VILNIAUS ŽYDŲ SPAUSTUVIŲ KNYGOS MUZIEJAUS RINKINIUOSE
Roza Bieliauskienė
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų
muziejus
 |
|
1 pav. Menorat Hamaor. Vilnius, M. Romo ir Z. Nachimovičiaus – Tipografo spaustuvė, 1844
|
 |
2 pav. Rusų – hebrajų – vokiečių kalbų žodynas. Sud. O. K. Šteinbergas. Vilnius, J. Pirožnikovo
spaustuvė, 1902 |
 |
3. A. Rejzen. Epizodn fun majn lebn. Vilnius, B. Kleckino leidykla, 1929. |
Jau nuo tų laikų, kai žydai buvo ištremti iš Pažadėtosios žemės, jie siekė sukurti išeivijoje savo autonomiją bei tos
autonomijos sostinę. Miestą, kuris savo dvasingumu traukė išeivijos žydus, pavadindavo Jeruzale. Tuo pavadinimu žydai reikšdavo savo
nostalgiją tikrajai Jeruzalei ir troškimą grįžti į Jeruzalę ateityje. Žydai mena savo istorijoje keletą Jeruzalių, paskutinioji iš jų buvo
Vilnius – Lietuvos Jeruzalė, kuri išlaikė kultūros ir dvasingumo centro autoritetą per 200 metų. Ir tuo aplenkė daugelį Europoje egzistavusių
gausesnių ir turtingesnių kitų šalių ir miestų žydų bendruomenių. Vilnius pelnė Lietuvos Jeruzalės vardą, nes jame gyveno ir kūrė pasižymėję
žmonės - nuo liaudies buities apyvokos ir religinių reikmenų meistrų bei nežinomų pasakorių, sukūrusių savotišką liaudies folklorą, iki įžymių
rabinų, kultūros, švietimo ir politikos veikėjų.
Svarbų vaidmenį tame procese suvaidino ir žydų knygų leidyba Vilniuje. Iki XVIII a. pabaigos Vilniuje, jau pagarsėjusiame kaip
Lietuvos Jeruzalė, nebuvo žydų spaustuvių, nors kituose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vietovėse žydų knygos jau buvo spausdinamos. Žydų
knygų leidyba visada buvo pelninga, nes jos buvo paklausios. LDK spaustuvės neretai užsiminėjo ir žydų knygų leidyba, o valstybinėse bei
privačiose spaustuvėse dirbo žydų leidėjai bei spaustuvininkai. Būtent Gardine, susitiko dviejų žydų spaustuvininkų dinastijų – Romų ir
Nachimovičių-Tipografų pradininkai: Baruhas ben Josifas Romas (1750–1803) ir Nachimas (Menachemas Nachumas).
Žydų knygų leidyba Vilniuje prasidėjo 1799 m., kai į Vilnių iš Gardino persikėlė dvi spaustuvės:
buvusi karališkoji spaustuvė, kuri Vilniuje buvo perduota vyskupui Kosakovskiui (ji tapo vyskupinė) ir jai vadovavo kunigas J.
Mirskis, o nuo 1805 m. kunigas J. Laudanskas, bei J. Jasinskio spaustuvė. Šios spaustuvės veikė neilgai: pirmoji uždaryta 1826 m., o antroji
1804 m. buvo parduota aukcione ir 1805 m. jos įranga atiteko J. Zavadskiui – spaustuvės savininkui ir Vilniaus universiteto spaustuvės
nuomininkui. Ši spaustuvė bendradarbiavo su žydų spaustuvininkais ir joje buvo įkurtas Menachemo Mano (Maneso) Romo žydų knygų
skyrius. J. Zavadskis užsisakė naujus žydų šriftus pas žinomą šriftų meistrą Zimelį Nachimovičių-Tipografą. XIX a. pirmame dešimtmetyje J.
Zavadskio spaustuvėje pradėjo dirbti žydų spaustuvininkas Berko Zelikovičius, vėliau pakeitęs pavardę į Noimano.
