<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

NAUJI MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS

Vėl sušvito Palemonas - kaip Salomėjos laikais
Aldona RUSECKAITĖ
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Restauruotas S. Nėries memorialinis muziejus Palemone. Z. Baltrušio nuotr.
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos fragmentas. Z. Baltrušio nuotr.
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos fragmentas. Z. Baltrušio nuotr.
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos fragmentas. Z. Baltrušio nuotr.
S. Nėries memorialinio muziejaus lmemorialinės ekspozicijos fragmentas. Svetainė. Z. Baltrušio nuotr.
S. Nėries memorialinio muziejaus memorialinės ekspozicijos fragmentas. darbo kambarys. Z. Baltrušio nuotr.

Salomėja Nėris savo namelį Palemone yra net eilėraščiuose apdainavusi: „O namelis mūsų prie pašlaičių“ arba „Prie miško baltuoja namelis“. Vieninteliai išlikę Poetės tikri namai. Manau, kad tai yra pats memorialiausias atvejis, kai patys menininkai išsirenka būstui vietą, jį projektuoja, stato, įsikuria... Viskas tikra ir svarbu.
Salomėja Bačinskaitė (Nėris) ir skulptorius Bernardas Bučas, dar būdami sužadėtiniai, 1936 metų vasarą nusipirko sklypą Palemone. Tai buvo didelis žemės plotas. Tačiau statybos darbai pajudėjo tik 1937-ųjų vasarą, kai jiedu susituokę grįžo iš Paryžiaus. Spalio mėnesį gimė sūnus Saulius, Salomėja su kūdikiu jau parvažiuoja į savo namus, nors buvo įrengtas tik vienas kambarys ir virtuvė. Tvarkosi po truputį. Ypač didelės investicijos atsiranda, kai S.Nėris 1939 m. pradžioje už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“(1938), gauna Valstybinę premiją, kurią sudarė 5000 Lt. Tada B.Bučas prie medinio dviejų aukštų namo pasistato mūrinį vienaukštį priestatą - savo dirbtuvę, įrengia didžiulę terasą, kurios labai norėjo Salomėja. Visą namą suprojektavo pats Bernardas. Tas pastatas kitoks nei visų - daug mažų kambarėlių su vidiniais langeliais, balkonai, didžiulės terasos. Statėsi juk menininkai - savo gūžtą Salomėja vadina „kregždės lizdeliu“. Jau vėliau S.Nėris rašys: „Man prisimena 1937 metai, kada kūrėmės ir gimė vaikelis. Juk buvo nelengva, bet tai vienas iš gražiausių mano gyvenimo atsiminimų.“( Iš laiško B.Bučui, Maskva, 1944 m. rugpjūčio 29 d.) Ir Bučas pripažino: „Juk tas kampelis buvo kurtas siekiant susidaryti laisvai kūrybai sąlygas mum abiem...“ Šeimyninė laimė baigėsi 1941 metų birželio 22 d., kai prasidėjus karui S.Nėris išvažiavo iš namų su mažu lagaminėliu ir vaikeliu. Bernardas liko saugoti namų, bet jau po kelių dienų teko pasitraukti, slapstytis kaime pas gimines.
Rusijos karo audrose jai rūpėjo tas baltas Palemono namelis, tačiau, kai grįžo į Lietuvą, jame gyventi negalėjo - buvo išdaužyti langai, viskas nuniokota.
Muziejus įkurtas 1962 m., dar esant gyvam B.Bučui. Jis daug ką papasakojo, pagal B.Bučo brėžinius atkurti kai kurie baldai, grindų, sienų spalvos, ornamentika ir kita.
Nuo įkūrimo metų S.Nėries memorialinis muziejus nė karto nebuvo restauruotas iš pagrindų, taip kaip dabar - nuo namo pamatų iki darbuotojų darbo vietų.
