EDUKACIJA
Kultūros paveldo mokymai jaunimui 2004
Laura STALNIONYTĖ,
projekto dalyvė
|
|
|
|
|
L.
Smilgevičiaus, D. Bagdono, A. Laužikienės nuotraukose –
Archeologinės ir edukacinės moksleivių stovyklos „Kultūros
paveldo mokymai jaunimui 2004“ Dubingių piliavietėje
akimirkos |
Jau antrus metus iš eilės
Dubingių piliavietėje vyksta archeologiniai tyrimai. Nors 1939 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus archeologai jau tyrė šioje piliavietėje
buvusios bažnyčios liekanas, bet tuometiniai radiniai dėl karo neišliko, o ranka rašytų ataskaitų liko tik keli lapai. Yra žinoma, jog
tuometiniai archeologai bažnyčioje atkasė laidojimo kriptą, rado šlifuoto juodo marmuro plokščių, monetų. Deja, dėl lėšų stygiaus šie
tyrimai buvo nutraukti.
Pagal bendrą Lietuvos etnokosmologijos
muziejaus, Vilniaus universiteto ir Molėtų krašto muziejaus švietėjiško
projekto „Kultūros paveldo mokymai jaunimui“ programą 2003 m. vasarą
į Dubingius sugrįžo archeologai, bendro projekto dalyviai, vadovaujami dr.A.Kuncevičiaus ir R.Laužiko. Buvo iškastos dvi perkasos, rasta
Vytauto laikų ornamentuoto koklio fragmentas, kalavijo nuolauža. Šiais metais darbai buvo tęsiami. Vilniaus universiteto istorijos fakulteto
archeologijos specialybės studentams, vadovaujamiems dr.A.Kuncevičiaus, tai – mokomoji praktika, o R. ir A.Laužikų vadovaujamiems mokiniams
– puiki edukacinė stovykla. Papildomam vaikų užimtumui bei ugdymui skirtus projektus „Archeologija ir istorijos pažinimas“ bei „Kultūros
paveldo mokymai jaunimui“ Lietuvos etnokosmologijos muziejus vykdo nuo 1997 m. Nuo 2000 m. projektai vykdomi kartu su Molėtų krašto
muziejumi, o nuo 2003 m. – Vilniaus universitetu bei Kultūros paveldo akademija. Edukacinėje stovykloje dalyvauja moksleiviai, kurie domisi
istorija, archeologija, savo krašto praeitimi, planuoja studijuoti istorijos mokslus. Svarbiausi projekto tikslai yra sudaryti galimybes
mokiniams dalyvauti archeologiniuose tyrimuose, tiesiogiai pabendrauti su specialistais, patiems išbandyti senovines technologijas.
2004 m. projekte „Kultūros paveldo mokymai
jaunimui“ dalyvavo 43 moksleiviai iš įvairių Molėtų, Utenos, Panevėžio bei Vilniaus mokyklų. Kadangi moksleivių amžius ir vertybės sutapo,
jaunieji archeologai susipažino labai greitai. Svarbiausi projekto rėmėjai buvo Švietimo kaitos fondas, Kultūros ir sporto rėmimo fondas,
Kultūros ministerija, UAB „Utenos trikotažas“, UAB „Lakaja“. Projekto vadovai yra dėkingi visiems, parėmusiems šį, gabiems ir motyvuotiems
mokiniams skirtą, projektą.
Pasak edukacinio projekto vadovo
R.Laužiko, šių metų kasinėjimai yra daug geriau pasisekę nei pernykščiai, kadangi rasti radiniai leidžia tiksliau datuoti buvusias
bažnyčias. Šurfuose piliavietėje rasta Vytauto bei Radvilų laikų pavienių koklių fragmentų, keramikos, pavienių geležinių dirbinių. Šie
radiniai datuojami XV – XVI amžiais.
