<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3

 

Rinkiniai

 

Ką pasakoja Pedagoginio muziejaus eksponatai

 

Edmundas KAZLAUSKAS

Kauno apskrities pedagoginio muziejaus fondų vyr. Saugotojas

 

Pakutnica – bausmės lentelė, kurią užkabindavo vaikams, kalbėjusiems mokykloje lietuviškai. XIX a. pab. Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.

Pirmieji lietuviški laikraščiai.  Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.

Rašalinė. XVIII a. Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.

Grifelinė lentelė su grifeliu. XIX a. pab.-XX a. pr.  Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.

Daraktoriaus stalas ir suolas. XIX a. pab.-XX a. pr.  Nuotr. iš Pedagoginio muziejaus archyvo.

Taip jau sutvarkyta visuomenė, kad kiekvieno mūsų sąlytis su pedagogika yra neišvengiamas.

Vieni – mokytojai, dėstytojai, tam tikra prasme ir dvasininkai – su pedagogika susieti profesiniu ryšiu, kiti – kiekvienas tėvas ir motina, didelis ir mažas viršininkas, politikas ar žiniasklaidos atstovas – yra „pedagogai mėgėjai“. Pagaliau kiekvienas iš mūsų buvome, esame ar būsime pedagogikos mokslo objektas – mokinys.

Atrodo, jei yra žmonių veiklos sritis, turi būti ir tos veiklos istoriją atspindintis muziejus. Bent taip jau mąstome visi mes, muziejininkai, tačiau valdininkai, deja, taip mąsto ne visi. Savo aštuoniasdešimtmetį pernai paminėjęs Respublikinis pedagoginis muziejus neteko respublikinio muziejaus statuso ir tapo Kauno apskrities pedagoginiu muziejumi, kadangi Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai nusprendė, kad muziejus jiems nereikalingas ir pasiūlė dvi „alternatyvas“: pirma, muziejų likviduoti, o eksponatus atiduoti bet kam, kas juos sutiks priimti; antra, perkelti muziejų iš Kauno į Vilniuje paskirtus du kambarius ir patikėti jam atlikti mokytojų metodinio kabineto funkcijas. Jeigu ne Kultūros ministerijos, Kauno apskrities viršininko administracijos, o vėliau ir tiesioginė Vyriausybės parama, taip ir būtų atsitikę.

Tuose dviejuose kambariuose turėjo sutilpti 38 tūkst. eksponatų (iš jų 33 tūkstančiai – pagrindinio fondo), atspindinčių Lietuvos mokyklos ir švietimo šešių šimtų metų raidos istoriją. Beje, šiuo metu atliekama muziejaus rinkinių inventorizacija; po to, kai eksponatai tris žiemas iš eilės buvo saugomi nešildomose patalpose, dalį jų, aš neabejoju, teks nurašyti. Taigi jau iš dalies galima atsakyti į antraštėje iškeltą retorinį klausimą: eksponatai pasakoja ir apie kai kurių valdininkų požiūrį į muziejines vertybes.

Su nedidelėmis išlygomis mūsų muziejų būtų galima pavadinti Lietuvos mokyklos muziejumi. O kas yra mokykla? Tai pastatas, mokytojas, mokinys, inventorius, keli pagalbiniai daiktai mokinio kuprinėje ir... popierius, bet, žinoma, ne tuščias, o toks, kuriame kas nors parašyta, atspausdinta, nufotografuota. Mokiniui tai sąsiuvinis ir vadovėlis, pažymių knygelė ir mokslo baigimo pažymėjimas, dauguma rankų darbelių; mokytojui – metodinė literatūra, klasės žurnalai, didžiuma vaizdinių mokymo priemonių, įsakymai, nurodymai, mokymo ir kitokie planai, ataskaitos, protokolai, klasifikaciniai ir tyrinėjimo darbeliai, prisiminimai ir t.t. Kiekvienas mokyklos įvykis ar renginys įamžinamas irgi popieriuje – aprašymuose ir fotografijose. Pusiau juokais galima būtų teigti, kad tarp visų profesijų mokytojai tvirtai pirmauja pagal popieriaus sunaudojimą.

