Spalio 1 d. Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos dailės
muziejuje žiniasklaidai ir menotyrininkams pristatė tris aukštos
meninės vertės kūrinius, kuriuos Nijolė Šalčiuvienė, atvykusi iš
Niujorko, dovanojo Lietuvai, perduodama juos saugoti Lietuvos dailės
muziejui.
Dovanojimo ceremonijoje dalyvavo pati N.Šalčiuvienė, ją lydintis
biomedicinos hab. daktaras, profesorius Mindaugas Strukčinskas ir LDM
direktorius Romualdas Budrys.
Pirmasis dovanotas paveikslas – tai XX a. žymaus lietuvių dailininko,
užimančio išskirtinę vietą Lietuvos mene, Antano Samuolio (1899–1942)
tapytas rašytojos Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės portretas.
Nutapytoji – žinomo Lietuvos ekonomisto, profesoriaus Petro Šalčiaus
žmona A. Gustaitytė-Šalčiuvienė (1864–1958), buvo ryški tarpukario
Lietuvos asmenybė, rašytoja, vadovėlių moksleiviams autorė. Ji
rūpinosi moterų padėtimi visuomenėje, palaikė jų savarankiškumo
siekius. Tai atsispindi jos romanuose „Laiko laiptai“ 1931m, „Vingiai“
1932 m., „Juozukas“ 1933 m. ir kituose.
Antrasis tapybos kūrinys, dar negalutinai identifikuotas, – Petro
Šalčiaus portretas, manoma esąs Stepono Varašiaus kūrinys.
Trečiasis – tai Juozo Zikaro sukurtas bareljefas – taip pat A.
Gustaitytės – Šalčiuvienės portretas. Šiuos dailės kūrinius įteikusi
Lietuvos dailės muziejui Nijolė Šalčiuvienė yra iš šių portretų
mąsliai žvelgiančios moters marti.
Spalio 20 d. atidaryta iš Kauno atvežta paroda „Algimanto
Miškinio Lietuvos dailės kolekcija“, kuri veikė iki 2004 metų
pabaigos.
Architekto, architektūros istoriko kauniečio prof. A. Miškinio miestų
statybos, planavimo, svarbių statinių projektavimo, urbanistinio
paveldo tyrimo darbai gerai žinomi Lietuvos visuomenei. A. Miškinis
yra Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, daugelio
akademinių institucijų tarybų narys, visuotinai pripažintas ekspertas.
Architekto pašaukimas skatino jį giliau pažinti gimtąjį kraštą, jo
paveldą. Labai svarbūs A. Miškinio atlikti kultūros objektų tyrimai,
paskelbtos jų studijos (be akademinių veikalų paskelbta per 100
Lietuvos miestų ir miestelių urbanistinės raidos studijų). Moksliniai
profesoriaus, habilituoto daktaro, akademiko interesai davė svarbių
impulsų ir jo kolekcionavimui. A. Miškinio pomėgis ieškoti ir rinkti
išlikusias dailės vertybes susikoncentravo į lietuviškumą, į Lietuvą
dailėje. Didžiąją A. Miškinio lituanistinės kolekcijos dalį sudaro XIX
a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių ar su Lietuva susijusių
kitataučių dailininkų akvarelės, grafikos, aliejinės tapybos kūriniai.
Pasiryžęs apsispręsti dėl kaupiamos kolekcijos chronologijos ir
kryptingumo, A. Miškinis teigia: „Nedvejodamas pasirinkau realistinę
dailę ir jos klasikinį vaizdavimo būdą, iš esmės atsiribojau nuo
socialistinio realizmo, dar vėliau – ir nuo kitaip įvardijamų srovių,
faktiškai – nuo pokario dailės“. Tačiau kolekcininkas mano, jog vėliau
ši jo nuostata kiek sušvelnėjo.
