Kazio
Varnelio muziejus: tarp tradicijos ir avangardo
Alma BRAZIŪNIENĖ
Kazio Varnelio namai-muziejus
Kazio Varnelio muziejus, oficialiai vadinamas
„Kazio Varnelio namais-muziejumi“, veikiantis Vilniuje nuo 1998 m.
(nuo 2003 m. - Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), nėra
memorialinis muziejus tiesiogine, mūsų suprantama, prasme, - jis nėra
skirtas kokiam nors asmeniui atminti.
Su memorialiniais muziejais jį tesieja tik pats personalizacijos
momentas - tai iš tikrųjų vieno asmens sukurtas muziejus. Skirtingai
nuo memorialinių muziejų, kurių misija - saugoti vieno ar kito mūsų
kultūros istorijai svarbaus asmens atminimą, Kazio Varnelio muziejus -
atvirkščiai - yra muziejus ne apie asmenį (ne pačios personalijos), o
jo kūrybos (taip pat ir muziejinės kūrybos) muziejus.
Šis muziejus yra gyvas, tarytum tikrasis graikų „museiom’as“ (mūzų
buveinė). Mūzos čia gyvena ir veikia. Jos žvelgia ne iš vitrinų, o
nužengia į ekspozicijų sales iš trečiame aukšte įsikūrusios dailininko
K. Varnelio dirbtuvės. Tai nereiškia, kad galės čia ilgai užsibūti.
Gali atsitikti, jog muziejaus autorius vieną ar kitą savo paveikslą
šiandien ar rytoj nukabins ir pakeis kitu. Kaip pakeis ir atskirus
istorinius eksponatus, nes šis muziejus, kaip kūrinys, nėra baigtinis,
jis kuriamas nuolat. Ir monotonijos čia negali būti. Pats K. Varnelis
(g. 1917), dailininkas, kolekcininkas, bibliofilas ir muziejininkas,
yra kaip tik tas „actor“, kuris modeliuoja savojo muziejaus erdves,
vienų ekspozicijų santykį su kitomis, bendrąją muziejaus struktūrą,
kitaip tariant, formuoja savojo muziejaus veidą.
Koks gi tas muziejaus veidas? Muziejaus vizitinė kortelė būtų tokia -
adresas: Vilnius, Didžioji gatvė 26 - XV-XVII a. pastatai - buvę
Mažosios gildijos ir Masalskio pirklių gildijų (Pilies 24) namai. Visa
muziejaus ekspozicija užima 36 sales. Eksponuojama istorinė grafika:
XVII-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų
portretai, istorinių mūšių scenos bei žymių Vakarų Europos grafikos
meistrų darbai (tarp jų Albrecht Dürer, Giovanni Piranesi, Francesco
Goya ir kt.). Istorinės tapybos eksponatai - nuo XV a. ankstyvojo
italų renesanso tapybos ant lentos pavyzdžių iki XIX a. amerikiečių
Hudson River mokyklos drobių. Daug įdomių istorinių skulptūrų: marmuro
biustų ir bronzos liejinių, daugiausia XVIII-XIX a. anglų ir prancūzų
skulptorių (William Behnes, Francois Joseph Bosio, Francis Chantrey,
Mathurin Moreau ir kt.), taip pat ir amerikiečių skulptorių (Frederic
Remington) darbų. Keramika - nuo italų majolikos iki XVIII-XIX a.
porceliano statulėlių (tarp jų - Meiseno ir baltasis biskvito
porcelianas), orientikos meno rinkinyje - tapyba ant ryžių popieriaus
ir šilko, japonų kaligrafijos pavyzdžiai, kinų vazos, senieji japonų
medžio raižiniai, istorinių baldų kolekcijoje - Renesanso ir Baroko
epochų, rokoko, ampyro, eklektikos, modernizmo stilių baldai,
kartografijos kolekcijoje (173 vienetai) - Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės ir kaimyninių šalių žemėlapiai, tarp jų tokie reti
kaip Marko Beneventiečio Vidurio Europos žemėlapis (1507) ar Giacomo
Gastaldi’o darbai. Eksponuojama ir didelė biblioteka (9,5 tūkstančio
vienetų) su aiškiai suformuotomis vertingomis kolekcijomis
(lituanikos, bibliofilinių leidinių, knygotyrinės literatūros ir
kitomis) - atskiras vientisas masyvas, užimantis deramą vietą bendrame
muziejaus kontekste.
