<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

SUKAKTYS

Jau dvidešimt metų rašytojos vasarnamyje veikia memorialinis muziejus
Laima LEMEŽIENĖ
I. Simonaitytės memorialinis muziejus

Rašytoja Ieva Simonaitytė
Susitikimo su I. Simonaitytės premijos laureatu J. Mališausku akimirka
Pirmoji I. Simonaitytės knyga „Aukštųjų Šimonių likimai“, išleista 1935 m. parodoje „Vieno eksponato istorija“
Rašytojos I. Simonaitytės memorialinio muziejaus pastatas.

Nuotraukos iš muziejaus archyvo

Kai šią vasarą skaičiau Ievos Simonaitytės laiškus, išspausdintus naujausiame Raštų leidime, 7 tome, su kiekvienu naujai perskaitytu darėsi vis sudėtingiau ir sudėtingiau sugrįžti į juose aprašytą laiką.
Jau garbaus amžiaus moteriai, žinomai rašytojai, nebuvo taip paprasta ir lengva tvarkyti visus namelio Priekulėje statybos reikalus. Ko gero tai buvo labiausiai nemalonus užsiėmimas. Matyt, pasiduoti neleido tik įgimtas užsispyrimo jausmas ir laukiamas rezultatas - namelis ant Minijos kranto. Visos sudėtingos statybų peripetijos liko laiškuose ir žmonių prisiminimuose, o istorija yra užfiksavusi 1961 m. gegužės mėnesį, kai į namelį, kurį rašytoja išdidžiai vadino savo „vasaros rezidencija“, susirinko patys artimiausi, patys garbiausi svečiai. Įkurtuvių dovanos sustatytos į joms parinktas vietas, smagūs pašnekesiai prie kvapnios „kafijos“ puodelio tęsiasi iki tol, kol svečiai išsiskirsto, o artimiausi žmonės - pusseserė Marija ar jos dukra Marikė su vyru Viliumi paskutiniai tyliai užveria sodybos vartelius. Iki kito karto. Iki Žvakių vakaro ar susirinkimo ta proga, jog rašytoją savo apsilankymu pagerbė liuteronų evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas.
Beveik du dešimtmečius rašytoja kas vasarą privažiuodavo prie namelio Vingio gatvėje, pažymėto numeriu 11, išlipdavo iš automobilio ir sustingusiomis, nuo kelionės pavargusiomis ir nuo vaikystės skaudančiomis kojelėmis eidavo pabūti ten, kur jai buvo gera. Ten, kur ji vėlų vakarą grįždavo į savo jaunystės Priekulę, į Vingio parke Vydūno rengtas chorų šventes, ar ilgus vakarus besiklausant lakštingalų, viešbučio kambaryje į Minijos pusę...
O po to ... Liko įrašas kitoje fotonuotraukos pusėje (nuotrauka iki šiol kabo antrojo namelio aukšto laiptinėje) „Jeigu tiks, panaudoti būsimam muziejui“.
Būsimas muziejus buvo įrenginėjamas nuo 1979 metų. Labai greitai po to, kai sesuo Marija, po I. Simonaitytės mirties tapusi vienintele turto paveldėtoja, iš namelio išsinešdama tik keletą smulkių, jai brangių, seserį priminsiančių, daiktų padovanojo jį Lietuvos kultūros ministerijai.
Muziejus buvo įsteigtas kaip Kauno literatūros muziejaus filialas (vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas).
Muziejaus atidarymo data (dabar mums tai atrodo labai simboliška) buvo pasirinkta liepos 6 diena. O buvo tai 1984 metai. Buvo iškilmingos kalbos, buvo sveikinimai ir dovanos, buvo linkėjimai... Svečiai vėl tyliai (o gal ir ne visi) užvėrė vartelius. Iki kito karto...
1990 m. tuometinio kultūros ir švietimo ministro D. Kuolio įsakymu muziejus buvo perduotas Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus žinion.
Per tuos dvidešimt metų, kai rašytojos vasarnamyje veikia Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus, jo vartelius tyliau ar garsiau pravėrė beveik 80 tūkst. lankytojų. Jie ateina ir atvažiuoja norėdami pamatyti, kaip buvo įsikūrusi literatūros klasikė, Mažosios Lietuvos metraštininkė. Vieni ateina iš pagarbos rašytojai ir jos kūrybai, kiti - vedami smalsumo. Svečiai kalba lietuviškai, latviškai, norvegiškai, angliškai, japoniškai, vokiškai, slovakiškai, ispaniškai, suomiškai, rusiškai, prancūziškai. Visi užduoda pasikartojantį klausimą: ar I.Simonaitytės knygų yra išversta į jų kalbą?