Parodoje eksponuotą kolekciją – per 150 dailės kūrinių – pristatė ir
išsamus jos katalogas, atskleidžiantis kolekcininko intencijas ir
sukauptos kolekcijos vertę. Parodos koordinatorė – Lolita
Jablonskienė, Lietuvos nacionalinės dailės galerijos vadovė.
Lapkričio 17 d. atidaryta Lietuvoje viešinčio menotyrininko,
rašytojo, teologo Algimanto Kezio fotografijų paroda „Algimanto Kezio
miestas“ ir surengtas pokalbis su jos autoriumi. Parodoje buvo
eksponuota per 40 naujausių autoriaus fotografijų, skirtų neseniai
atidarytam Čikagos tūkstantmečio parkui. Pateikdamas spalvotą
architektūros ir erdvių matymą, A. Kezys didžiausią dėmesį skiria ne
ikonografijai, o atspindžių, šešėlių žaismui, žmogaus ir architektūros
santykiui. Fotomenininko kelią paryškino ir greta rodytos 7-9
dešimtmečių nespalvotos miesto fotografijos. Paroda veikė iki gruodžio
31 d.
Algimantas Kezys gimė 1928 m. Lietuvoje, gyvena Čikagoje, kur įkūrė
gyvybingą tautiečių traukos centrą su čia rengiamomis parodomis,
susitikimais, diskusijomis. A. Keziui būdingas platus akiratis,
domėjimasis gyvenimo įvairumu, menais, ypač fotografija, jos sklaida.
A. Kezys Čikagoje įsteigė Fotografijos archyvą, Amerikos lietuvių
bibliotekos leidyklą, 1980 m. – galeriją, kur lietuviai skatinami
rengti savo parodas. 1991 m. jis pats už fotografijos meną yra
apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija.
Surengta nemaža A. Kezio fotografijos parodų Lietuvoje – Kaune,
Vilniuje.
Gruodžio 15 d. Lietuvos dailės muziejus pakvietė į kultūros
vakarą, kuriame buvo pažymėtas kultūros žmogaus, švietėjo, lietuvybės
puoselėtojo, muziejininko ir publicisto Juozo Maceikos gimimo
šimtmetis. Dalyvavo jubiliato giminės, muziejininkai.
J. Maceika Lietuvos dailės muziejuje dirbo nuo 1945 iki 1967 metų
dirbo skyriaus vedėju, vyriausiuoju fondų saugotoju. Jis buvo
ypatingai darbštus muziejininkas ir produktyvus kultūros istorikas,
neskaičiavęs savo laiko ir jėgų, aprėpęs daug kitų veiklos sričių.
1934 m. J. Maceika baigė Stepono Batoro universitetą teologijos
magistro laipsniu. Labai domėjosi Vilniaus ir jo apylinkių istorijos,
archeologijos tyrimais, buvo „Romuvos“ klubo pirmininkas, katalikų
organizacijų narys. Mokėjo daug kalbų, buvo visuomeniškai aktyvus.
Grąžinus Lietuvai Vilnių, J. Maceika kurį laiką dirbo Eltos naujienų
agentūroje, mokytojavo, darbavosi Mokslų akademijos bibliotekoje, ten
rinkdamas medžiagą apie lietuviškas mokyklas, gilindamasis į Vilniaus
architektūrą, vėliau Vilniaus universitete dėstė lotynų kalbą. J.
Maceika parašė istorinės ir pažintinės vertės knygų – „Trakai“,
„Vilnius. Vadovas po miestą“, „Paveikslų galerija“, „Senoji Vilniaus
rotušė“ ir kt.
Šis kultūros vakaras – tai šviesaus, darbštaus ir atsakingo žmogaus
darbų ir gyvenimo priminimas ir pagarba.