Ir vis dėlto ši vizitinė kortelė iš esmės neatspindi tikrojo K.
Varnelio muziejaus veido. Kai ką iš išvardytų kolekcijų ir rinkinių,
K. Varnelio surinktų jam gyvenant JAV, būtų galima rasti ir kituose
muziejuose, ypač užsienio. Lietuvoje, aišku, dauguma minėtų eksponatų
patys savaime yra reti. Bet tikroji šio muziejaus vertė - tai visų
minėtų rinkinių ir kolekcijų labai individualus kaupimas ir
eksponavimas. Eksponuojama drąsiai atsisakant nusistovėjusių kanonų.
Tiesa, čia tradiciškai laikomasi XIX a. susiformavusios istorinės
naratyvinės muziejų koncepcijos, kai eksponatai atskiriami nuo jų
funkcinio konteksto. Tačiau jiems sukuriamas visiškai naujas,
avangardinės modernistinės dailės kontekstas (paties K. Varnelio
dailės darbai). Kitaip sakant, čia laikomasi tradicijų laužymo ir
kartu - jų jungties principo.
K. Varnelis įrodė, jog galima sukurti įdomų muziejų atsisakant
įprastos, gan monotoniškos, eksponavimo tvarkos, sakysim, nesilaikant
chronologinio ar teminio ekspozicijų kūrimo principo, taip
įsigalėjusio kitų mūsų muziejų kuriamose ekspozicijose. Pavyzdžiui,
baldų grupes galima jungti ne pagal jų epochas, stilius, o, sakysim,
pagal pačių baldų spalvines raiškas ar net vien pagal jų formą.
Vienoje erdvėje galima pabandyti atkurti vos ne identišką XVIII a.
Venecijos gyvenamojo kambario aplinką su dominuojančios žalsvos
spalvos tapytais baldais, o kitoje, atvirkščiai, baldų komplektą
visiškai išsklaidyti, paliekant viduryje vienišą stalą. Negana to,
istorinėse erdvėse (tam labai tinka ir XVI a. Pirklių gildijos namo
interjerai), pripildytose istorinių eksponatų (sakysim, Renesanso
baldai, XVIII a. žvakidės, o kartu ir XIX a. eklektikos stiliaus baldų
komplektas), įmanoma eksponuoti ir paties K. Varnelio abstrakčiosios
tapybos (optinio meno) drobes. Net ir kambario kampe įmontuotą
sovietinių laikų radiatorių K. Varnelis sugeba pajungti vieningos
erdvės kūrimui: jis, lyg būtų specialiai įtaisytas, pavydėtinai gerai
dera prie greta esamo panašių motyvų K. Varnelio tapybos paveikslo. K.
Varnelio gebėjimą išnaudoti erdvę, pastebėti iš pirmo žvilgsnio
sunkiai matomas jungtis, ardyti nusistovėjusius, stereotipinius
eksponavimo būdus yra taikliai įvardijęs kultūrologas ir bibliofilas
Villis Petrickis iš Sankt Peterburgo: „Įstabus K. Varnelio muziejaus
interjeras ir visa aplinka - iki paskutinės vinies viskas ten gerai
apgalvota. Gerai parinkti baldai, jų deriniai, perėjimai iš vienos
stilistinės epochos į kitą. Kad ir perėjimas iš Renesanso į XX a.
septintąjį dešimtmetį. Kai pamatau vykusioje vietoje pastatytą būdingą
kavinuką, šitai sukelia geranorišką šypseną. Tai talentingo žmogaus,
meninės natūros darbas“ (Mokslo Lietuva, 2002 rugs. 5, p. 8).
