LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

MUZIEJUS TRAKŲ DOMINIKONŲ VIENUOLYNO PASTATUOSE: ISTORIJA, IDĖJOS, PERSPEKTYVOS

Brigita Balčytienė
Trakų istorijos muziejus

Tradiciškai daugeliui Trakų istorijos muziejus asocijuojasi tik su pagrindine miesto dominante Salos pilimi, kurioje pirma muziejinė ekspozicija buvo įrengta 1962 m. Be abejo, Salos pilis pagrindinis turistų traukos centras, todėl gausiausiai lankoma ir šalia jos esanti šiaurinė miesto dalis. Tačiau nepelnytai apleidžiamas istorinis miesto centras su Vytauto funduota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Jono Evangelisto bažnyčia, Pusiasalio pilies griuvėsiais ir jų teritorijoje esančiu dominikonų vienuolynu su koplyčia.
Viduramžiais Trakų Salos ir Pusiasalio pilys sudarė vieningą gynybos kompleksą, bet apie tai žino nedaugelis. Trakų istorijos muziejaus iniciatyva stengiamasi į šį objektą pritraukti daugiau lankytojų, atstatyti istorinę visumą. Pirmasis žingsnis buvo Pusiasalio pilyje 1998 m. organizuota, dabar jau tapusi tradicine, Viduramžių šventė. Kitas bažnytinio meno ekspozicijos įrengimas 2004 m. restauruotoje dominikonų vienuolyno koplyčioje.
Dominikonų įsikūrimo Trakuose ilga ir kelianti nemažai diskusijų istorija verta atskiro dėmesio. Trakų vaivados Marcijono Oginskio iniciatyva pusiasalio pilyje dominikonams įsikurti leido 1678 m. Gardino seimas. 1688 m. M. Oginskis, jau būdamas LDK kancleriu, fundavo dominikonų bažnyčią ir 12 vienuolių vienuolyną. Testamentu jiems skyrė benediktinių bažnytėlę Trakuose, Didžiuosius ir Mažuosius Rykantus, Lorensavo palivarką bei Veličkovo dvarelį. Jo žmona Marcibelė Hlebavičiūtė Oginskienė skyrė 30 000 auksinų.¹ Dėl lėšų trūkumo ir vaivadijos bajorų pasipriešinimo, nepaisant nemažų fundacijų, ilgą laiką vienuoliai Pusiasalio pilyje negalėjo įsikurti.
Trinavė 46 m ilgio ir 28 m pločio mūrinė bažnyčia su dviem bokštais priekiniame, į miestą nukreiptame fasade, buvo pradėta statyti tik po 1768 m. Seimo nutarimo, kai dominikonai Trakų vaivadai Aleksandrui Pociejui pasižadėjo pastatyti pastogę seimeliams, kalėjimą bei įrengti archyvą žemės ir pilies teismų aktams laikyti. Kad būtų mažesni žemės darbai statant rūsius, pastatas pradėtas statyti ant pilies fosos. Pagrindinis įėjimas į bažnyčią buvo numatytas miesto teritorijoje, o presbiterija pilies kieme. Apie šio laikotarpio bažnyčios ir vienuolyno komplekso projektą duomenų nėra. Tikriausiai, tokio projekto ir nebūta.
Dominikonų statybinė veikla užfiksuota vienuolyno išlaidų knygose bei 1817, 1818, 1819, 1820 ir 1830 m. vizitacijų aktuose.²
Pasiruošimo statyboms darbai pradėti 1776 m. Gegužės 11 d. Išlaidų knygoje įrašyta, kad architektui priimti pirktam buteliui arako ir 2 citrinom išleisti 5 auksinai ir 24 grašiai. Be to prioras, vykdamas atsivežti architekto į Vilnių, išleido 3 auksinus ir 20 grašių. Tai buvo architektas Augustinas Kosakovskis. 1779 04 18 įrašas liudija, kad už bažnyčios „abrisą“ jam sumokėta 90 auksinų. Mūrinė bažnyčia pradėta statyti tais pačiais metais gegužės 10 d. Kunigui S. Vasilevskiui sumokėta 18 auksinų už pamokslą, sakytą padedant kertinį bažnyčios akmenį. 1781 m. bažnyčios planas keičiamas. Architektui A. Kosakovskiui už kito bažnyčios plano sudarymą ir kelionę į Trakus sumokėti 144 auksinai. S. Loza nurodo, kad minėtais metais prie statybos dirbo ir dominikonas architektas A. Javorovskis, nors vienuolyno išlaidų knygos jo nemini.³
