<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3

 

Bendradarbiavimas

 

Muziejai ir aklieji

 

Alvydas VALENTA

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga

 

Taktilinėje skulptūrų kopijų parodoje „Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo“. Nuotr. iš LASS archyvo.

Taktilinės parodos „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“ fragmentas. L.Valužienės nuotr.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) visada daug dėmesio skyrė aklųjų kultūriniam užimtumui, jų kultūrinei saviraiškai. Jau keli dešimtmečiai ši organizacija ieško būdų, kaip nugalėti konservatyvų požiūrį į meno, muziejuose esančių vertybių prieinamumą regėjimo negalios žmonėms.

Dar sovietmečiu LASS savo lėšomis išleido reljefinį aplanką „Lietuvos architektūros paminklai“ (projekto autorius P.Navalinskas), pagamino kai kurių Lietuvos kultūros paminklų bareljefus (projekto autorius V.Deveikis). 1988 m. prasidėjo glaudesnis bendradarbiavimas su Lietuvos muziejais, buvo surengtos kelios ekskursijos, parengti garsiniai eksponatų komentarai.

Pirmieji į akluosius atsigręžė Kauno menininkai – 1987 m. vasarą Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta R.Antinio skulptūrų paroda, kurios tema – aklieji. Tai pirmoji paroda, kai autorius leido akliesiems lankytojams liesti eksponatus. 1996 m. Kaune surengta ir pirmoji paroda, pritaikyta neregiams bei silpnaregiams – „Šeštojo pojūčio beieškant“. Abi parodas surengė Kauno, miesto, kuriame gimė ir aklųjų sąjūdis, menininkai.

Vis dėlto, nepaisant čia minimų faktų, tikrasis aklųjų ir muziejų bendradarbiavimas prasidėjo (gal geriau derėtų sakyti prasideda) tik dabar. Bene didžiausias postūmis tokiam bendradarbiavimui atsirasti buvo dvi pastaraisiais metais į Lietuvą atkeliavusios gana „keistokos“ parodos.

2000 m. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, eksponuota Prancūzijoje veikiančios asociacijos „Artesens“ parengta taktilinė skulptūrų kopijų paroda „Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo“. Didžiausias parodos ypatumas, kad jos eksponatus – iš viso dvylika garsių pasaulio skulptūrų kopijų – buvo galima liesti rankomis. Parodos metu vyko seminaras apie muziejų prieinamumą akliesiems. 2002 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro iniciatyva, Lietuvoje eksponuota dar viena „Artesens“ paroda – „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“. Skirtingai nuo pirmosios, ši paroda net tarp pačių aklųjų sulaukė įvairių vertinimų, nes joje eksponuotos ne skulptūrų, bet paveikslų kopijos, tiksliau jų adaptacijos. Ar nematančiam žmogui prieinamas dailės kūrinys, o jeigu prieinamas tai kiek ir kaip – vienareikšmiško atsakymo nėra. Aišku viena: pasaulis eksperimentuoja, ieško, o ieškodamas kai ką ir atranda. LASS ir Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro iniciatyva pradėti vykdyti panašūs projektai, imtos kurti pirmosios dailės kūrinių adaptacijos. Tačiau šįsyk ne apie jas.

Muziejų ekspozicijose ir jų fonduose yra daugybė eksponatų, kurių nereikia kaip nors ypatingai pritaikyti ar paruošti, o tik ištraukti iš saugyklų ir nuvalyti dulkes. Be abejonės, eidami šiuo keliu neišvengiamai susidursime su kita problema: kiek ir ką leisti liesti? Juk muziejų paskirtis visada buvo juose esančias vertybes išsaugoti, sveikas, nepažeistas, nesugadintas perduoti ateinančioms kartoms. Antra vertus, žmonės, besigilinantys į muziejų veiklą, pastebi, kad muziejaus kaip kultūros vertybių saugyklos samprata šiek tiek dvelkia devynioliktuoju amžiumi.

Nūdienos muziejus yra ne tik saugykla, bet ir edukacijos įstaiga. O čia jau nebetoli ir iki edukacinių programų akliesiems. Tiesa, į klausimą ką ir kaip liesti, bent kol kas taip ir neatsakėme. Kaip teigė 2002 m. Lietuvoje viešėjusi Prancūzijos kultūros ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktoriaus pavaduotoja Claude Gilbert, Vakarų valstybėse dėl šių dalykų

Taktilinėje skulptūrų kopijų parodoje „Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo“. Nuotr. iš LASS archyvo.

