LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJUS – XVIII A. KARMELITŲ VIENUOLYNO PASTATE

Jūratė Nekrašienė
Kėdainių krašto muziejus

Kėdainių krašto muziejus, įkurtas 1922 m., yra vienas seniausių muziejų Lietuvoje. Iš pradžių muziejus glaudėsi Kėdainių savivaldybės ankštose pirmojo aukšto patalpose. 1931 m. Apskrities valdybos komisija konstatavo: „(…) muziejus sutalpintas viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti“.
II pasaulinio karo metais muziejus ir jo rinkiniai labai nukentėjo: dalis eksponatų buvo prarasta, o likę - sukrauti į kelis sandėlius.
1956 m. muziejus įsikėlė į erdvesnes patalpas - Tarybų g. 23, o nuo 1967 m. - į pastatą J. Basanavičiaus g. 45, buvusias Juozapavos palivarko arklides, kur išbuvo iki 2000 m.
Per visą muziejaus egzistavimo laikotarpį nei vienos patalpos nebuvo pritaikytos daiktų eksponavimui. Salės buvo gana ankštos, tinkančios tik sieninėms vitrinoms - fotonuotraukoms bei dokumentams eksponuoti. Padėtis pasikeitė 2000 m. muziejų perkėlus į naujas patalpas Didžiojoje g. 19, XVIII-XIX a. architektūrinį paminklą, 2 aukštų bei fligelių karmelitų vienuolyną. Restauruojant vienuolyno pastatą stengtasi išlaikyti jo autentiškumą bei pritaikyti jį muziejaus funkcijoms.
Remiantis istoriniais, archeologiniais tyrimais galime nustatyti, kiek pavyko išsaugoti autentiškumo. Istorinė medžiaga plačiai atskleidžia karmelitų vienuolyno įkūrimo politines, religines aplinkybes, žemės valdų gavimą, turtinius santykius bei pastatų vidaus išplanavimą.
Žvelgiant į vienuolyno pastatymo laikotarpį, mename, kad Kėdainiai XVII-XVIII a. pr. buvęs vienas stipriausių reformacijos centrų Lietuvoje. Vis dėlto išmirus protestantiškajai Radvilų giminės šakai, vėlesniems paveldėtojams tapus katalikais bei po miestą nusiaubusio maro, Kėdainių evangelikų reformatų bendruomenė sumažėjo ir susilpnėjo. XVIII a. pr. į Kėdainius pradeda skverbtis katalikų vienuoliai. 1703 m. čia buvo bandoma įkurdinti jėzuitus, nepavykus pakviestas karmelitų vienuolių ordinas. Pastarieji, įsigiję Stanislovo Staginskio mūrinį namą, vėliau ir šalia esančius miestiečių Jokūbo Grėjaus ir Roberto Livingstono sklypus bei Anos Kaneinovos namą su rūsiu, pradėjo vienuolyno statybą.
1709 m. šaltiniuose jau minima „medinė, ant mūrinio pamato, dengta skiedromis“ karmelitų bažnyčia - koplyčia, kuri „dalinai jau pastatyta ir dar tebestatoma“¹.
1713 m. Žemaičių vyskupas paskiria karmelitams parapiją. Vienuolių katalikų veikla sukėlė miesto senbuvių evangelikų reformatų pasipriešinimą. Konfliktas peraugo į tarpvalstybinį, todėl kurį laiką vienuolių karmelitų veikla Kėdainiuose buvo pristabdyta. Teigta, kad tik 1766 m. buvo užbaigtos „didelio 2-jų aukštų mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statybos“². Vienuolynas labai nukentėjo 1771 m. gaisro metu. Vėliau buvo atstatytas.
Nemažai duomenų apie bažnyčios ir vienuolyno pastatus, jų detalų išplanavimą randame 1805, 1817, 1828 ir 1831 metų vizitacijų inventoriniuose aktuose. „Pastatas yra „U“ raidės formos, mūrinis, dengtas malksnomis ir stovi netoli bažnyčios“. 1805 m. vizitacijoje minimos ir trys pastatą sudarančios dalys: pirmojoje yra maisto sandėlis ir senasis prioratas, vidurinėje - 6 celės vienuoliams. Trečioji dalis - 2-jų aukštų: apačioje - priorato patalpos (kambarys ir sandėlis), viršuje - provinciolo celė.
