<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PARODOS IR RENGINIAI LIETUVOS MUZIEJUOSE 
(spalis – lapkritis – gruodis)

Lietuvos dailės muziejuje

Spalio 1 d. Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos dailės muziejuje žiniasklaidai ir menotyrininkams pristatė tris aukštos meninės vertės kūrinius, kuriuos Nijolė Šalčiuvienė, atvykusi iš Niujorko, dovanojo Lietuvai, perduodama juos saugoti Lietuvos dailės muziejui.
Dovanojimo ceremonijoje dalyvavo pati N.Šalčiuvienė, ją lydintis biomedicinos hab. daktaras, profesorius Mindaugas Strukčinskas ir LDM direktorius Romualdas Budrys.
Pirmasis dovanotas paveikslas – tai XX a. žymaus lietuvių dailininko, užimančio išskirtinę vietą Lietuvos mene, Antano Samuolio (1899–1942) tapytas rašytojos Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės portretas. Nutapytoji – žinomo Lietuvos ekonomisto, profesoriaus Petro Šalčiaus žmona A. Gustaitytė-Šalčiuvienė (1864–1958), buvo ryški tarpukario Lietuvos asmenybė, rašytoja, vadovėlių moksleiviams autorė. Ji rūpinosi moterų padėtimi visuomenėje, palaikė jų savarankiškumo siekius. Tai atsispindi jos romanuose „Laiko laiptai“ 1931m, „Vingiai“ 1932 m., „Juozukas“ 1933 m. ir kituose.
Antrasis tapybos kūrinys, dar negalutinai identifikuotas, – Petro Šalčiaus portretas, manoma esąs Stepono Varašiaus kūrinys.
Trečiasis – tai Juozo Zikaro sukurtas bareljefas – taip pat A. Gustaitytės – Šalčiuvienės portretas. Šiuos dailės kūrinius įteikusi Lietuvos dailės muziejui Nijolė Šalčiuvienė yra iš šių portretų mąsliai žvelgiančios moters marti.
Spalio 20 d. atidaryta iš Kauno atvežta paroda „Algimanto Miškinio Lietuvos dailės kolekcija“, kuri veikė iki 2004 metų pabaigos.
Architekto, architektūros istoriko kauniečio prof. A. Miškinio miestų statybos, planavimo, svarbių statinių projektavimo, urbanistinio paveldo tyrimo darbai gerai žinomi Lietuvos visuomenei. A. Miškinis yra Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, daugelio akademinių institucijų tarybų narys, visuotinai pripažintas ekspertas. Architekto pašaukimas skatino jį giliau pažinti gimtąjį kraštą, jo paveldą. Labai svarbūs A. Miškinio atlikti kultūros objektų tyrimai, paskelbtos jų studijos (be akademinių veikalų paskelbta per 100 Lietuvos miestų ir miestelių urbanistinės raidos studijų). Moksliniai profesoriaus, habilituoto daktaro, akademiko interesai davė svarbių impulsų ir jo kolekcionavimui. A. Miškinio pomėgis ieškoti ir rinkti išlikusias dailės vertybes susikoncentravo į lietuviškumą, į Lietuvą dailėje. Didžiąją A. Miškinio lituanistinės kolekcijos dalį sudaro XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių ar su Lietuva susijusių kitataučių dailininkų akvarelės, grafikos, aliejinės tapybos kūriniai. Pasiryžęs apsispręsti dėl kaupiamos kolekcijos chronologijos ir kryptingumo, A. Miškinis teigia: „Nedvejodamas pasirinkau realistinę dailę ir jos klasikinį vaizdavimo būdą, iš esmės atsiribojau nuo socialistinio realizmo, dar vėliau – ir nuo kitaip įvardijamų srovių, faktiškai – nuo pokario dailės“. Tačiau kolekcininkas mano, jog vėliau ši jo nuostata kiek sušvelnėjo.
Parodoje eksponuotą kolekciją – per 150 dailės kūrinių – pristatė ir išsamus jos katalogas, atskleidžiantis kolekcininko intencijas ir sukauptos kolekcijos vertę. Parodos koordinatorė – Lolita Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos vadovė.
