<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Vilniaus Žemutinės pilies kultūrinis-dvasinis paveldas. Viduramžių kostiumas ir 
folkloro grupė „Sedula“
 
Daiva STEPONAVIČIENĖ, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“

 

1 pav. Žalvarinius papuošalus folkloro grupei „Sedula“ pagamino juvelyrai Saulius Kvietka ir Alfredas Mickus. V. Skaraičio nuotr.
2 pav. Folkloro grupė „Sedula“ – Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ kolektyvas. V. Skaraičio nuotr.

3 pav. Svarbi viduramžių kostiumo detalė – diržas, prie kurio buvo prikabinama piniginė ir įvairūs amuletai. V. Skaraičio nuotr.
4 pav. Folkloro grupė „Sedula“ koncertuoja Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų požemiuose. V. Skaraičio nuotr.
Prasidėję Vilniaus Žemutinės pilies atkūrimo darbai verčia pamąstyti apie vieną iš jos panaudojimo galimybių – kultūrinę veiklą: teatrinę, koncertinę, pramoginę. Pilies rūsiuose atsivers patogi erdvė muziejinėms archeologinėms vertybėms eksponuoti. Tam bus pritaikytas pagrindinis šio paminklinio paveldo akcentas – autentiški mūrai.
 
Atkurtose skirtingų epochų menėse vėl atgis gotikos, renesanso ir baroko dvasia. Uždaras pilies kiemas puikiai tiks muzikinių festivalių atidarymams, istoriniams spektakliams – tiek draminiams, tiek ir muzikiniams.
Galvojant apie ateitį, visada praverčia jau sukaupta patirtis. Šiuo atveju – atstatytos Trakų salos pilies, legendose likusių Kernavės piliakalnių. Abi šios vietos – buvusios sostinės – atgyja vasarą, minint Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybingumo datas. Čia tęsiamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės tradicijos, traukiančios šiuolaikinį, persisotinusį informacija, neretai abuoją, mažai kuo besistebintį žmogų, į nuostabų praeities miražą, kuriame virte verda viduramžių miesto gyvenimas su amatininkų dirbtuvėlėmis ir smuklėmis, kur pats gali išbandyti save, lipdydamas ar žiesdamas puodą, dirbdamas tošies kibirėlį, tekindamas verpstę, pagaliau įsigydamas nekasdienišką rakandą ar papuošalą – tokį pat, kokį iki šiol matei tik muziejų ekspozicijose.
Ne vienerius metus archeologijos specialistai kasinėja vieną ar kitą ikiistorinį paminklą, tyrinėja atkastų lobių menines formas, bandydami suvokti jų tobulumą, kol galiausiai savo rankomis atkuria tas pačias formas, į gaminamą daiktą įdėdami savo šilumos, gėrio, tobulumo siekį, susitapatindami su meistrais, kurių vardai seniai nuėję užmarštin. Gyvoji archeologija, gyvoji istorija, gyvasis muziejus... Vardan šio atgimimo buvo verta ilgus dešimtmečius rinkti eksponatus, kaupti dirbinių fondus, sisteminti informaciją.
Vienas šios veiklos rezultatų – viduramžių kostiumo atkūrimas, įgyvendintas Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ folkloro grupės „Sedula“. Jos narės – šešios moterys, apsirėdžiusios XV a. stiliaus drabužiais, sukurtais pagal Lietuvos laidojimo paminklų medžiagą – papuošalus, metalines drabužių detales ir tekstilės skiautes. Taip moksliniu pagrindu, pasitelkus ir fantaziją, sukurti šeši, archeologiniais vadinami, moterų kostiumai. Jie asketiški, tamsių gamtos atspalvių (rudo, pilko, žalio, mėlyno), tiesaus kirpimo, sujuosti diržais, padabinti žalvariniais apkaustais, žvangučiais ir papuošalais.
