|
- 1 pav. Trakų istorijos muziejaus
rinkiniuose saugomos dvi unikalios analogų neturinčios ir
legendomis apipintos akmeninės galvos, rastos 1923 m. Galvės ežere
prie Pirties salos. V.Neliubino nuotr.
|
|
- 2 pav. V. Valužio nuotr.
|
|
- 3 pav. Senovės baltų kovų brolija
„Vilkatlakiai“ Viduramžių šventėje Trakų pusiasalio
pilyje. V. Neliubino nuotr.
|
|
- 4 pav. Viduramžių katapultos statyba
Trakų pusiasalio pilies kieme. V. Neliubino nuotr.
|
|
5 pav. Trakų salos pilyje nuolat vyksta
senosios muzikos kolektyvų koncertai. V. Neliubino nuotr. |
-
- Taip poetas išliejo savo jausmus
apsilankęs Trakų salos pilyje, kurioje nuo 1962 m. įsikūręs
Trakų istorijos muziejus. Pilies ir muziejaus ekspozicijos
darna sukuria ypatingą atmosferą, kurioje daug jautriau, daug
giliau užgaunamos subtiliausios lankytojų dvasios stygos. Tai
juntama ir verčiant atsiliepimų knygos puslapius, kuriuose
atsispindi dvasiniai išgyvenimai ir begalinis noras giliau pažinti
savo krašto istoriją, kurią sudaro ir materialusis, ir
dvasinis paveldas. Pastaruoju Trakuose persmelkta kiekviena žemės
pėda, alsuoja kiekvienas akmuo. Pats Trakų miesto įkūrimas
ir pilių statyba apipinta legendomis. Lietuvos metraštyje
sakoma, kad didysis kunigaikštis Gediminas „išvyko iš savo
sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir
rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų,
jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir
davė jam Trakų vardą – tenai, kur buvo senieji Trakai“.
Toliau skaitome, kad „bejodinėjant už mylios nuo Trakų,
kunigaikščiui Kęstučiui labai patiko vietovė tarp ežerų,
ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, pramindamas jį
Naujaisiais Trakais“. Salos pilis gi pastatyta ne ant
paprastos salos, o ant prasišviečiančių uolų, kurių viduje
esanti milžiniška salė. Toje salėje gyvena krivių krivaitis
Rimgaudas. Jį lanko Galvės ežero skenduolius atvedančios
raudonakės žuvys, idant tai papasakotų apie gyvųjų pasaulį.
O štai pats Galvės ežero pavadinimas byloja, kad jis neužšaląs
rudenį ir pavasarį ledas netirpstąs, kad gaunąs „aukų
galvų“. Įdomu, kad muziejaus rinkiniuose saugomos dvi
unikalios, analogų neturinčios, akmeninės galvos, rastos 1923
m. Galvės ežere, prie Pirties salos. Ežero gelmėje glūdi ir
kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama,
kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavo užgriebti lobį, bet
traukiama skrynia, lyg užkeikta, išslysdavo ir vėl
pradingdavo ežero gelmėse. Tikima, kad lobį paveldės tik
labai geras, be nuodėmių žmogus. Galvės ežeras nusagstytas
salomis, kurių pavadinimai dažnai kalba patys už save.
Perkaso salos pavadinimas, pasak legendos, kilęs nuo to, kad Užutrakio
dvaro šeimininkė J.Tiškevičienė, nematydama iš savo
miegamojo lango Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti.
Karvinės saloje karaimai ganė karves. Pirties saloje,
pasakojama, vykdavo bausmės, o Raudmės saloje susirinkę
artimieji apraudodavo pasmerktuosius. Bažnytėlės saloje savo
stačiatikei žmonai Julijonai, Vytautas Didysis pastatęs šv.
Jurgio cerkvę, vėliau čia buvęs Sapiegų mauzoliejus. Pasak
legendos, ieškojęs lobių plėšikas įgriuvo į rūsį ir
taip rado paslaptingąjį tunelį į Vilnių. Pasak kitos
legendos, tunelis į Vilnių prasidedąs po vienu iš Salos
pilies bokštu. Tikime, kad virš šio bokšto, gaubiamas šviesos
stulpo, pasirodęs pats kunigaikštis Vytautas. Kas pamatys
kunigaikštį vaiduoklį, tam seksis ištisus metus. Apie
Vytauto žirgą pasakojama legendose. Karaimai byloja, kad, kai
Galvės ežere kilusi audra, ežeras patvinęs nematytai, neregėtai.
Moterys bėgusios pagalbos pas valdovą. Liepęs Vytautas savo
žirgą pagirdyti. Šis, išgėręs vandenį, nušuoliavęs už
miesto ir apliejęs jį. Nuo tų laikų atsiradusi Plomėnų
pelkė, nūnai ornitologinis draustinis. Vytautui Didžiajam
mirus, Trakų pilyje ir gamta nelikusi abejinga – Galvės ežeras
vėl stipriai patvinęs, vanduo kruvinas tris dienas stovėjęs...