Lapkričio 17 d. atidaryta Lietuvoje viešinčio menotyrininko, rašytojo, teologo Algimanto Kezio fotografijų paroda „Algimanto Kezio miestas“ ir surengtas pokalbis su jos autoriumi. Parodoje buvo eksponuota per 40 naujausių autoriaus fotografijų, skirtų neseniai atidarytam Čikagos tūkstantmečio parkui. Pateikdamas spalvotą architektūros ir erdvių matymą, A. Kezys didžiausią dėmesį skiria ne ikonografijai, o atspindžių, šešėlių žaismui, žmogaus ir architektūros santykiui. Fotomenininko kelią paryškino ir greta rodytos 7-9 dešimtmečių nespalvotos miesto fotografijos. Paroda veikė iki gruodžio 31 d.
Algimantas Kezys gimė 1928 m. Lietuvoje, gyvena Čikagoje, kur įkūrė gyvybingą tautiečių traukos centrą su čia rengiamomis parodomis, susitikimais, diskusijomis. A. Keziui būdingas platus akiratis, domėjimasis gyvenimo įvairumu, menais, ypač fotografija, jos sklaida. A. Kezys Čikagoje įsteigė Fotografijos archyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, 1980 m. – galeriją, kur lietuviai skatinami rengti savo parodas. 1991 m. jis pats už fotografijos meną yra apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija. Surengta nemaža A. Kezio fotografijos parodų Lietuvoje – Kaune, Vilniuje.
Gruodžio 15 d. Lietuvos dailės muziejus pakvietė į kultūros vakarą, kuriame buvo pažymėtas kultūros žmogaus, švietėjo, lietuvybės puoselėtojo, muziejininko ir publicisto Juozo Maceikos gimimo šimtmetis. Dalyvavo jubiliato giminės, muziejininkai.
J. Maceika Lietuvos dailės muziejuje dirbo nuo 1945 iki 1967 metų dirbo skyriaus vedėju, vyriausiuoju fondų saugotoju. Jis buvo ypatingai darbštus muziejininkas ir produktyvus kultūros istorikas, neskaičiavęs savo laiko ir jėgų, aprėpęs daug kitų veiklos sričių.
1934 m. J. Maceika baigė Stepono Batoro universitetą teologijos magistro laipsniu. Labai domėjosi Vilniaus ir jo apylinkių istorijos, archeologijos tyrimais, buvo „Romuvos“ klubo pirmininkas, katalikų organizacijų narys. Mokėjo daug kalbų, buvo visuomeniškai aktyvus. Grąžinus Lietuvai Vilnių, J. Maceika kurį laiką dirbo Eltos naujienų agentūroje, mokytojavo, darbavosi Mokslų akademijos bibliotekoje, ten rinkdamas medžiagą apie lietuviškas mokyklas, gilindamasis į Vilniaus architektūrą, vėliau Vilniaus universitete dėstė lotynų kalbą. J. Maceika parašė istorinės ir pažintinės vertės knygų – „Trakai“, „Vilnius. Vadovas po miestą“, „Paveikslų galerija“, „Senoji Vilniaus rotušė“ ir kt.
Šis kultūros vakaras – tai šviesaus, darbštaus ir atsakingo žmogaus darbų ir gyvenimo priminimas ir pagarba.

Radvilų rūmuose spalio 5 d. atidaryta šiuolaikinio estų skulptoriaus Tauno Kangro kūrinių paroda, kurioje pristatyta per 40 skulptūrų ir piešinių. Paroda veikė iki spalio 15 d. Parodos atidaryme dalyvavo Estijos Respublikos Prezidentas Arnoldas Ruutelis, abiejų valstybių ambasadoriai Antanas Vinkus ir Andres Tropp, aukšti Estijos ir Lietuvos pareigūnai, skulptorius T. Kangro. Parodos atidaryme dainavo Virgilijus Noreika (tenoras) ir Pille Lill (sopranas, Estija).
Skulptorius Tauno Kangro gimė 1966 m. Taline. Nuo 1976 m. mokėsi Kalju Reitelio studijoje. 1986-1993 m. studijavo skulptūrą Estijos dailės akademijoje. Nuo 1992 m. – laisvas menininkas. Yra surengęs daugiau nei 20 personalinių parodų Estijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. 2003 m. jo bronzos skulptūrų ir pastelių paroda vyko Vilniuje, „Rūtos“ galerijoje. Nuo 1987 m. dailininkas dalyvauja grupinėse parodose Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje.
