„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2005 m.
Nr. 1–2 /
Rytai–Vakarai
RINKINIAI
- Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai
-
- Zita PIKELYTĖ
- Panevėžio kraštotyros muziejus
-
|
Fotografijos
istorikė M. Matulytė. Nuotr. iš Panevėžio kraštotyros
muziejaus archyvo |
- 2005 m. sausio 12 d. Panevėžio kraštotyros muziejaus filiale –
Pasipriešinimo sovietinėi okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje įvyko
Panevėžio kraštotyros muziejaus suorganizuotas seminaras
„Fotografija muziejuose: aktualijos, problemos, tyrinėjimai“. Jame
dalyvavo 46 fotografijos rinkinių saugotojai, fotografijos istorijos
tyrinėtojai ir kiti fotografijos problemoms neabejingi žmonės: 37
muziejininkai iš 15 muziejų. Seminaro dalyviai dalijosi mintimis
apie fotografijos rinkinių kaupimo ir saugojimo problemas,
fotografijos istorijos tyrinėjimus, informacijos sklaidą,
šiuolaikinės fotografijos vietą muziejuose. Daug dėmesio skirta
skaitmeninei fotografijai.
- Renginio organizatorę Zitą Pikelytę sukviesti kolegas
padiskutuoti apie fotografijos aktualijas paskatino informacijos
apie fotografiją stygius, nes jau kuris laikas Šiaulių fotografijos
muziejuje nebevyksta konferencijos, kuriose muziejininkai galėdavo
susipažinti su naujausiais fotografijos istorijos tyrinėjimais bei
skelbti savo surinktą medžiagą, sužinoti naujienas, pasidalinti
patirtimi, kelti problemas, diskutuoti fotografijų komplektavimo,
saugojimo ir kitais klausimais.
- Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pristatė kartu su
dailėtyrininke Agne Narušyte parengtą Lietuvos dailės muziejaus
projektą, įgyvendinamą 2004-2007 metais, kuriuo vykdoma išsamaus
fotografijos pristatymo visuomenei programa. Tai monografinės
studijos „Lietuvos fotografijos istorija: faktai ir interpretacijos“
bei Nacionalinės dailės galerijos fotografijos ekspozicijos
parengimas. Programoje numatyta atlikti tyrimus ir rekonstruoti
Lietuvos fotografijos raidą. Rašoma nauja fotografijos istorijos
studija aprėps laikotarpį nuo fotografijos išradimo iki šių dienų,
jos pagrindu ir bus parengta mokslinė ekspozicijos bazė.
|
Seminaro
„Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo
|
- M. Matulytė pabrėžė, kad Lietuvos mene fotografija užima ženklią
vietą, tačiau iki šiol menkai atskleistas jos paveldas, nėra nė
vieno išsamaus istorinio darbo. Pavienės įvairių menotyrininkų ir
istorikų mokslinės publikacijos, fotografiją populiarinantys
leidiniai šios spragos neužpildo, nes netyrinėti kai kurie
laikotarpiai ir sritys, o jau atlikti atskirų fotografijos istorijos
aspektų tyrimai dar nėra apibendrinti ir susieti į visumą. Anot M.
Matulytės, naujoje studijoje bus susisteminta, chronologiškai
išdėstyta ir įvertinta Lietuvos fotografija, ji įvairiais aspektais
bus atspindėta įvairių laikotarpių istorijos ir kultūros kontekste.
Knyga turėtų daug pasitarnauti Lietuvos fotografijos istorijos
dėstymui, moksliniams tyrinėjimams, padės įtraukti šią sritį į
šiuolaikinius kultūrologinius diskursus. Istorikė pastebėjo, kad vis
aktyviau mūsų fotografija domisi užsienio visuomenė, tačiau
suteikiama informacija yra gana ribota ir nepajėgi tinkamai
atskleisti visos Lietuvos fotografijos įvairovės bei ypatumų, todėl
studijos vertimas į anglų kalbą pirmą kartą išsamiai ir
konceptualiai pristatys Lietuvos fotografiją bei integruos ją į
pasaulio fotografijos istoriją.