Daug kas manęs klausia, kaip pasisekė gauti rekonstrukcijai 1,5 mln. Lt. Tiesiog šiuos darbus Lietuvos Vyriausybė įtraukė į Valstybės investicijų programą, nes pastato būklė buvo avarinė, muziejinė veikla beveik neįmanoma. Namelio ir aplinkos rekonstrukcija užtruko dvejus metus - statinių ir inžinerinės įrangos būklės tyrimo aktas parengtas 2002 metų gruodžio mėnesį. Arvydas Juozaitis, tuo metu dirbęs Vyriausybėje patarėju, supažindino su situacija ir artėjančiu Poetės šimtmečiu Ministrą Pirmininką A.Brazauską. Ratas užsisuko. Daug padėjo Kultūros ministerija. 2003 m. buvo parengtas restauravimo ir rekonstravimo techninis projektas, 2004 m. per Valstybės investicijų programą skirta lėšų. Užsakovo funkcijas atliko UAB „Lietuvos paminklai“, jų paskelbtą viešą konkursą laimėjo UAB „Restauracija“ (direktorius K.Vaikšnoras, darbų vadovas P.Sabaliauskas). Darbai pradėti kovo mėnesį, muziejų atidarėme gruodžio 29 d. Pastatas restauruotas nuo pamatų, apšiltintas, įrengta hidroizoliacija, vidaus ir lauko inžineriniai tinklai, elektrinis šildymas, moderni priešgaisrinė ir apsaugos signalizacija, muziejinei veiklai pritaikytos terasos, edukacinė klasė, fondų įranga, pagalbinės patalpos, stiklinis įėjimo gaubtas, įvykdyti higienos reikalavimai, taikytini darbuotojams ir lankytojams, sudarytos sąlygos neįgaliesiems. Tačiau atliekant darbus buvo griežtai laikomasi autentikos, nepažeidžiant pirminio namo vaizdo ir architektūros.
Sutvarkytas 7266 m2 sklypas, esantis prie muziejaus, priklausęs Bučų šeimai. Nugenėtos dar Salomėjos sodintos obelys, iškirsti menkaverčiai krūmai, suformuoti gėlynai, iškloti plytelėmis takai, naujai pagaminti lauko baldai, visa teritorija aptverta tvora. Žaliuoja Bučų prie namelio sodinta pušų alėja...
Tačiau muziejus kuriamas dėl lankytojų. Atėję į Salomėjos Nėries muziejų jie nieko nežinos apie inžinerinius tinklus ar apšiltintas sienas, jiems visa tai nesvarbu - žmogus nori pamatyti ekspoziciją.
Ekspoziciją kūrėme keturios moterys: direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams R.Antanaitienė, muziejaus vedėja I.Aleksaitienė, muziejininkė A. Vileniškytė ir šio straipsnio autorė. Literatūrinę ekspoziciją apipavidalino UAB „Terra media“, baldus pagamino UAB „Prestižas“.
Ekspoziciją sudaro dvi dalys - memorialinė ir literatūrinė. Visada yra įdomu rengti memorialinių kambarių ekspozicijas. Bučų name jų yra keturi - B.Bučo žiemos dirbtuvė, šeimos svetainė, miegamasis, S.Nėries darbo kambarys. Nedaug yra išlikę Bučo ar Salomėjos Nėries autentiškų daiktų - per karą Palemono namelis nusiaubtas, viskas išvogta. B.Bučui pasisekė surasti tik dalį šeimos turto. Mes nusprendėme pasiremti pasauline praktika, kai šalia autentiškų eksponatų yra ir epochiniai baldai, daiktai. Įsižiūrėjome į nuotraukas, skaitėme prisiminimus, tyrinėjome, ką poetė mėgo, ką galėjo turėti...Kai paskelbėme spaudoje, kad renkame ketvirtojo dešimtmečio įvairius daiktus, atsirado nemažai dosnių žmonių. Pasisekė surinkti itin daug rankdarbių, užuolaidų. Salomėjai tinka - ji pati ir siuvinėjo, ir siuvo. Daug ką radome antikvariatuose. Galbūt lankytojai memorialinę ekspoziciją priims kaip visumą, nekeldami per daug klausimų dėl autentikos - juk įvairiai galėjo būti...Mes atkūrėme kukliai gyvenusių inteligentų ketvirtojo dešimtmečio pabaigos aplinką. Beje, B.Bučo žiemos dirbtuvę padėjo įrengti kaunietis skulptorius Juozas Šlivinskas. Jo profesionalumas buvo labai reikalingas eksponuojant Maironio, Vaižganto, S.Nėries skulptūras, kurias sukūrė namų šeimininkas.
