SUKAKTYS
Netolimos praeities prisiminimai iš
Kopgalio tvirtovės
Aloyzas KAŽDAILIS
Lietuvos jūrų muziejus
|
|
|
Atgimusi
Kopgalio tvirtovė. 2004 m.
Nuotraukos iš LJM archyvų |
|
Pirmosios
reduto kolonos statyba Kopgalio tvirtovės
atgimimo pradžią. 1974 m. lapkričio 4 d.
Nuotrauka iš LJM archyvų |
|
Iš
plieno ir gelžbetonio kontrukcijų atgimstantis
senovinis pastatas. 1977 m. Nuotrauka iš
LJM archyvų |
|
Lietuvos
jūrų muziejuje.
Nuotrauka iš muziejaus archyvų |
Visi jubiliejai, dideli ar maži būtų,
turi bendrą bruožą: stengiamasi sugrįžti prie jubiliato šaknų, kad pamatytų, koks
didelis užaugo. Taip buvo ir Klaipėdos jūrų muziejui ir
akvariumui, kai 1984 metais pažymėjo savo pirmąjį penkmetį, taip buvo ir Lietuvos jūrų muziejui, kai šiais metais jam sukako penkiskart
tiek.
Anuomet surašiau visai šviežius
muziejaus pradžios prisiminimus, kurie buvo išspausdinti 1985 metais klaipėdiškiame almanache „Baltija“. Kertu lažybų, kad jų neskaitėte.
Tad siūlau gabalėlį tikrai jau muziejinio, antikvarinio teksto.
Kopgalis – iš bangų išnirusi smėlio juosta
yra jauniausia Kuršių nerijos dalis, kuriai klaipėdiečiai paskyrė saugoti nuo pietvakarių vėjų savo uosto vartus. Mėginta jam užvilkti ir
karišką mundurą, tačiau tik laikas veltui gaištas, jėgos tuščiai eikvotos. Po to mėginimo Kopgalis atokiai laikėsi nuo neramaus
uostamiesčio, o kai praūžiantis karas galingu sprogimu sužalojo jam veidą, bevelijo glūdėti vienatvėje, dygiomis gudobelėmis prisidengęs
žaizdas.
Betgi veiklių žmonių krašte ir
atkampiausiai vietai išmuša atgimimo valanda. Mintis ir darbas prikelia ją naujam gyvenimui, o jau tada ji keičiasi, beregint gražėja kaip
ta pasakos Pelenė. Taip ir Kopgalis, sparnuoto sumanymo pažadintas, sparčiais žingsniais nusekė paskui išgražėjusį uostamiestį. Džiaugiuosi,
kad mačiau tą atgimimą, dalyvavau jame, drauge su juo ėjau į priekį.
Su Kopgaliu mane sieja ir „mįslinga
istorija“, atsitikusi lygiai prieš 20 metų. Gyvenime būna tokių reikšmingų sutapimų, kuriuos paskui vis prisimeni ir prisimeni, tarpais
nejučiomis pradedi vaizduotis „likimo pirštą“, lemtį ar kelrodę žvaigždę. Na, tik paklausykite: vaikinukas, vakarykštis studentas, su mamos
sukrautu lagaminu atsidūręs nepažįstamoje Klaipėdoje, pačią pirmąją poilsio dieną išsiruošia į Smiltynę prie jūros, bet, užuot ėjęs kaip
visi į paplūdimį, pasuka iš tako ir, atradimo nuojautos vedamas, nosies tiesumu nudrožia per mišką, kol pasiekia žmonių nuniokotą, vėjų
nugairintą smėlynų lopinėlį, kuris jam padaro neišdildomą įspūdį, o svarbiausia, kuriame netrukus jam teks suleisti šaknis, pažinti gyvenimo
pilnatvę.
Man tai išties reikšmingas
sutapimas, bet, manau, skaitytojui bus įdomiau sužinoti, kaip atrodė Kopgalis prieš 20 metų. Juk tai jau praeitis, uostamiesčio istorijos
detalė.
Seni griuvėsiai turi didybės, kuria
juos apgaubia pro šalį pralingavę šimtmečiai ir kuri įkvepia poetus romantiškoms poemoms. Kopgalio tvirtovė, kokią ją pamačiau tą atmintiną
dieną, vargu ar būtų ką įkvėpusi, nes neturėjo šimtmečių aureolės. Sumaitotas kadaise kariškai tvarkingas statinys kėlė ne pagarbą, bet
gailestį. Visur vien žaizdos: nuošliaužų išvagoti pylimai, galingo sprogimo kieme išsvaidytos pastato liekanos, nežinia kokiam tikslui – gal
susigundžius geromis plytomis, gal įdomybių, pavyzdžiui, legendinio tunelio po Kuršių marias beieškant, – išdaužytos mūrų sienos kazematuose
po pylimais. Vieta buvo nyki ir nuošali, bet keliautoju, tarkim, Indijos džiunglėse aptikusiu žmonių užmirštą miestą, pasijusti negalėjau,
nes kur tik šviesiau, margavo ankstesnių „tyrinėtojų“ plienu ir anglimi „įamžinti“ vardai.
