REDAKCIJOS SKILTIS
Romualdas BUDRYS
Lietuvos dailės muziejaus direktorius,
Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas
Mieli žurnalo skaitytojai,
Šiame numeryje tęsiame svarstymus labai
aktualia istorinių paminklų išsaugojimo, jų panaudojimo Lietuvos muziejinei infrastruktūrai tema.
Mūsų muziejai, įsikūrę istoriniuose
ar memorialiniuose architektūros paminkluose, turi neabejotinų privalumų: čia atvyksta daugiau lankytojų (ypač turistinių grupių)
patrauklesnės eksponavimo galimybės, rengiami reprezentaciniai renginių projektai ir kt. Tačiau akivaizdu, kad norint muziejinėms funkcijoms
pritaikyti apleistus ir daugelį metų nebenaudojamus istorinius pastatus, reikia žymiai daugiau pastangų ir didesnių kaštų nei muziejus
įkuriant naujuose, moderniai įrengtuose šiuolaikiniuose pastatuose. Be to, istoriniuose paminkluose įsikūrusius muziejus nuolat slegia ir
paminklosauginių rūpesčių našta. Apie tai mūsų žurnale bus nuolat diskutuojama.
Mūsų skaitytojams gerai žinoma ir
kita svarbi dvarų kultūros paveldo problema – jo aktualinimas atsižvelgiant į šiandieninius mūsų visuomenės poreikius. Apie tai svarstoma
šiao žurnalo puslapiuose.
Lietuvos praeities gamtovaizdį
sukūrė ne vien žalumoje paskendusios medinės kaimo sodybos ar iš toli matomi miestelių bažnyčių siluetai, bet ir puošnūs baltų dvarų
ansambliai su didingomis medžių alėjomis, puošniais parkais ir gėlynais. Išlikusi ikonografinė medžiaga ir rašytiniai šaltiniai atskleidžia
buvusių dvarų rūmų interjerų turinį: vertingus dailės kūrinius, gobelenus, sietynus, puošnių baldų komplektus, turtingus bibliotekų
rinkinius, kitas europinės kultūros vertybes. Tačiau istorinės ir politinės aplinkybės šiam vertingam mūsų krašto elitinės kultūros paveldui
buvo ypač negailestingos: XIX a. sukilimai, XX a. pasauliniai karai ir po jų vykusios egzekucijos pasiglemžė beveik viską, kas šimtmečiais
buvo kaupiama Lietuvos dvaruose. Tik nedideli šio vertingo mūsų krašto kultūros paveldo likučiai atsidūrė muziejų rinkiniuose.
Prieškario muziejininkai ir
kultūrininkai, tyrinėdami ir kaupdami kultūros paveldo objektus, daugiausia dėmesio skyrė etninės kultūros ir lietuviško žodžio tradicijai
išsaugoti ir puoselėti, o „susvetimėjusių“ dvarų kultūros palikimui išsaugoti teskirtos tik atskirų pasišventėlių pastangos. Po karo,
okupacijos sąlygomis, muziejai jau nebegalėjo užpildyti šios svarbios kultūros paveldo spragos. Todėl šiandien ypač aktualu išsaugoti,
tyrinėti bei aktualinti šią svarbią kultūros paveldo dalį. Ji mums vis labiau atsiveria kaip europinio paveldo visumos dalis, ne mažiau
svarbi už ir kitą – lotyniškąją Senojo žemyno civilizaciją kūrusią sakralinę kultūra.
Tikiuosi, kad apie dvarų kultūros
paveldą ir jo kokybišką panaudojimą Lietuvos muziejų plėtrai ateityje sulauksime nuoseklių akademinių tyrimų, ir kolegų turiningų straipsnių
„Lietuvos muziejų“ žurnalo puslapiuose.