Jau
dvidešimt metų rašytojos vasarnamyje veikia memorialinis muziejus
Laima LEMEŽIENĖ
I. Simonaitytės memorialinis muziejus
Kai šią vasarą skaičiau Ievos Simonaitytės laiškus, išspausdintus
naujausiame Raštų leidime, 7 tome, su kiekvienu naujai perskaitytu
darėsi vis sudėtingiau ir sudėtingiau sugrįžti į juose aprašytą laiką.
Jau garbaus amžiaus moteriai, žinomai rašytojai, nebuvo taip
paprasta ir lengva tvarkyti visus namelio Priekulėje statybos
reikalus. Ko gero tai buvo labiausiai nemalonus užsiėmimas. Matyt,
pasiduoti neleido tik įgimtas užsispyrimo jausmas ir laukiamas
rezultatas - namelis ant Minijos kranto. Visos sudėtingos statybų
peripetijos liko laiškuose ir žmonių prisiminimuose, o istorija yra
užfiksavusi 1961 m. gegužės mėnesį, kai į namelį, kurį rašytoja
išdidžiai vadino savo „vasaros rezidencija“, susirinko patys
artimiausi, patys garbiausi svečiai. Įkurtuvių dovanos sustatytos į
joms parinktas vietas, smagūs pašnekesiai prie kvapnios „kafijos“
puodelio tęsiasi iki tol, kol svečiai išsiskirsto, o artimiausi žmonės
- pusseserė Marija ar jos dukra Marikė su vyru Viliumi paskutiniai
tyliai užveria sodybos vartelius. Iki kito karto. Iki Žvakių vakaro ar
susirinkimo ta proga, jog rašytoją savo apsilankymu pagerbė liuteronų
evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas.
Beveik du dešimtmečius rašytoja kas vasarą privažiuodavo prie namelio
Vingio gatvėje, pažymėto numeriu 11, išlipdavo iš automobilio ir
sustingusiomis, nuo kelionės pavargusiomis ir nuo vaikystės
skaudančiomis kojelėmis eidavo pabūti ten, kur jai buvo gera. Ten, kur
ji vėlų vakarą grįždavo į savo jaunystės Priekulę, į Vingio parke
Vydūno rengtas chorų šventes, ar ilgus vakarus besiklausant
lakštingalų, viešbučio kambaryje į Minijos pusę...
O po to ... Liko įrašas kitoje fotonuotraukos pusėje (nuotrauka iki
šiol kabo antrojo namelio aukšto laiptinėje) „Jeigu tiks, panaudoti
būsimam muziejui“.
Būsimas muziejus buvo įrenginėjamas nuo 1979 metų. Labai greitai po
to, kai sesuo Marija, po I. Simonaitytės mirties tapusi vienintele
turto paveldėtoja, iš namelio išsinešdama tik keletą smulkių, jai
brangių, seserį priminsiančių, daiktų padovanojo jį Lietuvos kultūros
ministerijai.
Muziejus buvo įsteigtas kaip Kauno literatūros muziejaus filialas
(vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas).
Muziejaus atidarymo data (dabar mums tai atrodo labai simboliška) buvo
pasirinkta liepos 6 diena. O buvo tai 1984 metai. Buvo iškilmingos
kalbos, buvo sveikinimai ir dovanos, buvo linkėjimai... Svečiai vėl
tyliai (o gal ir ne visi) užvėrė vartelius. Iki kito karto...
1990 m. tuometinio kultūros ir švietimo ministro D. Kuolio įsakymu
muziejus buvo perduotas Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros
skyriaus žinion.
Per tuos dvidešimt metų, kai rašytojos vasarnamyje veikia Ievos
Simonaitytės memorialinis muziejus, jo vartelius tyliau ar garsiau
pravėrė beveik 80 tūkst. lankytojų. Jie ateina ir atvažiuoja norėdami
pamatyti, kaip buvo įsikūrusi literatūros klasikė, Mažosios Lietuvos
metraštininkė. Vieni ateina iš pagarbos rašytojai ir jos kūrybai, kiti
- vedami smalsumo. Svečiai kalba lietuviškai, latviškai, norvegiškai,
angliškai, japoniškai, vokiškai, slovakiškai, ispaniškai, suomiškai,
rusiškai, prancūziškai. Visi užduoda pasikartojantį klausimą: ar
I.Simonaitytės knygų yra išversta į jų kalbą?
Memorialiniuose kambariuose išsaugota visa paskutinės rašytojos
gyvenimo metų vasaros (1978 m.) autentika: tebestovi tie patys baldai,
svečių dovanoti suvenyrai, kabo paveikslai. Rašytojos darbo kambaryje
antrame namelio aukšte saugoma asmeninė biblioteka - knygų spintose
lentynose esančios knygos jau tapusios dviguba vertybe: tai buvo
didžiausias rašytojos turtas, o mums jos vertingos dar ir tuo, kad ne
tik yra senos ir kai kurios retos, bet ir spausdintos Tilžėje ar
Priekulėje. Muziejaus ekspozicijoje yra tik dalis daiktų, kuriuos
lietė rašytojos rankos. Kita dalis saugoma ir eksponuojama per
parodas. Dalis muziejaus eksponatų eksponuojama parodose mokyklose,
bibliotekose, Klaipėdos krašto muziejuose.