Radvilų
rūmuose spalio 5 d. atidaryta
šiuolaikinio estų skulptoriaus Tauno Kangro kūrinių paroda,
kurioje pristatyta per 40 skulptūrų ir piešinių. Paroda veikė iki
spalio 15 d. Parodos atidaryme dalyvavo Estijos Respublikos
Prezidentas Arnoldas Ruutelis, abiejų valstybių ambasadoriai Antanas
Vinkus ir Andres Tropp, aukšti Estijos ir Lietuvos pareigūnai,
skulptorius T. Kangro. Parodos atidaryme dainavo Virgilijus Noreika
(tenoras) ir Pille Lill (sopranas, Estija).
Skulptorius Tauno Kangro gimė 1966 m. Taline. Nuo 1976 m. mokėsi Kalju
Reitelio studijoje. 1986-1993 m. studijavo skulptūrą Estijos dailės
akademijoje. Nuo 1992 m. – laisvas menininkas. Yra surengęs daugiau
nei 20 personalinių parodų Estijoje, Vokietijoje, Latvijoje,
Prancūzijoje, Rusijoje. 2003 m. jo bronzos skulptūrų ir pastelių
paroda vyko Vilniuje, „Rūtos“ galerijoje. Nuo 1987 m. dailininkas
dalyvauja grupinėse parodose Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje,
Norvegijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje.
Kaip pažymi skulptoriaus kūrybos žinovai, Tauno Kangro kūriniuose
persipina tikrovės ir svajonių pasauliai. Mitologinės jo skulptūros
kupinos pirmapradės magijos ir nevaržomo gyvybingumo, aktai – tyrumo
ir amžinos jaunystės ilgesio. Animalistinės skulptūros dvelkia miškų
ramybe ir gamtos išmintimi. T. Kangro pasteliniuose eskizuose matomas
supančio pasaulio spindesys.
T. Kangro kūryba yra tarsi ne šio laikmečio fenomenas. Medžiagos,
kurias jis naudoja savo idėjoms įgyvendinti – akmuo ir bronza - yra ne
tik amžinos, bet ir visiška priešingybė nykstančiam žmogaus kūnui.
Didingos Kangro skulptūros yra tapusios daugelio Estijos vietovių
simboliais. Jo darbų yra miestų skveruose ir Vokietijos, Danijos,
Prancūzijos, Švedijos ir Suomijos kolekcijose.
T. Kangro – tarsi pirmykštėmis galiomis apdovanotas archainis herojus,
kuriantis savo krašto landšaftą, papildantis jį skulptūromis,
nekreipiantis dėmesio į kartais pasitaikančius skeptiškus tokių užmojų
vertinimus.
Didžiausia T. Kangro svajonė – pastatyti 14 metrų aukščio Kalevo
sūnaus skulptūrą prie Talino įlankos. Kol kas tai – tik idėja, tačiau,
kaip pažymi estų menotyrininkai, žinant kovingą autoriaus būdą, nekyla
abejonių, jog ji kada nors tikrai bus įgyvendinta.
Spalio 19 d. Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos aklųjų ir
silpnaregių sąjunga Radvilų rūmuose surengė edukacinę parodą „Liečiu –
matau“, skirtą turintiems regos neįgaliesiems.
Tarp kitų Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro
edukacinių programų vaikams ir jaunimui vykdoma ilgalaikė meninio
ugdymo programa „Pažinkime meną pojūčiais“. Jos projektai parengiami
bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Per dvi
jau surengtas parodas žaidimu, lytėjimu, klausa ir net uosle
prastai matantys buvo mokomi pajusti meno poveikį, patirti kūrinių
grožį.
Edukacinėje parodoje „Liečiu – matau“ eksponuoti taktiliniu, t.y.
liečiamu būdu perteikti žinomų Lietuvos dailininkų – Justino
Vienožinskio, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Antano Samuolio ir kt.
kūriniai. Juos ėmėsi perkurti taktiline išraiška skulptorius Šarūnas
Arbačiauskas, stiklo menininkė Vaida Andrašiūnaitė, tekstilininkė
Sigita Blažiūnaitė, tapytojai Rūta Katiliūtė, Eikantas Pakalka,
keramikas Vygantas Vasaitis. Parodoje taip pat dalyvavo ir Lietuvos
aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymo centro moksleiviai, prabilę „molio
kalba“.