- Labai svarbus dalykas rašant istoriją yra pažintis su archyvais.
M. Matulytės giliu įsitikinimu, būdamos Vilniuje ir disponuodamos
kad ir gausiais sostinės muziejų, archyvų, bibliotekų rinkiniais,
tyrinėtojos negali ir neturi teisės kalbėti apie visos Lietuvos
fotografiją – reikalinga muziejininkų, fotografijos kolekcijų
saugotojų pagalba.
- Kokiais kriterijais vadovautis atrenkant medžiagą? M. Matulytės
teigimu, pirmasis kriterijus yra fotografijos istorija: kuo ji
ypatinga regione, ką ji iliustruoja, o gal ji išskirtinė Lietuvoje
ar net pasaulyje. Krašto muziejų rinkiniuose daugiausia dominuoja
dokumentinė ikonografija. Fotografija atlieka informacijos laikmenos
funkciją. Kadangi fotografijos istorija yra mūsų bendros kultūros
istorijos dalis, todėl mes neturime atsiriboti nuo bendrų
tendencijų: kas domina kultūros istorikus, turi dominti ir
fotografijos tyrinėtojus. Kitas medžiagos atrinkimo kriterijus −
istorinis. Tai pačios fotografijos legenda: jos kilmė, priklausomybė
ir t. t. Ir paskutinis, sudėtingiausias aspektas – meninė vertė.
Nepatyrusiam muziejininkui reikėtų atkreipti dėmesį į fotografijos
techniką, kompoziciją, profesionalią fotografo „kalbą“ – ką
fotografija fiksuoja, ar yra akivaizdus tikslas ir priemonės,
kuriomis to tikslo siekiama. Muziejininkams, dirbantiems su
daugiatūkstantiniais rinkiniais, yra svarbu suprasti, kuri
fotografija yra kokybiška, atspindi fotografo braižą, stilių,
įdomią, individualią raišką ir yra verta dėmesio. Meniškumas yra
svarbus ne tik meno, bet ir kiekvienai fotografijai, – akcentavo M.
Matulytė. Todėl istorijai gali būti atrinkti ir nežinomų autorių
darbai.
- Atsiliepdamas į M. Matulytės išsakytą mintį apie archyvų svarbą,
kolekcininkas Algimantas Vaicekauskas atkreipė dėmesį į būtinumą
nepamiršti KGB archyvų, nes daugelis fotografų buvo slaptųjų tarnybų
sekami arba verbuojami.
|
Seminaro
„Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo
|
- Menotyrininkė Agnė Narušytė kalbėjo apie šiuolaikinės
fotografijos rinkinių komplektavimą ir tvarkymą. Mintis, kad šia
tema reikia kalbėti, menotyrininkei kilo pabuvojus Kaune, Šiauliuose
ir Panevėžyje, kur pamatė, kaip skirtingai fotografijos yra renkamos
ir kaip skirtingai jos tvarkomos. Narušytė pastebėjo, kad jai
susidarė įspūdis, jog muziejai, rinkdami vaizdus apie savo kraštą,
žmones, daugiau rūpinasi fotografija kaip ikonografine medžiaga ir
tarsi nelabai žino, ką daryti su fotografijos menu. Tuo tarpu Dailės
muziejuje dominuoja Vilniaus fotografai, nemažai sukaupta Kauno
fotografų darbų, o iš kitų Lietuvos vietovių muziejus labai mažai ką
turi, nors, kaip nacionalinis muziejus, privalo rinkti visos
Lietuvos fotografijas. Kyla klausimas, ką daryti, kai kitų miestų
autorių darbams įsigyti nėra skiriama pinigų. Pasak menotyrininkės,
Kultūros ministerija mananti, kad regionų fotomenininkų darbus
turėtų kaupti tų regionų muziejai ir kad jie yra juos sukaupę,
tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Menotyrininkė baiminosi, kad,
rengiant Nacionalinėje dailės galerijoje fotografijos ekspoziciją,
iš laikotarpio nuo 1940 metų labai daug ko trūks, ir joje bus
atspindėtas tik Vilnius ir Kaunas.
