„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3
Bendradarbiavimas
Muziejai ir aklieji
Alvydas VALENTA
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių
sąjunga
|
Taktilinėje skulptūrų kopijų
parodoje „Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo“. Nuotr. iš LASS
archyvo.
|
|
Taktilinės parodos „Pajuskime
gamtą drauge su Sezanu“ fragmentas. L.Valužienės nuotr.
|
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių
sąjunga (LASS) visada daug dėmesio skyrė aklųjų kultūriniam užimtumui,
jų kultūrinei saviraiškai. Jau keli dešimtmečiai ši organizacija ieško
būdų, kaip nugalėti konservatyvų požiūrį į meno, muziejuose esančių
vertybių prieinamumą regėjimo negalios žmonėms.
Dar sovietmečiu LASS savo lėšomis
išleido reljefinį aplanką „Lietuvos architektūros paminklai“ (projekto
autorius P.Navalinskas), pagamino kai kurių Lietuvos kultūros paminklų
bareljefus (projekto autorius V.Deveikis). 1988 m. prasidėjo glaudesnis
bendradarbiavimas su Lietuvos muziejais, buvo surengtos kelios
ekskursijos, parengti garsiniai eksponatų komentarai.
Pirmieji į akluosius atsigręžė
Kauno menininkai – 1987 m. vasarą Kauno paveikslų galerijoje buvo
surengta R.Antinio skulptūrų paroda, kurios tema – aklieji. Tai pirmoji
paroda, kai autorius leido akliesiems lankytojams liesti eksponatus.
1996 m. Kaune surengta ir pirmoji paroda, pritaikyta neregiams bei
silpnaregiams – „Šeštojo pojūčio beieškant“. Abi parodas surengė Kauno,
miesto, kuriame gimė ir aklųjų sąjūdis, menininkai.
Vis dėlto, nepaisant čia minimų
faktų, tikrasis aklųjų ir muziejų bendradarbiavimas prasidėjo (gal
geriau derėtų sakyti prasideda) tik dabar. Bene didžiausias postūmis
tokiam bendradarbiavimui atsirasti buvo dvi pastaraisiais metais į
Lietuvą atkeliavusios gana „keistokos“ parodos.
2000 m. Vilniuje, Lietuvos aklųjų
bibliotekoje, eksponuota Prancūzijoje veikiančios asociacijos „Artesens“
parengta taktilinė skulptūrų kopijų paroda „Nuo Lespiugo Veneros iki
Rodeno Mąstytojo“. Didžiausias parodos ypatumas, kad jos eksponatus – iš
viso dvylika garsių pasaulio skulptūrų kopijų – buvo galima liesti
rankomis. Parodos metu vyko seminaras apie muziejų prieinamumą
akliesiems. 2002 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir Lietuvos
dailės muziejaus Meno pažinimo centro iniciatyva, Lietuvoje eksponuota
dar viena „Artesens“ paroda – „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“.
Skirtingai nuo pirmosios, ši paroda net tarp pačių aklųjų sulaukė
įvairių vertinimų, nes joje eksponuotos ne skulptūrų, bet paveikslų
kopijos, tiksliau jų adaptacijos. Ar nematančiam žmogui prieinamas
dailės kūrinys, o jeigu prieinamas tai kiek ir kaip – vienareikšmiško
atsakymo nėra. Aišku viena: pasaulis eksperimentuoja, ieško, o
ieškodamas kai ką ir atranda. LASS ir Lietuvos dailės muziejaus Meno
pažinimo centro iniciatyva pradėti vykdyti panašūs projektai, imtos
kurti pirmosios dailės kūrinių adaptacijos. Tačiau šįsyk ne apie jas.
Muziejų ekspozicijose ir jų
fonduose yra daugybė eksponatų, kurių nereikia kaip nors ypatingai
pritaikyti ar paruošti, o tik ištraukti iš saugyklų ir nuvalyti dulkes.
Be abejonės, eidami šiuo keliu neišvengiamai susidursime su kita
problema: kiek ir ką leisti liesti? Juk muziejų paskirtis visada buvo
juose esančias vertybes išsaugoti, sveikas, nepažeistas, nesugadintas
perduoti ateinančioms kartoms. Antra vertus, žmonės, besigilinantys į
muziejų veiklą, pastebi, kad muziejaus kaip kultūros vertybių saugyklos
samprata šiek tiek dvelkia devynioliktuoju amžiumi.
