Alytaus kraštotyros
muziejuje
2004 m.
balandžio 6 d. – gegužės 2 d. vyko
tarptautinė grafikos paroda „Skraidantis kilimas“.
Balandžio 9 d. A. Jonyno memorialiniame muziejuje jaunesniųjų
klasių moksleiviai rinkosi į popietę, skirtą pasaulinei Žemės dienai.
Popietei buvo parinktas labai pavasariškas net pavadinimas – „Skamba
rytas – į kalnelį saulė ritas“.
„Miela žiemuže, pasiilgau gėlelių, jos jau sušalo po tavo sniego
patalėliais. Pas mane joms bus daug šilčiau“. Teatralizuotu žaidimu
„Žiema ir pavasaris“ A. Matučio pradinės mokyklos 3a klasės mokiniai
pradėjo tradicinę Žemės dienos šventę Senamiesčio pradinėje mokykloje.
Dalyvauti jungtiniame projekte „Skamba rytas - į kalnelį saulė ritas!“
pakvietė A. Jonyno memorialinio muziejaus muziejininkė Vilija
Markauskienė.
Senamiesčio pradinės mokyklos antrokai, vadovaujami mokytojos
Pranaitienės, ir A. Matučio trečiokai, vadovaujami mokytojos V.
Gecevičienės, lietingą balandžio devintosios rytą sugužėjo į
Senamiesčio pradinę mokyklą, kurioje prisiglaudė prasto oro išvyti iš
muziejaus kiemo. Skaidrus šventės pavadinimas kiek kontrastavo su
paniurusia diena. Tačiau vaikų entuziazmas greitai privertė pamiršti
verkiantį dangų.
Šventės svečiai stebėjo matutiečių medžių eiseną, klausėsi dainelių
apie pavasarį ir gegutę. Senamiesčio pradinukai prabilo miško
gyventojų balsais. Vaidinimo pabaigoje šventės organizatiriai pakvietė
visus dalyvius gerbti gamtą:
Saugokik visi, kas galit,
Žalią miestą, žalią šalį,
Žalią orą, žalią taką...
Savo inscenizaciją Senamiesčio pradinės mokyklos antrokai baigė K.
Vasiliausko daina „Žemėj Lietuvos“. Dar nespėjusį pumpurų sukrauti
berželį jie papuošė savo pieštais darbeliais – medžių lapais su
užrašytais linkėjimais Žemei. Šventės pabaigą vainikavo ryškia geltona
mantija pasipuošusi A. Matučio mokyklos trečiokė, prašnekusi Saulės
vardu:
Aš, Žemės motinėlė,
Jus globoju rūpestingai
Siųsdama po spindulėlį
Visiems karštai linkiu -
Matučio pradinės mokyklos dalyviai, paruošę savo linkėjimus Žemei ir
jos gyventojams ant gražių geltonų spindulių, prilipino juos prie
stilizuoto Saulės rutulio. Kartu su salės sienoje „patekėjusia“ saule,
pro langus ėmė spindulius žerti ir tikroji. Gal išties, kaip sakė
renginio vedančioji V. Markauskienė, ji kasdien rūpinasi mūsų norais,
svajonėmis, reikmėmis, o tądien labai nudžiugo pajutusi nuoširdų vaikų
entuziazmą?
„Jungtinių pajėgų“ ruošta šventė išjudino ir vaikų jausmus, ir jų
protus. Po meninės dalies prasidėjo tikrų tikriausia viktorina, kurios
eigą savotiškai aktyvino mieli prizai – ryškiaspalviai balionai
patiems sumaniausiems. Kol buvo surastas atsakymas į klausimą „Ar
pavasarį auga grybai, o jei taip - kokie?“, teko ilgai paplušėti.
Tačiau vaikams tokios rungtys, rodos, neprailgo, ir tai leido suprasti
iki pat viktorinos pabaigos nė kiek nesuretėjęs atsakyti pasišovusiųjų
rankų „miškas“.
Mokytoja A. Pranaitienė, šauniai vedusi viktoriną, „ištraukė“ iš
vaikiškų širdelių ir linksmus pasižadėjimus mylėti bei saugoti gamtą,
kuriuos mažieji patvirtino plodami rankutes, trypdami kojelėmis,
trindami nustebusias linksmai iškeltas noseles.
Mažas vaikų širdeles nudžiugino ir miesto savivaldybės aplinkosaugos
skyriaus parengti prizai: knygutės apie poilsio zonas Alytuje, retus
augalus, Alytaus apylinkių gamtą.
Per viktoriną laimėti balionai, linksmai šviesdami vaikų būrelių
gretose, išlydėjo išeinančius šventės organizatorius bei svečius:
kitas A. Matučio pradinės mokyklos trečiąsias klases bei šv. Benedikto
mokyklos antrokus. Taip tarsi paliudydami, jog šventėje naujai įžiebta
meilė gamtai pasklis ir čia dalyvavusiųjų draugų širdelėse.
Gegužės 6 d. muziejuje vyko moksleivių plakato, skirto knygai
ir spaudos atgavimo 100-čiui, konkursas ir parodos atidarymas.
