„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3
Rinkiniai
Ką pasakoja
Pedagoginio muziejaus eksponatai
Edmundas KAZLAUSKAS
Kauno apskrities pedagoginio
muziejaus fondų vyr. Saugotojas
|
Pakutnica – bausmės lentelė, kurią
užkabindavo vaikams, kalbėjusiems mokykloje lietuviškai. XIX a. pab.
Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.
|
|
Pirmieji lietuviški laikraščiai.
Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.
|
|
Rašalinė. XVIII a. Nuotr. iš
Pedagoginio muziejaus archyvo.
|
|
Grifelinė lentelė su grifeliu. XIX
a. pab.-XX a. pr. Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.
|
|
Daraktoriaus stalas ir suolas. XIX
a. pab.-XX a. pr. Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.
|
Taip jau sutvarkyta visuomenė, kad
kiekvieno mūsų sąlytis su pedagogika yra neišvengiamas.
Vieni – mokytojai, dėstytojai, tam
tikra prasme ir dvasininkai – su pedagogika susieti profesiniu ryšiu,
kiti – kiekvienas tėvas ir motina, didelis ir mažas viršininkas,
politikas ar žiniasklaidos atstovas – yra „pedagogai mėgėjai“. Pagaliau
kiekvienas iš mūsų buvome, esame ar būsime pedagogikos mokslo objektas –
mokinys.
Atrodo, jei yra žmonių veiklos
sritis, turi būti ir tos veiklos istoriją atspindintis muziejus. Bent
taip jau mąstome visi mes, muziejininkai, tačiau valdininkai, deja, taip
mąsto ne visi. Savo aštuoniasdešimtmetį pernai paminėjęs Respublikinis
pedagoginis muziejus neteko respublikinio muziejaus statuso ir tapo
Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi, kadangi Švietimo ir mokslo
ministerijos valdininkai nusprendė, kad muziejus jiems nereikalingas ir
pasiūlė dvi „alternatyvas“: pirma, muziejų likviduoti, o eksponatus
atiduoti bet kam, kas juos sutiks priimti; antra, perkelti muziejų iš
Kauno į Vilniuje paskirtus du kambarius ir patikėti jam atlikti mokytojų
metodinio kabineto funkcijas. Jeigu ne Kultūros ministerijos, Kauno
apskrities viršininko administracijos, o vėliau ir tiesioginė
Vyriausybės parama, taip ir būtų atsitikę.
Tuose dviejuose kambariuose turėjo
sutilpti 38 tūkst. eksponatų (iš jų 33 tūkstančiai – pagrindinio fondo),
atspindinčių Lietuvos mokyklos ir švietimo šešių šimtų metų raidos
istoriją. Beje, šiuo metu atliekama muziejaus rinkinių inventorizacija;
po to, kai eksponatai tris žiemas iš eilės buvo saugomi nešildomose
patalpose, dalį jų, aš neabejoju, teks nurašyti. Taigi jau iš dalies
galima atsakyti į antraštėje iškeltą retorinį klausimą: eksponatai
pasakoja ir apie kai kurių valdininkų požiūrį į muziejines vertybes.
Su nedidelėmis išlygomis mūsų
muziejų būtų galima pavadinti Lietuvos mokyklos muziejumi. O kas yra
mokykla? Tai pastatas, mokytojas, mokinys, inventorius, keli pagalbiniai
daiktai mokinio kuprinėje ir... popierius, bet, žinoma, ne tuščias, o
toks, kuriame kas nors parašyta, atspausdinta, nufotografuota. Mokiniui
tai sąsiuvinis ir vadovėlis, pažymių knygelė ir mokslo baigimo
pažymėjimas, dauguma rankų darbelių; mokytojui – metodinė literatūra,
klasės žurnalai, didžiuma vaizdinių mokymo priemonių, įsakymai,
nurodymai, mokymo ir kitokie planai, ataskaitos, protokolai,
klasifikaciniai ir tyrinėjimo darbeliai, prisiminimai ir t.t. Kiekvienas
mokyklos įvykis ar renginys įamžinamas irgi popieriuje – aprašymuose ir
fotografijose. Pusiau juokais galima būtų teigti, kad tarp visų
profesijų mokytojai tvirtai pirmauja pagal popieriaus sunaudojimą.