- A. Narušytė prisipažino susidūrusi su negatyvų problema. Dailės
muziejus kaupia meno vertybes ir meno eksponatus, kuriais galima
pristatyti Lietuvos meną, o negatyvas nėra eksponatas, ypač jei yra
keli lygiaverčiai negatyvai. Be to, visiems žinomas lemiamo momento
ieškojimas. Pavyzdžiui, autorius išfotografuoja juostą ir iš jos
eksponuoti pasirenka tik vieną kadrą, bet eksponatų yra dvidešimt ar
trisdešimt. Pasak A. Narušytės, Vakarų dailės muziejai priima visą
autoriaus archyvą neskaldydami kolekcijos, o jei skaldo – į kuo
mažiau dalių, prie kiekvienos būtinai nurodydami, kur yra kitos
dalys. Jokiu būdu negalima atrinkinėti geriausių kadrų, o kitus
paprasčiausiai išmesti arba kur nors padėti kaip nevertingus. To
negalima daryti todėl, kad niekas šiuo metu negali žinoti, kas bus
vertinga ateityje. Pasaulio istorijoje yra atvejų, kai fotografijos
vertė pripažįstama po daugelio metų. Kaip pavyzdį menotyrininkė
paminėjo XIX a. anglų fotografės Džiulijos Margaret Kameron
biblijines kompozicijas, religines scenas, kur ji įvairiai komponavo
ir režisavo žmones. Šios fotografijos iki pat XX a. pabaigos nebuvo
vertinamos, ir tik dabar prabilta, kad tai, kas anksčiau atrodė
naivu ir kvaila, dabar tapo įdomu, nes atskleidžia autorės mąstymą,
anų laikų gyvenimą, kuris buvo visiškai kitoks negu dabar, parodo,
kaip pasikeitė požiūris į fotografiją.
- A. Narušytė pastebėjo, kad mes kartais nesusimąstome, kaip
greitai keičiasi pati fotografija. Jau net ir paskutinis dešimtmetis
buvo pažymėtas tokių pasikeitimų, kai iškilo naujų rinkinio
formavimo ir saugojimo problemų dėl skaitmeninės fotografijos, kuri
neturi negatyvo. Kas yra skaitmeninės fotografijos originalas? Kaip
nustatyti autorystę? Kaip nustatyti santykį su tikrove? Kaip
skaitmeninę fotografiją saugoti? Šitos problemos svarstomos
pasaulyje akademiniuose sluoksniuose aukščiausiu lygiu. Dabar, kai
fotografija galima taip lengvai manipuliuoti, nebeaišku, ar bus ja
galima pasitikėti kaip tam tikro laiko dokumentu.
|
Seminaro
„Fotografija muziejuose:
aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ akimirka. Nuotr. iš
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo
|
- A. Narušytės manymu, muziejuose, remiantis žmonijos patirtimi,
vertėtų kurti atskirus autorių archyvus. Kodėl vertinga išsaugoti
visus vienos situacijos kadrus, iš kurių autorius išsirinko tik
vieną? Tai yra puiki medžiaga tyrinėtojams, norintiems išsiaiškinti,
kaip autorius prieina iki to kadro, kurio nori. Kiekvienas autorius
turi savo braižą. A. Narušytė pabrėžė, kad vienas dalykas yra
autoriaus braižas, jo stilius, atpažįstamas atspaude, kitas dalykas
yra pats raštas, rašymo būdas. Jis matosi būtent kontaktiniuose
atspauduose. Autoriui gali būti nejauku, kad kažkas šitaip tyrinės
jo braižą, bet tyrinėtojui tai – neįkainojama medžiaga. Mūsų
fotografai A. Sutkus ir Kunčius dabar atranda savo negatyviniuose
tekstuose tai, ko anksčiau ar patys nepastebėjo, ar negalėjo
spausdinti. Tik galbūt muziejus nėra tokia talpi erdvė ir nėra toks
turtingas, kad galėtų priimti viską. Reikėtų rinktis vertingas
fotografijas, o kitas galbūt perduoti saugoti archyvams. Lietuvoje
yra daugybė fotografų, visko išsaugoti neįmanoma. Bet, tyrinėtojos
manymu, tų fotografų, kurie įeina į Lietuvos fotografijos istoriją,
reikėtų išsaugoti visus archyvus, jeigu tik jie patys to norėtų, nes
tai yra vertybė. Tiesa, būtų neteisinga nurašyti kitus, mažiau
žinomus, autorius − reikėtų žiūrėti medžiagos vertę muziejui.
