik“ bei centrinės miesto dalies planas.
Ksaveras Volfgangas (1808-1864), žymaus Vilniaus universiteto farmacijos ir farmakologijos profesoriaus Jono Frideriko Volfgango sūnus, 1841 m. pasirodžiusioje knygoje „O Wodzie mineralnej solnej w Druskienikach...“ („Apie druskingą mineralinį vandenį Druskininkuose“) taip pat vieną knygelės paragrafą pavadina „Istorinė informacija“. Beje, kaip ir gydytojų autoriteto T. Narbuto, taip ir pačių gydytojų K.Volfgango, A.Renjė, J.Pileckio, iniciatyva buvo atlikta daug archeologinių kasinėjimų.
Kita, galima teigti, bendra gydytojų akcentuota mintis – protingas gydymasis. K.Chonskis, K.Volfgangas, J.Pileckis savo darbuose nurodydami, kaip reikia ilsėtis, reiškia susirūpinimą ne tik kūno, bet ir sielos gydymu. K. Volfgangas knygos skyrelyje „Pramogos“ kaip žalingiausią besigydančiųjų organizmui pomėgį įvardina šokius ir kortas. Jam pritaria ir gydytojas I. Nahumovičius galopą ir valsą išbraukdamas iš pasilinksminimų sąrašo. Įdomių pastabų pateikia K.Chonskis savo darbe „Pastabos apie Druskininkų vandens prigimtį, veikimą ir naudojimą“ (1841 m.). Jis vienas pirmųjų pastebi ir aprašo Druskininkų mineralinio vandens poveikį organizmui. Autorius sako, kad, norint sėkmingai gydytis, būtina laikytis higienos režimo. Ligonis turi pakeisti gyvenimo būdą, niekuo nesirūpinti, būti gerai nusiteikęs4. Šis gydytojas rekomendavo mineralinį vandenį gurkšnoti tik vaikštant ir... būtinai kalbant apie nereikšmingus banalius dalykus. Po vakarienės siūlė pajodinėti, tik ne itin smarkiai. Sakė, kad, jeigu kituose kraštuose tam geriausiai tinka asilai, tai mūsų Druskininkuose labai šauniai galima pasijodinėti žemaitiškais arkliukais. Be to, propagavo skaitymą balsu arba tylų dainavimą – tai, jo manymu, padeda virškinti. Remdamasis užsienio kolegomis teigė, kad šokių vakarus geriausia pradėti ir baigti polonezu, o valsą šokti tik vakarui įpusėjus. K.Chonskis pirmasis viešai pasisakė prieš protinę ramybę drumsčiančius azartinius žaidimus ir kurortinės meilės intrigas. Antra vertus, nesiūlė ir gyventi visiškai atsiskyrėliškai – jo teigimu, „prie vandenų būtina patirti ir įspūdžių“5. Įdomiai vonių poveikį pagal paciento temperamentą skirstė I. Nahumovičius. Anot jo, „šaltosios vonios teikiamos nervingiems ir isteriškiems ligoniams, neskiriant jiems gerti mineralinio vandens. Vidutinės temperatūros vonios naudingos melancholikams ir hipochondrikams“6.
Lavinti kurortininkų dvasią ir protą ypač buvo pasirengęs K. Volfgangas, tam tikslui netgi suorganizavęs Druskininkų žurnalą „Ondyna Druskienickich Źródeł“ („Druskininkų šaltinių undinė“), leistą 1842-1844 m. „Keletą vasarų praleidęs Druskininkų mineralinių vandenų gydykloje, savo svečiams suteikiau visus fizinio gyvenimo patogumus, bet po šiai dienai itin mažai daviau dvasinio peno; manau, kad ir šioje vietoje pasėtas mokslų grūdas galėtų mums atnešti šiokią tokią naudą. Dėl šios priežasties ir sumaniau keturis vasaros mėnesius leisti rinkinį, kuriame greta kai kurių praktinių gydytojo pastabų būtų ir istorinių straipsnių apie Druskininkų apylinkes, taip pat literatūros dalykų ir įvairenybių7. Tam tikslui įgyvendinti gydytojas pakvietė bendradarbiauti žymiausius to meto literatus, istorikus: T. Narbutą, Juozapą Ignotą Kraševskį, J. Jaroševičių, M. Malinovskį, Marciną Cieplinskį, Joną Čečiotą, Vladislovą Sirokomlę, ir kt. Vieną jų – J. I. Kraševskį – sielodamasis, jog čionykščiai vandenys nėra taip vertinami, kaip derėtų, įkalbino parašyti apybraižą, „pažadėdamas, kad pridės savo gydytojiškas pastabas8. Šis gydytojo ir rašytojo duetas sukūrė įspūdingą monografiją „Druskininkai“ („Druskieniki. Szkic literacko – lekarski, Wilno, 1848). Šių dienų medikui ( ir ne tik) sunkiai suprantamas gydytojo praktiko užmojis. Tačiau taip jokiu būdu neatrodė XIXa. intelektualui. K.Volfgangas nebuvo vienišas keistuolis, be jokios ypatingos naudos sau, tiek daug energijos paaukojęs Druskininkų klestėjimui.