Gegužės 7–31 d. muziejaus salėje buvo eksponuojami privačių
kolekcininkų Š. Šimkevičiaus ir V. Staniulio surinkti kalendoriai.
Paroda „Lietuviški kalendoriai“ skirta spaudos lotyniškais rašmenimis
atgavimo 100-čiui.
Gegužės 18 d. muziejaus salėn susirinko dzūkiško paveldo
gerbėjai ir puoselėtojai. Čia buvo pristatytas muziejaus parengtas
leidinys „Dzūkiškos juostos“.
Gegužės 19 d. Kraštotyros muziejaus salėje vyko šiltas poezijos
gerbėjų susitikimas su poetu, gebančiu pritarti skaitomai kūrybai
gitaros ar kitų instrumentų improvizacijomis Jonu Šukiu.
Iki birželio 7 d. muziejuje vyko Alytaus dailės mokyklos
moksleivių diplominių darbų paroda.
Birželio 11 d. muziejuje atidaryta Broniaus Grušo tapybos darbų
paroda. Miestelėnai dar mena jo darbus Šaulių namuose, eksponuotus
1979-aisiais. Dar tada autorius pateikė žiūrovui stikloplastiko
technika atliktus darbus. Šitoje parodoje tokie darbai taip pat kausto
žiūrovo akį. Alytiškiams paroda atvėrė ir dailininko svajones, ir
gyvenimo realijas. Ypač gražiai atsiliepė apie autorių jo buvęs
mokinys dailininkas B. Jenčius, pataręs rašiusiems apie Grušą
žurnalistams per daug neįsijausti: „Gerai tapybai literatūros
nereikia“. Gal tikrai tuo ir galėtų būti viskas pasakyta?
Birželio 12 d. muziejuje susitiko regiono mokslininkai, kurie
be tiesioginių savo studijų naujienų pasidalijo mintimis ir apie
regiono ateities viziją.
Rugpjūčio 31 d. buvo atidaryta drožėjo Sauliaus Lampicko darbų
paroda. Šiemet menininkas buvo įvertintas miesto Kultūros premija.
Paskutinioji jo paroda mieste buvo rengta prieš du su puse metų. Tada
drožiniai buvo patalpinti į gilius rėmus, lyg langines. Šitoje
parodoje menininkas ieškojo naujų sprendimų, tačiau salėje ir vėl
„skrajojo“ daugybė angelų (dažnai labai primenančių žmonos Audronės
veidą). Autorius vėl sugrįžo prie literatūros klasiko Jurgio Kunčino
asmenybės ir kūrybos. Deja, nesuspėjo užbaigti savo sumanymo, todėl iš
planuotų penkių skulptūrų šia tema galėjome pamatyti dar tik dvi.
Prisipažinęs, jog „gundosi“ pagaliau atsigręžti ir į „blogas“ moteris,
erotinę temą autorius pažadėjo gvildenti artimiausioje ateityje. Kaip
ir visada, šilta Sauliaus asmenybė pritraukė į parodų salę gausų būrį
alytiškių, kurie jį myli dar ir už besąlygišką menininko aistrą
bonsams.
Iki rugsėjo 21 d. muziejuje veikė drožėjo Sauliaus Lampicko
darbų paroda.
Rugsėjo 3–4 d. po muziejų ir aplinkines gatveles pasklido
muziejaus organizuotos šventės „Miestelio amatai“ svečiai: šventėn
kviesti dainoriai – ansambliai „Anzelmutės“, „Juodoji rožė“,
„Daulėlio“, miesto vadovai, aplinkinių rajonų muziejininkai, senieji
alytiškiai, renginiui talkinę Alytaus teatro aktoriai. „Šventė
prasidėjo teatralizuotomis miestelėnų eitynėmis iš Rotušės aikštėssu
tikra valdžia – meru Vytautu Kirkliausku ir jo palyda. Užlipusi ant
„bačkos“ muziejaus ir šventės šeimininkė Audronė Jakunskienė pakvietė
visus dviejų dienų renginiui, jau ketvirtą kartą pristatydama Amatų
dienas. Meras pats patikrino „bačkos“ tvirtumą, kad niekam nebūtų
sutrukdyta sakyti tiesą. Karių orkestras įsuko šventės dalyvius į
šokio sūkurį...“- rašė „Alytaus naujienų“ korespondentai. Pasinaudoję
švente muziejininkai pravėdino retesnius savo fondų eksponatus, giliau
pasidomėjo senaisiais amatais.
Rugsėjo 14-ąją alytiškiai rinkosi A. Jonyno memorialinio
muziejaus kiemelyje, kur jų laukė muziejininkės V. Markauskienės ir
Teatro aktorių parengta literatūrinė popietė „Vakaras? Tai tik kitaip
prašvinta...“ Apie šį renginį savo įspūdžiais pasidalijo trys
alytiškės: Kai pateka mėnulis ir vaikštinėja moterys spalvotomis
suknelėmis,
Nustembu regėdamas jų akis, blakstienas ir visą pasaulio tvarką.
Atrodo man, jog iš šios didžiosios tarpusavio sandraugos
Lemtingoji tiesa pagaliau iškilti galėtų.