Darbai vyko lėtai, o 1784 m. visai sustojo. Gal dėl medžiagų trūkumo, o gal dėl bylinėjimosi su miestu dėl sklypų. Vadovaujant Vilniaus akademijos architektūros profesoriui Martynui Knakfusui, statybos darbai buvo atnaujinti po penkerių metų.
1820 m. vizitacijos akte nurodoma, kad darbai sustojo „išmūrijus bažnyčią iki pirmųjų langų.“ Darbus sutrikdė 1794 m. įvykiai bei 1812 m. karas. Tada nukentėjo visi pradėti statyti pastatai. Po prancūzų, dominikonų vienuolyną užėmė caro kariuomenė ir paliko tik 1817 m.
Darbai vėl buvo atnaujinti 1822-1823 m. vienuolyno priorui Liudvikui Glovickiui sumanius nebaigtą bažnyčią rekonstruoti į vienuolyną su koplyčia. L. Glovickis, Vilniaus universiteto auklėtinis, pats vykdė projektavimo darbus. 1830 m. vizitacijos akte nurodoma, kad įrengtas dviejų korpusų gontais dengtas vienuolynas. Dešiniajame korpuse įrengtos 8 celės, po juo 3 rūsiai, kairiajame korpuse 3 celės, refektorius, virtuvė ir bažnytėlė su zakristija. Po šiuo korpusu minimi du rūsiaisandėliai. Bažnytėlė (koplyčia) buvo pašventinta 1822 08 04, suteiktas šv. Mykolo Arkangelo titulas. Ji buvusi 22 uolekčių ilgio, 13 pločio. Šiaurės rytų fasade įrengtas jos pagrindinis įėjimas, pristatytas prieangis su bokšteliu. Jame kabojo varpelis, viršuje kilo geležinis kryžius. Koplyčia kaip ir visas pastatas dengta gontais, bokštelis skarda. Į koplyčią vedė ketverios durys. Kai kurių durų lentos buvo tankiai apkaltos geležinėmis vinimis. Abiejose koplyčios pusėse buvo po tris keturių uolekčių aukščio langus. Langų rėmai dažyti, stiklas bespalvis. Virš pagrindinio įėjimo įrengta medinė vargonų pakyla, į kurią patenkama laiptais iš koplyčios. Grindys ir lubos lentų, lubos tinkuotos, su trimis tapytomis rozetėmis. Be didžiojo, paauksuoto medinio altoriaus, buvo dar du šoniniai, iliuziškai nutapyti ant sienų altoriai.⁴
1848 m. kronika nurodo, kad koplyčia atnaujinta ir papuošta puikiais paveikslais. 1857 m. V. Syrokomlė mini, kad ant sienų kabo Marijos dangun ėmimo ir kiti paveikslai. Viename iš jų pavaizduoti broliškai apsikabinę šv. Pranciškus ir šv. Dominykas. Pirmasis paveikslas buvęs geresnės tapybos, kiti vidutiniški, o pastarasis bjauri teplionė. Tuo pačiu V. Syrokomlė atkreipė dėmesį, kad pagrindiniame altoriuje buvo gero skulptūrinio darbo kryžius, šoniniuose šv. Vincento Ferariečio ir šv. Marijos Rožančinės paveikslai, dengti sidabro aptaisais.⁵
Be bažnyčios mūrų rekonstrukcijos, Pusiasalio pilies teritorijoje dominikonai (jų tuo metu buvo 15)⁶ vykdė statybas, kurių šiame pranešime neanalizuosime. Galima paminėti, kad buvo pastatyta medinė koplytėlė, medinis vienuolynas, ūkiniai pastatai oficina, ledainė, vežiminė su arklide ir tvartas. Savo reikmėms vie nuoliai prisitaikė pilies šiaurės rytų bokštą. Teritorijoje turėjo tris daržus, vienas iš jų buvo kieme. Čia įveistas gėlynas, augo vaismedžiai. Iki 1830 m. konventas valdė visą Pusiasalio pilies teritoriją.⁷ Prie vienuolyno veikė mokykla, kurioje dėstė teologijos mokslų profesorius prioras L. Glovickis ir dar septyni tėvai dominikonai.⁸