Kaip pažymi skulptoriaus kūrybos žinovai, Tauno Kangro kūriniuose persipina tikrovės ir svajonių pasauliai. Mitologinės jo skulptūros kupinos pirmapradės magijos ir nevaržomo gyvybingumo, aktai – tyrumo ir amžinos jaunystės ilgesio. Animalistinės skulptūros dvelkia miškų ramybe ir gamtos išmintimi. T. Kangro pasteliniuose eskizuose matomas supančio pasaulio spindesys.
T. Kangro kūryba yra tarsi ne šio laikmečio fenomenas. Medžiagos, kurias jis naudoja savo idėjoms įgyvendinti – akmuo ir bronza - yra ne tik amžinos, bet ir visiška priešingybė nykstančiam žmogaus kūnui.
Didingos Kangro skulptūros yra tapusios daugelio Estijos vietovių simboliais. Jo darbų yra miestų skveruose ir Vokietijos, Danijos, Prancūzijos, Švedijos ir Suomijos kolekcijose.
T. Kangro – tarsi pirmykštėmis galiomis apdovanotas archainis herojus, kuriantis savo krašto landšaftą, papildantis jį skulptūromis, nekreipiantis dėmesio į kartais pasitaikančius skeptiškus tokių užmojų vertinimus.
Didžiausia T. Kangro svajonė – pastatyti 14 metrų aukščio Kalevo sūnaus skulptūrą prie Talino įlankos. Kol kas tai – tik idėja, tačiau, kaip pažymi estų menotyrininkai, žinant kovingą autoriaus būdą, nekyla abejonių, jog ji kada nors tikrai bus įgyvendinta.
Spalio 19 d. Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga Radvilų rūmuose surengė edukacinę parodą „Liečiu – matau“, skirtą turintiems regos neįgaliesiems.
Tarp kitų Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro edukacinių programų vaikams ir jaunimui vykdoma ilgalaikė meninio ugdymo programa „Pažinkime meną pojūčiais“. Jos projektai parengiami bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Per dvi jau surengtas parodas žaidimu, lytėjimu, klausa ir net uosle prastai matantys buvo mokomi pajusti meno poveikį, patirti kūrinių grožį.
Edukacinėje parodoje „Liečiu – matau“ eksponuoti taktiliniu, t.y. liečiamu būdu perteikti žinomų Lietuvos dailininkų – Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Antano Samuolio ir kt. kūriniai. Juos ėmėsi perkurti taktiline išraiška skulptorius Šarūnas Arbačiauskas, stiklo menininkė Vaida Andrašiūnaitė, tekstilininkė Sigita Blažiūnaitė, tapytojai Rūta Katiliūtė, Eikantas Pakalka, keramikas Vygantas Vasaitis. Parodoje taip pat dalyvavo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymo centro moksleiviai, prabilę „molio kalba“.
Gruodžio 2 d. Lietuvos dailės muziejus, užbaigdamas garsaus dailininko Antano Gudaičio gimimo šimtmečiui skirtų renginių programą, Radvilų rūmuose surengė kultūros vakarą, kuriame buvo pristatytas Antano Gudaičio jubiliejaus parodos „Išsilaisvinimas“ katalogas ir 2005 metų kalendorius, iliustruotas Antano Gudaičio kūriniais bei kuriamos Antano Gudaičio dailės galerijos projektais.
Renginyje dalyvavo katalogo sudarytoja ir parodos kuratorė dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė, taip pat kuravusi parodą dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, sudariusi 2005 metų kalendorių, Antano Gudaičio šeimos nariai, Lietuvos dailės muziejaus vadovai, galerijos projekto autoriai, galerijos statytojai, leidėjai. Kultūros vakare buvo kalbama apie menininko kūrybos palikimą, pristatytą parodoje ir jos gausiai iliustruotame moksliniame kataloge (išleido „Sapnų sala“). Kartu su šiuo svarbiausiu jubiliejinių A. Gudaičio metų leidiniu buvo pristatytas ir 2005 m. kalendorius, iliustruotas A. Gudaičio kūrinių reprodukcijomis bei kuriamos A. Gudaičio dailės galerijos projektais. Tai bendras Lietuvos dailės muziejaus ir Antano Gudaičio dailės galerijos investuotojo - UAB „E. L. L. Nekilnojamas turtas“ parengtas darbas, kviečiantis ir 2005 metais grožėtis Lietuvos tapybos klasiko kūriniais.

