Vėl sušvito
Palemonas - kaip Salomėjos laikais
Aldona RUSECKAITĖ
Maironio lietuvių literatūros muziejus
|
Restauruotas S. Nėries memorialinis muziejus Palemone. Z.
Baltrušio nuotr. |
|
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos
fragmentas. Z. Baltrušio nuotr. |
|
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos
fragmentas. Z. Baltrušio nuotr. |
|
S. Nėries memorialinio muziejaus literatūrinės ekspozicijos
fragmentas. Z. Baltrušio nuotr. |
|
S. Nėries memorialinio muziejaus lmemorialinės ekspozicijos
fragmentas. Svetainė. Z. Baltrušio nuotr. |
|
S. Nėries memorialinio muziejaus memorialinės ekspozicijos
fragmentas. darbo kambarys. Z. Baltrušio nuotr. |
Salomėja Nėris savo namelį Palemone yra net
eilėraščiuose apdainavusi: „O namelis mūsų prie pašlaičių“ arba „Prie
miško baltuoja namelis“. Vieninteliai išlikę Poetės tikri namai.
Manau, kad tai yra pats memorialiausias atvejis, kai patys menininkai
išsirenka būstui vietą, jį projektuoja, stato, įsikuria... Viskas
tikra ir svarbu.
Salomėja Bačinskaitė (Nėris) ir skulptorius Bernardas Bučas, dar
būdami sužadėtiniai, 1936 metų vasarą nusipirko sklypą Palemone. Tai
buvo didelis žemės plotas. Tačiau statybos darbai pajudėjo tik
1937-ųjų vasarą, kai jiedu susituokę grįžo iš Paryžiaus. Spalio mėnesį
gimė sūnus Saulius, Salomėja su kūdikiu jau parvažiuoja į savo namus,
nors buvo įrengtas tik vienas kambarys ir virtuvė. Tvarkosi po
truputį. Ypač didelės investicijos atsiranda, kai S.Nėris 1939 m.
pradžioje už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“(1938), gauna
Valstybinę premiją, kurią sudarė 5000 Lt. Tada B.Bučas prie medinio
dviejų aukštų namo pasistato mūrinį vienaukštį priestatą - savo
dirbtuvę, įrengia didžiulę terasą, kurios labai norėjo Salomėja. Visą
namą suprojektavo pats Bernardas. Tas pastatas kitoks nei visų - daug
mažų kambarėlių su vidiniais langeliais, balkonai, didžiulės terasos.
Statėsi juk menininkai - savo gūžtą Salomėja vadina „kregždės
lizdeliu“. Jau vėliau S.Nėris rašys: „Man prisimena 1937 metai, kada
kūrėmės ir gimė vaikelis. Juk buvo nelengva, bet tai vienas iš
gražiausių mano gyvenimo atsiminimų.“( Iš laiško B.Bučui, Maskva, 1944
m. rugpjūčio 29 d.) Ir Bučas pripažino: „Juk tas kampelis buvo kurtas
siekiant susidaryti laisvai kūrybai sąlygas mum abiem...“ Šeimyninė
laimė baigėsi 1941 metų birželio 22 d., kai prasidėjus karui S.Nėris
išvažiavo iš namų su mažu lagaminėliu ir vaikeliu. Bernardas liko
saugoti namų, bet jau po kelių dienų teko pasitraukti, slapstytis
kaime pas gimines.
Rusijos karo audrose jai rūpėjo tas baltas Palemono namelis, tačiau,
kai grįžo į Lietuvą, jame gyventi negalėjo - buvo išdaužyti langai,
viskas nuniokota.
Muziejus įkurtas 1962 m., dar esant gyvam B.Bučui. Jis daug ką
papasakojo, pagal B.Bučo brėžinius atkurti kai kurie baldai, grindų,
sienų spalvos, ornamentika ir kita.
Nuo įkūrimo metų S.Nėries memorialinis muziejus nė karto nebuvo
restauruotas iš pagrindų, taip kaip dabar - nuo namo pamatų iki
darbuotojų darbo vietų.