Tuo metu vienuolynas nuo miesto atitvertas mūrine tvora. Dabartinėje Kęstučio gatvėje buvo įrengti vartai, kuriuos 1910 m. Trakų įgaliotinių susirinkimas buvo nusprendęs nugriauti. 1913 m. Vilniaus gubernatorius dėl jų likimo kreipėsi į Imperatoriškąją archeologijos komisiją, prašydamas išvadų dėl istorinės vartų vertės. Nurodė, kad ankstesnysis gubernatorius neleido vykdyti įgaliotinių nutarimo. Komisijos išvada patvirtino, kad vartai priklauso buvusiam dominikonų vienuolynui, turi architektūrinę meninę vertę ir pageidautina, kad būtų remontuojami.
Tokį gubernatoriaus rūpestingumą tikriausiai paskatino 1907 m. įvykiai, kai Lietuvos praeities tyrinėtojas Vandalinas Šukevičius kreipėsi į Imperatoriškąją archeologijos komisiją dėl pradėtų ardyti pilies ir buvusio dominikonų vienuolyno sienų. Jis nurodė, kad, neaišku, kieno parėdymu sienos ardomos Trakų cerkvės statybai ir vietinė valdžia tam netrukdanti. Po ilgo ir painaus susirašinėjimo ardymo darbai buvo sustabdyti.⁹
Vienuolynas, Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu, uždarytas 1864 06 16. Valdžia motyvavo, kad vienuolyne tesą 3 vienuoliai, o netoliese yra parapinė bažnyčia.¹⁰ Trys vienuolyno varpai generalgubernatoriaus nurodymu buvo perduoti Merkinės pravoslavų cerkvei.¹¹ Pagrindinius vienuolyno pastatus perėmė Trakų policijos valdyba. Juose buvo numatoma įkurdinti policijos valdybą su butų komisija, miesto rotušę, našlaičių teismo, dvarininkų globos įstaigas. Tuo metu buvo sudaromi lakoniški aprašai, iš kurių aiškėja, kad vienuolyno namo stogo gontai apaugę samanomis. Pirmame aukšte: 7 kambariai, 8 durys, vienas koridorius, 3 koklinės krosnys. Antrame aukšte irgi 7 kambariai, 7 durys, du koridoriai, 3 krosnys. Pastate buvo 29 langai. Virš nebaigtų bažnyčios bokšto mūrų buvo įrengta medinė varpinė. Varpinė jau supuvusi, laiptai joje taip pat beveik suirę. Kairysis pastato korpusas dviejų aukštų, priglaustas prie koplyčios. Pirmame aukšte buvo virtuvė ir angliška krosnis, 1 kambarys, 1 koridorius ir 4 durys. Visame pastate buvo 20 langų, kai kurie jau su išmuštais stiklais. Po namu rūsys ir virtuvė su rusiška krosnimi.¹²
Uždarius vienuolyną, buvo uždaryta ir koplyčia. Konfiskuoti vienuolynui priklausę paveikslai buvo sukrauti netoliese esančiame viename iš medinių vienuolynui priklausiusių pastatų.¹³ Minimi ir kiti vienuolynui priklausę statiniai, kurių šiandien nebėra. Dalis jų nugriauta po II pasaulinio karo net neištyrus ir nenufotografavus.¹⁴
Pagrindinių vienuolyno pastatų remonto klausimas užtruko. Kai kurie darbai buvo atlikti 1866 m. Tai buvo eilinis remontas, pastatų planinė struktūra nepakito. Dešiniojo korpuso pirmame aukšte buvo įkurdinta policijos valdyba, antrame dvarininkų globos įstaiga. Kairiojo korpuso rūsyje įrengiama vyrų, pirmame aukšte moterų areštinės, antrame valdininkų butai.¹⁵ Koplyčioje tuo laiku buvo Apskrities teismo archyvas.
1866 m. konstatuota, kad patalpas reikia vėl remontuoti. Apie tai rašoma 1870 m. O jau 1872 03 01 architektas A. Polozovas nurodo, kad pastate atlikti darbai: pataisytas stogas, pastatas nutinkuotas, nudažytas. Po šio remonto šiek tiek pasikeitė pastato vidinis išplanavimas. Tuo metu pastebėta, kad dėl nevienodo pamatų sėdimo (statyta iš dalies ant pilies fosos), pradėjo skilinėti blogai prižiūrimų pastatų sienos. 1890 m. Vilniaus gubernijos vyresnysis architektas M. Prozorovas sudarė pastatų brėžinius ir sąmatą. Abiejų korpusų sutvirtinimo ir remonto bendra sąmatinė vertė siekė 3686,43 rb.¹⁶ Remonto darbai buvo vis atidėliojami, didėjo darbų išlaidos. Biurokratiniai susirašinėjimai ir svarstymai, ką su šiais pastatais daryti, vyko toliau, tuo metu jie negailestingai nyko.