Taikomosios dailės muziejuje spalio 14 d. buvo pristatyta tarptautinė paroda iš Švecarijos „Šv. Augustino pasaulis. 1650 m. nuo gimimo“ ir tarptautinė mokslinė konferencija „Šv. Augustinas: tradicijos, kontekstai, interpretacijos“.
Pažymetina, jog unikali kilnojamoji tarptautinė paroda yra vienas iš renginių, skirtų paminėti šv. Augustino 1650-ąsias gimimo metines Lietuvoje. Parodą sudaro 3 dalys: „Šv. Augustinas Afrikoje ir pasaulyje“, „Augustinas islamo žemėje“ (M. von Graffenriedo fotografijos) ir „Šv. Augustinas Lietuvoje“. Pirmosios dvi parodos dalys buvo atvežtos iš Fribūro, trečiąją, lietuviškąją, parodos dalį sudarė Lietuvos bibliotekose esantys spausdinti Augustino raštų leidimai lotynų kalba (XV-XIX a.), Augustino veikalų vertimai į lietuvių kalbą ir dailės kūriniai bei jų fotografijos iš Lietuvos muziejų bei archyvų, pristatantys augustinijonų bažnyčių ir vienuolynų meną Lietuvoje.
Idėja pakviesti parodą iš Fribūro į Lietuvą kilo senam vilniečiui, Fribūro universiteto profesoriui emeritui Tadeušui Zavadzkiui ir Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros dėstytojui Dariui Aleknai. Pagrindiniam parodos kuratoriui, Fribūro universiteto patristikos profesoriui Otto Wermelinger mielai sutikus, padedant Fribūro universitete besistažuojančiai VU doktorantei Mantei Lenkaitytei, paroda buvo atgabenta į Vilnių ir nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus padalinyje - Taikomosios dailės muziejuje rodyta iki gruodžio 15 d.
Paroda yra vienas iš renginių, kuriais 2001 m. Jungtinės Tautos pažymėjo civilizacijų dialogo metus. Paroda siekiama atskleisti Augustino, vieno didžiausių žmonijos mąstytojų, universalumą ir jo afrikietiškas šaknis, kurios dažnai pamirštamos. Augustinas yra tikro tarpkultūrinio dialogo žmogaus, sujungusio antikinę, pagonišką ir krikščioniškąją kultūras, pavyzdys.
Parodos tekstai buvo pateikiami ne tik tarptautinėmis Europos kalbomis - prancūzų ir anglų, bet ir šiuolaikinio Alžyro valstybine arabų kalba ir kalba šalies, kur paroda eksponuojama (Vilniuje - lietuvių kalba).
Paroda apkeliavo kelis miestus Alžyre, buvo eksponuota daugelyje Europos miestų, rodyta Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje, Lenkijos Liublino universitete, Paryžiaus Dievo Motinos katedroje (Notre-Dame de Paris). 2004 metais paroda dar buvo rodoma Tunise, toliau svarstomos galimybės ją eksponuoti Rusijoje ir kitose šalyse.
Sudėtinė parodos dalis – virtuali paroda internete. Visa parodos medžiaga (paveikslai ir tekstai) prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis yra pateikta parodos interneto tinklapyje http://www.unifr.ch/patr/augustinus.
Spalio 18 d. viešėjo Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund). Garbus svečias skaitė pranešimą apie lenkų valstybingumo ir tautinės vienybės simbolio – Varšuvos karališkosios pilies istorinę raidą, meninio paveldo gelbėjimą, pilies atstatymą, jos interjerų atkūrimą.
Prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (g. 1941 m.) - vienas žymiausių Lenkijos klasicizmo ir romantizmo epochų meno istorijos tyrinėtojų, prisidėjęs prie Varšuvos karališkosios pilies atstatymo. Šios pilies direktoriumi jis dirba nuo 1991 m. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Lenkijos kultūros ir meno viceministru, vėliau pagerbtas Lenkijos mokslų akademijos nario korespondento titulu, turėjo ir turi daugelį kitų svarbių pareigų. A. Rotermundas yra daugiau nei 100 knygų, mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų, verstų į užsienio kalbas, autorius. Kartu su savo mokytoju, buvusiu Varšuvos nacionalinio muziejaus direktoriumi ir Varšuvos karališkosios pilies atstatymo po Antrojo pasaulinio karo iniciatoriumi prof. Stanislavu Lorentzu, A. Rotermundas parengė veikalą „Lenkijos klasicizmas“, rengė kitas svarbias mokslines studijas, katalogus, meno albumus apie Karališkąją pilį, jos funkcijas, architektūrą, interjerų meninius kūrinius ir kt. Jis skatino Varšuvos architektūros paminklų tyrimą ir jų sąvado sudarymą, nacionalinių ir tarptautinių lenkų kultūros, istorijos paveldo parodų, konferencijų rengimą.
Varšuvos karališkosios pilies direktorius Lietuvoje ne tik skaitė minėtą pranešimą, bet ir konsultavo Valdovų rūmų atkūrimo projekto autorius, tyrinėtojus bei rūmų interjerų ir ekspozicijų programą rengiančius muziejininkus, lankėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Tytuvėnuose, Šiluvoje, Šiauliuose, Trakuose.
Spalio 29 d. vakare Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas po pirmosios Europos Sąjungos Konstitucijos pasirašymo ceremonijos Romoje į Vilnių sugrįžo parveždamas eksponavimui Lietuvoje unikalų meno kūrinį - garsaus Italijos dailininko Carlo Dolci XVII a. II pusėje nutapytą paveikslą „Šv. Kazimieras“, kurį Lietuvai, 2004 metais švenčiant Šv. Kazimiero metus, paskolino viena garsiausių pasaulyje meno institucijų - Florencijos Pitti galerija.
Pažymėtina, kad šis C. Dolci nutapytas paveikslas yra garsiausias Europoje ir pasaulyje Šv. Kazimiero atvaizdas, iš kurio dažniausiai atpažįstamas Lietuvos globėjas Lietuvoje, Lenkijoje ir kituose kraštuose, kur gyvas Šv. Kazimiero kultas. XV a. gyvenęs LDK ir Lenkijos princas Kazimieras garsėjo pamaldumu, asketiškumu, jam priskiriami stebuklai. Miręs 25 metų amžiaus, XVI a. pr. jis buvo paskelbtas šventuoju. XVIII - XX a. buvo nutapyta daugybė tikslesnių ar mažiau vykusių šio paveikslo kopijų, dažniausiai puošusių bažnyčių altorius. C. Dolci paveikslo originalo atvežimas į Lietuvą ir demonstravimas visuomenei Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių jubiliejiniais metais yra itin svarbus ir daugiareikšmis. Lietuvos muziejai dar niekada neturėjo galimybės pasiskolinti jokio paveikslo iš tokio pasaulinio garso muziejaus kaip Florencijos Pitti rūmų galerija.
Lapkričio 10 d. paveikslas buvo pristatytas visuomenei Taikomosios dailės muziejaus Lietuvos sakralinės dailės ekspozicijoje.
Dailininkas C. Dolci dirbo Toskanos didžiajam kunigaikščiui Cosimo III de‘Medici bei kardinolui Carlo de‘Medici. 1668-1671 m. jam buvo užsakyta šventųjų portretų serija, kuri šiandien tebėra Pitti rūmų salėse. Tad apie 1670 m. C. Dolci nutapė ir šv. Kazimiero paveikslą, dabar esantį Pitti galerijos nuolatinėje ekspozicijoje (Apolono salėje). Cosimo III de‘Medici jautė gilią pagarbą Šv. Kazimierui, skleidė jo kultą Toskanoje, o 1675 m. pirmą kartą paprašė Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco atsiųsti jam šio šventojo karalaičio relikviją. Dėl vyskupo nesutarimų su Vilniaus katedros kapitula, tik įsikišus Lietuvos ir Lenkijos valdovui Jonui Sobieskiui, 1677 m. pagaliau Šv. Kazimiero relikvija Toskanos didžiajam kunigaikščiui buvo išsiųsta.
Tai, kad garsioji Florencijos Pitti galerija sutiko dviems mėnesiams Lietuvos dailės muziejui deponuoti garsaus Italijos dailininko Carlo Dolci nutapytą paveikslą „Šv. Kazimieras“, yra vienas ryškiausių dviejų valstybių kultūrinės diplomatijos laimėjimų. Atvežti paveikslą į Lietuvą muziejui padėjo Lietuvos ambasada Italijoje ir asmeniškai Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas.