Memorialiniuose kambariuose išsaugota visa paskutinės rašytojos gyvenimo metų vasaros (1978 m.) autentika: tebestovi tie patys baldai, svečių dovanoti suvenyrai, kabo paveikslai. Rašytojos darbo kambaryje antrame namelio aukšte saugoma asmeninė biblioteka - knygų spintose lentynose esančios knygos jau tapusios dviguba vertybe: tai buvo didžiausias rašytojos turtas, o mums jos vertingos dar ir tuo, kad ne tik yra senos ir kai kurios retos, bet ir spausdintos Tilžėje ar Priekulėje. Muziejaus ekspozicijoje yra tik dalis daiktų, kuriuos lietė rašytojos rankos. Kita dalis saugoma ir eksponuojama per parodas. Dalis muziejaus eksponatų eksponuojama parodose mokyklose, bibliotekose, Klaipėdos krašto muziejuose.
2004 jubiliejiniais metais muziejuje buvo surengta išskirtinė paroda „Vieno eksponato istorija“. Lankytojai galėjo pamatyti vieną ypatingą knygą. Tai 1935 metais išleista pirmoji I. Simonaitytės knyga „Aukštujų Šimonių likimas“, kurio įrišimas yra originalus, odinis. Kartu buvo eksponuojamas dokumentas, liudijantis, jog I. Simonaitytė buvo pirmoji Valstybinės literatūrinės premijos laureatė. Knyga šiuo metu saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tokia buvo jos autorės valia.
Norėdami sulaukti vis daugiau lankytojų, muziejuje organizuojame įvairius renginius. Jau tapo tradicija kiekvienais metais, per rašytojos gimtadienį, rengti susitikimą su I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu. Jų jau yra devyniolika: R. Sadauskas, V. Kubilius, K. Kaukas, O. Pajedaitė, V. Nausėdas, J. Marcinkus, B. Liniauskienė, S. Jonauskas, V. Brencius, R. Černiauskas, B. Aleknavičius, D. Kaunas, E. Barauskienė, G. Grajauskas, J. Šikšnelis, A. Žalys, N. Kepenienė, D. Kšanienė, J. Mališauskas.
Muziejuje rengiame naujų knygų pristatymus, kuriuose dalyvauja ir autoriai. Dažnas svečias muziejuje yra knygos istorijos tyrinėtojas prof. D. Kaunas. Maloniai bendradarbiaujame su kolegomis iš Rumšiškių J. Aisčio muziejaus. Netradicinės ekskursijos „Senoji Priekulė“ kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Jaunosios kartos muziejaus lankytojams įdomu lankyti rašytojos gimtinę - Vanagus. Jie su dėmesiu ir pagarba prižiūri rašytojos giminių kapus Vanagų, Lankupių, Žiaukų kaimų kapinaitėse.
Kiekvienais metais muziejuje apsilanko užsieniečių, daugiausia iš Vokietijos, kurie Mažojoje Lietuvoje ieško savo giminės šaknų. Jie domisi mūsų miestelio istorija: aiškinasi, ar tebėra tie namai, kuriuose gyveno jų tėvai ar seneliai, klausinėja, ar yra senų žmonių, kurie galėtų prisiminti vieną ar kitą faktą, prašo parodyti kapines, kuriose gali būti palaidoti jų artimieji. Muziejuje teikiame informaciją turistams ir džiugu, kai žmonės grįžę į savo šalį, parašo laišką, dėkoja, atsiunčia mus dominančios medžiagos, fotonuotraukų.
Muziejaus fondų medžiaga moksliniais tikslais leidžiame naudotis mokslininkams ir studentams, mokytojams ir moksleiviams.
Švenčiant muziejaus dvidešimtmetį, 2004 m. liepos 3 d. sulaukėme garbingų svečių. Mus sveikino Seimo narys P. Gražulis, Klaipėdos rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas, vicemerė R. Cirtautaitė, rajono savivaldybės tarybos nariai A. Klizas, E. Jašmontaitė, kultūros ir švietimo darbuotojai, rašytojai, dailininkai, I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatai, kolegos. Visus susirinkusius sveikino Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis „Kuršių ainiai“. Vėl naujai interpretuodama rašytojos asmenybę savo parengta programa „Buvau jų tarpe“ visus žavėjo aktorė Virginija Kochanskytė. Vakare jaukiai susikaupę Vanagų bažnyčioje klausėmės klasikinės muzikos, atliekamos vargonininko G. Kviklio ir solistės R. Maciūtės.
Pasibaigus jubiliejiniams metams turime ir naujų sumanymų. Muziejaus patalpoms reikalingas remontas, norime ir turime atstatyti židinį svetainėje. Prie jo galėtume rengti Žvakių vakarus, klausyti muzikos, rengti kūrybinius skaitymus. Gal ir gerti kvapnią „kafiją“... Norime būti patrauklūs muziejaus svečiams ir lankytojams. Laukiame lankytojų muziejuje, kurio aplinką vasarą puošia rožynas, baltai žydintys ir savo kvapu svaiginantys jazminai, iš toli matomi raudonlapis bukmedis ir išsišakojęs aukštas graikinis riešutmedis. Pavasarį malonu klausytis čiulbančių lakštingalų. Pasakojama, jog jos ir suviliojo rašytoją pasistatyti vasarnamį prie Minijos upės vingio.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.06.03