Pastatą galima nufotografuoti,
geriausiu atveju – padaryti jo maketą. Mokytoją ir mokinius muziejuje
pamatysite taip pat fotografijose, tiesa, kartais ir kaip lankytojus.
Žinoma, muziejaus fonduose yra įvairių laikų mokyklinių suolų, lentų,
gaublių, vaizdinių mokymo priemonių iš metalo, medžio, stiklo; mokinių
medinių lagaminėlių ir jų rankų darbelių iš medžio, metalo; rašalinių,
pieštukų, plunksnų, grifelinių lentelių ir kitų smulkių mokinio ir
mokytojo pagalbininkų; memorialinių mokytojų daiktų, ženkliukų bei
medalių kolekcija ir t.t., tačiau devynis dešimtadalius visų Pedagoginio
muziejaus eksponatų rinkinio sudaro eksponatai iš popieriaus.
Priklausome muziejininkų žargonu vadinamai „popierinių muziejų“
kategorijai.
Popieriuje įamžintos Lietuvos
mokyklos istorijos akimirkos byloja, kokį sudėtingą, pilną
socialinių-ekonominių ir ideologinių-politinių išbandymų kelią nuėjo
mūsų mokykla.
Štai, pavyzdžiui, elementoriai ir
kiti vadovėliai. M.Akelaičio 1860 m. „Lementorius arba pradžia mokslo
sudėta mažiems vajkeliams“, A.Brundzos ir kiti XIX a. vidurio
elementoriai nespėjo užauginti pirmosios sąmoningos lietuvių kartos, nes
prasidėjo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo
laikotarpis, kada lietuviukai parapinėse pradžios mokyklose turėjo
mokytis pirmųjų raidelių iš „Šóńńčųźąńś ģīźńėąń äåėü ėåņóāž“ ir panašių
carinės Rusijos didžiarusiško šovinizmo pavyzdžių. Mokykloje lietuviškai
kalbėti draudžiama, o jeigu išdrįsi, būsi „prikaltas“ prie gėdos stulpo,
o ant kaklo bus užkabinta medinė lentelė su užrašu „pokutnica“ –
nusidėjėlis. Lietuvos tada nebuvo, jeigu tikėtume tokiais vadovėliais,
kaip „Źķčćą ÷ņåķčé äė˙ ó÷åįķūõ ēąāåäåķčé Ńåāåšī-Ēąļąäķīćī Źšą˙ Šīńńčč“.
Bet tas Šiaurės vakarų kraštas kažkodėl nenorėjo džiaugtis susiliejimo
su rusų tauta perspektyva. Politiniame lygmenyje tai pasireiškė
nacionaliniu judėjimu, o švietimo srityje pasipriešinimas pagimdė
unikalią daraktorinę arba slaptąją, mokyklą. Ši mokykla su visu savo
inventoriumi bei daraktoriumi (mokytoju) ir mokiniais kas savaitę
keliaudavo iš vienos kaimo sodybos į kitą. Ją išlaikė visa kaimo
bendruomenė, o tikslas jos buvo vienintelis – išmokyti kaimo vaikus
lietuviškai skaityti ir rašyti. Senojoje muziejaus ekspozicijoje buvo
autentiškas daraktorinės mokyklos kampelis (šiuo metu muziejaus pastatas
rekonstruojamas, todėl ekspozicijos nėra). Vadovėliais daraktorinei
mokyklai tarnavo bet kokios knygelės ar laikraščiai lietuviškais
rašmenimis. Tai ir A.Brundzos bei M.Akelaičio elementoriai, knygnešių iš
Prūsijos atgabentos knygos (dažniausiai maldaknygės). Be to, lietuviai
puikiai pasinaudojo dar viena gudrybe – kontrafakcijomis. Prūsijoje jie
naujai perspausdindavo senuosius vadovėlius ir maldaknyges, o ant jų
nurodydavo seną datą, kai dar negaliojo spaudos draudimas. Pavyzdžiui,
lietuviukai daraktorinėje mokykloje lietuviškų raidelių mokėsi iš knygos
„Wisų metų Giwenimaj Szwentųjų“, išleistos Vilniuje 1859 metais, kaip
nurodoma jos viršelyje, o iš tiesų ši knyga perspausdinta 1875 arba 1892
metais Tilžėje. Pagaliau 1904 m. lietuvių ir rusų inteligentų
pastangomis spaudos draudimas buvo panaikintas ir atsirado galimybė
kurti legalias lietuviškas mokyklas. Joms, žinoma, reikėjo vadovėlių.
