Romualdas
Martinkus, Giedrė Kazonienė
LDM, Klaipėdos laikrodžių muziejus
Laikrodžių muziejaus pastato
istorija
XVIII a. antrojoje pusėje Klaipėdos miestelėnai, dabartinės
Liepų gatvės pradžioje, pradėjo statyti užmiesčio vilas. Sklypų
posesijos tęsėsi iki Danės upės, kur buvo įrengiami prekybiniai ir
gamybiniai pastatai. Gamybinius pastatus nuo gyvenamųjų namų skyrė
dekoratyviniai sodai, kuriuose augo įvairių rūšių medžiai: liepos,
uosiai, kaštonai, klevai ir kt.
1768 m. sklypų savininkų sąrašuose pirmuoju sklypo savininku minimas
finansininkas Hofmanas (Hoffman), kuris XVIII a. pab. sklypą pardavė
vienam turtingiausių Klaipėdos patricijų Johanui Simpsonui (Johan
Simpson). Vis dėlto ilgą laiką sklypas nebuvo užstatytas.
1820 m. šiame sklype pagal nežinomo architekto projektą Johanas
Simpsonas pastatė nedidelę užmiesčio vilą. 1855 m. namas atiteko
naujam šeimininkui - medicinos daktarui Johanui Augustui Mutrėjui (Johan
August Mutray). Čia jis pragyveno visą gyvenimą iki 1872 m. Kas buvo
namo savininkas po gydytojo mirties (iki 1913 m.) duomenų neišliko.
Nuo 1913 m. pastatas priklausė bankininkui Johanui Hiršbergeriui (Johan
Hirchberger), kuris atliko namo rekonstrukciją. Buvo suformuota
dabartinė pastato struktūra. Namo gatvės fasadą papuošė keturios
kolonos ir klasicistinės skulptūros, simbolizuojančios prekybą ir
amatus.
Išlikusiose to laikotarpio nuotraukose, kurias Laikrodžių muziejui
perdavė 2004 m. Hiršbergerių vaikaitė, gyvenanti Vokietijoje, matomas
pastato eksterjeras ir pirmojo aukšto interjeras. Kaip atrodė pastatas
iš vidaus iki šiol miesto archyvas duomenų neturėjo.
Pastato antrame aukšte Johanas Hiršbergeris buvo įkūręs banką.
Bankininkas su šeima čia gyveno iki 1924 m. 1924-1929 m. adresų
knygose namo savininku užregistruotas Jozefas Krauzė (Jozef Kraus).
1931 m. namą ir sklypą nupirko Lietuvos vyriausybė ir įsteigė „Žemės
banką“. Šiuo adresu minimi du gyventojai: banko direktorius Šernas ir
vicedirektorius Kybrancas. 1939 m. vokiečių aneksijos metu, „Žemės
bankas“ buvo uždarytas. 1939-1942 m. pastatas priklausė miesto
bendruomenei, o jo gyventoju užregistruotas Dioringas (Doring). 1945
m., po II pasaulinio karo, pastate įsikūrė Klaipėdos pionierių ir
moksleivių namai. 1979 m. šis pastatas buvo perduotas Lietuvos dailės
muziejui, kuriame 1984 m. buvo atidarytas Laikrodžių muziejus,
Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
Klaipėdos laikrodžių
muziejaus susiformavimas
Laikrodžių muziejaus sukūrimo idėja kilo neatsitiktinai.
1978 m. pradžioje Vytautas Jakelaitis, tuometinis Lietuvos
konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius, pakvietė Dionizą
Varkalį kartu organizuoti senovinių laikrodžių parodą. Abu
organizatoriai jau turėjo surinktas senovinių laikrodžių kolekcijas ir
pažinojo kitus kolekcininkus. Dionizas Varkalis pakvietė dalyvauti
parodoje Stasį Gadeikį ir Liudą Mažūną, o Vytautas Jakelaitis -
Lietuvos dailės ir Klaipėdos kraštotyros muziejus. 1978 m. liepos 14
d. Klaipėdos paveikslų galerijos patalpose duris atvėrė pirmoji
senovinių laikrodžių paroda.