Pastatą galima nufotografuoti, geriausiu atveju – padaryti jo maketą. Mokytoją ir mokinius muziejuje pamatysite taip pat fotografijose, tiesa, kartais ir kaip lankytojus. Žinoma, muziejaus fonduose yra įvairių laikų mokyklinių suolų, lentų, gaublių, vaizdinių mokymo priemonių iš metalo, medžio, stiklo; mokinių medinių lagaminėlių ir jų rankų darbelių iš medžio, metalo; rašalinių, pieštukų, plunksnų, grifelinių lentelių ir kitų smulkių mokinio ir mokytojo pagalbininkų; memorialinių mokytojų daiktų, ženkliukų bei medalių kolekcija ir t.t., tačiau devynis dešimtadalius visų Pedagoginio muziejaus eksponatų rinkinio sudaro eksponatai iš popieriaus. Priklausome muziejininkų žargonu vadinamai „popierinių muziejų“ kategorijai.

Popieriuje įamžintos Lietuvos mokyklos istorijos akimirkos byloja, kokį sudėtingą, pilną socialinių-ekonominių ir ideologinių-politinių išbandymų kelią nuėjo mūsų mokykla.

Štai, pavyzdžiui, elementoriai ir kiti vadovėliai. M.Akelaičio 1860 m. „Lementorius arba pradžia mokslo sudėta mažiems vajkeliams“, A.Brundzos ir kiti XIX a. vidurio elementoriai nespėjo užauginti pirmosios sąmoningos lietuvių kartos, nes prasidėjo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis, kada lietuviukai parapinėse pradžios mokyklose turėjo mokytis pirmųjų raidelių iš „Šóńńčųźąńś ģīźńėąń äåėü ėåņóāž“ ir panašių carinės Rusijos didžiarusiško šovinizmo pavyzdžių. Mokykloje lietuviškai kalbėti draudžiama, o jeigu išdrįsi, būsi „prikaltas“ prie gėdos stulpo, o ant kaklo bus užkabinta medinė lentelė su užrašu „pokutnica“ – nusidėjėlis. Lietuvos tada nebuvo, jeigu tikėtume tokiais vadovėliais, kaip „Źķčćą ÷ņåķčé äė˙ ó÷åįķūõ ēąāåäåķčé Ńåāåšī-Ēąļąäķīćī Źšą˙ Šīńńčč“. Bet tas Šiaurės vakarų kraštas kažkodėl nenorėjo džiaugtis susiliejimo su rusų tauta perspektyva. Politiniame lygmenyje tai pasireiškė nacionaliniu judėjimu, o švietimo srityje pasipriešinimas pagimdė unikalią daraktorinę arba slaptąją, mokyklą. Ši mokykla su visu savo inventoriumi bei daraktoriumi (mokytoju) ir mokiniais kas savaitę keliaudavo iš vienos kaimo sodybos į kitą. Ją išlaikė visa kaimo bendruomenė, o tikslas jos buvo vienintelis – išmokyti kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Senojoje muziejaus ekspozicijoje buvo autentiškas daraktorinės mokyklos kampelis (šiuo metu muziejaus pastatas rekonstruojamas, todėl ekspozicijos nėra). Vadovėliais daraktorinei mokyklai