1810 m. M. M. Romas gauna leidimą ir atidaro Vilniuje naują žydų knygų leidyklą. 1824 m. M. M. Romo leidykla sujungiama su žymaus šriftų
liejimo meistro ir leidybininko Z. Nachimovičiaus-Tipografo spaustuve, kuri, įkurta 1803 m. Gardine, nuo 1815 m. leidžia žydų knygas su grifu
„Vilna-Grodno“. Spaustuvė pavadinama „Manes I Zimelj“. Ji naudoja lengvus gražius šriftus, taip pat ornamentus ir tuo žymiai pagerina
leidžiamų knygų kokybę.
Iki 1836 m. žydų spaustuvių teisinė padėtis nesiskyrė nuo kitų spaustuvių, leidžiančių įvairiomis
Rusijos imperijos tautų kalbomis, padėties. Tačiau 1836 m. Cenzūros komitetas kreipėsi į švietimo ministrą, kad žydų spaustuvių knygos
leidžiamos hebrajų kalba ir jų turinio neįmanoma sukontroliuoti. Tais pačiais metais buvo išleistas įstatymas apie žydų spaustuvių Rusijoje
uždraudimą, išskyrus po vieną spaustuvę Kijeve ir Vilniuje. Iki draudimo Vilniuje, išskyrus aukščiau minėtą spaustuvę „Manes I
Zimelj“, žydų knygos buvo leidžiamos A. Dvoržeco (Dvoreco), B. Ratenbargo, B. Noimano, C. Bliumovičiaus
leidyklose bei spaustuvėse. Po ilgos konkurencinės kovos 1837 m. tik M. M. Romui ir Z. Nachimovičiui-Tipografui buvo leista atidaryti žydų
spaustuvę, kuri, neturėdama konkurentų, labai greitai išaugo ir išplėtė savo veiklą. Žydų spaustuvių veikla buvo griežtai reglamentuota. Jose
galėjo būti spausdinamos knygos tik hebrajų, o vėliau ir jidiš kalbomis, spaustuvių savininkai turėjo mokėti didelę pinigų sumą žydų mokyklų
reikalams. 1841 m. M. M. Romas miršta ir spaustuvę perima jo sūnus Josifas Reubenas. Iš šio periodo knygų Žydų muziejaus rinkiniuose saugoma
rabino Icchako A. Hasefardi „Apšviečiančio kelią šviestuvo knyga“, išleista 1844 m. Nuo 1847 m. Romų spaustuvė netenka bendrasavininkių
Nachimovičių-Tipografų ir viena iš šio periodo knygų yra Mozės penkiaknygė, išleista 1851 m. XIX a. viduryje kartu su religinio turinio
knygomis pradedama leisti žydų pasaulietinė literatūra hebrajų kalba, o taip pat žydų literatūros veikalai rusų kalba bei vertimai iš hebrajų
kalbos į rusų kalbą. Be to, 1860 m. pradeda eiti žydų periodinis žurnalas rusų kalba „Hakarmelj“, kuris leidžiamas R. M. Romo spaustuvėje. Šio
žurnalo redaktoriumi buvo žinomas rašytojas Samiuelis Finas. Vėliau šis žurnalas leistas A. Syrkino leidykloje, ėjo 20 metų.
1858 m. miršta Josifas Reubenas Romas ir spaustuvė pereina jo sūnui Dovidui su žmona Dvora ir
broliams Chaimui Jakovui bei Menachemui Manesui Gabrieliui. 1860 m. Dovidas Romas miršta ir spaustuvė atitenka jo našlei Dvorai ir broliams.