- Kaip atskirti, kada fotografija meniškai vertinga? A. Narušytės
manymu, vienintelis kelias – kuo daugiau domėtis, stengtis geriau
susipažinti su meno reiškiniais, ir ne tik fotografijos, lavintis,
šviestis ir vadovautis intuicija, nes nėra taisyklių, pagal kurias
galima būtų nustatyti, ar kompozicija yra teisinga, ar ne. A.
Narušytė priminė Robertą Franką, kuris įėjo į pasaulio fotografijos
istoriją tuo, kad sugadino visas kompozicijos taisykles ir parodė jų
raiškos galimybes. Žinoma, ne visos sugadintos kompozicijos yra
vertingos, čia reikalinga intuicija, – pabrėžė menotyrininkė. Tik
intuicija turi remtis išsilavinimu, žiniomis, skaitymu, to dalyko
suvokimu.
- Dar vieną dalyką akcentavo A. Narušytė – tai muziejaus rinkinių
prieinamumas. Tikrasis atvirumas šiais laikais yra tada, kai
rinkiniai yra prieinami kompiuteriu, internetu, net nepajudant iš
vietos. Tam užsienyje skiriami dideli pinigai. Lietuvoje tokią
duomenų bazę dar tik ketinama kurti. Tam reikalingos lėšos, žmonės,
kurie fotografijas skenuotų, aprašinėtų. Tokios duomenų bazės yra ne
tik tyrinėtojų svajonė, jos ypač naudingos pačiai medžiagai, nes
nuolat traukiamos iš rinkinių, čiupinėjamos fotografijos nusidėvi, o
skaitmenines gali žiūrėti visi kiek tik nori ir kada nori. Tik ten
specialiai pateikiamos prastesnės kokybės fotografijos, kad bet kas
negalėtų jų publikuoti.
- Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė ir
fotografijos rinkinio saugotoja Zita Pikelytė pristatė muziejaus
išleistus fotografijos leidinius. 1993 m. buvo pakartotinai išleisti
senieji Panevėžio atvirukai – 3 komplektai po 12 vienetų: „Panevėžys
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, „Panevėžys Pirmojo pasaulinio
karo metais“ ir „Panevėžys Lietuvos Respublikos metais“. Didžioji
dalis atvirukų skolinta iš Algimanto Vaicekausko kolekcijos, kiti iš
muziejaus rinkinių. Ant aplanko išspausdinta trumputė A. Vaicekausko
apžvalga „Iš atviruko istorijos“.
- Muziejininkė pastebėjo, kad, atėjusi dirbti į muziejų, terado
labai fragmentiškus duomenis apie Panevėžio fotografus. Siekiant
užpildyti šią spragą, buvo pradėtos rengti parodos apie fotografus,
pristatančios ne tik jų fotografijas, bet ir gyvenimą, asmenybės
bruožus, imta skelbti publikacijas spaudoje. 1999 metais muziejaus
lėšomis buvo išleista pirma kukli knygelė „Fotografas Jonas Žitkus“
apie vieną žymiausių tarpukario Panevėžio fotografų. Joje skelbiami
giminių ir pažįstamų prisiminimai, dokumentai iš Lietuvos ypatingojo
bei giminių archyvų, šeimos fotografijos.