Nūdienos muziejus yra ne tik
saugykla, bet ir edukacijos įstaiga. O čia jau nebetoli ir iki
edukacinių programų akliesiems. Tiesa, į klausimą ką ir kaip liesti,
bent kol kas taip ir neatsakėme. Kaip teigė 2002 m. Lietuvoje viešėjusi
Prancūzijos kultūros ministerijos Viešųjų ryšių departamento
direktoriaus pavaduotoja Claude Gilbert, Vakarų valstybėse dėl šių
dalykų
|
Taktilinėje skulptūrų kopijų
parodoje „Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno Mąstytojo“. Nuotr. iš LASS
archyvo. |
|
Parodoje „Pajuskime gamtą drauge
su Sezanu“. L. Valužienės nuotr.
|
irgi vyksta diskusijos. Vieningai
sutariama, kad negalima liesti polichrominių paviršių, nes juos veikia
žmogaus rankų prakaitas. Nuomonės išsiskiria dėl patinuotų paviršių
lietimo. Muziejuose visada atsiras daiktų, kuriuos, jiems nepakenkdamos
galės liesti tik įgudusios restauratoriaus rankos, tačiau yra ir kita
šio reikalo pusė: aklieji daugelį kartų per dieną liečia jautrias savo
rankinių ar kišeninių laikrodžių rodykles – ir nieko, nenulaužia,
nenusuka... Tad vargu ar tie patys pirštai gali pakenkti kokiam nors
etnografijos eksponatui, skulptūrai ar pan.
Muziejams (ne tik Lietuvoje),
rengiantiems akliesiems pritaikytas ekspozicijas, dažnai iškyla
klausimas, kada geriau su jomis supažindinti šiuos žmones: įprastu,
visiems lankytojams skirtu laiku, o gal prieš ar po jo? Vieningo
atsakymo ir čia nerasime. Yra aklųjų, kurie sako: „mes esame tokie patys
žmonės, kaip ir visi kiti, todėl norime muziejus lankyti įprastu laiku“.
Kiti sako priešingai: „žinote, čia pas jus toks triukšmas, kad neįmanoma
susigaudyti, todėl mums patogiau apžiūrėti jūsų eksponatus iki muziejus
atvers duris visiems lankytojams“. Skirtingai elgiasi ir patys muziejai:
vieni leidžia akliesiems eksponatus liesti visą darbo dieną, kiti sudaro
sąlygas juos apžiūrėti prieš oficialaus lankymo valandas. Taigi, kaip
matome, ir čia gatavų receptų nėra. Lietuvos muziejai, ypač po 2002 m.
rudenį vykusio seminaro „Muziejų edukacinės programos regos negalios
žmonėms“, vis labiau atsigręžia į regėjimo negalią turinčius žmones.
Geriausias pavyzdys galėtų būti 2003 m. Klaipėdos laikrodžių muziejaus
surengta paroda „Senoviniai laiko matavimo prietaisai“.
Pabaigai viena nedidelė
„smulkmena“: abi minėtosios „Artesens“ parodos akivaizdžiai įrodė, kad
tai, kas įdomu ir naudinga akliesiems, dažnai būna ne ką mažiau įdomu ir
naudinga ir regintiesiems. Regintieji, ypač vaikai, susidomėję narstė
taktilines skulptūrų dėliones, komponavo „sezaniškus“ natiurmortus.
Parodą „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“, vykusią Vilniuje, Radvilų
rūmuose, per nepilną mėnesį aplankė apie 3 tūkst. žmonių: pusė jų buvo
aklieji ir silpnaregiai, kita pusė – sveikieji. Taigi atvėrus muziejų
duris akliesiems, galima sulaukti ir daugiau reginčiųjų lankytojų.
Museums and the Blind
Alvydas VALENTA
Lithuanian Union of the Blind
and the Weak-Eyed
Lithuanian Union of the Blind and
the Weak-Eyed is looking for ways for several decades to overcome the
conservative opinion about the accessibility of the museum values for
blind and weak-eyed people. The real cooperation of the blind and the
museums started in the last year, when special exhibitions came to
Lithuania. In year 2000 in Vilnius, in the Library of Lithuanian Blind,
there was an exhibition of the copies of sculptures „From Lespiug’s
Venera to Rodin’s „The Thinker“, held by French association „Artesens“.
In year 2002, under the initiative of Lithuanian Union of the Blind and
the Weak-Eyed and Lithuanian Art Museum’s Art Cognition Centre there was
one more exhibition „The feeling of the nature with Cézanne“ held by
„Artesens“. During the exhibitions, there were seminars held about the
accessibility of the museums to the blind. Lithuanian Union of the Blind
and the Weak-Eyed and the Art Cognition Centre took the initiative to
implement similar projects, and the first adaptations of the works of
art to the blind were created.
Contact: Alvydas Valenta
Lithuanian Union of the Blind
and the Weak-Eyed
91 Naugarduko str., LT-2600
Vilnius.
Tel. (+370) 5 2163409, Fax
(+370) 5 2163863.
E-mail: mz@lass.lt