Carlo Dolci nutapytas Šv. Kazimiero paveikslas laikomas žinomiausiu šventojo atvaizdu pasaulyje. Čia vaizduojamas Šventasis Kazimieras ekstazėje, giedantis pamėgtą giesmę Marijai „Omni die dic Mariae mea laudes anima“. Šventojo žvilgsnis paveiksle nukreiptas į dangų, viena ranka priglausta prie krūtinės, kitoje - popieriaus ritinys su giesmės žodžiais. Kūrinys meniškai įprasmina vienintelio Lietuvos Šventojo dorybes ir išreiškia katalikų bažnyčios Šv. Kazimiero asmenybės sampratą.
Šv. Kazimiero paveikslo parodos koordinatorė – Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji rinkinių saugotoja Loreta Meškelevičienė.
Gruodžio 18 d. muziejuje surengtas atsisveikinimo koncertas, skirtas „Šv. Kazimiero“ paveikslo eksponavimo pabaigai. Salėje, kurioje eksponuotas paveikslas, muzikavo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus. Dainavo operos solistas Vytautas Juozapaitis (baritonas). Klasikos koncertą žvakių šviesoje užbaigė J. Haidno „Atsisveikinimo simfonija“.
Nuo spalio 29 d. iki gruodžio 19 d. Vilniuje eksponuotą paveikslą apžiūrėjo per 6,5 tūkst. muziejaus lankytojų.
Netrukus ypatingos istorinės ir meninės vertės Carlo Dolci kūrinys buvo sugrąžintas atgal į Florenciją.
Lapkričio 18 d. viešėjo Lenkijos Malborko (Marienburgo) pilies muziejaus direktorius Mariušas Miežvinskis (Mariusz Mierzwinski) – žymus mokslininkas, archeologas, paminklosaugininkas. Jis savo pranešime ir diskusijose nušvietė šios pilies istoriją ir restauravimo, atkūrimo patirtį bei dabartinį institucijos funkcionavimą ir plėtros perspektyvas.
Mariušas Miežvinskis (g. 1953 m.) studijavo Viduržemio jūros šalių architektūrą ir archeologiją, paminklų restauravimo metodiką. Dėl aukštos kvalifikacijos ir autoriteto jis buvo kviečiamas konsultuoti Gdansko restauratorius, dirbančius Vokietijoje, archeologus Tell Caramelio vietovėje Sirijoje. Jis konsultuoja ir Lietuvos specialistus, rengiančius Trakų nacionalinio parko dokumentus pristatymui UNESCO. Pripažįstamas didelis M. Miežvinskio nuopelnas, kad 1997 m. Malborko pilis buvo įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Mokslininkas ir praktikas yra daugelio tarptautinių tarybų ir sąjungų narys, daugelio mokslinių leidinių ir publikacijų autorius. Svečio žinios ir patirtis bus įdomios ir reikalingos LDK valdovų rūmų Vilniuje atstatytojams ir tuo besidominčiai visuomenei.
Malborko (Marienburgo) pilis – vienas monumentaliausių ir įspūdingiausių plytinės gotikos ansamblių Europoje. Šešis šimtmečius (XII a. pab. - XVIII a.) kurtą pilies kompleksą sudaro trys atskiros pilys, kurios kaip vieningas ansamblis yra neįveikiama tvirtovė. Pilis turi sąsajų ir su Lietuvos istorija, nes čia kryžiuočiai, įkūrę savo rezidenciją, kalino Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį, kuriam iš ten pavyko pabėgti. Lenkams perėmus pilį, joje buvo įkurta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rezidencija. Po ilgų karų ir gaisrų niokojimų Malborko pilis buvo atstatyta dalimis, dar kai kurie darbai tęsiami ir dabar. Nuo 1961 m. čia įkurtas muziejus, vienas moderniausių ir gausiausiai lankomų ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje.
Renginio koordinatoriaus – dr. Vydas Dolinskas, muziejaus LDK valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjas.