Senosiose Druskininkų kapinėse palaidotas gydytojas J. Pileckis, pelnytai tiek draugų, tiek priešų tituluotas „Druskininkų karaliumi“. Druskininkų balneologinės gydyklos gydytojas J. Pileckis išdirbo šiame kurorte 36 metus. Leidinyje „Živopisnaja Rosija“ (1882 m., III t.) Adomas Honoris Kirkoras rašė: „Kiekvienas atvykėlis kreipdavosi į Pileckį. Pileckis skirdavo kambarį, o namo savininkas sutikdavo su paskirtu nuomos mokesčiu. Pileckis gydė, sudarydavo sąlygas ligoniui įvairiai pramogauti. Jo namai buvo atviri visiems, o gyveno jis „na barskuju nogu“ (turtingai). Dėl savo visuomeninės padėties (buvo vedęs Eleną Soltanaitę, vienos garbingiausių Lietuvos šeimų atstovę) , giminystės ryšių bei draugiškų santykių su įžymiais asmenimis galėjo įgyvendinti net sudėtingiausius planus. Be Pileckio niekas negalėjo įvykti Druskininkuose. Atvažiuoja artistai, ruošiasi rengti koncertą – kreipiasi į Pileckį. Užeigoje blogai pamaitino, viešbučiuose įsivyrauja betvarkė – kreipiasi į Pileckį. Pileckis vadovauja teatrui, išrenka pjeses, skiria vaidmenis. Pileckis rengia balius, vaikštynes Nemuno pakrantėmis. Dirba dieną ir naktį. Neįsivaizduojamai tikslus ir rūpestingas: viskas paskirstyta valandomis ir minutėmis. Balius. Pileckis šoka mazurką, o po dešimties minučių jis jau pas pavojingai sergančią, seną, neturtingą žydę; po to vėl į balių. Tai buvo genijus. Jis grąžindavo viltį gyvenimui ir nurodydavo kryptį visai visuomenei, rūpinosi skurdžiais. Šio žmogaus širdis buvo aukso grynuolis“9. Tokiais epitetais apipilamas dar vienas Druskininkų šviesuolis.
Neveltui šio straipsnio pradžioje pirmieji Druskininkų gydytojais vadinami kurorto statytojais. Kaip tik pirmoji 14 – kos vietų balneologinė gydykla, 1837 m. oficialiai atidarius kurortą, buvo pastatyta gydytojo L.Zembžyckio lėšomis. Minėto J.Pileckio iniciatyva, rūpesčiu bei suteikta finansine parama Druskininkuose pastatyta daug objektų: parkas, mineralinio vandens galerija, maudyklos, pramogų pastatas „Kurzal“. 1850 m. pastatyti svečių namai, kuriuose galėjo gydytis nemokamai, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, gydytis 50-80 žmonių, 1852 m. – 200-300 vietų ligoninė neturtingiems žydams; įsteigta ir nedidelė vaikų prieglauda, 1856 m. – 36 lovų ligoninė. Kiek vėliau Druskininkuose dirbęs gydytojas Vilis Gregoris pastatė 10 karvių fermą ir taip pradėjo netradicinį ligonių gydymą kumysu, kefyru, rūgpieniu. Muziejaus ekspozicijoje pateikiamas ir Gregorio giminaitės rašytas laiškas. Įdomus, „reklaminis“ tekstas priklauso anonimui, šiame laiške vadinamam „senu gydytoju“: „Atvažiuok, Vili, čia sūrūs šaltiniai gali daryti stebuklus, gyventojai naudojasi jais; dar yra vanduo, kuris plauna skrandį, kepenis.... Su savo energija tu sukursi čia kurortą; atsivežk ir du savo draugus gydytojus. Oras čia – tikras balzamas. Pušys aplink.... <...