Gruodžio 2 d. Lietuvos dailės muziejus, užbaigdamas garsaus
dailininko Antano Gudaičio gimimo šimtmečiui skirtų renginių programą,
Radvilų rūmuose surengė kultūros vakarą, kuriame buvo pristatytas
Antano Gudaičio jubiliejaus parodos „Išsilaisvinimas“ katalogas ir
2005 metų kalendorius, iliustruotas Antano Gudaičio kūriniais bei
kuriamos Antano Gudaičio dailės galerijos projektais.
Renginyje dalyvavo katalogo sudarytoja ir parodos kuratorė
dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė, taip pat kuravusi parodą
dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, sudariusi 2005 metų kalendorių,
Antano Gudaičio šeimos nariai, Lietuvos dailės muziejaus vadovai,
galerijos projekto autoriai, galerijos statytojai, leidėjai. Kultūros
vakare buvo kalbama apie menininko kūrybos palikimą, pristatytą
parodoje ir jos gausiai iliustruotame moksliniame kataloge (išleido
„Sapnų sala“). Kartu su šiuo svarbiausiu jubiliejinių A. Gudaičio metų
leidiniu buvo pristatytas ir 2005 m. kalendorius, iliustruotas A.
Gudaičio kūrinių reprodukcijomis bei kuriamos A. Gudaičio dailės
galerijos projektais. Tai bendras Lietuvos dailės muziejaus ir Antano
Gudaičio dailės galerijos investuotojo - UAB „E. L. L. Nekilnojamas
turtas“ parengtas darbas, kviečiantis ir 2005 metais grožėtis Lietuvos
tapybos klasiko kūriniais.
Taikomosios dailės muziejuje
spalio 14 d. buvo pristatyta tarptautinė paroda iš Švecarijos „Šv.
Augustino pasaulis. 1650 m. nuo gimimo“ ir tarptautinė mokslinė
konferencija „Šv. Augustinas: tradicijos, kontekstai,
interpretacijos“.
Pažymetina, jog unikali kilnojamoji tarptautinė paroda yra vienas iš
renginių, skirtų paminėti šv. Augustino 1650-ąsias gimimo metines
Lietuvoje. Parodą sudaro 3 dalys: „Šv. Augustinas Afrikoje ir
pasaulyje“, „Augustinas islamo žemėje“ (M. von Graffenriedo
fotografijos) ir „Šv. Augustinas Lietuvoje“. Pirmosios dvi parodos
dalys buvo atvežtos iš Fribūro, trečiąją, lietuviškąją, parodos dalį
sudarė Lietuvos bibliotekose esantys spausdinti Augustino raštų
leidimai lotynų kalba (XV-XIX a.), Augustino veikalų vertimai į
lietuvių kalbą ir dailės kūriniai bei jų fotografijos iš Lietuvos
muziejų bei archyvų, pristatantys augustinijonų bažnyčių ir vienuolynų
meną Lietuvoje.
Idėja pakviesti parodą iš Fribūro į Lietuvą kilo senam vilniečiui,
Fribūro universiteto profesoriui emeritui Tadeušui Zavadzkiui ir
Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros dėstytojui
Dariui Aleknai. Pagrindiniam parodos kuratoriui, Fribūro universiteto
patristikos profesoriui Otto Wermelinger mielai sutikus, padedant
Fribūro universitete besistažuojančiai VU doktorantei Mantei
Lenkaitytei, paroda buvo atgabenta į Vilnių ir nacionalinio Lietuvos
dailės muziejaus padalinyje - Taikomosios dailės muziejuje rodyta iki
gruodžio 15 d.
