Utenos
kraštotyros muziejuje
birželio 21 – liepos 21 d. veikė Juozapo Miliūno, Kristijono Miliūno
ir Rasos Noreikaitės tapybos darbų paroda.
Iš Utenos krašto kilęs tapytojas Juozapas Miliūnas 1963 m.
baigė Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Jis jau
ne vieną dešimtmetį dalyvauja parodose, dirba pedagoginį darbą.
Tapytojo kūrinių yra įsigiję JAV, Vokietijos, Prancūzijos,
Rusijos meno kolekcininkai. Nors pats dailininkas sako labiausiai mėgstąs
aliejinę tapybą, pastaraisiais metais daug dirba pastelės technika.
Parodoje eksponuojamos pastelės atskleidžia svarbiausias J. Miliūno
kūrybos ypatybes. Tapytojas nesivaiko formos naujovių, kuria tikroviškus,
kartu ir subtiliai apibendrintus peizažus. Jo paveikslų gamtovaizdžiai
dažniausiai yra nepaprastai įtaigūs, sklidini rimties, susikaupimo,
romantiškos, elegiškos nuotaikos.
Jaunesnieji parodos dalyviai Rasa Noreikaitė-Miliūnienė bei
Kristijonas Miliūnas – taip pat profesionalūs tapytojai, 2001 m.
baigę magistratūros studijas Vilniaus dailės akademijos tapybos
katedroje. Jie yra dalyvavę grupinėse parodose, 2002 m. surengė
personalinę tapybos parodą Vilniuje, „Naujųjų skliautų“
galerijoje.
Mėgstamiausi R. Noreikaitės-Miliūnienės paveikslų herojai - vaikiški
žaislai. Menininkė kuria kompozicijas iš medicininių instrumentų.
Atrodytų, toks paprastas motyvas suteikia nedaug išraiškos galimybių,
tačiau autorė sugeba žaislą paversti įspūdingu, dramatišku,
neretai ironišku, žmogiškosios egzistencijos, iškreiptų socialinių
santykių simboliu. R. Noreikaitės-Miliūnienės tapybos maniera
ekspresyvi, menininkė neretai derina kontrastingas spalvas, kuria šaižias,
energingas kolorito dermes.
Kristijonui Miliūnui artima kitokia kūrybinė raiška - jo paveikslų
stilistika artimesnė klasikinei dailei. Įdomu, jog daugumą parodoje
eksponuojamų natiurmortų tapytojas demonstruoja pirmą kartą. K.
Miliūnas yra sukūręs visą seriją romantiškų moterų portretų.
Toks jauno menininko vaizdavimo būdas, turint omenyje šiandien
klestinčius ir labiau toleruojamus konceptualius menus, yra neįprastas.
Tačiau K. Miliūnas vien šiuo motyvu nepasiriboja. Tapydamas
natiurmortus, dailininkas savaip išreiškia skurdžių daiktų, augalų
prigimtį – naudojama nedaug spalvos, varijuojama tonais,
pustoniais. Taip kuklūs rakandai švyti tamsiose paveikslo gelmėse,
primindami senųjų meistrų drobes, paslaptingą jų tikroviškumą
ir taurumą.