„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

RESTAURATORIŲ DIRBTUVĖSE

Prevencinis konservavimas ir rizikų kolekcijoms mažinimas

 

Regina ULOZAITĖ

Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centras

 

Kursų dalyviai užsiėmimų metu. Nuotr. iš asmeninio autorės archyvo

2005 m. birželio 6-24 dienomis Romoje (Italija), Tarptautiniame kultūros paveldo saugojimo ir restauravimo studijų centre (ICCROM − International Centre for the Study of the Preservation and Restoration of the Cultural Property), įvyko tarptautiniai kursai ,,Prevencinis konservavimas: rizikų kolekcijoms sumažinimas“, kuriuos organizavo ICCROM ir Kanados konservavimo institutas CCI − (Canadian Conservation Institute). Prie kursų organizavimo prisidėjo Kanados konservavimo institutas CNI – (The Netherlands Institute for Cultural Heritage) bei Kanados gamtos muziejus (Candian Museum of Nature). Man teko dalyvauti šiuose kursuose ir atstovauti Lietuvai tarp konkurso būdu atrinktų 19 dalyvių iš viso buvo pateikta 122 paraiškos iš 61 šalies). Juose taip pat dalyvavo kolekcijų saugotojai, restauratoriai, restauravimo centrų vadovai, kuratoriai, archyvarai bei dėstytojai iš įvairių  Barbadoso, Belgijos, Filipinų, Italijos, Kanados, Meksikos, Olandijos, Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Slovėnijos, Švedijos, Pietų Afrikos Respublikos, Turkijos, Urugvajaus ir JAV muziejų, galerijų, archyvų ir kitų kultūros institucijų.

Prevencinis konservavimas apibrėžiamas kaip kultūros vertybių irimo ir  pakenkimo sumažinimas, sukuriant ir pritaikant priemones joms išsaugoti (t.y. tinkamos aplinkos sąlygos; tvarkymas ir priežiūra saugyklose, ekspozicijose, pakuojant, transportuojant; apsauga nuo kenkėjų; pasirengimas stichinėms nelaimėms ir kitiems nenumatytiems atvejams ir reagavimas; kopijų panaudojimas siekiant išsaugoti originalą). Nors šiuo metu tai yra viena pagrindinių kultūros paveldo apsaugos temų, tačiau praktikoje naujausios mokslinės žinios įdiegiamos ne visada teisingai. Muziejai stengiasi naudoti standartus ir nurodymus, neturėdami aiškių prioritetų ar realiai numatytos naudos. Todėl priimant optimalius sprendimus ir kuriant konservavimo strategiją, dažnai susiduriama su sunkumais. Šiuo atveju gali padėti  rizikų vadyba, kuria vadovaujamasi daugelyje kitų sričių ir kuri palyginti neseniai pradėta taikyti kultūros paveldui.

Kursų dalyviai ir dėstytojai Museo de Roma. Nuotr. iš asmeninio autorės archyvo

Šių kursų tikslas ir buvo supažindinti su rizikų vadyba, kuri kolekcijų konservavimo požiūriu gali būti suprantama ne tik kaip retų katastrofų, bet ir nuolatinių pavojų valdymas bei išmokti nustatyti specifines rizikas ir pagal tikimybių teorijos metodus įvertinti jų dydį muziejų ir archyvų kolekcijoms, parinkti būdus žalai sumažinti. Be to, buvo aptari naujausi transportavimo, aplinkos parametrų standartai ir kitos rekomendacijos, kurios yra svarbios rizikoms įvertinti ir prioritetams nustatyti. Taip pat buvo pateikta Kanados konservavimo instituto sukurta schema, kuria vadovaujamasi saugant muziejų kolekcijas. Ją sudaro penki etapai: išvengti ardančių veiksnių, sustabdyti juos, nustatyti, reaguoti ir jei ankstesni etapai nepadėjo išvengti pakenkimo, sugrąžinti objektui ankstesnę būklę (valymas, tvirtinimas, atkūrimas).

Pagrindiniai veiksniai, sukeliantys objekto irimą arba žymų pakenkimą, yra šie: tiesioginis fizinis poveikis (netinkamas elgimasis, blogos atramos, vibracija ir pan.), vagystės ir vandalizmas, gaisras, vanduo, kenkėjai (vabzdžiai, graužikai, pelėsiai), teršalai (lauko ir vidaus, deguonis, kitos cheminės medžiagos), spinduliavimas (šviesa ir ultravioletiniai spinduliai), netinkama temperatūra (per aukšta arba per maža, jos svyravimai), santykinė drėgmė (per didelė, per maža, jos svyravimai) bei eksponatų praradimas dėl aplaidaus saugojimo.

Paskaitas skaitė žymūs prevencinio konservavimo specialistai ir mokslininkai Stefan Michalski, Paul Marcon (Kanados konservavimo institutas), Robert Waller (Kanados gamtos muziejus), (Nyderlandų kultūros paveldo institutas) Agnes Brokerhof (ICCROM), mokslininkai iš Paryžiaus Sorbonos universiteto ir kitų organizacijų.

Be to, vyko pratybos, seminarai, diskusijos. Kursų dalyviai buvo supažindinti su ICCROM veikla ir padaliniais, eksponatų skolinimo ir transportavimo sistema Italijos muziejuose bei Kanados vyriausybės kultūros paveldo apsaugos politika . Taip pat buvo surengta minikonferencija ,,Konservavimo prioritetų nustatymas ir jų perteikimas“, kurioje visų šalių atstovai skaitė pranešimus ir dalinosi patirtimi, kėlė prevencinio konservavimo problemomas.

Per kursus įgytas žinias reikėjo pritaikyti atliekant rizikos įvertimą Romos miesto muziejaus (Museo di Roma) saugyklose ir ekspozicijoje bei ICCROM archyve, kur buvome supažindinti su jų istorija, saugomais objektais, saugyklų ir ekspozicijų įranga. Naudojantis pateikta ir vietoje surinkta medžiaga reikėjo nustatyti specifines rizikas, apskaičiuoti jų dydį ir įtaką kolekcijų vertės praradimui, parinkti priemones žalai sumažinti. Kursų pabaigoje atlikto darbo išvados buvo pateiktos muziejaus administracijai.

Tris savaites trukę kursai buvo visapusiškai naudingi, nes suteikė daug naujų žinių ir informacijos, leido giliau įvertinti ir susisteminti prevencinio konservavimo metodus, susipažinti ir užmegzti ryšius su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių bei tarptautinių organizacijų. Įgyta patirtis ateityje bus panaudota rizikų kolekcijoms įvertinimui ir jų sumažinimui bei perteikta restauratoriams ir kolekcijų saugotojams iš kitų institucijų.

Už suteiktą galimybę dalyvauti kursuose esu dėkinga Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, Kultūros ministerijai, Tarptautinės muziejų organizacijos ICOM Lietuvos nacionaliniam komitetui bei Italijos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri skyrė šiai stažuotei stipendiją.