Būdami stilistiškai vienodi, šie kostiumai yra ne tik, šiuolaikine drabužių dizainerių kalba kalbant, „mados kolekcija“, bet ir atspindi viduramžišką nuostatą „priklausyti brolijai, būti panašiam į kitus tos pačios brolijos narius“ – brolijos, kuri savo spalvomis, ženklais ir kitokiomis regalijomis išsiskirdavo iš kitų visuomenės narių. Kita vertus, atsižvelgiant į XXI amžiaus skonį ir patogumą, kuriant kostiumus buvo pažeista keletas viduramžiškų principų: „Sedulos“ kostiumai neperkrauti metalinėmis detalėmis, nors būtent jų gausa kadaise buvo suvokiama kaip grožis ir prabanga; tų laisvai kabančių metalinių detalių (plokštelių, žvynelių, varpelių ir kt.) keliamas muzikinis fonas Vakarų Europos valstybėse irgi buvo laikomas ypač gražiu. Čia verta prisiminti ir Lietuvos kapinynuose nuo VIII a. randamus žvangučius, tvirtintus pirmiau tik prie žirgo kamanų, o vėliau kabintus prie moterų kostiumų aksesuarų (diržų, juostų, piniginių) ir vertus į kaklo vėrinius kartu su karoliais bei naudotus kaklo iškirptei apsiūti. Šiuo atveju viduramžiška, iš krikščioniškų kraštų pasiskolinta, grožio ir prabangos samprata, sumišusi su lietuvių pagoniška pasaulėžiūra į metalą ir jo skambesį, buvo kaip priemonė piktosioms jėgoms atbaidyti.
Iš margaspalvės minios ir tuomet, ir dabar išsiskiriama tamsiais atspalviais, kurie laikytini itin iškilmingais. Neatsitiktinai pasirinkta elegiška pilka spalva – susikaupimo ir liūdesio ženklas; rečiau pasitaikanti žalia ir melsva – meilės spalvos, reiškusios įsimylėjimą ir ištikimybę. „Sedulos“ kostiumuose panaudoti ir rudi atspalviai, kurie viduramžių Europoje buvo laikomi negražiais. Tuo tarpu XIV – XVI a. Lietuvos kapinynuose randamos drabužių skiautelės dažniausiai įvairių atspalvių rudos: rudai geltona, rudai raudona, rudai rusva. Rudos spalvos siūlus lietuvės naudojo apmatams, kitokių spalvų – ataudams. „Sedulos“ viršutinės tunikos „prigesintos“ juodaspalviais apmatais.
Kodėl pasirinktas būtent šis – XV a. laikotarpis? Pirmiausia dėl to, kad, įvedus krikščionybę, pasikeitė laidojimo papročiai: mirusieji nebebuvo deginami, todėl žemė išlaikė žymiai daugiau informacijos drabužiams atkurti. Tačiau, nežiūrint į propaguotą krikščionišką asketizmą, laidojama buvo su pagoniškomis apeigomis, vis dar laikantis senoviškų papročių – su įkapėmis. Tuo laiku visoje Lietuvoje vyravo vieninga mada, sritiniai skirtumai sparčiai nyko, o juvelyrai užpildė rinką stilistiškai vienodais dirbiniais. Ši stilistinė vienovė buvo labai palanki, vizualiai ansamblio vienovei išlaikyti.
Kostiumų siluetas buvo kuriamas atsižvelgiant į turtingų sodiečių kapuose rastus papuošalus ir aksesuarus, ypač tuos, kuriais galėjo būti susegti (sagos, segės) ar sujuosti (diržų sagtys ir apkaustai) drabužiai. Taip pat orientuotasi į gotikinį miestiečių stilių (dvi suknelės, velkamos viena ant kitos), kurį ilgainiui perėmė kaimiečiai.