Tvirtovę kadaise juosė gynybinis
griovys, bet srovė iš jūros buvo spėjusi didžiąją jo dalį užnešti baltutėliu smėliu, ir palaikis tiltelis ant sukryžiuotų karčių styrojo
sausumoje. Niekas iš tokių kaip aš atsitiktinių tvirtovės lankytojų neįtarė, jog visai netoli tiltelio po smėlio ir dumblo sluoksniu slypi
grėsmingas karo palikimas. Tą paslaptį 1977 metais atskleidė hidrostatybininkai, ėmęsi gilinti griovį. Teko kviestis išminuotojus, ir jie
griovio krantus nuklojo artilerijos sviediniais, radinys išminuotojų nenustebino, nes dar 1973 ir 1974 metų vasaras jie darbavosi tvirtovės
kieme, minų ieškikliais apčiupdami po griuvenomis slypinčius sprogmenis. Tai buvo likučiai amunicijos sandėlio, kurį hitlerininkai turėjo
įsirengę tvirtovės reduto rūsiuose ir kurį paskubomis išsprogdino, bėgdami iš Klaipėdos lemtingomis 1945 metų sausio dienomis. Pastato
sienos buvo tokios tvirtos, jog kai kuriose patalpose sprogmenys nedetonavo ir liko tykoti neatsargaus kasinėtojo. Kaip artilerijos
sviediniai atsidūrė griovyje, galima tik spėlioti. Gal hitlerininkai mėgino evakuoti sandėlį ir krovė sviedinius į baidokus, bet nespėjo jų
išplukdyti į marias ir nuskandino čia pat, griovyje?
Visa tai sužinojau ir patyriau vėliau, o
tada, prieš 20 metų, stovėjau ant pylimo ir stebėjau, kaip nuo jūros atslinkęs rūkas pilkomis marškomis klosto beformius griuvenų kauburius
su kreivais, nuskurdusiais berželiais.
***
Buvusioje tvirtovės sargybinėje,
dabartinėje bilietų kontrolės patalpoje, įrengta kukli ekspozicija apie Kopgalio tvirtovės rekonstrukciją. Vienoje fotonuotraukoje galima
pamatyti užfiksuotą istorinį momentą – pirmosios atgimstančio reduto, dabartinio akvariumo pastato, kolonos pastatymą 1974 metų lapkričio 14
dieną. Sukibę darbininkai taiko į lizdą gelžbetonio koloną, o netoliese stovi vyrai, kurių darbu ir pastangomis atėjo ta šventė: Klaipėdos
miesto vykdomojo komiteto pirmininkas A. Žalys, projekto autorius architektas P. Lapė, projekto konstruktorius T. Tubis, rekonstrukcijos
generalinis rangovas R. Vasiliauskas. Stovi ir jaunas vaikinukas, pirmasis akvariumo specialistas ichtiologas E. Buivydas. Manęs nuotraukoje
nėra, nes juk kažkam reikėjo fotografuoti
Diena pasitaikė nešalta, o kai
bokštinis kranas iš aukštybių nuleido koloną, santūriai šyptelėjo rudeniška saulutė.
„Alea jacta esti! (Burtai mesti!), – kadaise pasakė Julijus Cezaris, persikėlęs su kariuomene per Rubikono upę. Skaitydamas tokias istorijas, imi pavydėti senovės žmonėms, nes
pro šimtmečių prizmę atrodo, jog didžiausius savo gyvenimo žygius jie atlikdavo palengva, atsainiai ir turėdavo gražaus laiko sparnuotiems
posakiams sugalvoti, o mes dabar taip skubame, kad, atskriejus lemtingai minutei, nuo kurios prasideda naujas ir reikšmingas mūsų gyvenimo
tarpsnis, dažnai stovime be žado, nesuvaikydami minčių, o prasmingi žodžiai, tinkantys tokiam momentui, ateina galvon tik pakeliui į namus,
kai atlėgsta įtampa. Taip tylomis ir mes tada stebėjime Jūrų muziejaus užuomazgą.
- Plaukit, palaukit! – netikėtai
sumosavo rankomis P. Lapė ir prišokęs pažėrė kapeikų į gelžbetonį būsimos kolonos lizdą.
Iškratėme kišenes ir mes, kad
tvirčiau stovėtų kolonos, kad greičiau kiltų mūro sienos. Manau, kad iš anos mūsų draugijos prasmingiausias minutes išgyveno du žmonės: A.
Žalys ir P. Lapė. Pirmasis matė savo idėjos įkūnijimo pradžią, matė nuo tos vienišos kolonos į ateitį besitęsiančią rūpesčių ir problemų
grandinę; antrasis suprato, jog atėjo jo architektūrinių sprendimų išmėginimo laikas. Kolonos pastatymas jiems užbaigė sudėtingą parengimo
rekonstrukcijos darbams laikotarpį, prasidėjusį dar 1969 metais, ir atvėrė painų projektų įgyvendinimo etapą.
