„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Paroda „Tikėjimo, Vilties ir Meilės keliu“

 

Vilma JUOZEVIČIŪTĖ, Genocido aukų muziejaus Istorijos skyrius

 

1 pav. Po kamža nešamas maišelis, į kurį, vykstant pas ligonį, būdavo įdedama aliejaus paskutiniam patepimui. Nuotr. iš GAM archyvo

2 pav. Jono Augustausko Kauno kunigų seminarijos studijų knygutė. Nuotr. iš GAM archyvo

3 pav. Kun. Jonas Augustauskas Lietuvoje. Nuotr. iš GAM archyvo

4 pav. Kun. Jono Augustausko fotografija. Ona ir Stanislovas Mačiuliai, 1949 m. kovo 25 d. ištremti iš Joniškio r. Blauzdžiūnų kaimo. Dobčiūras, Tangujaus r., Irkutsko sr. Apie 1955 m. Nuotr. iš GAM archyvo

5 pav. Parodos „Tikėjimo, Vilties ir meilės keliu“ Genocido aukų muziejuje fragmentas. Nuotr. iš GAM archyvo

2004 m. kovo 23 d., minint 1949 m. kovo mėnesio trėmimų 55 metų sukaktį, Genocido aukų muziejaus keičiamų parodų salėje buvo atidaryta nauja paroda – „Tikėjimo, Vilties ir Meilės keliu“, kurioje eksponuojamos 1949 m. tremtinio kunigo Jono Augustausko fotografijos, tremtyje naudoti liturginiai reikmenys ir jo gyvenimo kelią liudijantys dokumentai.

Per eksponatus, pasakojančius apie vieno žmogaus – kun. J. Augustausko likimą, atsispindi vienas tragiškiausių XX a. Lietuvos istorijos puslapių – tremtis. Parodos pavadinimas ne atsitiktinis – Tikėjimas, Viltis ir Meilė – tai trys dieviškosios dorybės, kuriomis savo gyvenimą grindė kun. Jonas Augustauskas.

Kunigo likimas – sudėtingas. J. Augustauskas gimė 1923 m. lapkričio 24 d. Šiaulių aps., Kriukų vls., Sodininkų k., stambių ūkininkų Juozo ir Veronikos Augustauskų šeimoje. Būdamas vyriausias iš trijų vaikų ir pasirinkęs tarnystės Dievui ir žmonėms kelią, 1944 m. palikęs tėvų namus, jis pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Deja, tai buvo neramūs antrosios sovietinės okupacijos laikai, atnešę Lietuvos žmonėms daug skaudžių ir sunkių išbandymų... 1949 m. kovo mėn. J. Augustausko tėvai, brolis Eugenijus ir sesuo Irena, kaip ir daugelis jų kraštiečių, buvo ištremti į Irkutsko sritį. Namiškiai džiaugėsi, kad Kaune studijuojančiam Jonui pavyko išvengti tremtinio dalios. Deja, jie negalėjo žinoti, kad vos po kelių dienų, balandžio pradžioje, grupė seminaristų, tarp jų ir neseniai šventimus gavęs J. Augustauskas, gyvuliniais vagonais buvo išvežta ta pačia kryptimi – į Irkutsko sritį, Baikalo ežero Olchono salą. Po pusės metų visa Augustauskų šeima susitiko Irkutsko srities Tangujaus rajone. Porą metų padirbėjęs keltininku, 1953 m. J. Augustauskas sėkmingai baigė traktorininkų kursus ir pradėjo dirbti Tangujaus mašinų ir traktorių stotyje. Bėgo metai, vieni darbai keitė kitus: arimas, sėja, šienapjūtė, grūdų malimas, miško kirtimas, lentų pjovimas... Ir dirbdamas šiuos darbus kun. J. Augustauskas nepamiršo visų pirma esąs Dievo tarnas, tad nuolat teikė religinius patarnavimus Irkutsko srityje atsidūrusiems tautiečiams: laikė šv. Mišias, lankė ligonius, krikštijo, tuokė... Buvo sunku, trūko paprasčiausių liturginių reikmenų. Būdamas preciziškai tvarkingas, kun. J. Augustauskas suregistravo visas nelaisvės metais laikytas šv. Mišias: nuo 1949 m. balandžio 10 d. iki 1958 m. rugsėjo 16 d. jis jas aukojo net 2219 kartų. Įdomu, kad kunigo užrašų knygutėje greta įvairių maldų lotynų ir lietuvių kalbomis yra surašytos ir santuokos sakramento apeigos rusų kalba. Vadinasi, jis vykdė pastoracinę veiklą ir tarp kitų tikėjimų žmonių. Atlikti religinių patarnavimų kunigas buvo kviečiamas ne tik į Tangujaus ar gretimą Tulūno rajoną, bet ir į tolimesnius. Toli nuo savo gimtųjų kraštų atsidūrusiems žmonėms kunigo apsilankymai, teikdavę Tikėjimą ir Viltį, padėjo išgyventi ir ištverti visus sunkumus.

