Kazio
Šimonio kūrybos palikimas ir aukštaičių tapybos paveldo puoselėtojai
Violeta ALEKNIENĖ
Kupiškio etnografijos muziejus
Kupiškio etnografijos muziejus savo krašto etninio
kultūros palikimo ištakas susiejo su dailininko K. Šimonio asmenybe ir
kūryba.
Siekdami pažymėti tėviškėno nuopelnus lietuvių liaudies
vaizduojamajam menui, skatinti tautosakos žanrus ir kelti jų meninį
lygį per penkerius metus buvo organizuota keletas prasmingų renginių.
Tačiau su šių renginių organizavimu nesibaigia šimoniškos šviesos
skleidimas Kupiškio krašte.
K. Šimonio kūrybai galima pritaikyti Egziuperi žodžius: „Aš atėjau iš
savo vaikystės“. Jo vaikystė praėjo Kupiškio rajone Starkonių kaime.
Tik Jurgiškių ežeras, Šušnės ir Dotnuvėlės upės, Ežvalkos pelkė mena
šios asmenybės jaunystę. Aukštaitijoje išgirstos iš lūpų į lūpas
perduodamos pasakos, dainos, legendos dailininkui buvo toji duona,
kurioje išliko šviesių svajonių apie gražesnį gyvenimą, įkvėpti
kūriniai. Gal todėl jis iki pat senatvės išsaugojo vaikiškai skaidrią
sielą, giedrą pasaulėjautą? Savo garsiaisiais darbais, kurie įėjo į
mūsų dailės „aukso fondą“, menininkas parodė ką gali ir moka. Jo
svajonė tapyti ir būti dailininku su kaupu išsipildė dar gyvam esant,
o galutinis pripažinimas ateina tik dabar, kai jau šis žmogus ilsisi
Petrašiūnų kapinių pušų paunksnėje.
Prieš penkerius metus muziejininkų iniciatyva surengta Aukštaitijos
rajonų tautodailininkų tapybos ir grafikos K.Šimonio paroda konkursas
tapo gražia tradicija. Šis renginys muziejuje vyko 1999, 2002, 2004
metais. Šie kultūriniai reginiai prisideda prie dailininko palikimo
saugojimo, propagavimo, dvasinių vertybių puoselėjimo, tautodailininkų
kūrybinio individualumo atskleidimo. Žmonės, apdovanoti išskirtiniu
talentu, per savo pasaulį atgaivina tai, kas mums yra labai brangu.
K.Šimonio atminimo išsaugojimas ir kūrybinio palikimo skleidimas nėra
skirtas vien konkursams organizuoti.
2004 m. liepos 3 d. Kupiškio etnografijos muziejuje pirmą kartą buvo
surengta garsaus kraštiečio personalinė paroda. Ji sukėlė didelį
susidomėjimą tarp antruoju Čiurlioniu vadinamo dailininko gerbėjų.
Parodoje - tik nedidelė dalis garsaus menininko palikimo. Paveikslai
buvo atvežti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
rinkinių. Kūrybinio palikimo trumpas sugrįžimas į tėviškę nebuvo
atsitiktinis. Jau treji metai, kai kasmet, liepos mėnesį, rengiamo iš
Kupiškio krašto kilusių žymių menininkų kūrybos darbų parodos.
Lankytojus parodų salėse sutiko brandžiausi K. Šimonio tarpukario ir
5-7 dešimtmečių kūriniai. Juose per spalvų vaizdus keliaujama į
fantastinį praeities pagonybės, gamtos pasaulį.
Visa tai, ką K. Šimonis perteikė drobėje, atėjo iš tautos. Daugeliui
lankytojų jo kūriniai priminė M. K. Čiurlionį. Perskaičius K. Šimonio
mintis, atidžiau įsižiūrėjus į jo kūrybos darbus, drąsiai galima
teigti, kad Čiurlionis dailėje pasireiškė kaip mąstytojas, buities
vaizduotojas, o Šimonis - kaip svajotojas, pasakų dainius. K. Šimonis
rašė: „1916 m. Petrograde gavau M. K. Čiurlionio monografiją su kai
kuriomis spalvotomis reprodukcijomis. Truputėlį pabandžiau ir aš
dirbti jo dvasia, bet niekas neišėjo. Išviršinis mėgdžiojimas - nieko
nereiškia, būtinas vidinis giminingumas - minčių, jausmų, permainų“.