Sunkiausia buvo atkurti tas kostiumo dalis, kurios žemėje supūva, t.y. odą ir tekstilę. Pastarosios išlikę tik keletas lopinėlių, tačiau restauratoriai nustatė medžiagos rūšį (drobė, vilna, šilkas), audimo būdą (dvinytis, keturnytis) ir iš dalies spalvą (žalia, ruda, pilka, juoda, balta, mėlyna). Pagal šiuos pavyzdžius buvo išaustos medžiagos. Medžiagą kostiumams audė „Tautinio kostiumo klubo“ audėjos, konsultavo ir talkino šio klubo siela – istorijos mokslų daktarė, etnografė Vida Kulikauskienė, ne vieną folkloro kolektyvą aprėdžiusi savo kurtais kostiumais, remdamasi muziejuose sukauptais įvairių Lietuvos regionų audinių ir drabužių pavyzdžiais.
Juvelyrai Saulius Kvietka ir Alfredas Mickus pagamino žalvarinių papuošalų (antsmilkiniai, auskarai, antkakliai, karoliai, segės, apyrankės, žiedai) bei drabužių papuošimų (dekoratyvinės plokštelės, įvijos, žvangučiai, amuletai) pavyzdžių pagal analogijas su Ažugirių, Liepiniškių, Diktarų, Kriemalos, Karmėlavos, Jakštaičių, Obelių kapinynų archeologine medžiaga, saugoma daugiausia Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Odininkams buvo užsakyta pagaminti diržų, peilių dėklų bei piniginių, kaustytų žalvariu, kopijas, pagal XIV a. – XVI a. pr. Rumšiškių, Skrebinų, Obelių, Karmėlavos įkapinius pavyzdžius.
Apavas atkurtas pagal XV a. – XVI a. I p. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius radinius – odinių batų detales su pjaustiniais ar skylutėmis – metalinių papuošimų buvimo įrodymais; kituose Lietuvos regionuose batų liekanų, išskyrus pasagėles, beveik nėra.
Ten, kur pritrūko duomenų, pasitelkus žinias ir fantaziją, buvo sukurti šeši moterų kostiumai. Šių kostiumų, pritaikytų scenai, patogumo dėlei šiek tiek pakeistas apatinis drabužio kirpimas ir užsegimas bei susiūti viršutinio drabužio šonai. Batus irgi stengtasi siūdintis patogius: varstomus priekyje, o ne vidinėje kojos pusėje, kaip buvo įprasta viduramžiais. Batai puošti žalvariu, atsižvelgiant į bendrą kostiumo stilių.
Svarbi viduramžių kostiumo detalė, kurią moterys „pasiskolino“ iš vyrų – diržas su prikabinta pinigine. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios „Sedula“ rinkosi būtent šio laikotarpio stilių: už diržo labai patogu užsikišti nedidelį instrumentą – skudutį ar lumzdelį, o į piniginę įsidėti raktus ar nosinaitę, ir tuomet jokios kitos – šiuolaikinės – detalės neardo kostiumo harmonijos.
Nesibaiminta atkurti ir įkapinį drabužį: pagal ilgai gyvavusius papročius, lietuviai mirusiuosius laidojo su geriausiais, neretai vestuviniais ar kitomis šventėmis naudotais darbužiais ir papuošalais.
„Sedulos“ koncertiniai kostiumai jokiu būdu nelaikytini viduramžių drabužių kopija, jie tik to laikotarpio drabužių stilizacija. Šie drabužiai yra patogūs dėvėti šių dienų žmogui, suteikia laisvės muzikuoti.
„Sedula“ dainuoja senovines liaudies dainas, kadaise skambėjusias ne tik kaimo laukuose, bet ir kunigaikščio menėje, o dabar – Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose ar ant Kernavės piliakalnio keteros. Dainoms pritariama kanklėmis, pagamintomis muzikos instrumentų meistro Egidijaus Virbašiaus pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponato pavyzdį.
Materialaus ir dvasinio paveldo atkūrimas ir derinimas tarpusavyje puikiai sąveikauja su šiuolaikiniu mąstymu ir grožio samprata. Senovė ir šiuolaikiškumas, dvasia ir materija „Sedulos“ dėka harmoningai įsilieja į koncertinę erdvę gamtos prieglobstyje, pilies griuvėsiuose ar jau atstatytoje puošnioje menėje.
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.14