Gruodžio 15 d. muziejuje surengtas Rosenborgo (Kopenhaga, Danija) karališkosios pilies muziejaus pristatymas. Pranešimą apie šią pilį skaitė direktorius Niels - Knud Liebgott. Svečias Vilniuje lankėsi pirmą kartą. Jis ne tik kultūros visuomenei skaitė pranešimą, bet ir dalinosi patirtimi su LDK valdovų rūmų projektuotojais, tyrinėtojais ir interjerų ir ekspozicijų programą rengiančiais muziejininkais. Susitikimą Lietuvos dailės muziejus rengė kartu su Danijos kultūros institutu (direktorė A. Sabaliauskienė),jį parėmė Šiaurės ministrų tarybos informacinis biuras.
Pažymėtina, jog Rosenborgo pilis pastatyta 1606-1633 m. Ji vertinama kaip istorinės ir meninės reikšmės Nyderlandų vėlyvojo renesanso arba manierizmo stiliaus statinys. Jame karalius Frederikas VI 1833 m. įkūrė muziejų, o 1838 m. durys buvo atvertos ir plačiajai visuomenei. Pilies muziejaus ekspozicija pasakoja 300 metų Danijos valstybės istoriją, čia saugomos didžiausios šalies kultūros ir meno paveldo vertybės, Danijos karalių brangenybės, regalijos. Čia, kaip ir kiekviename muziejuje, renkamos, saugomos, restauruojamos, eksponuojamos meno, istorijos, kultūros vertybės. Rosenborgo pilį per metus aplanko apie 2,5 mln. žmonių. LDM pakviestas svečias Nilsas - Knudas Libgotas yra Rosenborgo karališkosios pilies muziejaus, įsikūrusio Danijos karališkųjų kolekcijų Rosenborgo ir Amalienborgo pilyse, direktorius, garsus muziejininkas, mokslininkas. Jis turi daug svarbių pareigų, yra tarptautinių sąjungų ir draugijų narys, turi Danijos Karalystės apdovanojimų. Svečio moksliniai interesai labai platūs. Jis yra paskelbęs 22 mokslines monografijas, gausybę straipsnių, kuriuose apibendrino savo rengtų archeologinių ekspedicijų, istorijos ir meno tyrinėjimus. Ypač jis domisi vikingų epochos Danijos keramika, emalio menu ir technika, senųjų plytų gamybos technologija.
Gruodžio 22 d. muziejuje vyko dviejų naujų ekspozicijų ir katalogo pristatymas. Pirmoji paroda – „Lietuvos bažnytinė tekstilė“, kurioje eksponuojami seniausi ir vertingiausi XV - XIX a. katalikų bažnyčių liturginiai drabužiai, gobelenai. Jie kruopščiai restauruoti LDM P. Gudyno restauravimo centre. Greta Lietuvos dailės muziejaus, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Valdovų rūmų paramos fondo bendros parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ atidaryta valdovų rūmų projektų ekspozicija, atnaujinta ir perkelta iš Vilniaus paveikslų galerijos. Ekspozicijų atidaryme buvo pristatytas reprezentacinio knygų rinkinio „Lietuvos sakralinė dailė“ trečiasis tomas „Bažnytinė tekstilė“.
Leidinys „Bažnytinė tekstilė“ - tai muziejuje 1999-2003 m. veikusios parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogas (lietuvių ir anglų kalbomis). Pirmieji šio rinkinio tomai buvo skirti sakralinei tapybai, skulptūrai, grafikai ir lietuvių liaudies menui. Trečiajame tome pristatoma bažnytinės tekstilės meninė ir istorinė įvairovė, įvairūs liturginiai drabužiai, unikalūs herbiniai audiniai, gobelenų kolekcija. Visa tai yra iki šiol mažai tyrinėta vertinga ir gausi Lietuvos taikomosios dailės dalis. Leidinyje aprašyti ir nuotraukomis pristatyti 474 bažnytinės tekstilės XV a. pab. – XX a. pr. kūriniai. Apžvelgiamos muziejų, bažnyčių saugomos tekstilės vertybės, nusakoma jų audimo, siuvinėjimo technika, ornamentikos pobūdis, medžiagų charakteristikos, patikslinta šių kūrinių autorystė ir užsakovai. Knygoje pagrindžiamas Visuotinės bažnyčios liturgijos tradicijų gyvybingumas, bendrystė ir aukštas tekstilės meistrų meninis lygis.
Leidinio svarbiausios rengėjos ir daugumos tekstų autorės – dr. Gražina Marija Martinaitienė ir Eglė Pinkutė.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.03.15