Parodoje buvo eksponuoti 120 senovinių mechaninių laikrodžių. Ji
atskleidė mechaninių laikrodžių gamybos raidą nuo XVI a. iki XX a.
pradžios. Paveikslų galerijos atsiliepimų knygoje išliko įrašas, kurį
vertėtų pacituoti: „1978 m. liepos 14 d. 15 val. atidaryta Klaipėdos
galerijos laikrodžių paroda. Ji turi pavirsti, o tiksliau - išaugti
iki atskiro muziejaus. Dėl tokio reikšmingo, labai svarbaus ir gražaus
muziejaus verta padirbėti. Ant ko ir pažadam padėt visas spėkas“. Po
šiais žodžiais pasirašė devyni asmenys. Paroda susilaukė didelio
klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo. 1978 m. Lietuvos dailės
muziejaus vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva buvo
įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius. Nuo tų metų
iki šios dienos vedėju dirba dizaineris Romualdas Martinkus. Minėta
paroda buvo papildyta Dailės muziejaus laikrodžiais ir išplėsta.
Didžiają dalį ekspozicijos sudarė XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus
pradžios laikrodžiai.
Įsteigus Laikrodžių skyrių buvo pradėtas intensyvus mokslinis
tiriamasis darbas, literatūros apie laikrodžių istoriją paieška. Tai
buvo sudėtingas uždavinys, nes Lietuvoje specializuotos literatūros
apie laikrodžius buvo tik kelios knygos užsienio kalbomis. Daug darbo
ir pastangų renkant ir sisteminant informaciją skyrė pirmoji
Laikrodžių skyriaus mokslinė bendradarbė Roza Šikšnienė. Iš atskirų
leidinių kruopelė po kruopelės buvo renkami laikrodžių istorijos
raidos faktai. Jie buvo lyginami, tikrinami. Buvo sudaryta
chronologinė laikrodžių istorijos kartoteka, padėjusi ižvelgti galimus
tolesnius Laikrodžių muziejaus raidos kelius. Reikėjo arba eksponuoti
laikrodžius pagal laiko matavimo principą (tolydiniu principu veikia
vandens, smėlio ir ugnies laikrodžiai, periodiniu - saulės,
mechaniniai ir kiti), arba pasirinkti kitą būdą - atskleisti
laikrodžių genezę (kada ir kaip susiformavo atskiros laikrodžių
konstrukcijų rūšys ir formos). Pastarasis kelias ir buvo pasirinktas,
kadangi suteikė platesnes ir raiškesnes ekspozicijos sukūrimo
galimybes. Apdoroti informaciją apie laikrodžių konstrukcijų rūšis
užbaigė fizikos - matematikos mosklų kandidatė Ona Kubiliūnienė. Ji
parengė mokslinį darbą „Laiko matavimo prietaisų raida“. Laikrodžių
formų kitimą įvairių epochų raidoje išanalizavo dailėtyrininkas Petras
Šmitas.
Laikrodžių muziejaus
eksterjero ir interjero restauracija
Nuo pastato perdavimo 1979 m. iki 1984 m. vyko intensyvus
pastato istoriniai, archeologiniai, architektūriniai tyrinėjimai.
Lietuvos dailės muziejaus užsakymu juos atliko istorikas Jonas Tatoris.
Tiriant interjerą ir apdailą remtasi išlikusiais architektūriniais bei
tapybiniais fragmentais ir iš jų darytos išvados apie pastato
tapybinio dekoro stilistinius bruožus. Polichrominės paieškos atliktos
radus laiptinėje nutrupėjusį dažų sluoksnį, po kuriuo pasirodė
ornamentinės - dekoracinės tapybos likutis. Paieškos vykdytos visose
patalpose, kur dar buvo išlikęs pirminis tinkas, nes apie 80 proc.
viso sienų ir lubų ploto buvo pertinkuota naujai. Atlikta daugiau kaip
150 sienų zondavimo darbų. Paieškų metu išaiškėjo, jog tik
vestibiulyje ir laiptinėje buvo gerai išlikę tapybinio dekoro
fragmentai. Jie buvo padengti iš viršaus net penkiais dažų
sluoksniais. Laiptų aikštelės sienoje atkurtas dekoratyvinis piešinys
- taurė su trykštančiu fontanėliu bei nusvirusiom gėlių šakom. XIX a.
pab. - XX a. pr. laikotarpiu taip buvo dekoruojamos interjerų sienos.
Kol daugelį metų niokiotas pastatas pagaliau tapo jaukiu ir įdomiu
Laikrodžių muziejumi, teko pasidarbuoti įvairių sričių specialistams.