2004 jubiliejiniais metais muziejuje buvo surengta išskirtinė paroda
„Vieno eksponato istorija“. Lankytojai galėjo pamatyti vieną ypatingą
knygą. Tai 1935 metais išleista pirmoji I. Simonaitytės knyga
„Aukštujų Šimonių likimas“, kurio įrišimas yra originalus, odinis.
Kartu buvo eksponuojamas dokumentas, liudijantis, jog I. Simonaitytė
buvo pirmoji Valstybinės literatūrinės premijos laureatė. Knyga šiuo
metu saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tokia buvo jos
autorės valia.
Norėdami sulaukti vis daugiau lankytojų, muziejuje organizuojame
įvairius renginius. Jau tapo tradicija kiekvienais metais, per
rašytojos gimtadienį, rengti susitikimą su I. Simonaitytės
literatūrinės premijos laureatu. Jų jau yra devyniolika: R. Sadauskas,
V. Kubilius, K. Kaukas, O. Pajedaitė, V. Nausėdas, J. Marcinkus, B.
Liniauskienė, S. Jonauskas, V. Brencius, R. Černiauskas, B.
Aleknavičius, D. Kaunas, E. Barauskienė, G. Grajauskas, J. Šikšnelis,
A. Žalys, N. Kepenienė, D. Kšanienė, J. Mališauskas.
Muziejuje rengiame naujų knygų pristatymus, kuriuose dalyvauja ir
autoriai. Dažnas svečias muziejuje yra knygos istorijos tyrinėtojas
prof. D. Kaunas. Maloniai bendradarbiaujame su kolegomis iš Rumšiškių
J. Aisčio muziejaus. Netradicinės ekskursijos „Senoji Priekulė“ kasmet
sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Jaunosios kartos muziejaus
lankytojams įdomu lankyti rašytojos gimtinę - Vanagus. Jie su dėmesiu
ir pagarba prižiūri rašytojos giminių kapus Vanagų, Lankupių, Žiaukų
kaimų kapinaitėse.
Kiekvienais metais muziejuje apsilanko užsieniečių, daugiausia iš
Vokietijos, kurie Mažojoje Lietuvoje ieško savo giminės šaknų. Jie
domisi mūsų miestelio istorija: aiškinasi, ar tebėra tie namai,
kuriuose gyveno jų tėvai ar seneliai, klausinėja, ar yra senų žmonių,
kurie galėtų prisiminti vieną ar kitą faktą, prašo parodyti kapines,
kuriose gali būti palaidoti jų artimieji. Muziejuje teikiame
informaciją turistams ir džiugu, kai žmonės grįžę į savo šalį, parašo
laišką, dėkoja, atsiunčia mus dominančios medžiagos, fotonuotraukų.
Muziejaus fondų medžiaga moksliniais tikslais leidžiame naudotis
mokslininkams ir studentams, mokytojams ir moksleiviams.
Švenčiant muziejaus dvidešimtmetį, 2004 m. liepos 3 d. sulaukėme
garbingų svečių. Mus sveikino Seimo narys P. Gražulis, Klaipėdos
rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas, vicemerė R. Cirtautaitė,
rajono savivaldybės tarybos nariai A. Klizas, E. Jašmontaitė, kultūros
ir švietimo darbuotojai, rašytojai, dailininkai, I. Simonaitytės
literatūrinės premijos laureatai, kolegos. Visus susirinkusius
sveikino Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis „Kuršių ainiai“. Vėl
naujai interpretuodama rašytojos asmenybę savo parengta programa
„Buvau jų tarpe“ visus žavėjo aktorė Virginija Kochanskytė. Vakare
jaukiai susikaupę Vanagų bažnyčioje klausėmės klasikinės muzikos,
atliekamos vargonininko G. Kviklio ir solistės R. Maciūtės.
Pasibaigus jubiliejiniams metams turime ir naujų sumanymų. Muziejaus
patalpoms reikalingas remontas, norime ir turime atstatyti židinį
svetainėje. Prie jo galėtume rengti Žvakių vakarus, klausyti muzikos,
rengti kūrybinius skaitymus. Gal ir gerti kvapnią „kafiją“... Norime
būti patrauklūs muziejaus svečiams ir lankytojams. Laukiame lankytojų
muziejuje, kurio aplinką vasarą puošia rožynas, baltai žydintys ir
savo kvapu svaiginantys jazminai, iš toli matomi raudonlapis bukmedis
ir išsišakojęs aukštas graikinis riešutmedis. Pavasarį malonu
klausytis čiulbančių lakštingalų. Pasakojama, jog jos ir suviliojo
rašytoją pasistatyti vasarnamį prie Minijos upės vingio.