tarnavo bet kokios knygelės ar laikraščiai lietuviškais rašmenimis. Tai ir A.Brundzos bei M.Akelaičio elementoriai, knygnešių iš Prūsijos atgabentos knygos (dažniausiai maldaknygės). Be to, lietuviai puikiai pasinaudojo dar viena gudrybe – kontrafakcijomis. Prūsijoje jie naujai perspausdindavo senuosius vadovėlius ir maldaknyges, o ant jų nurodydavo seną datą, kai dar negaliojo spaudos draudimas. Pavyzdžiui, lietuviukai daraktorinėje mokykloje lietuviškų raidelių mokėsi iš knygos „Wisų metų Giwenimaj Szwentųjų“, išleistos Vilniuje 1859 metais, kaip nurodoma jos viršelyje, o iš tiesų ši knyga perspausdinta 1875 arba 1892 metais Tilžėje. Pagaliau 1904 m. lietuvių ir rusų inteligentų pastangomis spaudos draudimas buvo panaikintas ir atsirado galimybė kurti legalias lietuviškas mokyklas. Joms, žinoma, reikėjo vadovėlių. Pirmiejį į šį poreikį atliepė P.Višinskis, J.Damijonaitis ir Esmaitis (S.Matjošaitis). P.Višinskis išleido „Mažą elementorių arba skaitymo ir rašymo mokslą“, J.Damijonaitis – „ABC pradžiamokslį“, kuriam viršelį nutapė M.K.Čiurlionis, Esmaitis – „Sakalėlį“. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, kai buvo kuriama valstybinė švietimo sistema, beveik kiekvienas žinomesnis lietuvių inteligentas šalia savo pagrindinio darbo garbės ir pareigos reikalu laikė rašyti mokykloms vadovėlius. Tai darė ir J.Jablonskis, ir A.Smetona, ir broliai Biržiškos, ir daugelis kitų. Pedagogai profesionalai ir pedagogai tik iš pašaukimo rašė vadovėlius ir rengė metodines priemones. Kadangi jų buvo nedaug, todėl gyvenimas juos vertė būti universaliais – Esmaitis, J.Damijonaitis, J.Murka, M.Vasiliauskas, A.Jakučionis, A.Busila, rašė vadovėlius daugiau nei vienam dalykui. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, kai kam gali užkliūti šių vadovėlių, išspausdintų ant prasto popieriaus, turinys, naivios iliustracijos, tačiau jie buvo pirmieji ir nusipelno tik pagarbos. Stiprėjo valstybė, stiprėjo ir jos mokykla. Vadovėliams ir mokymo priemonėms leisti 1921 m. buvo įsteigta „Spaudos fondo“ bendrovė. Vadovėliai tapo tobulesni, juos iliustravo profesionalūs dailininkai, mokytojams atsirado vadovėlių pasirinkimo galimybė. Dažnas dabartinis pagyvenęs muziejaus fondų lankytojas ilgai ir su nostalgija varto savo vaikystės reliktus – Esmaičio „Sakalėlius“, J.Ambraškos ir kitų „Aušreles“, V.Ruzgo „Gamtos vadovėlius“ ir kitus vadovėlius.