Pirmiejį į šį poreikį atliepė P.Višinskis, J.Damijonaitis ir Esmaitis
(S.Matjošaitis). P.Višinskis išleido „Mažą elementorių arba skaitymo ir
rašymo mokslą“, J.Damijonaitis – „ABC pradžiamokslį“, kuriam viršelį
nutapė M.K.Čiurlionis, Esmaitis – „Sakalėlį“. Per Pirmąjį pasaulinį karą
ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kai buvo kuriama
valstybinė švietimo sistema, beveik kiekvienas žinomesnis lietuvių
inteligentas šalia savo pagrindinio darbo garbės ir pareigos reikalu
laikė rašyti mokykloms vadovėlius. Tai darė ir J.Jablonskis, ir
A.Smetona, ir broliai Biržiškos, ir daugelis kitų. Pedagogai
profesionalai ir pedagogai tik iš pašaukimo rašė vadovėlius ir rengė
metodines priemones. Kadangi jų buvo nedaug, todėl gyvenimas juos vertė
būti universaliais – Esmaitis, J.Damijonaitis, J.Murka, M.Vasiliauskas,
A.Jakučionis, A.Busila, rašė vadovėlius daugiau nei vienam dalykui.
Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, kai kam gali užkliūti šių vadovėlių,
išspausdintų ant prasto popieriaus, turinys, naivios iliustracijos,
tačiau jie buvo pirmieji ir nusipelno tik pagarbos. Stiprėjo valstybė,
stiprėjo ir jos mokykla. Vadovėliams ir mokymo priemonėms leisti 1921 m.
buvo įsteigta „Spaudos fondo“ bendrovė. Vadovėliai tapo tobulesni, juos
iliustravo profesionalūs dailininkai, mokytojams atsirado vadovėlių
pasirinkimo galimybė. Dažnas dabartinis pagyvenęs muziejaus fondų
lankytojas ilgai ir su nostalgija varto savo vaikystės reliktus –
Esmaičio „Sakalėlius“, J.Ambraškos ir kitų „Aušreles“, V.Ruzgo „Gamtos
vadovėlius“ ir kitus vadovėlius.
Didelių permainų į mokyklos
gyvenimą įnešė 1940-ieji metai. Vadovėliai dar tie patys, tačiau vienur
kitur atsirado įklijos su marksizmo-leninizmo-stalinizmo klasikų
portretais. Karo metais suprastėjo vadovėlių popieriaus kokybė, o
pokario metų vadovėlių ne tik prastas popierius, bet ir iš esmės pakitęs
turinys. Mylinčio tėvynę vaiko etalonu tapo Pavlikas Morozovas, įskundęs
savo tėvą, geriausio draugo – „tėvelis“ Stalinas, beje, reikia pažymėti,
kad, nepaisant dailininkų pastangų, prastai atrodantis ant laikraštinio
popieriaus. Verti pagarbos vėlesnių tarybinių metų vadovėlių autoriai,
kurie, atiduodami neišvengiamą duoklę oficialiai ideologijai, stengėsi
mokiniui nepastebimai įteigti, kad jis ne tik TSRS pilietis, bet ir
lietuvis. Apie atgimusios Lietuvos vadovėlius negaliu nieko pasakyti,
nes muziejaus fonduose jų paprasčiausiai nėra dėl sumažėjusio
finansavimo eksponatams įsigyti.
