„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PARODŲ SALĖSE

Scenos alchemiko šimtmečiui
Radvilė RACĖNAITĖ
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus

Liudas Truikys savo namuose 1987 m. gegužės mėn. Z. Putilovo nuotrauka iš NČDM archyvo

Giacomo Puccini. „Madam Baterflai“. 1959. I veiksmo scenovaizdžio eskizas

Antanas Račiūnas. „Trys talismanai“ (premjera 1936 03 19, valstybės teatras). Prologo scenovaizdžio eskizas.

Parodos „Scenos alchemikas“ atidarymo NČDM akimirka Nuotraukos iš NČDM archyvo

Minint vieno žymiausių Lietuvos scenografų Liudo Truikio 100-ąsias gimimo metines, Nacionaliniame M. K. Čiurlinio dailės muziejuje Kaune veikė dailininko kūrybą ir išskirtinę asmenybę pristatanti paroda „Scenos alchemikas“ (2004 m. spalio 8 - 2005 m. kovo 7).
Muziejuje 2004 spalio 8 d. taip pat buvo surengta mokslinė konferencija „Liudui Tuikiui - 100“, kurioje žinomi Lietuvos dailės ir teatro procesų tyrinėtojai naujais aspektais aptarė dailininko gyvenimą bei kūrybos išskirtinumą platesniame europinės kultūros kontekste, o prisiminimais dalinosi L. Truikio bičiuliai. Antroji Truikiui skirta jubiliejinė ekspozicija tuo pačiu pavadinimu veikė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Ten rodyti vėlyvieji menininko scenografijos darbai.
Liudas Truikys (1904-1987) - vienas žymiausių Lietuvos scenografų. Jis gimė 1904 m. spalio 10 d. Pagilaičiuose, Plungės rajone. Telšių „Saulės“ gimnaziją baigusį devyniolikmetį L. Truikį gyvenimo kelias atvedė į Kauno meno mokyklą, kur jis studijavo tapybą pas Justiną Vienožinskį ir Adomą Varną. Tačiau L. Truikį anksti patraukė teatras. Čia didelis autoritetas jam buvo Mstislavas Dobužinskis. XXa. 4-ojo dešimtmečio viduryje L. Truikys, kaip daugelis to meto lietuvių menininkų, žinių sėmėsi ir užsienyje - Prancūzijoje bei Vokietijoje.
Liudo Truikio vardas visų pirma asocijuojasi su menų sintezės idėja, kuri ryškiai išsiskleidė XIX-XXa. sandūroje ir domino ne vieną kūrybingą to meto asmenybę. Truikys menų sintezės principus pritaikė teatro scenai ir sukūrė savitą operinio spektaklio scenovaizdžio sampratą, teigdamas, kad vaizdinės išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą.
Tokie unikalūs kūrybiniai principai formavosi tarpukariu, kai dailininkas dirbo Šiaulių ir Kauno teatruose. Šiai, laike nutolusiai Liudo Truikio meninio gyvenimo atkarpai bei kitoms mažiau žinomoms jo kūrybos sritims ir buvo skirtas pagrindinis dėmesys parodoje „Scenos alchemikas“.
Patys ankstyviausi L. Truikio darbai Lietuvos teatro scenoje - tai 1931-1932m. sukurtos dramos spektaklių dekoracijos bei kostiumai Valstybės teatro Šiaulių skyriui. Apie tuometinį L. Truikio kūrybos braižą galima spręsti iš parodoje eksponuojamose fotografijose užfiksuotų spektaklių vaizdų, kadangi pirmųjų Truikio scenovaizdžių eskizų neišliko. Matyti, kad to laikotarpio Truikio scenografija pasižymi ndividualios meninės saviraiškos paieškomis, spektaklių stilistika dar neįgijusi nepakartojamo savitumo.
Parodoje rodyti ir dailininkui pirmąją sėkmę atnešę scenografijos darbai. Pripažinimo menininkas sulaukė 1932 m. Valstybės teatre debiutuodamas su Petro Vaičiūno „Aukso žaismu“ (šiame teatre L. Truikys dirbo iki 1940 m.). Eksponuotuose scenovaizdžių eskizuose ryškūs konstruktyvizmo bruožai, art deco stilizacija paremti sprendimai. Konstruktyviomis plokštumomis išsiskiria ir po metų pastatytos Vaičiūno dramos „Tikruoju keliu“ dekoracijos. Šių spektaklių apipavidalinimas buvo gerai įvertintas to meto spaudoje, o pats L. Truikys vadintas „pasigėrėjimo vertu gabiu dekoratoriumi“. Teigiamo atgarsio sulaukė ir kitokiomis meninės išraiškos priemonėmis pagrįsti scenografiniai darbai, pavyzdžiui, dekoracijos Vytauto Alanto pjesei „Gaisras Lietuvoje“ (1934 m.), pasižyminčios tapybiška ekspresionistine maniera.