- Parėmus Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondui,
2000 m. išleistas leidinukas „Tadas Bajarūnas ir jo fotografija“,
pristatantis 1920-1945 metais Krekenavoje dirbusį fotografą. 2002 m.
to paties fondo lėšomis išleistas kitas leidinukas „Vincas
Ferinauskas ir jo fotografiją“ apie 1918-1958 metais Miežiškius ir
jų apylinkes fiksavusį meistrą. Minėti leidinukai buvo žymiai
geresnės kokybės, juose spausdinamos trumpos fotografų biografijos,
pristatomi jų darbai. O kilnojamąsias šių fotografų darbų parodas
galėjo matyti ir kitų miestų fotografijos gerbėjai.
- Didžiausias muziejaus leidinys – Panevėžio 500 metų jubiliejui
skirta knyga „Senasis Panevėžys: nuo pirmųjų fotografijų iki 1918
metų“, kurio išleidimą finansavo Vilniaus bankas. Knygoje
spausdinama trumpa Panevėžio fotografijos istorijos iki 1918 metų
apžvalga, pateikiamos fotografijos iš Panevėžio kraštotyros,
Nacionalinio M. K. Čiurlionio, Lietuvos nacionalinio, Anykščių
muziejų, Vilniaus universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų
rinkinių, privačių habil. dr. Algimanto Miškinio ir Algimanto
Vaicekausko kolekcijų.
- Z. Pikelytė džiaugėsi, kad jos paskelbta medžiaga remiasi
fotografijos istorijos tyrinėtojai, kad, nors ir pamažu, Lietuvos
fotografijos istorijoje atsiranda nauji Panevėžio krašto fotografų
vardai. Kiek vertingi jų darbai, parodys laikas, aiškinsis
tyrinėtojai. Tačiau, Z. Pikelytės manymu, muziejai neturėtų
apsiriboti vien tik eksponatų kaupimu, svarbus yra ir informacijos
apie sukauptus rinkinius skleidimas. Panevėžio kraštotyros muziejaus
fotografijos rinkinyje saugoma daugiau kaip 25 tūkst. eksponatų,
žinoma, ne visi jie yra vienodai vertingi, tačiau Panevėžys visais
laikais turėjo fotografų, kuriais gali didžiuotis.
- Apie Panevėžio kraštotyros muziejaus leidybinius ir
ekspozicinius projektus kalbėjo ir fotomenininkas, nuolatinis
muziejaus pagalbininkas Saulius Saladūnas. Jis skatino muziejininkus
kuo daugiau leisti savo krašto fotografų albumų, atkreipė seminaro
dalyvių dėmesį į šiuolaikiškai įrengtą muziejaus Pasipriešinimo
sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspoziciją. Anot fotomenininko,
dabar muziejams, rengiantiems naujas ekspozicijas panaudojant
fotografijas, atsiveria labai didelės galimybės: net ir turint labai
mažytes, jas galima didinti, daryti peršviečiamas, sukelti į
kompiuterį ir ten sudaryti įvairias programas. Netgi išblukusiai,
spalvas pakeitusiai spalvotai fotografijai kompiuteriu galima
grąžinti buvusias spalvas, atstatyti kontrastingumą, ryškumą. Jo
manymu, muziejininkai neturėtų baimintis skaitmeninių fotografijų,
reikėtų jas kaupti ir saugoti kompaktiniuose, dar geriau – DVD
diskuose. Rinktis diskus reikia kokybiškus (pvz., Verbatim firmos),
kurie turi net kelis apsauginius sluoksnius ir yra skirti
fotografijų archyvavimui. S. Saladūnas pastebėjo, kad muziejai,
atsisakydami skaitmeninės fotografijos rizikuoja prarasti užfiksuotą
šių dienų gyvenimą. Lietuvos fotografijoje ir taip daug kas
prarasta, beveik neliko pirmųjų fotografijų, dagerotipų. Skaitmeninė
fotografija dar nekaupiama, nėra išsamių fotografijos meno
tyrinėjimų. Daug ko jau ir nebeįmanoma ištyrinėti. Todėl
fotomenininkas skatino stengtis kuo daugiau surinkti, sukaupti,
užrašyti fotografų prisiminimų, kol jie dar gyvi.
- Panevėžio apskrities G. Petkevičiatės-Bitės viešosios
bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Audronė Palionienė
atkreipė dėmesį į tai, kad daug fotografijų saugoma ir bibliotekose.