XIX a. pab. policijos valdyba jau buvo išsikėlusi. 1899 m. Trakų ispravnikas rašo, kad vienuolyno sienos griūva, suskilusios, pro stogą teka vanduo. Vienuolyno pastatai neremontuoti iki I pasaulinio karo. Po karo buvo numatyta apgriautą pastatą išardyti. 1923 09 10 Trakuose lankęsis Meno valdybos atstovas nurodė, kad pastatai karo metu sudegė ir toliau ardomi vietinių gyventojų.¹⁷ 1925 06 10 prof. J. Kloso vadovaujama specialistų komisija (inž. V. Pietraševskis, inž. P. Bergrynas, inž. J. Mironovičius)¹⁸ nutarė, kad vienuolyną dar galima išgelbėti, nusprendė sudaryti projektą ir sąmatą. Buvo aprašyta pastatų būklė: koplyčioje iš perdangų likusios tik supuvusios sijos, grindys išluptos, nukritęs sienų tinkas, langai be stiklų, rėmai supuvę. Iš aprašo matyti, kad iš kairiojo korpuso tebuvo likusi tik koplyčia.
1925 08 08 buvo patvirtinti projektas ir sąmata, siekusi 78.046,56 zlotų. Projekte buvo numatyta vienuolyno pastatų rekonstrukcija. Tuo metu vienuolyno pastatai buvo atiduoti Pasienio apsaugos korpusui. Trūkstant lėšų, buvo remontuotas tik dešinysis korpusas ir koplyčia, kurioje įsirengta kino salė.¹⁹
Po II pasaulinio karo vienuolyno pastatus užėmė Trakų rajono vidaus reikalų skyrius, o koplyčioje kurį laiką buvo Raikopsąjungos prekių sandėliai.²⁰ XX a. 6 deš., susirūpinus Trakų paveldo objektais, pradedami tirti bei fragmentiškai restauruoti ir buvę dominikonų vienuolyno pastatai. Kaip ir prie pilių tyrimo, konservavimo, restauravimo, taip ir prie šio objekto ypač daug nuveikė architektas inžinierius St. Mikulionis.
1986 m. vienuolyno pastatai Trakų raj. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 75 perduoti Kultūros ministerijai. Po 1989 m. žiemą baigtos rekonstrukcijos dešinysis vienuolyno korpusas pritaikytas Trakų istorijos muziejaus administracijai. 19982003 m. vyko kairiojo korpuso tvarkymo darbai. Be jau įrengtų restauravimo dirbtuvių, fotolaboratorijos, saugyklų, bibliotekos ir darbo kabinetų, 2005 m. koplyčioje atidaryta sakralinio meno ekspozicija.
Ji buvo numatyta, jau restauruojant koplyčią. Todėl suprojektuota ir įrengta moderni šildymo bei vėdinimo sistema, meniškai derinti autentiško mūro bei tinkuoto sienų masyvo plotai, restauruoti XIX a. 3-ojo deš. tapybiniai sienų altoriai bei frizas. Koplyčios langus papuošė vitražai: šv. Dominyko, šv. Jono Nepomuko, kunigaikščių Mindaugo ir Vytauto atvaizdai; dar trijuose stilizuoti, vitražiniai ornamentai. Ekspozicijai išnaudota ne tik koplyčios erdvė, bet ir po ja esanti rūsio patalpa. Moderniose vitrinose eksponuojami liturginiai indai (monstrancijos, taurės, komuninės) ir liturginiai rūbai. Eksponuojama daugiau kaip šimtas XVI-XX a. muziejinių vertybių.
Kaip jau minėta, tai tik vienas iš etapų, siekiant pritraukti lankytojų ir specialistų dėmesį Pusiasalio pilies bei dominikonų vienuolyno ansambliui. Remiantis Lietuvos kultūros ministro 2001 m. patvirtintomis Trakų salos ir Pusiasalio pilių rezervato tikslinės tvarkymo ir naudojimo programos nuostatomis, Trakų istorijos muziejaus užsakymu parengti dominikonų bažnyčios bokštų liekanų pritaikymo muziejaus poreikiams projektiniai pasiūlymai (projekto vadovė architektė G. Filipavičienė, architektė L. Biveinytė).