Menininko individualybė ryškiausiai atsiskleidė, kai jis atsidėjo muzikinių spektaklių scenografijai. 1935-1936 m. sukurtas Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ scenovaizdis sukėlė ir žiūrovų, ir teatro žinovų susižavėjimą. Po premjeros pasirodžiusiose recenzijose dekoracijos vienu balsu buvo pripažintos šedevru. L. Truikys sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. 1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“, vykusioje Paryžiuje, už „Trijų talismanų“ dekoracijų maketą L. Truikiui buvo skirtas Garbės diplomas - antrasis pagal svarbą apdovanojimas po Didžiojo prizo, kurio originalas rodytas ir parodos lankytojams. „Trijų talismanų“ scenografijoje L. Truikys nutolo nuo grynojo konstruktyvizmo, o meninio vientisumo ir išskirtinumo pasiekė modernia liaudiškų vaizdinių stilizacija. Panašiais tautinių motyvų stilizacijos principais paremta ir kita lietuviškos tematikos opera - M. Petrausko ir J. Dambrausko „Eglė“ (1939 m.). Šiuose dviejuose spektakliuose L. Truikys išryškėjo ir kaip puikus kostiumų meistras. Taigi jau scenografinės kūrybos pradžioje L. Truikys pasižymėjo novatoriškais, to meto Lietuvos teatro scenai dažnai nelauktais, plastiniais sprendimais. Tuo galėjo įsitikinti ir parodos žiūrovai.
Kaune eksponuoti ir trijų kūrybos tarpsnių (1937 m., 1959 m., 1986 m.) Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ scenografiniai projektai bei eskizai akivaizdžiai atskleidė L. Truikio stilistikos raidą - nuo realistinėmis detalėmis dar padailinto pirmojo (1937m.) iki meistro ranka išgrynintomis formomis apibendrintos žmogiškosios tragedijos paskutiniojo (1986 m.) varianto.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu L. Truikys nemažai reiškėsi kaip grafikas iliustratorius. Tarpukario Lietuvos periodikoje gausu jo pieštų šaržų, art deco stilistiką atspindinčių žurnalų bei knygų viršelių ir iliustracijų. Apipavidalindamas knygas dailininkas užsidirbo pragyvenimui ir sunkiu pokario laikotarpiu. Dar karo metais L. Truikys trumpam sugrįžo prie tapybos ir sukūrė nemažai įvairia technika atliktų darbų. Ne tik prieškariu, bet ir XX a. 6-ajame dešimtmetyje L. Truikys sukūrė įspūdingų sakralinės dailės darbų (vitražų, sienų tapybos) trims Kauno bažnyčioms. Šios menkiau žinomos, bet ne mažiau įdomios L. Truikio meninės veiklos sritys taip pat surado savo vietą jubiliejinėje ekspozicijoje.
Amžininkus Truikys traukė laisvos asmenybės jėga - visuomet elegantiškos išvaizdos bei rafinuotų manierų kūrėjas, domėjęsis ezoteriniais mokymais, buvo tapęs gyva savo meto legenda. Smalsuolius domino ir Rytų egzotika dvelkiantis dailininko butas, kuriame buvo galima išvysti vertingų tolimų kraštų meno objektų. Pastarieji dažnai tapdavo vieno ar kito spektaklio scenografinių detalių prototipais. Keletą L. Truikio kolekcijos fragmentų galima išvystyti ir parodoje. Kolekcionavimo aistra L. Truikį užkrėtė operos solistė Marijona Rakauskaitė - didžioji jo gyvenimo meilė ir bendražygė, laiškuose švelniai vadinta Pelyte.
Neeilinę artistišką L.Truikio povyzą parodoje pristatė gausiai rodytos žinomų Lietuvos fotomenininkų A. Baltėno, R. Dichavičiaus, R. Rakausko, Z. Putilovo nuotraukos, o dailininko būsto atmosferą leido pajusti į parodą perkeltas jo dirbtuvės kampelis - dalis būsto, kurio sakralizuotoje erdvėje L.Truikys it alchemijos Maestro atrado savąjį išminties akmenį ir sukūrė įstabią skambančių formų amalgamą.