Bažnyčios vidinėje dalyje atkasti
bene Vytautinės bažnyčios pamatų fragmentai, XVI – XVII a. palaidojimai. Vienas iš įdomesnių radinių – neaiškus dirbinys iš odos, virvelės,
keleto monetų, gintaro karoliukų bei kauri kriauklės. Nors XVI – XVII a. gintaras nebuvo plačiai naudojamas, tačiau viename iš gerai
išsilaikiusių kapų rasta gintaro karoliukų, kurie, kaip spėjama, buvo rožančiaus ar vėrinio dalis. Taip pat rasta pavienių XVI a. vid.
monetų, vinių, netgi 2 žiedai. Atkasti žmonių skeletai bei karstai nėra labai suirę, aiškiai matoma mediena, išliko karsto vinys, apkalai.
1621 m., Kristupui Radvilai
nusprendus pertvarkyti Dubingių bažnyčios rūsius, buvo sudaryta sutartis su Vilniaus meistrais. Sutartyje minimi 7 Radvilų karstai, esantys
bažnyčioje. Meistras įsipareigojo padaryti 2 karstus iš juodojo, 2 iš rudojo ir 3 iš baltojo marmuro. Deja, marmuriniai karstai neišliko,
bet archeologinių tyrimų metu rastos šlifuoto marmuro dalys leidžia manyti, jog jos ir yra tų buvusių Radvilų karstų liekanos. Rasta nemažai
juodojo marmuro dalių, netgi su užrašų fragmentais, bei buvusios marmurinės dekoratyvinės kolonos dalis. Pagal išlikusį marmurinio karsto
aprašymą galima spėti buvusi alebastrinių statulėlių karstų šonuose. Rasta ir alebastro bei nedaug rudojo, dar mažiau baltojo marmuro.
Po intensyvių kasinėjimų Dubingių
piliavietėje moksleiviai dalyvaudavo edukaciniuose renginiuose bei pokalbiuose su įvairių sričių specialistais. Bene labiausiai įsiminė
bandymai savo rankomis pagal senovines technologijas sukurti mozaikas (vad. Juozas Blažiūnas, Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno
restauravimo centras). Kelios valandos kruopštaus smalkos klijavimo ant popieriaus lapo – ir taip sukurtas piešinys. Mozaikos išėjo gražios,
o dar gražesnės jos atrodo tada, kai žinai, jog jas padarei pats. Įdomus darbas buvo ir su beržo tošimi (vad. Vytautas ir
|
Archeologinės
ir edukacinės moksleivių stovyklos „Kultūros paveldo
mokymai jaunimui 2004“
Dubingių piliavietėje akimirka.
L. Smilgevičiaus, D. Bagdono,
A. Laužikienės nuotraukos |
Raimonda
Ramanauskai, Mažeikių muziejus). Atvykę specialistai moksleiviams paaiškino parodė, kaip reikia elgtis su tošimi, padėjo pasidaryti tošinę
švilpynę bei karolius. Nebuvo užmirštos ir sporto varžybos – Vilniaus universiteto studentai žaidė futbolą ir krepšinį prieš
stovyklaujančius moksleivius.
Paskutinę stovyklavimo dieną pirmą kartą
atvykusių į archeologijos stovyklą laukė krikštynos. Tarp pirmus ir daugiau metų kasinėjančiųjų nebuvo išskirtinio bendravimo, bet tai
neleido naujokams išvengti archeologinių krikštynų, kuriose turi paklusti savo vadams ir daryti viską, ką jie liepia. Pirmamečiai
archeologai buvo nuvesti prie senojo Beržos ąžuolo, kur suklupę ir pridėję ranką prie ąžuolo davė garbingą priesaiką. Ilgos, daugiau nei 4
km besitęsiančias kelionės metu naujokai vadovams turėjo nupinti vainikus: tik taip jie galėjo išsilaisvinti iš rankas veržiančių raiščių.
Tai tebuvo pradžia. Jų dar laukė ilgas bridimas upeliu link Puntuko sūnumi vadinamo akmens, lobio ieškojimas, krikštijimas vandeniu, anglimi
ir galų gale geriausio archeologijos profesoriaus kastuvo pabučiavimas. Tik tokiu būdu čia tampama tikru archeologu.
Ištisą savaitę praleidus drauge išsiskirti
sunku nebuvo – visi tikisi susitikti kitų metų archeologiniuose tyrinėjimuose, kadangi Dubingių piliavietė nėra visiškai ištirta, o
archeologinius tyrimus bei edukacinius projektus mokiniams žadama tęsti.