Šiuos duomenis praplečia 1817 m. vizitacijos aktas. Čia aprašytas „mūrinis, malksnomis dengtas vienuolių gyvenamasis namas - vienuolynas. Pirmojoje pastato dalyje - rytinėje - yra virtuvė ir senasis prioratas. Po virtuve - rūsys, į kurį iš koridoriaus yra durys. Antrojoje dalyje yra vienuolių celės: 4 vienvietės ir 1 dvivietė. Kiekvienoje celėje yra po 1 langą ir duris. Per visas celes yra 3 krosnys, apšildančios po du kambarius. Trečioji pastato dalis - 2-jų aukštų. Apatiniame - maisto sandėlis ir 2 saugyklos. Viršutiniame aukšte - provinciolo patalpos: celė, šoninis kambarys ir saugykla“³.
Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, jo turtas atimtas. Panaikinto vienuolyno patalpose įsikūrė rusų kariuomenė⁴. 1832 m. pastatas pritaikytas kareivinių poreikiams, atlikta pastato rekonstrukcija. Rekonstrukcijos metu pastatas pakeitė savo išvaizdą: pristatytas 2-as aukštas virš vidurinio ir šiaurinio fligelių. 1882 m. inventoriniame akte rašoma, jog celių bei kitų patalpų medinės lubos pakeistos cilindriniais ir kryžminiais skliautais. Iš buvusio pirminio pastato mažai kas beliko - tik atraminės sienos.
XX a. remontai ir rekonstrukcijos labiausiai pakeitė vienuolyno komplekso planą. Sovietmečiu (1963 m.) vienuolyno patalpose įkūrus Elektros aparatūros gamyklą, buvo pristatyta didelių pastatų naujiems cechams, o senieji pritaikyti gamybos reikmėms. Medinė karmelitų bažnyčia buvo paversta šios gamyklos produkcijos sandėliu⁵. Tik 1991 m. iškėlus gamyklą, buvęs vienuolyno centrinis korpusas perduotas Krašto muziejui.
Šis vienuolyno korpusas mažiausiai pakito - išliko planinė struktūra, koridorius, celės, langai ir durys, skliautai, apšildymo krosnių pakuros iš koridoriaus pusės.
1991 m. karmelitų bažnyčia buvo suremontuota ir perduota tikintiesiems. Restauruojant buvusio vienuolyno pastatą, pritaikant patalpas muziejaus reikmėms ir įrengiant ekspozicijų sales, buvo stengtasi išlaikyti autentiškumą - muziejaus pirmame aukšte išsaugotas ilgas, siauras koridorius su kryžminiais skliautais ir restauruotos 6 vienuolių celės. Didžiausioje - dvivietėje - dabar įrengta Vienuolio celės ekspozicija, kurioje rodomi vienuolių naudoti daiktai: XVIII a. mišiolas, išleistas Italijoje, vienuolio lova iš Dotnuvos vienuolyno, stalas su kėde bei įvairūs bažnytiniai reikmenys. Pro celės langą matyti XVIII a. pr. karmelitų bažnyčia. Kitose vienvietėse celėse taip pat įrengtos ekspozicijos. Kadangi jos nėra didelės, šias patalpas buvo sunku pritaikyti muziejinių vertybių eksponavimui, todėl čia daugiausiai rodomos nuotraukos bei dokumentai. Šios ekspozicinės salės - tarsi atskiromis erdvėmis suskirstyti ekspoziciniai plotai, kurių kiekvienas atskleidžia tam tikrą istorijos laikotarpį. Celėse yra įrengtos šios ekspozicijos: „Kovos už laisvę 1918-1919 m.“, „Kėdainiai tarpukariu 1918-1940 m.“, „Hitlerinė ir sovietinė okupacijos“, „Tautinės bendruomenės Kėdainiuose“, „Kėdainių krašto garbės piliečiai“. Nors nedaug eksponatų telpa šiose celėse, tačiau kiekvienas jų, gidų lūpomis, pasakoja savo istoriją.
Muziejaus antrame aukšte yra erdvios, aukštos ekspozicinės salės. Ekspozicija prasideda nuo dviejų archeologinių radinių salių, kurių vienoje atskleidžiamas pats ankstyviausias laikotarpis Lietuvoje, kitoje eksponuojami Kėdainių miesto archeologiniai radiniai. Šioje patalpoje rengiamos ir trumpalaikės kilnojamos archeologinių radinių parodos.