Pastato architektūrinio projekto vyriausiasis architektas buvo
Vaidotas Guogis. Ruošiantis restauracijai buvo parengta išsami
techninė dokumentacija: 120 lapų interjero darbo brėžinių, dešimtys
lapų natūralaus dydžio laiptinės ornamentų dažymo šablonų ir t. t.
Nutarta atkurti anfiladinį patalpų išdėstymą, drožybos, dažymo,
auksavimo, sienų dekoro, vitražų elementus. Šį darbą atliko grupės
vadovė Nijolė Žeimienė, architektės Maja Ptašek, Dalia Saveikienė,
konstruktorė Danutė Ramonienė ir kiti projekto vyriausiojo architekto
Vaidoto Guogio pagalbininkai. Daug jėgų skyrė santechnikė Dana
Sulžickienė ir elektrikas Romas Žukas.
Pastato viduje virš durų buvo išlikę keletas karnizų, pagal kuriuos
buvo atkurtos ir kitos interjero architektūrinės detalės. Tą darbą
atliko aukščiausios kategorijos stalius Stasys Berenis. Laiptinės
panelių detalių, karoliukų paauksavimas buvo atkurtas taikant senąsias
technologijas. Tai atliko vilniečiai - Respublikinio kultūros paminklų
restauravimo tresto meno kūrinių meistrai.
Pirmojo aukšto antroje salėje išliko XIX amžiaus židinys. Tarybiniais
metais, remontuojant pastatą, židinys buvo užmūrytas, nes neatitiko
salės funkcinės paskirties. Jis buvo restauruotas ir tapo gražiu
interjero elementu. Pirmojo aukšto trečioje salėje rastas autentiškas
parketas, kuris buvo restauruotas. Kitose salėse išklotas iš Ukrainos
atvežtas parketas. Parketo raštai buvo taikomi pagal ekspozicijos
teminį planą.
Muziejaus pastato, architektūros paminklo, restauravimo darbus atliko
Restauravimo dirbtuvės darbininkai. Jie atliko fasado apdailos,
interjero tinkavimo, visų lipdinių atkūrimo ir dažymo darbus. Metalo
darbų meistras Edmundas Paseckas kartu su liaudies meistru Dionyzu
Varkaliu atkūrė meniškas rankenas, groteles, durų vyrius. Stalių
darbus atliko Juozas Pilipavičius ir Vaclovas Litvinas bei dailidė
Kazys Stankus. Kartu darbavosi dažytoja Irena Kazanavičienė,
lipdytojai Vytautas Narmontas, Vytautas Vičiulis, Živilė Zykutė,
Algimantas Grabauskas, darbų vykdytoja Janina Brukauskienė, vyresnysis
darbų vykdytojas Zenonas Mišeikis, kuris nuo restauravimo pradžios
rūpinosi medžiagomis bei mechanizmais.
Kiekvienai antrojo aukšto ekspozicinei salei buvo suteiktas spalvinis
fonas, būdingas tam tikros epochos stiliui. Šį foną sudaro sienų,
užuolaidų ir medžiagos spalva ekspozicinėse vitrinose. Renesanso
salėje vyrauja žalia spalva, baroko - mėlyna, rokoko - raudona,
geltona spalva būdinga klasicizmo salei, moderno stiliaus
ekspozicinėje salėje dominuoja ruda spalva.
1984 m. Laikrodžių skyrius persikėlė į restauruotus rūmus. Šiuo metu
muziejuje yra devynios ekspozicinės, parodų salės, kabinetas muziejaus
eksponatų fondams, muziejininkų darbo kabinetai, rūsyje - edukacinių
užsiėmimų ir techninės patalpos.
Laikrodžių muziejaus
ekspozicija
Klaipėdos laikrodžių muziejuje devyniose ekspozicinėse
salėse eksponuojami eksponatai, atskleidžiantys laiko matavimo
prietaisų raidą, pradedant primityviaisiais mėnulio kalendoriais ir
baigiant šiuolaikinių laikrodžių istorija.