Sukuriama firma „Našlė ir broliai Rom“, kuriai priklausė 2 spaustuvės ir raidžių liejykla. Firma dirbo jau kitom sąlygom, kai 1862 m.
buvo panaikinti draudimai, riboję žydų knygų leidybą. Nuo 1863 m. firmai pradėjo vadovauti III gildijos pirklys Josifas Garkovskis (Garkavi),
Dvoros Rom tėvas. 1910 m. Romai neteko savo nuosavybės. Ji atiteko Valstybės tarėjui baronui Davidui Ginzburgui ir jo šeimai. Pavadinimas liko
tas pats, veikla nenutrūko. Baronui D. Ginzburgui vadovaujant, firma tapo akcine bendrove. Būtent su firma „Našlė ir broliai Rom“ susijęs
didžiausias Romų spaustuvių klestėjimo periodas. Ji leido aukščiausio lygio, kokybės ir neregėtų tais laikais tiražų žydų religinio turinio
knygas. Pavyzdžiui, 1880-1886 m. čia buvo išleistas Babilono Talmudas, kuris neprarado savo reikšmės iki mūsų dienų. Firma “Našlė ir broliai
Rom“ veikė iki 1940 m. Štai keli šios firmos knygų pavyzdžiai: „Chumeš“ (Mozės penkiaknygė) 1874 m. ir 1912 m. leidimo; knyga religiniam
skaitymui „Šviestuvas“ 1890 m.; legendinė Talmudo dalis „Jen Jakov“ 1894 m., maldaknygė 1937 m.
Kaip jau minėta, 1862 m. žydų spaustuvių draudimas buvo atšauktas ir išleistas įstatymas, pagal kurį
žydų spaustuves buvo leista atidaryti bendra tvarka. Panaikinti muitai įvežamoms knygoms, o mokestis žydų mokykloms išlaikyti priklausė nuo
spausdinimo staklių bei mašinų dydžio. Vilniuje atsirado naujų spaustuvių. Dalis jų gyvavo neilgai. 1905 m. žydų spaustuvių savininkai nustojo
mokėti specialų mokestį žydų mokykloms išlaikyti, o 1909 m. šis mokestis oficialiai panaikintas. Tuo pasibaigė žydų spaustuvių išskirtinė
padėtis lyginant su kitomis poligrafijos įmonėmis. Iki 1940 m. Vilniuje nuolat veikė 4-6 žydų spaustuvės.
Po 1940 m. visos privačios spaustuvės Vilniuje buvo nacionalizuotos ir perduotos Poligrafijos
pramonės trestui, kuris pradėjo jų stambinimą ir reorganizavimą. Tas pats likimas ištiko ir Vilniaus žydų spaustuves. Visa žydų spauda Tarybų
Sąjungoje buvo leidžiama reformuota jidiš kalba, hebrajų kalba čia buvo paskelbta buržuazine ir buvo uždrausta. Po II pasaulinio karo Vilniuje
žydų spaustuvių jau nebebuvo.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus buvo atkurtas 1989 m. Jam perduoti eksponatai, kurie
1944-1949 m. priklausė Vilniaus žydų muziejui, vieninteliam žydų muziejui Sovietų Sąjungoje. Tie eksponatai sudaro muziejaus rinkinių pagrindą
bei aukso fondą. Tačiau knygų iš žydų muziejaus nebeliko. Galbūt žydų muziejuje jų nebuvo daug, tačiau ir buvusios greičiausiai tapo pirmomis
nacių aukomis. Tik labai mažais kiekiais knygos pradėjo plaukti į muziejų iš privačių asmenų bei kolekcininkų. Be anksčiau paminėtų garsių
žydų spaustuvių knygų muziejuje saugoma ir kitų Vilniaus žydų spaustuvių produkcija.
Viena iš seniausių Vilniaus spaustuvių knygų mūsų rinkiniuose yra I dalis Hebrajų–rusų-vokiečių žodyno iš knygų serijos „Meir Nesi“, knygų,
kurios apšviečia kelią beeinančiam. Knyga buvo išleista 1835 m. B. Ratenbergo spaustuvėje. Benjaminas ben Dovid-Arje Ratenberg pradėjo
spaustuvininko veiklą Šklove. 1834 m. Vilniuje jis atidarė raidžių leidyklą ir spaustuvę ir leido bendro naudojimo knygas, pvz.: maldaknyges,
žodynus. 1836 m. perdavė spaustuvę savo žentui Eliezeriui Lipmanui Macui. Po žydų spaustuvių uždraudimo panaikinimo 1862 m. ši spaustuvė
atnaujino savo veiklą, o 1874 m. ją paveldėjo Eliezeriaus sūnus Juda-Leib Mac. Saugoma šiuo periodu išleista šventinė maldaknygė šventei Roš
Hašona, 1899 m. 1902 m. spaustuvę paveldėjo Judos Leibos našlė Freidl Mac. 1918 m. po jos mirties sūnus Cvi-Hirš Macas pardavė spaustuvę
Varšuvos verslininkams.