Paroda yra vienas iš renginių, kuriais 2001 m. Jungtinės Tautos
pažymėjo civilizacijų dialogo metus. Paroda siekiama atskleisti
Augustino, vieno didžiausių žmonijos mąstytojų, universalumą ir jo
afrikietiškas šaknis, kurios dažnai pamirštamos. Augustinas yra tikro
tarpkultūrinio dialogo žmogaus, sujungusio antikinę, pagonišką ir
krikščioniškąją kultūras, pavyzdys.
Parodos tekstai buvo pateikiami ne tik tarptautinėmis Europos kalbomis
- prancūzų ir anglų, bet ir šiuolaikinio Alžyro valstybine arabų kalba
ir kalba šalies, kur paroda eksponuojama (Vilniuje - lietuvių kalba).
Paroda apkeliavo kelis miestus Alžyre, buvo eksponuota daugelyje
Europos miestų, rodyta Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje, Lenkijos
Liublino universitete, Paryžiaus Dievo Motinos katedroje (Notre-Dame
de Paris). 2004 metais paroda dar buvo rodoma Tunise, toliau
svarstomos galimybės ją eksponuoti Rusijoje ir kitose šalyse.
Sudėtinė parodos dalis – virtuali paroda internete. Visa parodos
medžiaga (paveikslai ir tekstai) prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių
kalbomis yra pateikta parodos interneto tinklapyje
http://www.unifr.ch/patr/augustinus.
Spalio 18 d. viešėjo Varšuvos karališkosios pilies
direktorius prof. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund).
Garbus svečias skaitė pranešimą apie lenkų valstybingumo ir tautinės
vienybės simbolio – Varšuvos karališkosios pilies istorinę raidą,
meninio paveldo gelbėjimą, pilies atstatymą, jos interjerų atkūrimą.
Prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (g. 1941 m.) - vienas žymiausių
Lenkijos klasicizmo ir romantizmo epochų meno istorijos tyrinėtojų,
prisidėjęs prie Varšuvos karališkosios pilies atstatymo. Šios pilies
direktoriumi jis dirba nuo 1991 m. Tais pačiais metais jis buvo
paskirtas Lenkijos kultūros ir meno viceministru, vėliau pagerbtas
Lenkijos mokslų akademijos nario korespondento titulu, turėjo ir turi
daugelį kitų svarbių pareigų. A. Rotermundas yra daugiau nei 100
knygų, mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų, verstų į
užsienio kalbas, autorius. Kartu su savo mokytoju, buvusiu Varšuvos
nacionalinio muziejaus direktoriumi ir Varšuvos karališkosios pilies
atstatymo po Antrojo pasaulinio karo iniciatoriumi prof. Stanislavu
Lorentzu, A. Rotermundas parengė veikalą „Lenkijos klasicizmas“, rengė
kitas svarbias mokslines studijas, katalogus, meno albumus apie
Karališkąją pilį, jos funkcijas, architektūrą, interjerų meninius
kūrinius ir kt. Jis skatino Varšuvos architektūros paminklų tyrimą ir
jų sąvado sudarymą, nacionalinių ir tarptautinių lenkų kultūros,
istorijos paveldo parodų, konferencijų rengimą.
Varšuvos karališkosios pilies direktorius Lietuvoje ne tik skaitė
minėtą pranešimą, bet ir konsultavo Valdovų rūmų atkūrimo projekto
autorius, tyrinėtojus bei rūmų interjerų ir ekspozicijų programą
rengiančius muziejininkus, lankėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune,
Tytuvėnuose, Šiluvoje, Šiauliuose, Trakuose.
Spalio 29 d. vakare Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas
Algirdas Brazauskas po pirmosios Europos Sąjungos Konstitucijos
pasirašymo ceremonijos Romoje į Vilnių sugrįžo parveždamas
eksponavimui Lietuvoje unikalų meno kūrinį - garsaus Italijos
dailininko Carlo Dolci XVII a. II pusėje nutapytą paveikslą „Šv.
Kazimieras“, kurį Lietuvai, 2004 metais švenčiant Šv. Kazimiero
metus, paskolino viena garsiausių pasaulyje meno institucijų -
Florencijos Pitti galerija.