Žvelgdamas į darbus supranti, kad jis vaikščiojo po Aukštaitiją,
stebėjo žmonių gyvenimo būdą, rinko tautosaką. Atrodo, kad dailininkas
neturėjo vidinio skausmo, o jo būta daug, bet kantrybė, ramus būdas
leido pakelti visas negandas.
Pirmą kartą Kupiškyje parodos atidaryme dalyvavę K. Šimonio artimieji
- marti J. Šimonienė, anūkė Rūta Šimonytė-Mikučionienė, dažni
muziejaus svečiai pusbroliai A. Petronis ir L. Šimonis prisiminė
gražiausias ir skaudžiausias šio žmogaus gyvenimo akimirkas.
J. Šimonienė yra vienintelė dailininko palikimo saugotoja. Ji sudarė
knygą apie K. Šimonį, tačiau dėl lėšų trūkumo negali jos išleisti.
Marti teigė, kad ramiai galėsianti numirti, kai pavyks išleisti
leidinį apie antrąjį Lietuvos Čiurlionį.
Moteris po uošvio mirties savo bute įkūrė kuklų muziejų. Jame prie
kitų daiktų ant rašomojo stalo padėtas pilkas apsitrynęs dailininko
akinių futliaras. Šį futliarą dailininkas nešiojo vidinėje švarko
kišenėje ir jame laikė sulankstytą tautos vėliavos juostelę, už kurią
sovietmečiu galėjo būti apkaltintas nacionalizmu. Žinodama, kokia
dailininkui buvo brangi tėvynė, ji atkirpo vėliavos skiautelę ir ją
paslapčiomis įdėjo į velionio švarko kišenę.
Pusbrolis A. Petronis taip pat yra aistringas K.Šimonio palikimo
saugotojas. Parodoje šalia kraštiečio kūrybos darbų buvo eksponuojami
giminaičio surinkti parodų katalogai, kita dokumentinė medžiaga.
Anūkė R. Šimonytė-Mikučionienė pasakojo, kad senelis tapė iki pat
mirties. Jo nutapytą paskutinį darbą nuvežė į Ameriką saviškiams.
Vienintelė dailininko anūkė Lietuvoje augina keturias dukras, bet nei
viena nėra pasirinkusi prosenelio kelio.
J. Šimonienė muziejui padovanojo dailininko surinktą archeologijos
rinkinį, molbertą, A. Zalencienės nutapytą portretą, keletą
fotografijų. Tačiau muziejuje nėra archeologinės ekspozicijos, todėl
negalima kupiškėnams pristatyti dovanotų vertybių. Iki 2007 m. - K.
Šimonio 120-ųjų gimimo metinių - planuojama sutvarkyti archeologinį
rinkinį ir pristatyti jį visuomenei.
Archeologijos rinkinį sudaro lipdytų ir žiestų puodų šukės su
ornamentais, titnaginiai peiliukai, vilyčgaliai, bronziniai įvairių
papuošalų fragmentai, žiedai, monetos.
Jaunystėje, archeologo Tado Daugirdo paskatintas, K. Šimonis visą
gyvenimą laisvu laiku laukuose, dirvose, piliakalniuose rinkdavo
archeologinius radinius. Dailininkas savo prisiminimuose rašė:
„...tokius žygius darydavau pavasario ar rudens metu, kai dar
neapsėtos ar neapsodintos dirvos. Daugiausia žingsniuodavau Kauno
apylinkėse pagal Nemuno ir Neries upes, kur yra išlikę piliakalnių,
būta gyvenviečių ar stovyklų“. K.Šimonis labai norėjo, kad jo
surinktus archeologinius radinius pamatytų visuomenė ir būtų išleista
knyga ar katalogas. Kaip pavyks įgyvendinti K.Šimonio troškimą
šiandien dar sunku pasakyti.
Sugrįžkime prie trečiojo Aukštaitijos rajonų tautodailininkų tapybos
ir grafikos K.Šimonio parodos konkurso. Šis renginys dar kartą įrodė,
kad dailininkas nepamirštas, kol esame tie, kurie talentu, protu,
širdimi kūriame praeities pasaką, išblaškytus laiko tautos perlus.