Pirmoje salėje pateikiama laikrodžių konstrukcijų raidos istorija,
parodyta dviejose vitrinose ir trumpa kalendorių istorija, pasakojanti
apie laikus, kai para dar nebuvo daloma į valandas. Čia demonstruojami
ir primityvūs mėnulio, mėnulio - saulės ir saulės kalendoriai, taip
pat sukurti primityviųjų kalendorių - medinio Sibiro kaištelinio ir
odinio Pietų Amerikos mazgelinio - modeliai. Saulės kalendorių
aprašymą papildo įdomūs lietuvių liaudies meistrų sukurti lentelinio
ir rodyklinio kalendorių originalai.
Saulės laikrodžiai išdėstyti penkiose vitrinose. Jose - šešėlio ilgio,
šešėlio krypties, vertikalūs ir horizontalūs, sferiniai bei
ekvatoriniai saulės laikrodžiai. Šiai temai atskleisti buvo sukurti
keli III tūkstantmečio pr. Kr. egiptietiškų marmurinių šešėlio ilgio
saulės laikrodžių bei žvaigždžių laikrodžių (noktiurnalų) modeliai.
Saulės laikrodžių ekspoziciją praturtina ir originalūs, universalūs
XVIII a. II p. kelioniniai laikrodžiai. Ekspoziciją papildo pirmosios
salės centre įrengta kinetinė vitrina. Joje ant besisukančios
plokštumos išdėstyti saulės laikrodžiai yra apšviesti lempute. Šių
laikrodžių veikimo principas pagrįstas nuo gnamonų krintančio šešėlio
judėjimu.
Likusiose pirmosios salės vitrinose eksponuojami vandens laikrodžiai.
Čia parodyti ištekantys, pritekantys, persipilantys vandens
laikrodžiai, vandens laikrodžiai su netiesiogine laiko indikacija bei
automatiniai vandens laikrodžiai. Vandens laikrodžių Lietuvoje nebuvo,
pasaulyje jų išlikę labai nedaug. Norint parodyti šių laikrodžių
konstrukciją, buvo sukurti keraminiai graikiškų klepsidrų modeliai,
Azijos šalyse naudotų ištekančio bei europietiškų persipilančio
vandens laikrodžių modeliai.
Antroje salėje eksponuojami ugnies ir smėlio laikrodžiai. Ugnies
laikrodžiai: dagtys, žvakės ir aliejinės lempos. Lietuvoje šių
laikrodžių nėra išlikusių, todėl taip pat buvo sukurti jų modeliai:
medinis kinų tiesios bei žalvarinis spiralinės dagties laikrodžiai,
įvairaus tipo žvakės (paprastos ir su garsine indikacija) bei trijų
tipų aliejinės lempos. Šią ekspozicijos dalį įdomiai papildo originali
kinų XIX a. smilkalinė ir dvi kiniškos vazos su metų laikų piešiniais.
Panašios vazos galėjo būti panaudotos kaip kvapų laikrodžiai.
Smėlio laikrodžiai - nuo seniausių iki dabartinių - eksponuojami
dviejose vitrinose. Jų gamybai buvo naudojamas stiklas. Tai trapi
medžiaga, todėl šių laikrodžių išliko labai mažai. Buvo sukurti
pirmųjų smėlio laikrodžių ir smėlio laikrodžių, sudarytų iš keturių
stiklų, modeliai. Pagal teminį ekspozicijos planą salės centre
numatyta įrengti didelį smėlio laikrodį. Jis būtų apverčiamas
atidarant muziejų ir smėlis byrėtų visą muziejaus darbo dieną iki
uždarymo.
Laikrodžių muziejaus didžiąją rinkinių dalį sudaro mechaniniai
laikrodžiai. Jų raida atskleista išsamiausiai. Pirmųjų XIV a.
mechaninių laikrodžių, kuriuose buvo naudoti svirtiniai nuleistukai,
Lietuvoje nebuvo, teko sukurti šios konstrukcijos modelį.
Eksponuojamos ir atskiros mechaninių laikrodžių dalys: varikliai -
svarsčiai ir spyruoklės, reguliatoriai - švytuoklės ir balansai. XVI-XX
a. mechaniniai laikrodžiai, tekstai bei schemos ekspozicijos
plakatuose išsamiai atskleidžia atskirų išradimų bei mokslinių darbų
raidą. Švytuoklinių laikrodžių vitrinose eksponuojami veikiantys
įvairių konstrukcijų eksperimentiniai švytuoklių modeliai. Salės
centre lankytojai gali išvysti restauruotą veikiantį Klaipėdos
senosios gaisrinės bokšto laikrodį, pagamintą 1856 m. Berlyne. Šalia
jo yra du, pagaminti Lietuvoje, pastatomi švytuokliniai XVIII-XIX a.
laikrodžiai.