Šiuo metu Panevėžio apskrities bibliotekos Rankraščių skyriuje
saugoma per 3000 vnt. fotografijų. Rinkiniai, pasak A. Palionienės,
mažai tyrinėti, o fotografijos apskritai netyrinėtos, todėl jomis
būtų verta pasidomėti. Fotografijų yra beveik visų žymių asmenų
rinkiniuose, be to, yra sudaryti kai kurių šiandieninių fotografų
kūrybos rinkiniai. Ypač gausus aktoriaus Kazimiero Vitkaus
fotografijų archyvas teatro tema. Jis saugomas J. Miltinio palikimo
studijų centre.
- Antroji seminaro dalis buvo skirta seminaro dalyvių
pasisakymams, klausimams bei atsakymams. Kupiškio etnografijos
muziejaus rinkinių vyriausioji saugotoja Lucija Dobrickienė atsivežė
dėžutę eksponatų iš Veronikos Šleivytės archyvo, norėdama
pasiaiškinti, kaip teisingai šį archyvą aprašyti. V. Šleivytė, žymi
ir labai įdomi tarpukario Kaune besireiškusi asmenybė, seniai
patekusi į tyrinėtojų akiratį, tačiau jiems pavyko aptikti vos kelis
fotografijų originalus su paslaptinga signatūra „Foto Vera
Šleivytė“. M. Matulytė džiaugėsi sužinojusi, jog ši medžiaga niekur
nedingo, nebuvo išvežta, išmesta ar kitaip sunaikinta, o pateko
būtent į V. Šleivytės tėviškę, į jos gimtinę. Pasak M. Matulytės,
tai neabejotinai yra Kupiškio muziejaus fotografijos rinkinio aukso
fondas. Tik Kupiškio muziejus turėtų paskelbti, kad jis turi šią
medžiagą.
- Kaip šį archyvą tvarkyti? Kadangi medžiaga labai įvairi −
fotografijos, juostiniai ir stiklo negatyvai, klijuotos
fotografijos, tai, M. Matulytės manymu, pirmiausia ją reikėtų
išskirstyti pagal medžiagas. Su ja reikia dirbti labai atsargiai,
neskubant. Atribuciją pradėti nuo V. Šleivytės biografijos. Svarbu
nesuklysti nustatant autorystę, nes privačiuose archyvuose,
privačiuose albumuose pasitaiko nemažai ne autorinių, o biografinių
fotografijų. Analizuojant medžiagą pamažu ryškėja autoriaus stilius,
braižas, tačiau, suabejojus autoryste, geriau palikti klaustuką,
neklaidinti nei savęs, nei vėlesnių tyrinėtojų. Datuoti taip pat
nereikia skubėti, nes V. Šleivytė dirbo gana ilgą laikotarpį. Tik
susipažinus su biografija, nustačius asmenis, vaizdus, užfiksuotus
objektus, galima bandyti nustatyti datą. M. Matulytės manymu,
siekiant išvengti klaidų ir braukymų, pirmiausia vertėtų pasirašyti
juodraštį, o į inventorinę knygą rašyti tik gerai ištyrinėjus turimą
medžiagą. Ji taip pat pastebėjo, kad nereikia baimintis į rinkinį
traukti prastesnius, meninės vertės neturinčius, kadrus. Jie turi
kitą – dokumentinę vertę. Ypač tada, kai per juos galima stebėti
pačius fotografijos procesus. Aspektas, kaip fotografijoje
atsispindi patys fotografijos procesai, taip pat yra labai svarbus.
Lietuvoje labai mažai yra senesnių laikų pačių fotografų portretų,
jų portretų darbo, fotografavimo metu, beveik nėra fotolaboratorijų,
studijų interjerų ir t.t. Tokie dalykai irgi yra labai įdomūs, teigė
M. Matulytė.
- Į klausimą, kaip elgtis su dabartinių renginių fotografijomis, į
kokį rinkinį – pagrindinį ar pagalbinį – jas traukti, M. Matulytė
atsakė klausdama, kas gi yra muziejinė vertybė, kas yra eksponatas
dabar, kai fotografija tapo tokia specifinė sritis. Ar
nesutapatinama archyvinė medžiaga su muziejiniais eksponatais,
muziejinėmis vertybėmis? Jei tai tėra elementarus įvykių
dokumentavimas, ar nevertėtų šias fotografijas kaupti archyvuose?