- Ir dabar muziejaus salėse tvyro
praeities dvasia. Tarp šių sienų aidėjo Vytauto Didžiojo žingsniai,
jos vis dar prisimena jo balso tembrą, kilmingų svečių šurmulį,
skambėjusius muzikos garsus, išdaviko juokdario Henės pokštus...
- XV a. Trakų salos pilis, kur
dabar įrengtos pagrindinės muziejaus ekspozicijos, buvo LDK
valdovų rezidencija. Didieji kunigaikščiai čia priiminėjo užsienio
svečius, užjūrių valstybių pasiuntinius. 1412 m. Vytautas
čia susitiko su Vokietijos imperatoriaus pasiuntiniu Benediktu
Makra, o 1415 ir 1416 m. vedė derybas su Livonijos ordino
magistrais. 1418 m. čia lankėsi Tartu vyskupas. Nemažiau
trylikos kartų Salos pilyje lankėsi Lenkijos karalius Vytauto
pusbrolis Jogaila. 1483 m. Salos pilyje Lietuvos didysis
kunigaikštis Kazimieras priėmė Kryžiuočių ordino didįjį
magistrą.
- Užsienio svečių priėmimų Trakų
salos pilyje tradicija išlieka ir šiandien. Kasmet joje
apsilanko kelios ar net keliolika oficialių užsienio delegacijų.
Trakų salos pilyje lankėsi Baltijos šalių prezidentai,
Venesuelos, Norvegijos, Izraelio, Suomijos, Danijos, JAV, Slovėnijos,
Ispanijos, Graikijos, Kinijos, Maltos, Baltarusijos, Rumunijos,
Taivano, Makedonijos, Armėnijos, Turkijos, Švedijos,
Kazachstano, Liuksenburgo valstybių atstovai, tarp jų ir
karališkos kilmės asmenys.
- 1421 m. antrą kartą Trakuose
lankėsi flamandų riteris Žiliberas de Lanua. Didiko kelionės
aprašyme nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis jį
gausiai apdovanojo: dvejais šilkiniais drabužiais, pamuštais
sabalų kailiais, keturiais žirgais, ginklais, auksu siuvinėtais
daiktais ir kt.
- Muziejaus reprezentacinės lėšos
nėra labai didelės, nei žirgų, nei sabalų kailiais pamuštų
drabužių savo svečiams jis dovanoti negalėtų, bet
kiekvienas aukštas svečias, pagerbęs savo apsilankymu Trakų
salos pilį, išsiveža namo nors nedidelę dovaną, mažą
suvenyrą, kaip atminimą apie lietuvių svetingumą, kuris,
kaip matome, turi labai gilias šaknis.
- Didingus Salos pilies rūmus
kartas nuo karto pripildo senosios viduramžių, renesanso
epochos muzikos garsai. „Puelli Vilnensis“, „Festa
Cortese“, „Banchetto musicale“, „Alta Danza“ – tai
tik keletas senosios muzikos kolektyvų, nuolat koncertuojančių
Trakų salos pilyje. O kur dar liaudiškos, klasikinės,
pramoginės muzikos ansambliai! Visus juos būtų sunku net išvardinti.
- Kokia viduramžių pilis be puotų
ir pokylių? Vienas ryškiausių tokių renginių vyko 1999 m.,
kai Proistorės eksperimentinis centras ir Trakų istorijos
muziejus buvo sukvietęs šalies mokslo, kultūros bei meno žmones
į pokylį, kuriame buvo pristatyti „Gyvosios istorijos“
programos projektai. Svečiai ne tik dirbo, bet ir puotavo.
Puotos dalyviai turėjo paklusti viduramžių gyvenimo
ritualams. Valgius visi ėmė rankomis arba mediniu šaukštu.
Patiekalai buvo pagaminti natūraliai, be jokių šiuolaikinių
padažų, įmantrių priedų.
- Labiausiai koncentruotai viduramžių
tradicijos atsispindi Trakų istorijos muziejaus rengiamose
Viduramžių šventėse, kurios vyksta Pusiasalio pilies kieme.
Ko čia tik nebūna! Pilies kiemas verda nuo pirklių ir
amatininkų: puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų. Veikia
pinigų kalykla. Norintys gali patys nusikaldinti ir įsigyti
senovinės monetos kopiją. Virėjai stebina kulinarijos menu ir
kviečia paskanauti įvairių egzotiškų patiekalų, kovingi
riteriai demonstruoja ištvermę, drąsą ir miklumą. Sielos
atgaivą teikia senosios muzikos ansambliai, žiūrovus
linksmina artistai.
- Kalvių kūjų bilsmas, riterių
šarvų ir ginklų žvangesys, senosios muzikos garsai, degančio
laužo traškesys, nuostabūs kvapai, sklindantys iš lauko
virtuvės ir daugybė kitų dalykų bent trumpam atgaivina
viduramžių pilies gyvenimo atmosferą, leidžia pajusti senovės
dvasią ir sukuria tokią nuotaiką, kurios neišreikši jokia
materialia verte.
- Trakų miestas su pilimis – išskirtinis
Lietuvos paminklas. Todėl dažnas ir nori išgirsti Galvės ežero
bangų mūšoj, tyliame mūre bylojimą apie tuos senus, bet
mums visiems brangius laikus.