Daug kas manęs klausia, kaip pasisekė gauti rekonstrukcijai 1,5 mln.
Lt. Tiesiog šiuos darbus Lietuvos Vyriausybė įtraukė į Valstybės
investicijų programą, nes pastato būklė buvo avarinė, muziejinė veikla
beveik neįmanoma. Namelio ir aplinkos rekonstrukcija užtruko dvejus
metus - statinių ir inžinerinės įrangos būklės tyrimo aktas parengtas
2002 metų gruodžio mėnesį. Arvydas Juozaitis, tuo metu dirbęs
Vyriausybėje patarėju, supažindino su situacija ir artėjančiu Poetės
šimtmečiu Ministrą Pirmininką A.Brazauską. Ratas užsisuko. Daug padėjo
Kultūros ministerija. 2003 m. buvo parengtas restauravimo ir
rekonstravimo techninis projektas, 2004 m. per Valstybės investicijų
programą skirta lėšų. Užsakovo funkcijas atliko UAB „Lietuvos
paminklai“, jų paskelbtą viešą konkursą laimėjo UAB „Restauracija“
(direktorius K.Vaikšnoras, darbų vadovas P.Sabaliauskas). Darbai
pradėti kovo mėnesį, muziejų atidarėme gruodžio 29 d. Pastatas
restauruotas nuo pamatų, apšiltintas, įrengta hidroizoliacija, vidaus
ir lauko inžineriniai tinklai, elektrinis šildymas, moderni
priešgaisrinė ir apsaugos signalizacija, muziejinei veiklai
pritaikytos terasos, edukacinė klasė, fondų įranga, pagalbinės
patalpos, stiklinis įėjimo gaubtas, įvykdyti higienos reikalavimai,
taikytini darbuotojams ir lankytojams, sudarytos sąlygos
neįgaliesiems. Tačiau atliekant darbus buvo griežtai laikomasi
autentikos, nepažeidžiant pirminio namo vaizdo ir architektūros.
Sutvarkytas 7266 m2 sklypas, esantis prie muziejaus,
priklausęs Bučų šeimai. Nugenėtos dar Salomėjos sodintos obelys,
iškirsti menkaverčiai krūmai, suformuoti gėlynai, iškloti plytelėmis
takai, naujai pagaminti lauko baldai, visa teritorija aptverta tvora.
Žaliuoja Bučų prie namelio sodinta pušų alėja...
Tačiau muziejus kuriamas dėl lankytojų. Atėję į Salomėjos Nėries
muziejų jie nieko nežinos apie inžinerinius tinklus ar apšiltintas
sienas, jiems visa tai nesvarbu - žmogus nori pamatyti ekspoziciją.
Ekspoziciją kūrėme keturios moterys: direktoriaus pavaduotoja mokslo
reikalams R.Antanaitienė, muziejaus vedėja I.Aleksaitienė,
muziejininkė A. Vileniškytė ir šio straipsnio autorė. Literatūrinę
ekspoziciją apipavidalino UAB „Terra media“, baldus pagamino UAB
„Prestižas“.
Ekspoziciją sudaro dvi dalys - memorialinė ir literatūrinė. Visada yra
įdomu rengti memorialinių kambarių ekspozicijas. Bučų name jų yra
keturi - B.Bučo žiemos dirbtuvė, šeimos svetainė, miegamasis, S.Nėries
darbo kambarys. Nedaug yra išlikę Bučo ar Salomėjos Nėries autentiškų
daiktų - per karą Palemono namelis nusiaubtas, viskas išvogta. B.Bučui
pasisekė surasti tik dalį šeimos turto. Mes nusprendėme pasiremti
pasauline praktika, kai šalia autentiškų eksponatų yra ir epochiniai
baldai, daiktai. Įsižiūrėjome į nuotraukas, skaitėme prisiminimus,
tyrinėjome, ką poetė mėgo, ką galėjo turėti...Kai paskelbėme spaudoje,
kad renkame ketvirtojo dešimtmečio įvairius daiktus, atsirado nemažai
dosnių žmonių. Pasisekė surinkti itin daug rankdarbių, užuolaidų.