Ketvirtoje salėje rodomi mechaniniai, elektromechaniniai,
elektromagnetiniai, elektroniniai, kvarciniai ir kvantiniai
laikrodžiai, vieningos laiko sistemos. Šios salės centre numatyta
įrengti elektroninį laikrodį, kuris rodytų visų pasaulio laiko juostų
laiką.
Įrengta ekspozicija leidžia pamatyti ir suprasti, kokiais prietaisais
matuojamas laikas ir koks ilgas bei sudėtingas šių prietaisų raidos
kelias. Šio kelio ištakos siekia seniausius žmonijos istorijos laikus,
lydi mus šiandien ir veda į ateitį.
Ekspozicija, išdėstyta penkiose antrojo aukšto salėse, parodo kaip
kito laikrodžių korpusai, pradedant renesanso ir baigiant moderno
epochomis. Visų stilių laikrodžių korpusų apdaila atskleidžia bendrus
taikomosios - dekoratyvinės dailės raidos bruožus. Epochos stilių žymi
ne tik laikrodžių dizainas, bet ir specialiai salėms parinkti
taikomosios bei vaizduojamosios dailės kūriniai. Kiekviena antrojo
aukšto salė turi ir savitą spalvinį foną. Kiekvienoje salėje epochos
stilių paryškina pristatomo laikotarpio baldų komplektas.
Pirmoje salėje rodomi originalūs XVI-XVII a. laikrodžiai. Laikrodžiai
buvo gaminami panašūs į pastatus arba bokšto formos. Atskirai
eksponuojami šešiakampės dėžutės formos staliniai laikrodžiai. Vieną
jų XVII a. pagamino Vilniaus laikrodininkas Theodor Tarasowig.
Kitoje salėje eksponuojami baroko stiliaus laikrodžiai. Dauguma jų
konsoliniai, statomi ant grindų, sieniniai, židininiai laikrodžiai.
Muziejaus ekspozicijoje yra žymių anglų meistrų Eardley Norton,
William Rust konsoliniai laikrodžiai, Francis Wells statomas ant
grindų laikrodis. Įdomus XVIII a. šveicarų meistro Theodor Perret
laikrodis, pagamintas pagal prancūzo meistro Charle Boulle techniką.
Šiuo metu salėje atidaryta paroda „Barokas - stebuklinga Šarlio Bulio
technika“. Iš Lietuvos dailės muziejaus fondų atvežti XVIII a.
laikrodžiai bei baldai, kurie pagaminti naudojant šią apdailos
techniką.
Trečioje salėje rodomi rokoko stiliaus laikrodžiai. Šiam stiliui
būdinga asimetriškos, tačiau išlaikančios pusiausvyrą, ritmą formos,
lengvos linijos rokailis, įmantrūs ornamentai. Kaip tik toks yra XVIII
a. prancūziškas židinio laikrodis su žvakidėmis. Vokiškas fajansinis
židinio laikrodis stebina savo lengvumu ir grakštumu. Šioje salėje
eksponuojama ir nedidelė kišeninių laikrodžių kolekcija.
Klasicizmas vėl atgaivino antikinio meno tradicijas. Paplito saikingai
dekoruotos, simetriškos kompozicijos. Daugiausiai buvo gaminami dviejų
tipų laikrodžių korpusai: ant stačiakampio postamento sukomponuotos
įvairios figūrinės kompozicijos ir triumfo arkos. Šioje salėje
eksponuojami židininiai, staliniai prancūzų ir vokiečių meistrų
laikrodžiai. Kišeninių laikrodžių kolekcijoje yra žymaus prancūzų
laikrodininko Abraham Louis Breguet pagaminti laikrodžiai.
Ekspozicija užbaigiama eklektikos ir moderno stiliaus laikrodžiais.
Eklektikos stiliaus stalinių ir židinių laikrodžių, pagamintų vokiečių
firmos „Lenzkirch“ ir Berlyno laikrodininko Conrad Felsing, korpusuose
susipynusios kelių istorinių epochų formos. Moderno stiliaus salėje
vyrauja vokiečių „Gustv Becker“ ir „Junghans“ firmose serijiniu būdu
pagaminti sieniniai ir staliniai laikrodžiai. Muziejus gali pasigirti
ir didele kišeninių laikrodžių kolekcija.