Pažymėtina, kad šis C. Dolci nutapytas paveikslas yra garsiausias
Europoje ir pasaulyje Šv. Kazimiero atvaizdas, iš kurio dažniausiai
atpažįstamas Lietuvos globėjas Lietuvoje, Lenkijoje ir kituose
kraštuose, kur gyvas Šv. Kazimiero kultas. XV a. gyvenęs LDK ir
Lenkijos princas Kazimieras garsėjo pamaldumu, asketiškumu, jam
priskiriami stebuklai. Miręs 25 metų amžiaus, XVI a. pr. jis buvo
paskelbtas šventuoju. XVIII - XX a. buvo nutapyta daugybė tikslesnių
ar mažiau vykusių šio paveikslo kopijų, dažniausiai puošusių bažnyčių
altorius. C. Dolci paveikslo originalo atvežimas į Lietuvą ir
demonstravimas visuomenei Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių
jubiliejiniais metais yra itin svarbus ir daugiareikšmis. Lietuvos
muziejai dar niekada neturėjo galimybės pasiskolinti jokio paveikslo
iš tokio pasaulinio garso muziejaus kaip Florencijos Pitti rūmų
galerija.
Lapkričio 10 d. paveikslas buvo pristatytas visuomenei
Taikomosios dailės muziejaus Lietuvos sakralinės dailės ekspozicijoje.
Dailininkas C. Dolci dirbo
Toskanos didžiajam kunigaikščiui Cosimo III de‘Medici bei kardinolui
Carlo de‘Medici. 1668-1671 m. jam buvo užsakyta šventųjų portretų
serija, kuri šiandien tebėra Pitti rūmų salėse. Tad apie 1670 m. C.
Dolci nutapė ir šv. Kazimiero paveikslą, dabar esantį Pitti galerijos
nuolatinėje ekspozicijoje (Apolono salėje). Cosimo III de‘Medici jautė
gilią pagarbą Šv. Kazimierui, skleidė jo kultą Toskanoje, o 1675 m.
pirmą kartą paprašė Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco atsiųsti
jam šio šventojo karalaičio relikviją. Dėl vyskupo nesutarimų su
Vilniaus katedros kapitula, tik įsikišus Lietuvos ir Lenkijos valdovui
Jonui Sobieskiui, 1677 m. pagaliau Šv. Kazimiero relikvija Toskanos
didžiajam kunigaikščiui buvo išsiųsta.
Tai, kad garsioji Florencijos Pitti galerija sutiko dviems mėnesiams
Lietuvos dailės muziejui deponuoti garsaus Italijos dailininko Carlo
Dolci nutapytą paveikslą „Šv. Kazimieras“, yra vienas ryškiausių
dviejų valstybių kultūrinės diplomatijos laimėjimų. Atvežti paveikslą
į Lietuvą muziejui padėjo Lietuvos ambasada Italijoje ir asmeniškai
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas.
Carlo Dolci nutapytas Šv. Kazimiero paveikslas laikomas žinomiausiu
šventojo atvaizdu pasaulyje. Čia vaizduojamas Šventasis Kazimieras
ekstazėje, giedantis pamėgtą giesmę Marijai „Omni die dic Mariae mea
laudes anima“. Šventojo žvilgsnis paveiksle nukreiptas į dangų, viena
ranka priglausta prie krūtinės, kitoje - popieriaus ritinys su giesmės
žodžiais. Kūrinys meniškai įprasmina vienintelio Lietuvos Šventojo
dorybes ir išreiškia katalikų bažnyčios Šv. Kazimiero asmenybės
sampratą.
Šv. Kazimiero paveikslo parodos koordinatorė – Lietuvos dailės
muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji rinkinių saugotoja
Loreta Meškelevičienė.