Po melodingų akordeono garsų nuskambėję Č. Milošo žodžiai buvo pirmoji
A. Jonyno memorialinio muziejaus sodelyje rugsėjo 14 d. vykusio
renginio mintis. Iš tiesų – kur slypi pasaulio tvarkos paslaptis?
Kokią vietą čia užima moteris – kartu ir be galo trapi, ir apdovanota
titano jėga? Ar jai, laikančiai visus keturis pasaulio kampus, lieka
laiko svajoti? Ar lieka jėgų dalinti moterišką ir motinišką meilę?
Kodėl moteris – tokia žavi ir nepažini – kiekvienąkart atrodo vis
kitokia?
Labai tiksliai buvo parašyta skelbime, kuris teigė, jog rugsėjo 14 d.
planuojamas renginys bus pats romantiškiausias šį rudenį poezijos
mylėtojų „pasisėdėjimas“. Be subtilios temos – siekio pažvelgti į
moters dvasios gelmes – vakarui buvo parinkta ir romantiška aplinka:
palengva linguojančios sūpynės, ant suoliuko įsitaisiusios damos, lyg
netyčia kieno palikta skraistė, kiekvienam iš mūsų primenanti namų
jaukumą, ant žolės patiesta lovatiesė, kadais austa taip pat vienos iš
moterų – tiesa, gyvenusios gerokai prieš mus, tačiau nė kiek ne
prasčiau mokėjusios rūpintis šeima, gebėjusios dosniai dalyti meilę ir
šilumą. O ir teatro aktorės, įsitaisiusios tokiame jaukiame kampelyje,
spindėte spindėjo moteriškumu ir žavesiu. Net jų megztos, siuvinėtos
ar vasariškai gėlėtos suknios, rodos, viliojo žiūrovą... Visos tokios
skirtingos (kaip skirtinga ir jų skaityta poezija), tačiau kiekviena
be galo intriguojanti ir mokanti patraukti dėmesį, kiekviena gebanti
kalbėti iš širdies.
Nebebūtų aktorės, jei nemokėtų išgyventi svetimos patirties kaip
savosios, o vienok stebiesi girdėdamas, jog jos pasakoja ne savo pačių
istorijas. Gal tikrai visų moterų godos panašios ir todėl mums gerokai
lengviau suprasti vienoms kitas, negu įspėti moteriškos prigimties
paslaptį vyrui - dažniausiai besižavinčiam moterimi, bet nė kiek ne
rečiau ir nesuprantančiam jos. Viename iš skaitytų V. Jasukaitytės
eilėraščių kiek intriguojančiai, nors kartu ir liūdnai sakoma:
Mano vaikų tėvas (...)
Pasišaukė
Mano vaikų sielas,
Ir jie visi drauge
Paliko mane laisvą.
Tą vakarą matėm moterį visokią: svajojančią, mylinčią, skaičiuojančią
rūpesčių mazgelius, galiausiai – liūdinčią prie mirusios motinos. Šia
nenumatyta gaida papildė vakarą šiemet palaidojusi motiną poetė iš
Australijos Lidija Šimkutė. Ir tikrai – kas gi geriau supras žmogaus
gyvenimo ir išėjimo prasmę, jei ne ta, kuri pati dovanoja gyvybę –
kita moteris ir motina... Viešnia iš Australijos paskaitė pluoštą itin
originalaus braižo eilių. Belieka tik stebėtis jos kūrybinės minties
skaidrumu, žodžio taupumu, piešiamo vaizdo tikslumu. Galime drąsiai
teigti, jog turėjome progą išgirsti vieną iš įdomesnių pasaulio
poečių.
Vakare skambėjo D. Urnevičiūtės, V. Jasukaitytės, A. Veščiūnaitės,
Liūnės Sutemos eilės. Kiekviena autorė atidengė vis kitą moters
dvasios kertelę. Kas žino, ar nors vienam iš 70-ies vakaro svečių
pavyko įspėti moters dvasios paslaptį. Tačiau tikrai džiugu, kad ji
visiems pasirodė intriguojanti ir įdomi.
Rugsėjo 22 d. Alytaus kraštotyros muziejun rinkosi dailininko
Gitenio Umbraso žinovai ir gerbėjai. Autorius pristatė skulptūrą,
tapybą, įvairius meninius projektus. Jis nežino savo personalinių
parodų skaičiaus, tačiau jo darbai perkami turtingų užsakovų ne tik
privačiai, bet ir „Sotheby’s“ aukcione. Parodoje eksponuojami darbai,
sukurti per keliolika metų – nuo Atgimimo iki šių dienų. G. Umbraso
kūrybos skalė labai plati: jis kuria ir eksterjerui, ir interjerui, ir
natūrai, vykdo ar inicijuoja įvairias akcijas. Autorius pasidžiaugė,
kad parodos organizatoriai neišsigando organizacinių rūpesčių ir
surinko įvairiuose miestuose esančius jo darbus, todėl paroda gali
reprezentuoti visą jo kūrybos – nuo tapybos ir skulptūros iki meninių
aitvarų – dešimtmetį.