Laikrodžiai eksponuojami ir muziejaus holuose. Pirmojo aukšto hole yra
laiko žymeklis. Tokie mechanizmai buvo naudojami XIX a. pab. - XX a.
pr. fabrikuose. Šį laikrodį numatoma pritaikyti suvenyriniams
muziejaus bilietams pažymėti. Atėjęs į muziejų lankytojas pats galės
pajudinti laikrodžio svirtį ir įspausti įrašą apie apsilankymą
muziejuje. Šalia bus demonstruojamas šiuolaikinis japoniškas
elektroninis panašias funkcijas atliekantis laikrodis. Įdomus ir
budinčio sargo darbo registravimo laikrodis. Budintysis specialiu
raktu privalėdavo pažymėti laiką tam tikrais intervalais. Užrakintoje
spintoje esantis mechanizmas popieriaus juostoje įspausdavo laiko
parodymus. Taip nustatoma ar darbuotojas buvo savo darbo vietoje.
Antrojo aukšto hole eksponuojama XIX a. pab. - XX a. pr. sieninių
švytuoklinių laikrodžių kolekcija.
Muziejaus parodų salėje (100 kv. m) nuolat rengiamos parodos: „TSRS
laikrodžių gamyklos“, „Laikrodžių gamyba ir prekyba Lietuvoje XIX-XX
a.“, „XIX a. pab. - XX a. pr. Klaipėdos krašto laikrodžiai ir baldai“,
paroda akliesiems „Laiko matavimo prietaisų raida“. Šiuo metu iki 2005
m. gruodžio mėn. atidaryta paroda „Laikrodžių muziejus 1979-1984-2004
m.“. Pastaroji paroda skirta Laikrodžių skyriaus 25-osioms ir
muziejaus 20-osioms įkūrimo metinėms.
Muziejaus rūsio patalpose nuo 2001 m. veikia Laikrodžių muziejaus
Edukacinis centras. Jame vyksta užsiėmimai, skirti įvairaus mokyklinio
amžiaus vaikams: „Gėlių laikrodis“, „Laiko samprata ir skaičiavimas
senovėje“, „Išmokime skaičiuoti laiką“, „Lygiadieniai ir saulėgrįžos“
ir kt. Nuo 2003 m. vedami užsiėmimai klausos ir regos negalią
turintiems vaikams.
Saulės laikrodžių parkas
Šalia muziejaus pastato išlikusioje posesijos istorinėje
dalyje buvo suprojektuota ir rengiama Saulės laikrodžių ekspozicija.
1989 m. parko sienoje Florencijos mozaikos technika atlikta
kompozicija „Saulės kelias per žvaigždyną“. Ši kompozicija
simbolizuoja Visatą. Kiekvienoje sienos nišoje yra Zodiako ženklai ir
žvaigždynai. Tai bandymas sujungti mokslą su menu. Mozaikoje matome ne
tik meninę Svarstyklių, Mergelės, Jaučio ir kt. ženklų išraišką, bet
ir grafinį žvaigždynų išsidėstymo vaizdą. Šios išklotinės pagalba
galima stebėti Saulės ir Žemės kelią ekliptika, pagal jos parodymus
galima tiksliai atsekti pavasario ir rudens lygiadienius, žiemos ir
vasaros saulėgrįžas. Šį projektą įgyvendino dailininkė Lolita
Sadauskaitė ir dizaineris Romualdas Martinkus. Ant šalia esančių trijų
granito plokščių bus padarytos schemos ir paaiškinimai, kad mažiau
apie dangų nusimanančiam žmogui nereikėtų ilgai sukti galvos.
1990 m. pačiame muziejaus parko centre pastatytas didelis nerūdijančio
plieno įrenginys primena Saulės ir Žemės judėjimo erdvėje modelį.
Ašies, kuri yra lygiagreti žemės ašiai, šešėlis krenta ant padalomis
sužymėtos skalės, atitinkančios Žemės pusiaują. Nelengva buvo
pastatyti šį ekvatorinį saulės laikrodį jau vien dėl to, kad aplink
muziejų yra daug metalo konstrukcijų ir kompasas neparodo teisingų
Šiaurės ir Pietų krypčių. Dar šis laikrodis yra įdomus tuo, kad rodo
ne sutartinį, o tikrą vietos, kurioje jis stovi, laiką. Laikrodžio
sumanytojas Laikrodžių muziejaus vedėjas dizaineris Romualdas
Martinkus.