Sudėtingesnė situacija yra ekspozicijos „Kėdainiai XVI-XVIII a.“ salėje, šis laikotarpis - Kėdainių aukso amžius. Norėta parodyti kuo daugiau išlikusių to meto daiktų, dokumentų, tačiau šioje salėje tokių galimybių nėra. Kitoje salėje eksponuojamas grafo Zabielos atvežtas iš Anglijos ir Apytalaukio dvare stovėjęs XIX a. pab. ragų baldų komplektas.
Restauruojant patalpas buvo svarstoma, kaip eksponuoti žinomo lietuvių kryždirbio V. Svirskio darbus: 4-6 m aukščio kryžius, stogastulpius. 23 kryžiai eksponuojami didžiausioje ir erdviausioje patalpoje. Ši patalpa naudojama ir konferencijoms, susitikimams, koncertams ir parodoms.
Nors pats vienuolyno pastatas gana nemažas ir ekspozicinių salių daug, tačiau plati Kėdainių miesto istorija bei muziejuje sukauptų įvairių laikotarpių eksponatai netelpa į turimas patalpas. Didžiausia šio muziejaus problema - laikinų parodų rengimas. Joms rengti muziejus atskiros patalpos neturi. Vienintelė patalpa, esanti beveik po laiptais, - tai muziejaus vestibiulis. Sumanūs muziejininkai ir šią patalpą išradingai panaudoja, rengdami čia trumpalaikes parodas ne tik iš turimų eksponatų, bet ir kviesdami jose dalyvauti miesto tautodailininkus, mokyklų bei darželių auklėtinius, dailės mokyklos mokinius.
Reikėtų pasidžiaugti, kad Kėdainių krašto muziejus nuolat dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Šiuo metu Kėdainių krašto muziejus dalyvauja projekte „Kultūros paveldas interaktyviai“. Projektas dalyvauja ES kultūros programos „Culture 2000“ konkurse. Planuojama, kad projektas sukurs naują kilnojamos parodos modelį, pagrįstą naujausiomis informacijos ir komunikacijos technologijų gilimybėmis. Paroda vienu metu veiks 4 reikšmingose Europos kultūrinėse vietose: Londone, Genujoje, Plovdive ir Kėdainiuose. Projektas-žaidimas įtrauks komandas visuose keturiuose miestuose, kurios bendradarbiaus, atskleisdamos ir tyrinėdamos daiktus bei problemas, susietas su bendru Europos paveldu.
Muziejus, Turizmo informacijos centras bei savivaldybė numato - taikant informacines technologijas, suformuoti Kėdainių rajono turistinį patrauklumą bei padėti turistams geriau pažinti unikalią Kėdainių krašto istoriją ir paveldą - įrengti 7 informacinių kompiuterinių terminalų sistemą. Ši sistema veiks interneto tinkle, internetinė svetainė tuo pat metu bus ir reklamos, ir viešųjų ryšių priemonė. Po vieną terminalą bus įrengta atstatytame ir restauruotame minarete, „skerdėjo“ namelyje ir Arnetų name. Vienas terminalas bus įrengtas Turizmo informaciniame centre bei trys terminalai Kėdainių krašto muziejuje. Terminalų sistemos informacija padės geriau orientuotis turtingoje ir gana painioje krašto istorijoje, rasti reikiamus objektus, susidaryti savo maršrutą.

Nuorodos

¹ Reipaitė V. Kėdainių kraštotyros muziejus, buv. karmelitų vienuolyno ansamblis, Didžiojoje g. N. 17, 19, 21. Kaunas, 1990. PRPIA Kauno sk., B. 7, 5. P. 8, 24, 27.

² Oksas J. Kėdainių senamiesčio regeneracijos istoriniai tyrimai. Kaunas, 1990. PRPIA Kauno sk., B. 7, 5. P. 119.

³ Žirgulis R. Kėdainių karmelitų vienuolija XVIII–XIX a. I trečdalyje. Vilnius, 1993. Diplominis darbas, VU istorijos fakultetas, Naujųjų amžių istorijos katedra. P. 53.

⁴ Samalavičius S. Buvusi Juozapo bažnyčia Kėdainiuose. Istorinė apybraiža. 1977. PKI archyvas, F. 5- 1679.

⁵ Brazdžiūnas A. Buvęs karmelitų vienuolynas Kėdainiuose, Didžioji 19. Tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991. PRPIA, F. 5- 6049.