Didelių permainų į mokyklos gyvenimą įnešė 1940-ieji metai. Vadovėliai dar tie patys, tačiau vienur kitur atsirado įklijos su marksizmo-leninizmo-stalinizmo klasikų portretais. Karo metais suprastėjo vadovėlių popieriaus kokybė, o pokario metų vadovėlių ne tik prastas popierius, bet ir iš esmės pakitęs turinys. Mylinčio tėvynę vaiko etalonu tapo Pavlikas Morozovas, įskundęs savo tėvą, geriausio draugo – „tėvelis“ Stalinas, beje, reikia pažymėti, kad, nepaisant dailininkų pastangų, prastai atrodantis ant laikraštinio popieriaus. Verti pagarbos vėlesnių tarybinių metų vadovėlių autoriai, kurie, atiduodami neišvengiamą duoklę oficialiai ideologijai, stengėsi mokiniui nepastebimai įteigti, kad jis ne tik TSRS pilietis, bet ir lietuvis. Apie atgimusios Lietuvos vadovėlius negaliu nieko pasakyti, nes muziejaus fonduose jų paprasčiausiai nėra dėl sumažėjusio finansavimo eksponatams įsigyti.

Trumpai žvilgtelkime, ką pasakoja kita popierinių eksponatų grupė – fotografijos. Štai XX a. pradžios anoniminių mokytojų iš Jurbarko apylinkių portretinės nuotraukos. Visi jie jauni, tvarkingai apsirengę, kiekvienas veidas savotiškai mielas, tačiau visi žvelgia į objektyvą rimta veido išraiška – galbūt jie supranta, kad mokytojo profesija reikalauja pavyzdinės išvaizdos ir laikysenos. Tarpukario metus atspindinčios nuotraukos daugiausia grupinės: išeiginiais drabužiais apsirengę mokiniai su mokytojais savo mokyklos pastato fone – kuo didesnė mokykla, tuo daugiau veidų, tuo labiau jie nutolę nuo objektyvo ir niekas dabar daugumos tų veidų neatpažins. Kiti grupinių nuotraukų pavyzdžiai: mokiniai gimnastikuoja mokyklos kieme, mokiniai su mokytojais sodina medelius Medžių sodinimo šventėse, grupė mergaičių baltomis palaidinėmis ir juodais sijonėliais įteikia kariui už suaukotas lėšas nupirktą šautuvą Vilniui vaduoti ir t.t. Dar viena būdinga nuotraukų rūšis – grupė suaugusių žmonių sėdi klasėje ir, atrodo, žaidžia: kažką lipdo iš molio, karpo, spalvina, lanksto. Tai pedagogų vasaros kursų dalyviai, ir jie ne žaidžia, o gamina vaizdines mokymo priemones, kurias panaudos savo mokyklose, nes pirktinių priemonių nepakako, o ir jos buvo brangios. Dalį mokytojų pagamintų priemonių turime ir muziejaus fonduose. Išskirtinis visų to laikotarpio fotografijų bruožas – puiki jų kokybė, gal tik sendamos jos įgauna šiltą rudai rusvą atspalvį. O štai tarybinių metų nuotraukos, daugiausia padengtos blizgesiu („gliancu“), neilgaamžės, kaip viskas, kas blizga, kaip pati tarybinė santvarka. Vyrauja du siužetai. Pirmas – tai eilinio mokyklas apėmusio vajaus pavyzdys: mokyklos bandomajame sklype mokiniai prie savo užaugintų rekordinių kukurūzų; mokiniai įbedę akis į išardytą traktoriaus variklį; mokiniai profesinio orientavimo pamokoje – gamykloje prie konvejerio ir pan. Antras – tai mokytojų susirinkimas su privalomu prezidiumu, kai kas nors įteikiama, apdovanojama, pasirašoma socialistinio lenktyniavimo sutartis ir kt.

Dėl vietos stokos negaliu šiame straipsnyje apžvelgti kitų muziejaus popierinių eksponatų sąsajų su Lietuvos mokyklos istorija. Daug įdomaus gali papasakoti mokinių sasiuvinių, pažymėjimų, vaizdinių metodinių priemonių kolekcijos, o kur dar mokytojų susirinkimų protokolai, pamokų planai, mokytojų prisiminimai, išeivijos mokyklų archyvai. Esame „popierinis“ muziejus, bet, patikėkite, didžiuojamės ir branginame savo popierėlius nė kiek ne mažiau negu dailės profilio muziejai savo drobes ar numizmatai savo kolekcijas. Žinoma, popierinis eksponatas reikalauja aktyvaus muziejaus lankytojo – neužtenka eksponatą pamatyti, jį reikia perskaityti, o perskaičius pabandyti suprasti. To ir norėčiau palinkėti visiems kolegoms – aktyvių, supratingų muziejų lankytojų.

 

Exhibits of the Pedagogical Museum Tell

 

Edmundas KAZLAUSKAS

Chief Custodian of the Collections of Pedagogical Museum

 

Pedagogical Museum was established in 1923 and it represents six hundred years of development of Lithuanian school and education, preserving 38 000 exhibits.

In the collection of Pedagogical Museum, there are desks, blackboards from different times, globes, metal, wooden and glass teaching items; wooden schoolchildren cases and their handworks of wood and metal; inkpots, pencils, nibs, writing-plates and other helpful means for teachers and pupil; memorial items of teachers, collection of signs and medals etc., one ninth of the exhibits of the museum are paper documents. On the paper, in various documents, manuals, photographs moments are fixed about the history of Lithuanian school: what a complicated, full of social-economic, ideological-political trial way was passed by Lithuanian school.

 

Contact: Edmundas Kazlauskas

Pedagogical Museum

52 Vytauto Avenue, LT-3000 Kaunas.

Tel.: (+370) 37 208893; (+370) 37 206210.

Fax (+370) 37 207936.

E-mail: pedagoginism@takas.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13