Gruodžio 18 d. muziejuje
surengtas atsisveikinimo koncertas, skirtas „Šv. Kazimiero“ paveikslo
eksponavimo pabaigai. Salėje, kurioje eksponuotas paveikslas, muzikavo
Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus. Dainavo
operos solistas Vytautas Juozapaitis (baritonas). Klasikos koncertą
žvakių šviesoje užbaigė J. Haidno „Atsisveikinimo simfonija“.
Nuo spalio 29 d. iki gruodžio 19 d. Vilniuje eksponuotą paveikslą
apžiūrėjo per 6,5 tūkst. muziejaus lankytojų.
Netrukus ypatingos istorinės ir meninės vertės Carlo Dolci kūrinys
buvo sugrąžintas atgal į Florenciją.
Lapkričio 18 d. viešėjo Lenkijos Malborko (Marienburgo) pilies
muziejaus direktorius Mariušas Miežvinskis (Mariusz Mierzwinski) –
žymus mokslininkas, archeologas, paminklosaugininkas. Jis savo
pranešime ir diskusijose nušvietė šios pilies istoriją ir
restauravimo, atkūrimo patirtį bei dabartinį institucijos
funkcionavimą ir plėtros perspektyvas.
Mariušas Miežvinskis (g. 1953 m.) studijavo Viduržemio jūros šalių
architektūrą ir archeologiją, paminklų restauravimo metodiką. Dėl
aukštos kvalifikacijos ir autoriteto jis buvo kviečiamas konsultuoti
Gdansko restauratorius, dirbančius Vokietijoje, archeologus Tell
Caramelio vietovėje Sirijoje. Jis konsultuoja ir Lietuvos
specialistus, rengiančius Trakų nacionalinio parko dokumentus
pristatymui UNESCO. Pripažįstamas didelis M. Miežvinskio nuopelnas,
kad 1997 m. Malborko pilis buvo įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros
paveldo sąrašą. Mokslininkas ir praktikas yra daugelio tarptautinių
tarybų ir sąjungų narys, daugelio mokslinių leidinių ir publikacijų
autorius. Svečio žinios ir patirtis bus įdomios ir reikalingos LDK
valdovų rūmų Vilniuje atstatytojams ir tuo besidominčiai visuomenei.
Malborko (Marienburgo) pilis – vienas monumentaliausių ir
įspūdingiausių plytinės gotikos ansamblių Europoje. Šešis šimtmečius
(XII a. pab. - XVIII a.) kurtą pilies kompleksą sudaro trys atskiros
pilys, kurios kaip vieningas ansamblis yra neįveikiama tvirtovė. Pilis
turi sąsajų ir su Lietuvos istorija, nes čia kryžiuočiai, įkūrę savo
rezidenciją, kalino Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį, kuriam iš ten
pavyko pabėgti. Lenkams perėmus pilį, joje buvo įkurta Lenkijos
karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio
rezidencija. Po ilgų karų ir gaisrų niokojimų Malborko pilis buvo
atstatyta dalimis, dar kai kurie darbai tęsiami ir dabar. Nuo 1961 m.
čia įkurtas muziejus, vienas moderniausių ir gausiausiai lankomų ne
tik Lenkijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje.
Renginio koordinatoriaus – dr. Vydas Dolinskas, muziejaus LDK valdovų
rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjas.
Gruodžio 15 d. muziejuje surengtas Rosenborgo (Kopenhaga, Danija)
karališkosios pilies muziejaus pristatymas. Pranešimą apie šią
pilį skaitė direktorius Niels - Knud Liebgott. Svečias Vilniuje
lankėsi pirmą kartą. Jis ne tik kultūros visuomenei skaitė pranešimą,
bet ir dalinosi patirtimi su LDK valdovų rūmų projektuotojais,
tyrinėtojais ir interjerų ir ekspozicijų programą rengiančiais
muziejininkais. Susitikimą Lietuvos dailės muziejus rengė kartu su
Danijos kultūros institutu (direktorė A. Sabaliauskienė),jį parėmė
Šiaurės ministrų tarybos informacinis biuras.