Parodoje  „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“. L. Valužienės nuotr.

irgi vyksta diskusijos. Vieningai sutariama, kad negalima liesti polichrominių paviršių, nes juos veikia žmogaus rankų prakaitas. Nuomonės išsiskiria dėl patinuotų paviršių lietimo. Muziejuose visada atsiras daiktų, kuriuos, jiems nepakenkdamos galės liesti tik įgudusios restauratoriaus rankos, tačiau yra ir kita šio reikalo pusė: aklieji daugelį kartų per dieną liečia jautrias savo rankinių ar kišeninių laikrodžių rodykles – ir nieko, nenulaužia, nenusuka... Tad vargu ar tie patys pirštai gali pakenkti kokiam nors etnografijos eksponatui, skulptūrai ar pan.

Muziejams (ne tik Lietuvoje), rengiantiems akliesiems pritaikytas ekspozicijas, dažnai iškyla klausimas, kada geriau su jomis supažindinti šiuos žmones: įprastu, visiems lankytojams skirtu laiku, o gal prieš ar po jo? Vieningo atsakymo ir čia nerasime. Yra aklųjų, kurie sako: „mes esame tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, todėl norime muziejus lankyti įprastu laiku“. Kiti sako priešingai: „žinote, čia pas jus toks triukšmas, kad neįmanoma susigaudyti, todėl mums patogiau apžiūrėti jūsų eksponatus iki muziejus atvers duris visiems lankytojams“. Skirtingai elgiasi ir patys muziejai: vieni leidžia akliesiems eksponatus liesti visą darbo dieną, kiti sudaro sąlygas juos apžiūrėti prieš oficialaus lankymo valandas. Taigi, kaip matome, ir čia gatavų receptų nėra. Lietuvos muziejai, ypač po 2002 m. rudenį vykusio seminaro „Muziejų edukacinės programos regos negalios žmonėms“, vis labiau atsigręžia į regėjimo negalią turinčius žmones. Geriausias pavyzdys galėtų būti 2003 m. Klaipėdos laikrodžių muziejaus surengta paroda „Senoviniai laiko matavimo prietaisai“.

Pabaigai viena nedidelė „smulkmena“: abi minėtosios „Artesens“ parodos akivaizdžiai įrodė, kad tai, kas įdomu ir naudinga akliesiems, dažnai būna ne ką mažiau įdomu ir naudinga ir regintiesiems. Regintieji, ypač vaikai, susidomėję narstė taktilines skulptūrų dėliones, komponavo „sezaniškus“ natiurmortus. Parodą „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“, vykusią Vilniuje, Radvilų rūmuose, per nepilną mėnesį aplankė apie 3 tūkst. žmonių: pusė jų buvo aklieji ir silpnaregiai, kita pusė – sveikieji. Taigi atvėrus muziejų duris akliesiems, galima sulaukti ir daugiau reginčiųjų lankytojų.

 

Museums and the Blind

 

Alvydas VALENTA

Lithuanian Union of the Blind and the Weak-Eyed

 

Lithuanian Union of the Blind and the Weak-Eyed is looking for ways for several decades to overcome the conservative opinion about the accessibility of the museum values for blind and weak-eyed people. The real cooperation of the blind and the museums started in the last year, when special exhibitions came to Lithuania. In year 2000 in Vilnius, in the Library of Lithuanian Blind, there was an exhibition of the copies of sculptures „From Lespiug’s Venera to Rodin’s „The Thinker“, held by French association „Artesens“. In year 2002, under the initiative of Lithuanian Union of the Blind and the Weak-Eyed and Lithuanian Art Museum’s Art Cognition Centre there was one more exhibition „The feeling of the nature with Cézanne“ held by „Artesens“. During the exhibitions, there were seminars held about the accessibility of the museums to the blind. Lithuanian Union of the Blind and the Weak-Eyed and the Art Cognition Centre took the initiative to implement similar projects, and the first adaptations of the works of art to the blind were created.

 

Contact: Alvydas Valenta

Lithuanian Union of the Blind and the Weak-Eyed

91 Naugarduko str., LT-2600 Vilnius.

Tel. (+370) 5 2163409, Fax (+370) 5 2163863.

E-mail: mz@lass.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13