1899 m. kitoje Vilniaus spaustuvėje – Šriftzecerio ir Rozenkranco - buvo išleista Chasidų maldaknygė
Šalmo Toda. 1862 m. Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarijos tarnautojas Samuilas Finas su Vilniaus miestiečiu Abraomu Hirša
Rozenkrancu įkūrė bendrą spausdinimo įmonę. Vėliau jų kompanjonu tapo atvykęs iš Klecho Mendelis Šriftzeceris. Po S. Fino mirties, jo
paveldėtojams atsisakius teisių į spaustuvę, spaustuvė pavadinta Rozenkranco ir Šriftzecerio vardu ir veikė iki 1940 m. Iš tarpukario leidinių
kaip pavyzdį galime pateikti leidyklos „Tushija“ paruoštą Žydų sakmių rinkinį.
Abraomas-Cvi Kacenelenbogenas užsiminėjo knygų prekyba bei leidyba Prūusijoje, miestelyje Eidkunen (Eitkūnai). Jam labiau rūpėjo knygų
prekyba, todėl leidybai jis pakviesdavo žymių leidėjų bei spaustuvininkų. 1873 m. A.-C. Kacenelenbogenas persikėlė į Vilnių, ir pradėjo leisti
religines knygas su grifu „Vilna – Eidkunen“. Čia pateikiama 1875 m. maldaknygė šventei Sukkot su rusų vertimu. Mauša
Zimelovičius-Tipografas, jo tėvui Z. Nachimovičiui-Tipografui mirus, 1862 m. gavo leidimą atidaryti žydų spaustuvę Vilniuje. Tačiau po jo
mirties 1865 m. spaustuvė buvo uždaryta. Pateikiame 1864 m. Pesaho sakmių knygą hebrajų kalba, išleistą šioje spaustuvėje.
Pirklio sūnus Borisas Kleckinas 1906 m. gavo leidimą spaustuvei atidaryti. Jis leido ir spausdino
pasaulietinę bei periodinę literatūra jidiš ir rusų kalbomis. Jo leidyklos bei spaustuvės reikšmė švietimo bei kultūros raidai Vilniuje bei
Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenėms nepaprastai didelė. Jis leido ne tik jidiš literatūros klasikų veikalus, bet ir pasaulinės literatūros
veikalų vertimus į jidiš kalbą, vaikų literatūrą. Knygos buvo gausiai iliustruotos, jas iliustravo tokie žinomi Vilniaus dailininkai kaip Mošė
Leibovskij, Bencion Michtom ir kiti. Taip pat jis leido pigias brošiūras, laikraščius, žurnalus. 1914 m. B. Kleckinas buvo vienintelis
Lietuvos atstovas tarptautinėje spaudos darbų bei grafikos parodoje Leipcige. Spaustuvės darbui labai pakenkė I pasaulinis karas, spaustuvė
veikė iki 1933 m. Iš B. Kleckino leidinių galima pateikti E. Širerio „Žydų tautos istorija“ (versta į jidiš kalbą Z. Kalmanovičiaus), poeto ir
rašytojo A. Reizeno rinktinių raštų
rinkinį, išleistą 1929 m.
Šimelis Joselis Lichtmacheris 1901 m. išsirūpino leidimą spaustuvei Vilniuje įsteigti, kur spausdino ne tik jidiš, bet ir rusų, lietuvių,
lenkų kalbomis. Spausdino kontorų blankus bei knygas, gaudavo užsakymų brošiūroms. Spaustuvė egzistavo iki 1941 m. Pateikiame brošiūros
“Taupomosios kasos ataskaita už 1938 m.“ pavyzdį.