Trumpai žvilgtelkime, ką pasakoja
kita popierinių eksponatų grupė – fotografijos. Štai XX a. pradžios
anoniminių mokytojų iš Jurbarko apylinkių portretinės nuotraukos. Visi
jie jauni, tvarkingai apsirengę, kiekvienas veidas savotiškai mielas,
tačiau visi žvelgia į objektyvą rimta veido išraiška – galbūt jie
supranta, kad mokytojo profesija reikalauja pavyzdinės išvaizdos ir
laikysenos. Tarpukario metus atspindinčios nuotraukos daugiausia
grupinės: išeiginiais drabužiais apsirengę mokiniai su mokytojais savo
mokyklos pastato fone – kuo didesnė mokykla, tuo daugiau veidų, tuo
labiau jie nutolę nuo objektyvo ir niekas dabar daugumos tų veidų
neatpažins. Kiti grupinių nuotraukų pavyzdžiai: mokiniai gimnastikuoja
mokyklos kieme, mokiniai su mokytojais sodina medelius Medžių sodinimo
šventėse, grupė mergaičių baltomis palaidinėmis ir juodais sijonėliais
įteikia kariui už suaukotas lėšas nupirktą šautuvą Vilniui vaduoti ir
t.t. Dar viena būdinga nuotraukų rūšis – grupė suaugusių žmonių sėdi
klasėje ir, atrodo, žaidžia: kažką lipdo iš molio, karpo, spalvina,
lanksto. Tai pedagogų vasaros kursų dalyviai, ir jie ne žaidžia, o
gamina vaizdines mokymo priemones, kurias panaudos savo mokyklose, nes
pirktinių priemonių nepakako, o ir jos buvo brangios. Dalį mokytojų
pagamintų priemonių turime ir muziejaus fonduose. Išskirtinis visų to
laikotarpio fotografijų bruožas – puiki jų kokybė, gal tik sendamos jos
įgauna šiltą rudai rusvą atspalvį. O štai tarybinių metų nuotraukos,
daugiausia padengtos blizgesiu („gliancu“), neilgaamžės, kaip viskas,
kas blizga, kaip pati tarybinė santvarka. Vyrauja du siužetai. Pirmas –
tai eilinio mokyklas apėmusio vajaus pavyzdys: mokyklos bandomajame
sklype mokiniai prie savo užaugintų rekordinių kukurūzų; mokiniai įbedę
akis į išardytą traktoriaus variklį; mokiniai profesinio orientavimo
pamokoje – gamykloje prie konvejerio ir pan. Antras – tai mokytojų
susirinkimas su privalomu prezidiumu, kai kas nors įteikiama,
apdovanojama, pasirašoma socialistinio lenktyniavimo sutartis ir kt.
Dėl vietos stokos negaliu šiame
straipsnyje apžvelgti kitų muziejaus popierinių eksponatų sąsajų su
Lietuvos mokyklos istorija. Daug įdomaus gali papasakoti mokinių
sasiuvinių, pažymėjimų, vaizdinių metodinių priemonių kolekcijos, o kur
dar mokytojų susirinkimų protokolai, pamokų planai, mokytojų
prisiminimai, išeivijos mokyklų archyvai. Esame „popierinis“ muziejus,
bet, patikėkite, didžiuojamės ir branginame savo popierėlius nė kiek ne
mažiau negu dailės profilio muziejai savo drobes ar numizmatai savo
kolekcijas. Žinoma, popierinis eksponatas reikalauja aktyvaus muziejaus
lankytojo – neužtenka eksponatą pamatyti, jį reikia perskaityti, o
perskaičius pabandyti suprasti. To ir norėčiau palinkėti visiems
kolegoms – aktyvių, supratingų muziejų lankytojų.
Exhibits of the
Pedagogical Museum Tell
Edmundas KAZLAUSKAS
Chief Custodian of the
Collections of Pedagogical Museum
Pedagogical Museum was established
in 1923 and it represents six hundred years of development of Lithuanian
school and education, preserving 38 000 exhibits.
In the collection of Pedagogical
Museum, there are desks, blackboards from different times, globes,
metal, wooden and glass teaching items; wooden schoolchildren cases and
their handworks of wood and metal; inkpots, pencils, nibs,
writing-plates and other helpful means for teachers and pupil; memorial
items of teachers, collection of signs and medals etc., one ninth of the
exhibits of the museum are paper documents. On the paper, in various
documents, manuals, photographs moments are fixed about the history of
Lithuanian school: what a complicated, full of social-economic,
ideological-political trial way was passed by Lithuanian school.
Contact: Edmundas Kazlauskas
Pedagogical Museum
52 Vytauto Avenue, LT-3000
Kaunas.
Tel.: (+370) 37 208893; (+370)
37 206210.
Fax (+370) 37 207936.
E-mail: pedagoginism@takas.lt