Parodai konkursui pateikti 17 autorių 85 darbai yra nepakartojamos
praeities, šilumos ir sielos ramybės skleidėjai. Konkursui savo darbų
pristatė Kupiškio, Utenos, Biržų, Panevėžio rajonų tautodailininkai.
Autoritetinga komisija - LTS pirmininkas J.Rudzinskas, LLKC
menotyrininkė A.Počiulpaitė, LTS Panevėžio apskrities bendrijos
pirmininkas V.Mažukna, Kupiškio r. Kultūros ir švietimo skyriaus
vedėjas V.Vilimas, muziejininkė L.Bimbienė bei vietos tautodailininkų
vadovas V.Jasinskas ir vilnietis menotyrininkas R.Virkutis - laureato
vardą pripažino 39 metų kupiškėnui Vytautui Pastarnokui.
Kokiais kriterijais remiantis buvo vertinami darbai? Suprantamiausiai
į šį klausimą atsakė menotyrininkė A. Počiulpaitė: „K. Šimonis savo
kūryboje rėmėsi liaudies ornamentika arba liaudiškumu, siužeto
suvokimu ir kūrė savitą pasaulį. Šioje parodoje - šviesi ramybė ir tai
yra šimoniškas principas. K. Šimonio vardas - tik atramos taškas
ieškant savo ryšio su tautos paveldu. Šio konkurso charakteris -
aukštaitiško paveldo interpretacija“. J.Rudzinskas, atkreipęs dėmesį į
skirtingą tautodailininkų patirtį, pabrėžė didelę šio konkurso
reikšmę.
Konkurso laureatu paskelbtas kupiškėnas V. Pastarnokas žiūrovus
sužavėjo nuoširdžiu tikroviškumu. Jo „Avies kirpėjo“ kerpama avelė
išsigandusi, o žemėn nukritusi vilna puri lyg sniegas, rūpestingas
artojas traukia vadeles, ir arkliai žengia lygia vaga. Ir aludaris
susikaupęs sukiojasi tarp statinaičių.
Visų autorių darbai verti padėkos žodžių ir prizų. Kiekvieno šioje
parodoje konkurse eksponuoti darbai keliaus po įvairias parodas, o
susitikimai brandins naujas kūrybines mintis. Dalyvius sveikino,
diplomus, molinius medalius, rėmėjų prizus įteikė rajono meras L.
Apšega.
Dalyvio diplomais, atminimo medaliais, fotonovelių knyga „Kupiškis“
apdovanoti A.Araminienė, E. Žemaitienė, V. Svigorienė, A. Bivainienė,
I. Vapšienė. Parodos rėmėjų prizais, diplomais ir medaliais - G.
Vaičikauskienė, A. Klesevičienė, L. Dailydėnienė, P. Lopeta, A.
Bražėnas, O. Bražėnienė, A. Petkevičius, K. Preidžius.
K.Šimonio giminaičiai - Vanda ir Lucijus Šimoniai, įteikdami austinį
dailininko portretą, džiaugėsi tautodailininkės R. Sriubiškienės
kūrybinėmis pastangomis ir tobulėjimu.
Šventės metu į šimonišką praeities ir dabarties
kūrybos pasaulį sugrąžino ne tik parodoje eksponuojami paveikslai, bet
ir Panevėžio rajono Dambravos bendruomenės namų kaimo kapelos
„Smagumėlis“ atliekami liaudiški kūriniai.
Ketvirtą kartą Aukštaitijos tautodailininkus sukviesime 2007 metais.
Tais pačiais metais numatoma išpildyti ir skulptoriaus J. Kėdainio
norą. Skulptorius puoselėjo viltį prie Jurišiškių ežero pastatyti
paminklą iš gretimo kaimo kilusiam K. Šimoniui. To padaryti nesuspėjo.
Kupiškio rajono tautodailininkai, muziejininkai, giminaičiai tikisi,
kad per metus ar dvejus Kupiškyje, Kraštiečiuose, bus sukurtas ir
pastatytas paminklas. Šioje miesto dalyje K. Šimonio vardu yra
pavadinta gatvė.
Norisi tikėti, kad K. Šimonis, savo kūryba siekęs neužmiršti tautos
šaknų, padėkotų kupiškėnams už liaudiškų tradicijų saugojimą ir
puoselėjimą.
;)
;)
;)
;)
;)