LIETUVOS MUZIEJAI. 2004' 2-3. Rūmai, dvarai

PARODŲ SALĖSE

 

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapyba Klaipėdos paveikslų galerijoje

Rerichų kūrybos parodos atidarymas Klaipėdos  paveikslų galerijoje. 2004 m. gegužės 18 d. D. Mukienės nuotr.

Nikolajus Rerichas. Ladakchas. Kartonas, tempera,  31x46. Iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus rinkinių

Nikolajus Rerichas. Himalajai. Kartonas, tempera,  30,5x45,5. Iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus rinkinių

Nikolajus Rerichas. Fudzijama. Kartonas, tempera,  30,5x45,5. Iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus rinkinių

Nikolajus Rerichas. Rotangas. Rotangas-kalnų perėja.  1936. Kartonas, tempera, 30,5x45,5. Iš Latvijos  valstybinio dailės muziejaus rinkinių

Klaipėdos paveikslų galerija iš Liepų gatvės pusės.  D. Mukienės nuotr. 2004 m.

Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje (Liepų g. 33) vasaros kultūriniam sezonui atidaryta dailės paroda „Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapyba“ (veiks 2004 m. gegužės 18-rugsėjo 5 d.), kurioje pristatomi dailininkų Rerichų Rygai dovanoti darbai.

 

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą išvakarėse Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje buvo atidaryta tarptautinė paroda „XVIII amžiaus mados pasaulis“, kuria pradėtas tarptautinių parodų ciklas „Baltijos meno dialogai“. Tai kelerių metų programa, kuria siekiama nuosekliai pristatyti dailės vertybes iš Baltijos jūros šalių muziejų. Antrąją tarptautinio ciklo parodą šios vasaros kultūriniam sezonui Lietuvos dailės muziejus atidarė Klaipėdos paveikslų galerijoje. Tai Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus (Ryga).

Nuo Tarptautinės muziejų dienos - gegužės 18-tosios - klaipėdiečiai ir uostamiesčio svečiai gali susipažinti su unikalia Rerichų kolekcija, kuri prieš karą garsaus dailininko buvo specialiai sudaryta ir dovanota Rericho muziejui Rygoje, o dabar laikoma Latvijos valstybiniame dailės muziejuje.

Parodą Lietuvos dailės muziejui surengti padėjo Lietuvos Respublikos ambasada Latvijoje ir Latvijos valstybinis dailės muziejus. Kaip žinoma, Rerichų kūryba Lietuvoje ypač mėgstama, o jų kūrinių eksponavimas visada sulaukdavo ypatingo visuomenės susidomėjimo ir itin palankaus vertinimo. Tad šių metų Rerichų kūrybos pristatymas - svarbus Latvijos ir Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo įvykis, stiprinantis Baltijos šalių kultūrinius ryšius.

Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų kūrybos paroda Klaipėdoje supažindina Lietuvos žiūrovus su unikalia kolekcija, kuri Rygoje eksponuojama nuo 1930 m. Jos vertingiausia dalis Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje bus rodoma visą vasarą. Dauguma eksponuojamų kūrinių sukurti Indijoje ir reprezentuoja svarbiausias dailininkų meninio pasaulio idėjas.

 

Nikolajus Rerichas

Kaip žinoma, garsaus rusų dailininko, mąstytojo Nikolajaus Rericho (1874-1947) gyvenimas ir kūryba susijusi su daugeliu kraštų.

Jis gimė Peterburge, notaro Konstantino Rericho šeimoje. 1897 m. baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų - ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senove, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame - Peterburgo -kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jo iniciatyva buvo įkurtos kelios kultūros organizacijos.

1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė - jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925-1928 m. organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją, jis jai ir vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai.

Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo, čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliavo.

1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija - protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje - nuo 1930 m., Lietuvoje - nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su N. Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, N. Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė paveikslų. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932 m., didžiausią paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 metais. Tų pačių metų spalio mėn. buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su N. Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų valdžia draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar - Latvijos valstybinis dailės muziejus).

 

Paroda Klaipėdoje

Klaipėdos paveikslų galerijoje surengtoje parodoje - keturiolika N. Rericho darbų. Jie atspindi Indijos laikotarpio tapybos motyvus ir svarbiausius dailininko stiliaus ypatumus. Beveik visi 1930 m. paveikslai vaizduoja kalnus. Kalnai Rericho kūryboje yra žmogaus dvasinių pastangų svarbiausias simbolis, vieta, kur Žemė susilieja su kosmosu. Tačiau kartu visuose kūriniuose mes matome realius konkrečių vietų vaizdus - Himalajų ir Tibeto kalnų perėjas, viršūnes, kaimus, vienuolynus, kur daugiausia laiko praleido tapytojas. N. Rericho meninis pasaulis gilus ir filosofiškas. Kalnų vaizduose ryški vidinė dinamika, juose aiškiai juntamas gyvybės ugnies ritmas, pulsuojantis visame pasaulio begaliniame statinyje. Menininkui egzistencines idėjas padėjo išreikšti ir unikali gamta - aukštikalnėse praretėjęs oras, suteikiantis ypatingą spalvų sodrumą. Beje, N. Rericho tapybos spalvų efektai susiję su temperos technikos ypatumais. Menininko naudotai temperai būdingas aksominis paviršius, sugeriantis šviesą ir paryškinantis kiekvieno atspalvio intensyvumą. Greitai džiūvančios temperos spalvos leido menininkui tapyti ant sauso paviršiaus, dengiant spalvų sluoksnius vieną ant kito, kad išgautų ypatingą atspalvio gylį. Spalvos mirgesys, taip pat subtilūs, vos juntami spalvų perėjimai pasiekiami plonu viršutiniu sluoksniu, kai apatiniai sluoksniai persišviečia.

Menininko ir kultūros veikėjo Sviatoslavo Rericho (1904-1993), Nikolajaus Rericho jaunesniojo sūnaus, kūrybą parodoje pristato trys paveikslai ir piešinys. Šie darbai gerai apibūdina autoriaus individualų stilių ir organiškai tęsia N. Rericho dailės kryptį, išreikšdami jiems abiem artimus grožio ir dvasingumo idealus. Eksponuojami darbai liudija S. Rerichą esant subtilų stebėtoją, gebantį portrete perteikti žmogaus vidinę būtį ir peizažuose parodyti Indijos gamtos spalvų nepakartojamą savitumą.

Parodą Klaipėdoje papildo dokumentai ir fotomedžiaga iš Latvijos Rericho draugijos prezidentės Guntos Rudzytės archyvo, atskleidžiantys N. Rericho ryšį su Lietuva. Juose - dailininko 1903 m. apsilankymas Vilniuje, Kaune ir Trakuose, draugystė su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, paveikslai „Perkūnas“, „Svetovito arkliai“, (1910 m.), „Vaidelutis“, (1914 m.), studijos ir piešiniai, skirti Lietuvai, straipsnis „Lietuva“, 1936 m. susirašinėjimas su Lietuvos Rericho draugija. Visa tai patvirtina, kad Lietuva menininko gyvenime ir kūryboje visada užėmė svarbią vietą. Šią parodą taip pat galima laikyti Rericho ir Lietuvos dvasinio ryšio organiška tąsa.

 

Tekstą pagal Ksenijos Rudytės publikacijas parengė Skaistis Mikulionis