1901 m. vilnietis Cemachas Arkuskis gavo leidimą laikyti spaustuvėlę ir kaučiukinių antspaudų dirbtuvę. Jam 1905 m. mirus, spaustuvėlė atiteko
jo sūnui Mejeriui, kuris išsirūpino leidimą spaustuvei, kurią pavadino „Ekspress“ vardu.Spaustuvėje galima buvo spausdinti lotynų, kirilica
ir žydų šriftais. Savininkui susirgus, spaustuvė buvo parduota Lepelio miestiečiui Morduchui Kapilmanui. Spaustuvė egzistavo iki 1940 m.
Pateikiame 2 šios spaustuvės brošiūras: vadovėlių jidiš kalba katalogą ir Amerikos žydų (jidiš) rašytojo Arje Leibo apsakymą „Štotiše glikn“
(Miesto laimė), 1931 m.
Isakas Pirožnikovas turėjo Vilniuje spaustuvę, kurią atidarė 1899 m., ir cinkografiją. Spaustuvėje
galėjo spausdinti tik žydų kalba, vėliau gavo leidimą spausdinti ir vertimus šalia žydiškų tekstų. 1911 m. už draudžiamos literatūros
spausdinimą spaustuvė buvo uždaryta, o pats I. Pirožnikovas patrauktas teismo atsakomybei. Pateikiame „Pilną rusų-hebrajų–vokiečių kalbų
žodynas“, sudarytą S. Šteinbergo, 1902 m.; Jom Kipuro maldaknygę, 1904 m.
1909 m. spaustuvę įkūrė miestiečiai Dovidas Kreinesas ir Šimelis Kovalskis. Jie spausdino
daugiausiai smulkius leidinius. Spaustuvė veikė iki 1940 m. Vienas iš leidinių: JIVO instituto ekonomikos-statistikos sekcijos leidinys
„Ekonomikos raštai“, red. Jokūbas Leščinskis,
1932 m.
1900 m. Gelvonų miestelio miestietis Faivušas Garberis gavo leidimą spaustuvei atidaryti.
Spausdino knygas bei periodinius leidinius tik žydų (hebrajų) kalba. Spaustuvė egzistavo iki 1941 m. Muziejaus rinkiniuose yra rabino B.
Mileikovskio raštai, išleisti F. Garberio spaustuvėje 1933 m.
Žydų spaustuvės padarė neabejotiną įtaką knygos Lietuvoje įsigalėjimui, prieinamumui ne tik
elitiniams, bet ir visiems demokratiniams sluoksniams, poligrafinių įmonių kultūros augimui, pažangiausių poligrafijos technologijų
įdiegimui. Žydai spaustuvininkai spausdino ne tik žydų, bet ir lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, o taip pat dažnai tie patys spaustuvininkai
dirbo ir žydų, ir kitose spaustuvėse. II pasaulinis karas galutinai sugriovė Lietuvos Jeruzalę. Tačiau norėtųsi, kad tie kultūros trupiniai,
išlikę daugiausiai muziejuose, bibliotekose, archyvuose, būtų žinomi plačiai Lietuvos visuomenei.
LITERATŪRA
1. Ran
L. Vilna, Jerusalem of Lithuania. Oxford, 1987
2. Merkys
V. Lietuvos žydų spaustuvės 1795-1915m. / Pranešimas konferencijoje „Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki katastrofos“. Vilnius, 1991
3. Agranovskij G. Stanovlenije jevreiskogo knigopechatanija v Litve. Vilnius, 1994
4. Merkys
V. Lietuvos poligrafinės įmonės 1795-1915m. // Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvės. Vilnius, 1972. T. 7. P. 142-203
5. Feldman M. M. Iš Vilniaus žydų spaustuvių istorijos / Pranešimas tarptautinėje knygotyros
konferencijoje, skirtoje pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai. Vilniaus universitetas, 1997
6. Aizenštat
J. Čto takoje Tora? Jeruzalė, 1989
7. Mažoji
lietuviškoji tarybinė enciklopedija.Vilnius, 1971. T. III
;)
;)
;)