- Teatrinės
fotografijos pradžia Šiauliuose
Asta Katkienė,
Šiaulių „Aušros“ muziejus
|
- 1 pav. Prie Šiaulių teatro fotografijos ištakų stovėjusį
fotografą Stasį Ivanauską nežinomas kolega įamžino
Vilniuje apie 1960 metus. Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus
archyvo
|
|
2 pav. Scena iš vieno pirmųjų pokario metais Šiaulių teatre
pastatytų spektaklių – Juozo Grušo „Tėvas ir sūnus“.
Iš kairės: aktoriai J.Zubėnas, B.Raubaitė. Nuotr. iš „Aušros“
muziejaus archyvo |
- 2004 m. kovo 18 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus
Fotografijos muziejuje atidaryta Tarptautinei teatro dienai
skirta fotografijų, ir ne tik jų, paroda „Teatrinės
iliuzijos ir realijos“. Joje eksponuojami eskizai, baldinis
rekvizitas, butaforija, kostiumai iš Šiaulių dramos teatro
bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų. Reikšmingą vietą
užima ir fotografijos, kuriose užfiksuoti meniniai aktorių
portretai ar spektaklių scenos.
- Šiandien matyti vieną ar kitą aktorių fotografijose – įprasta.
Tuo tarpu XIX a. 2 pusėje tai buvo nauja, nematyta bei įspūdinga.
Pirmasis Lietuvoje pradėjęs fotografuoti nusigrimavusius bei
persirengusius aktorius – Aleksandras Vladislavas Štrausas
(1834-1896). Jis, vienas žymiausių Vilniaus fotografų, kruopščiai
apgalvojo kompoziciją, daug dėmesio skyrė griežtumui ir
darnai, portretuojamojo asmens individualiai išraiškai ir
portretinę fotografiją pabandė paversti menine. Tai
atsiskleidžia teatrinėse fotografijose, kuriose nusigrimavę
Vilniaus miesto aktoriai vilki sceninius drabužius. Jie
pozuodavo portretams arba vaizduodavo mizanscenas iš spektaklių.
- Teatrinė fotografija Šiaulius pasiekė kiek pavėlavusi.
Manoma, jog pirmasis užfiksavęs keletą scenų iš prieškario
metais Šiauliuose pastatytų spektaklių – dailininkas
Gerardas Bagdonavičius (1901-1986). Jis gimė Radviliškyje,
Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Rusijoje. Grįžęs į
Lietuvą, Šiaulių berniukų gimnazijoje dirbo piešimo
mokytoju. Iki Antrojo pasaulinio karo Šiaulių dramos teatre kūrė
spektakliams dekoracijas, drabužius, baldų rekvizitą. Tarp
gausaus G. Bagdonavičiaus kūrybinio palikimo, saugomo Šiaulių
„Aušros“ muziejuje, yra keletas fotografijų, kuriose užfiksuoti
prieškario bei pokario laikotarpiu Šiauliuose pastatyti
spektakliai. Tai – A. Denerio ir E. Kormono „Teismo
klaida“ (1932 m.), Žano Bastisto Moljero „Tartiufas“
(1933 m.), Frydricho Šilerio „Klasta ir meilė“ (1939 m.),
Žano Batisto Moljero „Šykštuolis“ (1946 m.), T. Gabės
„Pelenė“ (1947 m.), Augusto Jakobsono „Kova be fronto
linijos“ (1948 m.).
- Per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo beveik
sugriauti. Sudegė ir teatro pastatas. Šie skaudūs karo
padariniai užfiksuoti unikaliose Stasio Ivanausko
fotografijose. S. Ivanauskas gimė 1917 m. Radviliškio valsčiuje.
1924 m. persikraustė į Šiaulius, kur, baigęs pradinę mokyklą
G. Zilbermano fotolaboratorijoje buvo fotografo M. Fligelio
mokinys bei padėjėjas. Išmokęs amato, nuo 1940 m. pradėjo
dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje, o nuo 1945 m. – ir
Šiaulių dramos teatre fotografu.
- Jau pirmaisiais pokario metais Šiaulių dramos teatro
repertuare reikšmingą vietą užėmė nacionalinė
dramaturgija. Pastatyta lietuvių tarybinių rašytojų pjesių
aktualiomis praeities ir gyvenamojo meto temomis, kūrinių
inscenizacijų. S. Ivanausko archyve (Šiaulių „Aušros“
muziejuje saugoma 9 tūkst. negatyvų) yra vieno pirmųjų
pokario spektaklių – Juozo Grušo „Tėvas ir sūnus“
(1945 m.) fotografijų. Portretams pozavo žymios Šiaulių
teatro žvaigždės: Vanda Venckutė, Elena Bindokaitė, Stasys
Paska, Potencija Pinkauskaitė bei kiti aktoriai. Beveik 10 metų
išdirbęs teatre, S. Ivanauskas užfiksavo daugiau nei 50
spektaklių pastatymų: Viktoro Miliūno inscenizuotą Žemaitės
„Marti“ (1946 m.), Boriso Dauguviečio „Uždavinys“
(1947 m.), Aleksandro Ostrovskio „Ne visuomet katinui užgavėnės“
(1949 m.), Janio Rainio „Pūsk, vėjeli!“ (1951 m.), Sofijos
Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“ (1953 m.), Jono
Avyžiaus „Baltieji gluosniai“ (1954 m.) ir kt.
- Fotografų G. Bagdonavičiaus ir S. Ivanausko užfiksuoti prieškario
bei pokario pirmieji Šiaulių dramos teatro spektakliai – Šiauliams
neįkainojama istorinė vertybė, padedanti ne tik atskleisti
teatro esmę, bet ir pažinti jo sielą – aktorius.