<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

BENDRADARBIAVIMAS

Konferencija, skirta Upytės žemės jubiliejui
Jūratė GAIDELIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejus

Lietuvos istorijos instituto mokslininkai E. Rimša ir A Girininkas konferencijoje
Konferencijos pranešėjai su Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju R. Mikniu ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorium A. Asrtramsku prie buvusio Upytės pavieto žemės ir pilių teismų archyvo pastato (pastatytas 1614 m.).

G. Lukoševičiaus nuotraukos

2004 m. vasarą įvairiais renginiais buvo pažymėta Upytės žemės 750 metų sukaktis.
Upytės žemė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1254 metais, kai vyko žemių padalijimas tarp Rygos vyskupo Alberto ir Livonijos ordino magistro. Upytės žemė užėmė svarbią vietą lietuvių žemių konfederacijoje. Kadangi ribojosi su Livonijos ordino teritorija, todėl Upytės žemės gyventojams XIV a. teko atlaikyti dažnus vokiečių riterių puldinėjimus. Pasak akademiko E. Gudavičiaus, XIII-XIV a. Upytės žemės pietinė dalis apėmė šiaurinę dabartinio Kėdainių rajono dalį, šiaurėje nesiekė Pasvalio, o rytuose driekėsi maždaug iki dabartinio Rokiškio rajono. Vėliau Upytės žemės šiaurinė riba keitėsi - ji pasistūmėjo į šiaurę. XVI a. viduryje Upytės pavietui priklausė dabartiniai Panevėžio, Pasvalio, Biržų rajonai bei dalis Kėdainių, Kupiškio ir Pakruojo rajonų. Šis teritorinis vienetas keletą šimtmečių išlaikė gana stabilią teritoriją. Įdomu tai, kad dabartinės Panevėžio apskrities ribos pietuose, vakaruose ir šiaurėje beveik sutampa su XVI a. Upytės pavieto ribomis.
Minint garbingą Upytės žemės jubiliejų, Panevėžyje bei Upytėje buvo įgyvendinami menininkų projektai, koncertai, parodos, sutvarkytas Upytės piliakalnis. Baigiamuoju jubiliejaus akcentu tapo rugsėjo 14 dieną Panevėžyje surengta istorinė konferencija „Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų“. Ją organizavo Panevėžio kraštotyros muziejus su Lietuvos istorijos institutu. Buvo perskaityti 9 pranešimai, iš kurių 7 parengė Istorijos instituto mokslininkai, 2 - Panevėžio istorikai. Konferencijos tikslas - naujai pažvelgti į viso regiono, vadinto Upytės žeme/valsčiumi/pavietu/apskritimi, praeitį, pateikti naujų istorinių tyrimų bei interpretacijų. Pranešimų chronologinio diapazono būta išties plataus - nuo priešistorės iki tarpukario laikotarpio.
Algirdas Girininkas („Upytės žemės priešistorė“) apžvelgė žymiausius Upytės žemės archeologinius paminklus bei radinius, aptarė nuo mezolito iki geležies amžiaus čia gyvenusių bendruomenių priklausymą tam tikroms ūkinėms bei kultūrinėms grupėms, gyventojų verslus, laidojimo papročius, etnokultūrinių sričių formavimąsi. Gintautas Zabiela („Upytės žemė II tūkstantmečio pirmojoje pusėje“) pateikė įdomių argumentų, kad iki šiol Upytės žemės pirminiu centru laikytas Upytės (Tarnagalos) piliakalnis savo išorine išvaizda labiau primena Naujųjų laikų dvarvietę, nei kovų su Ordinu laikų piliavietę, ir žemės centrą tapatino su stipriai įtvirtintu Bakainių piliakalniu. Darius Baronas („Aukštaitija kovų su Livonijos ordinu metu XIII-XIV a.“) apibūdino Aukštaitijos - Užnerio Lietuvos - gyvenimą karo ir taikos metu (XIII-XIV a.), analizavo aukštaičių krašte tuomet vykusius pokyčius, tipiškus grobiamuosius vokiečių žygius, aptarė Užnerio Lietuvos „satrapų“ santykius su Trakų ir Vilniaus kunigaikščiais. Zigmantas Kiaupa („Upytės miestietiškųjų gyvenviečių tinklo formavimasis XV a. - XVI a. pirmojoje pusėje“) pateikė duomenų, apie istoriniuose šaltiniuose iki 1569 metų užfiksuotus Upytės žemės/valsčiaus/pavieto miestelius ar miestietiškas gyvenvietes, kokių faktų paminėjimas leidžia atpažinti miestietiškąją gyvenvietę, aptarė miestelių kūrimosi intensyvumą, jų teritorinį išsidėstymą. Darius Vilimas („Upytės pavieto žemės teismo elitas ir žemės teismo kasdienybė 1565-1588 m.“) apžvelgė Upytės pavieto žemės teismo funkcijas, teismo pareigūnus ir jų darbo panoramą, analizavo 1569-1588 m. laikotarpio išlikusių Upytės žemės teismo knygų įrašus. Edmundas Rimša („Upytės pavieto institucijų antspaudai 1565-1795 m.“) pateikdamas įdomių iliustracijų supažindino su Upytės žemės ir pilies teismų bei pareigūnų antspaudais, antspaudų elementais, formomis, jų panaudojimo sfera bei antspaudų kaitą. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė („Tarp tradicijų ir novacijų: Upytės pavieto bajorija XVIII a. pabaigoje“) nagrinėjo Upytės pavieto bajorijos požiūrį į svarbiausius XVIII a. pabaigos valstybės gyvenimo įvykius, Upytės pavieto politinį elitą, pavieto bajorijos politines nuostatas. Donatas Pilkauskas („Panevėžio apskritis 1918-1940 metais“) aptarė Panevėžio apskrities kūrimąsi po Pirmojo pasaulinio karo, apskrities ribas bei valsčių funkcijas, savivaldos plėtrą ir vėlesnį jos teisių apribojimą, apskrities viršininko galių išaugimą, poslinkius apskrities ūkyje, kultūros bei švietimo srityse. Juozas Brazauskas („Iš Panevėžio apskrities švietimo praeities pirmosios nepriklausomybės metais“) supažindino su lietuviškos pedagoginės minties raida tarpukario Panevėžyje - žymiausiais pedagogais, jų mokymo bei ugdymo idėjomis.
Konferencijos metu buvo surengta ekskursija į buvusį Upytės pavieto žemės ir pilies teismų archyvą - seniausią archyvo pastatą Lietuvoje. Čia atidaryta Juliaus Vaupšo fotografijų paroda „Upytė, 2004-ųjų vasara“.
Svariausiai Upytės žemės jubiliejų įprasmino konferencijos pranešimų rinkinys „Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų“. Jis 300 egzempliorių tiražu buvo išleistas prieš konferenciją ir sulaukė nemenko susidomėjimo.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.05.30