Pradėti statyti dominikonų bažnyčios bokštai po 1822-1823 m. rekonstrukcijos nebuvo naudojami. Jie buvo uždengti keturšlaičiais stogais, tik virš dešiniojo įrengta varpinė. Šis vaizdas matomas XIX a. dailininkų darbuose. XX a. pr. nuotraukos fiksuoja apgriuvusius bokštų mūrus be stogų ir jau be varpinės.
Pagal St. Mikulionio 1978 m. projektą, bokštų liekanos buvo uždengtos apsauginiais stogais, atkurtas varpinės bokštelis. Patalpoje virš dešiniojo bokšto architektas įsirengė kūrybinę dirbtuvę. Čia buvo paruošta dauguma Trakų pilių atstatymo brėžinių. Nuo XX a. 9 deš. bažnyčios bokštai apleisti, stogai prakiurę, mūrai kasmet vis labiau irsta. Šiandien tai labiausiai apleistas Pusiasalio pilies statinys.
Irstančių bokštų mūrų konservavimu susirūpinta 1998 m. Trūkstant lėšų, apsiribota tik būtiniausiais darbais įrengta perdanga virš bažnyčios rūsio centrinės dalies. 2002 m. TIM iniciatyva sudaryta Ekspertų komisija nustatė, kad Trakų pusiasalio pilies ir dominikonų bažnyčios bokštų mūrų liekanos yra avarinės būklės. Kadangi stogai virš mūrų kiauri, tai nuo pastoviai mirkstančių sienų drėksta gretimi, jau restauruoti ir naudojami vienuolyno pastatai.
Minėtame projekte siūloma pakeisti stogus, juos pakelti tiek, kad po jais susidarytų patalpos ir vienuolyno korpusų šlaitiniai stogai susijungtų su naujaisiais. Erdvę tarp bokštų siūloma perdengti plokščia perdanga, įrengti joje apšvietimą.²¹
Ateityje planuojama, kad į Pusiasalio pilį lankytojai pateks per dominikonų vienuolyno kompleksą, iš miesto puses. Tarp bažnyčios bokštų susidariusioje erdvėje, kurioje pirmiausiai atsidurs lankytojai, numatoma įrengti erdvų vestibiulį. Čia galima pradėti įvadinę Trakų pilių komplekso ekspoziciją, pristatyti Pusiasalio pilies maketą, įrengti bilietų kasas su kontrole. Tiltu lankytojai galės pereiti į Pusiasalio pilies kiemą, aplankyti koplyčios ekspoziciją arba pradėti ekskursiją pilyje. Abiejuose bažnyčios bokštuose numatytos laiptinės. Dešiniojo korpuso rūsyje planuojama įrengti tualetus lankytojams, pagalbines bei tarnybines muziejaus patalpas. Pastogėje numatomas architekto inžinieriaus St. Mikulionio memorialinis muziejus. Varpinės bokštelis gali būti pritaikytas apylinkių apžvalgai.
Statant dominikonų bažnyčią, rūsiai buvo iškasti iki galinės bažnyčios sienos. Iškasus papildomą rūsio patalpą, per ją jungtųsi abiejų vienuolyno korpusų rūsiai. Naujai įrengta patalpa galėtų būti pritaikyta konferencijų salei.
Pilies teritoriją numatoma naudoti viduramžių kultūros centro veiklai senovės amatų demonstravimui, riterių kovoms, koncertams. Pilies bokštuose planuojama įrengti ekspozicijas, edukacinę klasę, gyvųjų amatų dirbtuvę su parduotuve, riterių ir lankininkų centrą, kavinę. Aukų kalne siūloma įrengti vizualinės informacijos akcentą. Ateityje bus pastatyti tiltai, vedantys, kaip ir viduramžiais, į Salos pilį.²² Parengus pažintinį turizmo kelią, abi Trakų pilys būtų sujungtos į vieną kompleksą, į vieningą Salos ir Pusiasalio pilies ekspoziciją. Atstačius jungtis tarp objektų, LDK kultūrinis palikimas būtų pristatomas giliau, turiningiau ir patraukliau.