Dėl linksmo būdo, gerumo, paprastumo ir darbštumo kun. J. Augustauskas buvo mėgstamas žmonių. Jo buvo pilna visur – jokia šventė, joks žmonių susibūrimas negalėjo apsieiti be jaunojo kunigo. Kadangi nuolatinis jo palydovas buvo fotoaparatas, per keletą metų susikaupė daug fotonegatyvų. Sudėti į kartoninę dėžutę, „išgyvenę“ tremtį, jie visur lydėjo kun. J. Augustauską.

Nesiskyrė kun. J. Augustauskas su fotoaparatu ir 1958 m. grįžęs į Tėvynę, kur vėl ėmėsi kunigo pareigų, pasišventė Dievui ir žmonėms. Daug metų kunigavo Ukmergėje, Girdžiuose (Jurbarko r.), Girkalnyje (Raseinių r.), Rudiškiuose (Joniškio r.). Paskutiniais savo gyvenimo metais kun. J. Augustauskas buvo paskirtas administratoriumi Kriukuose (Joniškio r.). Taip ir nesulaukęs 80-ojo gimtadienio, nugyvenęs sunkų, bet gražų ir prasmingą gyvenimą, 2002 m. gruodžio 9 d. jis mirė. Palaidotas Kriukuose.

2003 m. kunigo sesuo Irena Jasutienė ir dukterėčia Eugenija Ibianskienė dovanojo Genocido aukų muziejui kun. J. Augustausko palikimą: 543 originalius fotografijų negatyvus ir 116 kitų muziejinių vertybių – fotografijos, dokumentai, asmeniniai daiktai ir ypač įdomūs, be galo reti eksponatai – tremtyje naudoti liturginiai reikmenys, kurie byloja, kokiomis sunkiomis sąlygomis net ir tremtyje pasišventę kunigai vykdė savo ganytojiškąsias pareigas. Kaip jau buvo minėta, iš pradžių nebuvo jokių reikmenų – aukojimo taurę atstojo paprasta stiklinė, pateną – lėkštutė. Kunigas pasidarė medinį pastovą (pulpitą) knygai ant altoriaus padėti, jo mama pasiuvo stulas, sesuo išsiuvinėjo korporalus, draugai iš Kauno atsiuntė Mišiolą... Ilgainiui kunigo pagalbininkai pasirūpino, kad nieko netrūktų, net tikrų šv. Komunijos paplotėlių. Dalį jų, sudėtų į plastmasinę dėžutę, kun. J. Augustauskas išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.

Vis tik didžiąją kun. J. Augustausko palikimo dalį sudaro originalūs negatyvai, kuriuose užfiksuoti tremtinių kasdienybės, buities, darbo, laisvalaikio, švenčių ir laidotuvių vaizdai, žmonių portretai... Jie suteikia galimybę į tremtį pažvelgti tremtinio, kunigo, tiesiog meninės prigimties žmogaus akimis. Juose – nedaug skausmo ir širdgėlos, kur kas daugiau – meilės paprastiems žmonėms. Dėl vietos stokos parodoje eksponuojama tik nedidelė gausaus palikimo dalis – 51 atspaudas, padarytas iš originalių kunigo negatyvų. Atrinktose fotografijose atsispindi įvairios temos: peizažai, buitis, darbas, šventės, laidotuvės, fotoportretai, tarp kurių į atskirą grupę išskirti tremtinių vaikų portretai.

Pabaigai – apie išties keistus likimo vingius. Prieš šešerius metus muziejui buvo perduota krikštynų nuotrauka, daryta Čeremchovo rajone, Irkutsko srityje. Jos pateikėjai nebeatsiminė krikštynose dalyvavusio kunigo pavardės, nes jis buvo ne vietinis, atvykęs iš kito rajono. Vienintelis dalykas, kurį jie žinojo, buvo tas, kad jis dirbo traktorininku. Ir štai dabar, peržiūrint kun. J. Augustausko fotografijas, iš jų žvelgė tas pats neatpažintasis kunigas. Taip laimingo atsitiktinumo dėka pavyko įvardinti kilniai visą gyvenimą savo misiją vykdžiusį kunigą.