Salomėjai tinka - ji pati ir siuvinėjo, ir siuvo. Daug ką radome
antikvariatuose. Galbūt lankytojai memorialinę ekspoziciją priims kaip
visumą, nekeldami per daug klausimų dėl autentikos - juk įvairiai
galėjo būti...Mes atkūrėme kukliai gyvenusių inteligentų ketvirtojo
dešimtmečio pabaigos aplinką. Beje, B.Bučo žiemos dirbtuvę padėjo
įrengti kaunietis skulptorius Juozas Šlivinskas. Jo profesionalumas
buvo labai reikalingas eksponuojant Maironio, Vaižganto, S.Nėries
skulptūras, kurias sukūrė namų šeimininkas.
Kuriant literatūrinę ekspoziciją, darbas vyko tarsi dviem lygiais.
Mes, muziejininkės, atrinkome ir pateikėme dizaineriams archyvinę
medžiagą, o jie važinėjo po Lietuvą, aplankė visas S.Nėries gyventas
vietas, daug fotografavo. Lankėsi ir archyvuose. UAB „Terra media“
darbuotojai A.Stankevičius, J.Čilvinaitė, D.Timinskas, J. Kaubrys
prisipažino, jog iš naujo atrado poetę, ją pamilo, labai susidomėjo.
Skaitė kūrybą, dienoraščius, užsirašinėjo pagrindinius jos gyvenimo
įvykius. Dizaineriai buvo itin kūrybingi, turintys daug įdomių idėjų.
Jie mums pateikė keletą eksponavimo variantų, ekspozicinių baldų
pavyzdžių, mes diskutavome, svarstėme, kartu praleidome nemažai
valandų...
Ekspozicija labai spalvinga, gausi eksponatų, stendus galima uždaryti
tarsi knygas, juose įmontuoti trys monitoriai su papildoma medžiaga,
atitinkančia ekspozicijos kontekstą. Yra terminalas, iš kurio rodomi
filmuoti archyviniai gyvos Salomėjos Nėries vaizdo įrašai, amžininkų
prisiminimai, B.Bučo archyvas, naujai filmuota vietovių medžiaga,
kurią rodant skamba R.Staliliūnaitės skaitomos poetės eilės. Ir
monitorius, ir terminalą galimą nuolat pildyti, atnaujinti.
Literatūrinė ekspozicija atlikta kompiuteriniu fotomontažo būdu,
skaitmenine spauda, todėl archyvalijų pateikimo būdai labai įvairūs:
kažkas padidinta, pablukinta, portretas „ištrauktas“ iš grupinės
nuotraukos, iš rankraščio sudaromas fonas ir t.t. Labai efektingas ir
svarbus apšvietimas, kuris sklinda tarsi iš dangaus - iš debesų
nuotraukų... Literatūrinėje ekspozicijoje eksponuojami ir S.Nėries
smulkūs memorialiniai autentiški daiktai, kuriems pagaminti specialūs
baldai - kubai. Čia galima pamatyti Salomėjos skrybėlaitę, rankinuką,
parkerį, rašalinę, užrašų knygutes, albumėlius, lėkštutę, šaukštelį,
veltinius, netgi vestuvinį žiedą. Virš stendų tarsi kino kadrų juosta
eksponuojama S.Nėries lankytų ir gyventų vietų didelės nuotraukos. Jos
be etikečių - iš karto edukacinė užduotis moklseiviams - atpažinti,
kur Kiršai, Paryžius, Aušros Vartai ar Maskva... Beje, svetainėje yra
išlikusi autentiška knygų lentyna ir apie 500 vienetų memorialinės
bibliotekos spaudinių. Šitą spintą įstiklinome, kad būtų saugu
eksponuoti knygas ir smulkius epochinius daiktus.
Keturios moterys, kurios dirba S. Nėries memorialiniame muziejuje -
vedėja I. Aleksaitienė, muziejininkė A. Vileniškytė, sodininkė V.
Česnavičienė ir salių prižiūrėtoja R. Meilutienė, - pasirengusias
priimti lankytojus.