Jeigu laikui bėgant jos įgaus vertę, tuomet bus galima perkelti į
muziejaus rinkinius. Kas kita, jei tie renginiai būtų užfiksuoti
žymių krašto fotomenininkų. Pasak M. Matulytės, akademiniuose
muziejuose pasaulyje ta kvalifikacija yra labai aiški. Pavyzdžiui,
krašto muziejai pirmiausia kauptų pagrindinį rinkinį, turintį amžiną
vertę, o jeigu rinktų ikonografinę medžiagą, tai tik geriausius
pavyzdžius. „Jeigu aš kaupčiau Panevėžio žymių veikėjų atvaizdus, be
abejo, kad ne pati nueičiau nufotografuoti arba muziejaus laborantą
nusiųsčiau. Aš pasistengčiau, surasčiau lėšų ir pirkčiau
Aleksandravičiaus darytus portretus. Arba kito kokio menininko. Mes
turime kalbėti apie kokybę fotografijoje ir atsakomybę kaupiant
muziejaus rinkinį“, – sakė tyrinėtoja.
- Didelė diskusija kilo ir dėl spalvotų fotografijų – kokia jų
vieta muziejų rinkiniuose, kai nespalvotos fotografijos beveik
nebėra? M. Matulytės teigimu, kadangi eksponatas muziejuje saugomas
amžinai, spalvotos fotografijos saugojimo ribos drausmino, dėl to
jos ir būdavo traukiamos į pagalbinį rinkinį. Bet kiekvienu atveju
reikėtų mąstyti ir vertinti individualiai. Kaip pavyzdį tyrinėtoja
pateikė vieno iš ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos
atstovų – Povilo Karpavičiaus fotografijas. Jo originalių atspaudų
paveldas labai nedidelis, šiuo metu saugomas Šiaulių fotografijos
muziejuje. M. Matulytės manymu, kokia beišliktų, ši medžiaga turi
vertę fotografijos istorijai. Netgi spalvos pokytis, jeigu jis toks
ir atsiranda, taip pat yra įdomus.
- Pratęsdama mintį apie spalvotas fotografijas, A. Narušytė
pateikė kitą pavyzdį: spalvotus Valiaugos ir Stanikų darbus, kuriuos
iš Kultūros ministerijos gautomis lėšomis Dailės muziejus įsigijo
pernai. Menotyrininkės nuomone, juos reikia saugoti ir stengtis, kad
kuo ilgiau išliktų nepakitę, bet atsisakyti jų ir neįtraukti į
rinkinius vien dėl to, kad spalvoti – neišeina, nes tai yra ryškūs
mūsų fotografijos meno ir netgi dailės istorijos pavyzdžiai.
- Nesibaigiantys muziejininkų klausimai parodė, kad jų susikaupę
yra gana daug –visus juos aptarti vieno susitikimo nepakanka.
Džiugu, kad diskusijoje aktyviai dalyvavo net 4 Panevėžio
fotomenininkai. Jie taip pat išsakė savo pastebėjimus, dalijosi
skaitmeninių fotografijų skenavimo, archyvavimo, naudojant
kompaktinius ir DVD diskus, kompiuterinės duomenų bazės patirtimi.
Seminaras parodė, kad muziejininkų bendravimas yra būtinas, būtina
keistis informacija. Buvo pasiūlyta netgi išleisti seminaro
medžiagą, įtraukiant muziejų fotografijos rinkinių apžvalgas,
atskirų fotografų ar kolekcijų pristatymus. Tačiau dėl finansinių
priežasčių apsistota ties išsamiu straipsniu. Belieka tikėtis, kad
tokių susitikimų bus daugiau.
|