Kitoje parko sienoje matome dar vieną kompoziciją - „Laikas ir
Klaipėda“. Jos idėja, kaip ir kitų čia esančių laikrodžių, buvo
brandinama jau nuo muziejaus atidarymo. Įgyvendintas jis buvo tik 1997
m. dailininkų Juozo Vosyliaus ir Angelinos Banytės. Ši kompozicija -
tai vertikalus saulės laikrodis. Iš pradžių buvo numatyta kurti šią
mozaiką iš akmens, tačiau keičiantis ekonominei ir politinei
situacijai, trūkstant lėšų, buvo apsispręsta pritaikyti pigesnę
sgrafito techniką. Tai dar nuo antikos laikų žinoma sienų tapybos
technika, gana patvari ir atspari laiko ir atmosferos poveikiui.
Kūrinys užima net 62 kv. m sienos. Pagal kūrinio spalvinį projektą
visas plotas buvo tinkuojamas trimis sluoksniais: apačioje
tamsiausias, rudas, ant jo - pilkas ir galiausiai - baltas. Kol tinkas
šlapias, ant jo buvo dedama kalkė ir rėžtas piešinio kontūras. Liko
griovelis. Tada su skalpeliu buvo išpjaustytas spalvinis vaizdas:
pjauta iki rudo sluoksnio arba išskusta iki pilko. Darbas vyko du
mėnesius. Laikrodžio viršuje buvo pritvirtinta nerūdijančio metalo
saulės laikrodžio rodyklė, kuri, mesdama šešėlį ant laiko juostoje
sužymėtų skaičių - valandų, rodo laiką. Na, o piešinyje - mūsų laiko
fone - pavaizduota saulės karūna, šviesos simbolis, kuris susipina su
švyturio elementais, jūros ir kranto akcentais. Centre - laiko
įvaizdis - slibinas, ryjantis savo uodegą. Sukuriamas užburto laiko
rato simbolis. Laiko, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos…
Įkomponuoti du angelai: vienas - šviesos, kitas - tamsos. Gyvenimas ir
mirtis, gėris ir blogis, šviesa ir tamsa susipina, kaunasi… Dar galime
įžvelgti vėžlį - ilgaamžiškumo simbolį - bei žmogų-lokį - žemaičių
herbo elementą, einantį į jūrą su burėmis. Yra ir senojo pašto
simbolis - vaikutis su trimitu. Apačioje - senosios Klaipėdos
autentiški vaizdai ir čia pat nugrimzdęs į vandenį, o gal į laiką,
miesto senamiestis su senosios gaisrinės bokštu.
Parko terasos grindinyje įmontuota kompozicija „Išmatuok laiką savo
šešėliu“. Šis projektas buvo įgyvendintas 1999 m. Jo kūrėjai Lolita
Sadauskaitė ir Romualdas Martinkus. Tai žaidybinis sumanymas vaikams.
2002 m. įrengtas „Gėlių kalendorius“. Žemės plotas padalintas į 12
dalių, kiekvienoje jų kas mėnesį atskiros gėlių rūšys praskleidžia
žiedus.
2004 m. parko saulės laikrodžių kolekciją papildė restauruotas
skulptoriaus Petro Mazūro horizontalus saulės laikrodis.
Šis parkas sudaro vientisą kompleksą su varpų karilijonu, įrengtu
šalia esančiame pašto bokšte. Parke šeštadieniais ir sekmadieniais
vyksta varpų muzikos koncertai ir kiti muziejaus bei Klaipėdos miesto
kultūriniai renginiai.
Literatūra:
1. Tatorius J. Istorinė apybraiža. Klaipėda, 1986.
2. Tamulevičienė E. Mokslo istorijos daiktiniai paminklai. Vilnius,
1978.
3. Alte Uhren. Leipzig, 1971.
4. Kubiliūnienė O. Laiko matavimo prietaisų raida. Klaipėda, 1981-1984
(Klaipėdos laikrodžių muziejus).
5. Пипуныров В. Н.
История часов. Москва,
1982.