Kuriant literatūrinę ekspoziciją, darbas vyko tarsi dviem lygiais. Mes, muziejininkės, atrinkome ir pateikėme dizaineriams archyvinę medžiagą, o jie važinėjo po Lietuvą, aplankė visas S.Nėries gyventas vietas, daug fotografavo. Lankėsi ir archyvuose. UAB „Terra media“ darbuotojai A.Stankevičius, J.Čilvinaitė, D.Timinskas, J. Kaubrys prisipažino, jog iš naujo atrado poetę, ją pamilo, labai susidomėjo. Skaitė kūrybą, dienoraščius, užsirašinėjo pagrindinius jos gyvenimo įvykius. Dizaineriai buvo itin kūrybingi, turintys daug įdomių idėjų. Jie mums pateikė keletą eksponavimo variantų, ekspozicinių baldų pavyzdžių, mes diskutavome, svarstėme, kartu praleidome nemažai valandų...
Ekspozicija labai spalvinga, gausi eksponatų, stendus galima uždaryti tarsi knygas, juose įmontuoti trys monitoriai su papildoma medžiaga, atitinkančia ekspozicijos kontekstą. Yra terminalas, iš kurio rodomi filmuoti archyviniai gyvos Salomėjos Nėries vaizdo įrašai, amžininkų prisiminimai, B.Bučo archyvas, naujai filmuota vietovių medžiaga, kurią rodant skamba R.Staliliūnaitės skaitomos poetės eilės. Ir monitorius, ir terminalą galimą nuolat pildyti, atnaujinti. Literatūrinė ekspozicija atlikta kompiuteriniu fotomontažo būdu, skaitmenine spauda, todėl archyvalijų pateikimo būdai labai įvairūs: kažkas padidinta, pablukinta, portretas „ištrauktas“ iš grupinės nuotraukos, iš rankraščio sudaromas fonas ir t.t. Labai efektingas ir svarbus apšvietimas, kuris sklinda tarsi iš dangaus - iš debesų nuotraukų... Literatūrinėje ekspozicijoje eksponuojami ir S.Nėries smulkūs memorialiniai autentiški daiktai, kuriems pagaminti specialūs baldai - kubai. Čia galima pamatyti Salomėjos skrybėlaitę, rankinuką, parkerį, rašalinę, užrašų knygutes, albumėlius, lėkštutę, šaukštelį, veltinius, netgi vestuvinį žiedą. Virš stendų tarsi kino kadrų juosta eksponuojama S.Nėries lankytų ir gyventų vietų didelės nuotraukos. Jos be etikečių - iš karto edukacinė užduotis moklseiviams - atpažinti, kur Kiršai, Paryžius, Aušros Vartai ar Maskva... Beje, svetainėje yra išlikusi autentiška knygų lentyna ir apie 500 vienetų memorialinės bibliotekos spaudinių. Šitą spintą įstiklinome, kad būtų saugu eksponuoti knygas ir smulkius epochinius daiktus.
Keturios moterys, kurios dirba S. Nėries memorialiniame muziejuje - vedėja I. Aleksaitienė, muziejininkė A. Vileniškytė, sodininkė V. Česnavičienė ir salių prižiūrėtoja R. Meilutienė, - pasirengusias priimti lankytojus.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.05.30