Pažymėtina, jog Rosenborgo pilis pastatyta 1606-1633 m. Ji vertinama
kaip istorinės ir meninės reikšmės Nyderlandų vėlyvojo renesanso arba
manierizmo stiliaus statinys. Jame karalius Frederikas VI 1833 m.
įkūrė muziejų, o 1838 m. durys buvo atvertos ir plačiajai visuomenei.
Pilies muziejaus ekspozicija pasakoja 300 metų Danijos valstybės
istoriją, čia saugomos didžiausios šalies kultūros ir meno paveldo
vertybės, Danijos karalių brangenybės, regalijos. Čia, kaip ir
kiekviename muziejuje, renkamos, saugomos, restauruojamos,
eksponuojamos meno, istorijos, kultūros vertybės. Rosenborgo pilį per
metus aplanko apie 2,5 mln. žmonių. LDM pakviestas svečias Nilsas -
Knudas Libgotas yra Rosenborgo karališkosios pilies muziejaus,
įsikūrusio Danijos karališkųjų kolekcijų Rosenborgo ir Amalienborgo
pilyse, direktorius, garsus muziejininkas, mokslininkas. Jis turi daug
svarbių pareigų, yra tarptautinių sąjungų ir draugijų narys, turi
Danijos Karalystės apdovanojimų. Svečio moksliniai interesai labai
platūs. Jis yra paskelbęs 22 mokslines monografijas, gausybę
straipsnių, kuriuose apibendrino savo rengtų archeologinių
ekspedicijų, istorijos ir meno tyrinėjimus. Ypač jis domisi vikingų
epochos Danijos keramika, emalio menu ir technika, senųjų plytų
gamybos technologija.
Gruodžio 22 d. muziejuje vyko dviejų naujų ekspozicijų ir katalogo
pristatymas. Pirmoji paroda – „Lietuvos bažnytinė tekstilė“,
kurioje eksponuojami seniausi ir vertingiausi XV - XIX a. katalikų
bažnyčių liturginiai drabužiai, gobelenai. Jie kruopščiai restauruoti
LDM P. Gudyno restauravimo centre. Greta Lietuvos dailės muziejaus,
Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Valdovų rūmų paramos fondo
bendros parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų
radiniai“ atidaryta valdovų rūmų projektų ekspozicija, atnaujinta ir
perkelta iš Vilniaus paveikslų galerijos. Ekspozicijų atidaryme buvo
pristatytas reprezentacinio knygų rinkinio „Lietuvos sakralinė dailė“
trečiasis tomas „Bažnytinė tekstilė“.
Leidinys „Bažnytinė tekstilė“ - tai muziejuje 1999-2003 m. veikusios
parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogas (lietuvių ir anglų
kalbomis). Pirmieji šio rinkinio tomai buvo skirti sakralinei tapybai,
skulptūrai, grafikai ir lietuvių liaudies menui. Trečiajame tome
pristatoma bažnytinės tekstilės meninė ir istorinė įvairovė, įvairūs
liturginiai drabužiai, unikalūs herbiniai audiniai, gobelenų
kolekcija. Visa tai yra iki šiol mažai tyrinėta vertinga ir gausi
Lietuvos taikomosios dailės dalis. Leidinyje aprašyti ir nuotraukomis
pristatyti 474 bažnytinės tekstilės XV a. pab. – XX a. pr. kūriniai.
Apžvelgiamos muziejų, bažnyčių saugomos tekstilės vertybės, nusakoma
jų audimo, siuvinėjimo technika, ornamentikos pobūdis, medžiagų
charakteristikos, patikslinta šių kūrinių autorystė ir užsakovai.
Knygoje pagrindžiamas Visuotinės bažnyčios liturgijos tradicijų
gyvybingumas, bendrystė ir aukštas tekstilės meistrų meninis lygis.
Leidinio svarbiausios rengėjos ir daugumos tekstų autorės – dr.
Gražina Marija Martinaitienė ir Eglė Pinkutė.