> Aš turiu daug ligonių. Sunku man jau. Senstu. Lenkiuosi visai Jūsų šeimai. Jūsų draugas Alfredas“. Taip paragintas jaunasis gydytojas įdėjo daug pastangų ir energijos, kurdamas ir populiarindamas kurortą. Savo knygoje „Druskininkai, jų gydomieji veiksniai ir klimatas“ (1883 m.) be išsamių šaltinių tyrinėjimų, kaip ir kiti gydytojai, daug dėmesio skyrė vietovės istorijai, patarimams, kaip elgtis gydymo metu, pateikė išsamų literatūros apie Druskininkus sąrašą, tarsi kruopštus to laikotarpio metraštininkas užfiksavo visus svarbesnius įvykius. Bene įdomiausias ir egzotiškiausias šiandienos žmogui atrodo V.Gregorio taikytas gydymas kumysu. Minėtoje knygelėje autorius pateikia kumyso kilmę, veikimą ir paneigia kai kuriuos produkto gamybos reikalavimus, aiškindamas juos rytų tautelių apsukrumu.Jis abejojo „tikro kumyso“ gaminimo paslaptimis, tačiau pabrėžė galimybę gauti iš šio reikalo neblogą pelną. Pavyzdžiui, Gregoris skeptiškai vertino kirgizų prasimanymus, jog tik stepių žole šertų kumelių pienas yra tinkamas kumysui gaminti, kad vartojant kumysą reikia valgyti tiktai avieną (o vasarą kirgizai kaip tik ir neturėdavo kitokios mėsos), kad kumysą reikia ruošti tik specialiuose maišeliuose („tursukuose“), pasiūtuose iš užpakalinės arklio kojos odos (dargi ją išvertus kailiu į vidų) ir kitus gamybos mitus. Tarsi tiems prasimanymams paneigti Gregorio įkurtoje fermoje pieno produktus pildavo į baltus molinius indelius, o ligoniams juos paduodavo lietuviškais tautiniais drabužiais apsitaisiusios vietos merginos.
Gregorio minėtoje knygelėje randamas ir dar vienas medicinos mokslų istorijai įdomus faktas – tai elektroterapinis ligonių gydymas. „Pirmųjų gydytojų“ ekspozicijoje, be kitų Kauno medicinos akademijos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus paskolintų medikų darbo įrankių, yra ir keistas lagaminėlis, pilnas įvairiausių stiklinių antgalių su elektros laidu. Šis „elektrinis“ eksponatas gydytojų dažniausiai priskiriamas vėlesniam laikui – XX a. pradžiai. Tačiau Gregoris jau 1883 m. leidinyje rašė: „Elektroterapija Druskininkuose taikoma jau dešimtis metų ir yra tokia būtina kai kurių ligų gydymui, kad be jos apsieiti beveik neįmanoma. Gydymo elektra kabinetus yra įsirengę gydytojai Ibianskis, Špigelis ir Gregoris“10.
Čia paminėti tik keli iš daugelio medikų, kurių pastangų dėka XIX a. Druskininkai tapo populiarūs, o kurorto svečiams teikė moderniausius ir madingiausius gydymo metodus ir pramogas.
 
Išnašos
1 Griškaitė R .Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir statytojai // Metai,1994. Nr.5. P.106-107.
2 Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. – Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V 1960. T.1. P.164-165.
3 Griškaitė R. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. – V., 2003. P.38.
4 Gineitienė E.Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio, Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V., 1960, P.169.
5 Reda Griškaitė. Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje. – V., 2003, P.48.
6 E.Gineitienė.Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. – Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – V., 1960.T.1. P.172.
7 Griškaitė R. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir statytojai // Metai.1994. Nr.5. P.102.
8 Griškaitė R. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir statytojai // Metai.,1994. Nr.5. P.109.
9 Živopisnaja Rosija. -, S.-Peterburgas – Maskva. 1882. T.3. P.63.
10 Druskieniki, ich celiebnyja sredstva i klimat. Rukovoditel dlia vračei i publiki. D-ra Viljama Gregori. – S.-Peterburg. 1883. P.51.
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16