Mudviejų su E. Buivydu mintys, kaip
paskui išsiaiškinome, sutapo.
- Pagaliau prasidėjo! Pagaliau
prasidėjo! – tikinome save ir negalėjome patikėti, nes sumanymas apgriuvusią tvirtovę paversti gyvybe pulsuojančiu akvariumu buvo bauginamai
fantastiškas. Juo pikčiau, kad skeptikų anuo metu netrūko. Ne kartą teko klausytis išvedžiojimų, kokį Sizifo darbą užsimojome nuveikti.
Porą savaičių prieš iškilmingąjį
kolonos pastatymą pasirašiau pirmąjį tvirtovės restauravimo darbų aktą. Tvarkyti „senąją dalį“, kaip anuomet vadinome po pylimais išlikusius
kazematus, buvo pavesta Klaipėdos restauravimo dirbtuvei pagal architektės L. Šliogerienės sudarytą projektą, o užsakovo funkcijos atiteko
Kultūros skyriui. Kartą mane pasišaukė tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas K. Milinis, ir sako:
- Tai va, Aloyzai, vykdysi
restauravimo darbų techninę priežiūrą. Daugiau nėra kam, žiūrėk, kad neapgautų.
Gera sakyti! Ir šiaip žiūriu į darbų
priėmimo aktą, ir taip – netikiu tuo, kas jame parašyta, ir gana. Ką beveiksi, einu į Kopgalį skaičiuoti kazematų fasaduose restauruotų
plytų. Nemaniau, kad man, istorikui, reikės kada užsiimti tokiu darbu. Tiesa, menkutę patirtį įgijau 1970-1971 metais, kai remontavome
namelį H. Manto gatvėje, kur paskui įsikūrė Jūrų muziejaus ir akvariumo pirmtakas – Klaipėdos kraštotyros muziejaus Jūrų skyrius. Tik ar
palyginsi aną namelį su Kopgalio tvirtove?! O ir ta patirtis buvo, kaip čia pasakius, daugiau detektyvinė, o ne statybinė, nes remontininkų
darbų vykdytojas buvo stačiai meistras pasislėpti senamiesčio užkaboriuose ir, norėdamas jį rasti, būdavau priverstas kamantinėti visus
pakeliui sutiktus darbininkus.
Statybininkų ar restauratorių darbų
vykdytojų gaudyti nereikėjo, nes visi buvome trumpai surišti gamybinių pasitarimų saitas. Lyjant ar sningant, kas savaitę nustatytu laiku
rinkdavomės tvirtovėje. Dažnai tie pasitarimai vykdavo gan audringai.
***
Kopgalyje turėjome tokį senuką sargą. Jis
žiūrėjo žiūrėjo, kai mes zujame po tvirtovę, kaip lakstome su reikalais į miestą ir vėl atgal, ir kartą man pasakė:
- Ko jūs duodatės kaip kriaučiai po
peklą?! Ne kad ramiai pasidžiaugtumėte gyvenimu. Nespėsite nė apsidairyti, o jau bus po viskam.
Gražiai pasakė senukas, kaip koks
indų išminčius guru, tik ar galėjome jo paklausyti, kai tik ir žiūri, kad neatsiliktum, kad neimtum kitiems painiotis po kojomis. Juk yra
baisiausia, siekiant bendro tikslo, pasijusti balastu. O dabar senuko posakį prisiminiau, ieškodamas trumpo apibūdinimo tiems šešeriems Jūrų
muziejaus kūrimo metams. Jis, man regis, vaizdžiai nusako tą nesibaigiantį reikalų srautą, tą įtampą ir nuolatinį skubėjimą. Nežinau, ar
toks gyvenimas padeda, ar kenkia sveikatai, bet vieną jo blogybę tai tikrai galiu pasakyti: žmogus nespėji pajusti reikšmingiausių įvykių,
gražiausius gyvenimo tarpsnius prabėgi strimgalviais, nepasidžiaugęs jais, užtat paskui nebežinai, ką gero ir įdomaus patyrei. Taip
pasijuntu, kai pabandau prisiminti įspūdingiausius jūrų muziejaus kūrimo momentus. Net ir dabar, kai laikas, tas geriausias vertintojas,
viską išbandė ir patikrino, negaliu jų išskirti iš darbų grandinės.
Užtat puikiai prisimenu netikrumo
jausmą, kuris apimdavo pirmaisiais metais, kai reikėdavo suderinti tvirtovės kaip paminklo ir tvirtovės kaip muziejaus funkcijas. Manau,
nesuklysiu pasakęs, jog tas bjaurus jausmas kamavo ne mane vieną. Tai, ką dabar muziejaus lankytojai vertina kaip savaime suprantamą dalyką,
gimė skausmingai ir ne iš karto. Tik pamažu susiformavo teisingas požiūris į muziejų tvirtovėje, tik keičiant, taisant ir pergalvojant
nusistovėjo protingas lankytojo ir architektūros paminklo interesų santykis.