Visuomenės sąmonėje įsitvirtinusią stereotipinę sąvoką „muziejinės
dulkės“, t. y. atsibodę, neįdomūs eksponatai (prisiminkim kad ir
bibliofilą Edmondą de Goncourt’ą: „Mano noras būtų, jog visi mano
piešiniai, spaudiniai, visi įdomieji eksponatai, mano knygos - žodžiu,
visi šitie meno dalykai, kurie buvo mano gyvenimo džiaugsmas, -
netaptų šaltais muziejų eksponatais ir nebūtų varstomi abejingų
praeivių žvilgsnių, o būtų vėl išparduoti iš po aukcionų plaktuko
dūžių, t. y. vėl pradėtų savo naują gyvenimą“), K. Varnelis savo
muziejuje sugebėjo paneigti. Muziejinis eksponatas, kaip komunikacinis
artefaktas, šiame muziejuje buvo prakalbintas kitokiu būdu - labai
savitu eksponavimu. Analogiškas institucinis muziejus galėtų būti
vertintinas kritiškesniu žvilgsniu, bet individualus eksponavimo
principas nepaklūsta tokiam vertinimui, nes niekas neuždraus
kolekcininkui savo eksponatų rikiuoti taip, kaip jam rodosi geriau.
Svarbu tik, kaip sako V. Petrickis, kad tokie rinkiniai būtų
„kolekcionuojami pagal individualų skonį ir su nepaprastai didele
menine nuovoka“ (Mokslo Lietuva, 2002 birž. 6, p. 12-13). Taip šio
muziejaus autoriaus individualybė tampa jungiančiąja šio muziejaus
ekspozicijų grandimi.
„Iki šiol muziejai save apibrėždavo kaip dabarties priešpriešą“, -
rašo architektūros istorikas Kazys Varnelis Jaunesnysis, K. Varnelio
sūnus, šia proga vykusiai primindamas mums Jeano Cocteau žodžius, jog
„Luvras yra morgas, ten eini atpažinti savo draugų“ (Kultūros barai,
2005, nr. 3, p. 62-67). K. Varnelis sugebėjo sujungti ir dabartį
(avangardinė abstrakčioji jo kūryba), ir praeitį (istorinės
ekspozicijos) vienoje erdvėje. Gal dėl to net ir skeptiškai nusiteikę
muziejaus lankytojai išeidami iš jo yra priversti sutikti, kad yra
pasisėmę įdomių patirčių. „Prieš išvyką tikrai manėme, kad vėl bus
eilinė priverstinė kančia, bet po ekskursijos visi bendrai susėdę
džiaugėmės, kad mums buvo suteikta galimybė, kaip čia ir pasakius,
susipažinti su tikrai unikalia kolekcija“, - tokį elektroninį laiškelį
po apsilankymo muziejuje K. Varneliui yra atsiuntę Lietuvos karo
akademijos kariūnai.
Kaip atrodo šis muziejus mūsų šiandienybėje? Vienišas? O ar gali būti
kitoks, kai elitinės kultūros jau nebeturim, o jos atkurti dar
neįstengiame. Pagaliau ir vidinio poreikio, dėmesio, kuris kurtų
sveiką dvasinį kontekstą tokiam muziejui - kaip individualios kūrybos
aktui ir rezultatui, - šitokio poreikio, pačios vaisingos terpės,
aišku, stokojama. Bet esama padėtis objektyvi. Per istorijos
kataklizmus beveik pražudę dvarų kultūros paveldą, praradome ir
elitinės kultūros, įvairiopos kasdienės jos raiškos poreikį. Jis vėl
gali atgimti tik labai iš lėto, brandinant ir bręstant, remiantis
pavyzdžiais, išsaugotais, sukurtais ar kuriamais. K. Varnelio
muziejus, kaip individualus kūrinys, ir liks unikalus. Tačiau
bendresne prasme jis viltingas - kaip viena pirmųjų iš gyvo dvasios
polėkio kilusių aukštosios kultūros kregždžių.
;)
;)
;)
;)