Nuorodos:

¹ Baliulis A. Trakų senamiesčio regeneracijos projektas. Istoriniai archyviniai tyrimai. Vilnius, 1972. PKI inv. 5 619. P. 140-141.

² Mikulionis S. Kai kurie duomenys apie dominikonų pastatų Trakų pusiasalio pilyje architektūrą. // Lietuvos TSRS architektūros klausimai. Vilnius, 1986. T. VIII. P. 17.

³ Mikulionis S. Trakų dominikonų vienuolynas ir bažnyčia. Rankraštis iš S. Mikulionio archyvo. P. 47.

⁴ Mikulionis S. Kai kurie duomenys ... P. 98-99.

⁵ Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991. P. 180.

⁶ Buvęs Trakų dominikonų vienuolynas. Lietuvos vienuolynai. Vadovas. Vilnius, 1998. P. 245.

⁷ Mikulionis S. Trakų dominikonų ... P. 16-18.

⁸ Buvęs Trakų dominikonų vienuolynas ... P. 245.

⁹ Mikulionis S. Du momentai iš Trakų Pusiasalio pilies tyrinėjimo ir apsaugos istorijos. // Kraštotyra. Vilnius, 1982. Nr. 15. P. 83-86.

¹⁰ Baliulis A. Trakų buvusio dominikonų vienuolyno pastatai Pusiasalio pilyje. Istoriniai tyrimai. Vilnius, 1986. PKI. P. 11

¹¹ Ten pat. P. 14.

¹² Ten pat. P. 1-12.

¹³ Mikulionis S. Trakų dominikonų... P. 16.

¹⁴ Ten pat. P. 15.

¹⁵ Baliulis A. Trakų buvusio dominikonų... P. 15-16.

¹⁶ Mikulionis S. Trakų dominikonų... P. 19-20.

¹⁷ Ten pat. P. 21.

¹⁸ Baliulis A. Trakų buvusio dominikonų... P. 23.

¹⁹ Mikulionis S. Trakų dominikonų... P. 21-22.

²⁰ Baliulis A. Trakų buvusio dominikonų... P. 24.

²¹ Filipavičienė G. Dominikonų bažnyčia ir vienuolynas. Korpuso 03 (buv. bažnyčios bokštų) pritaikymas Trakų istorijos muziejui. Vilnius, 2003. UAB „Senojo miesto architektai“.

²² Filipavičienė G. Trakų pusiasalio pilies pritaikymas turizmo reikmėms. Vilnius, 2005. UAB „Lietuvos paminklai“