„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

PARODŲ SALĖSE

Baltijos šalių sentikių kultūra: ikonos, knygos, bažnytinio

giedojimo tradicijos

 

Baltijos šalių sentikų kultūrą pristatančios parodos fragmentas. D. Mukienės nuotr.

2005 m. kovo 10 – birželio 19 d. Taikomosios dailės muziejuje veikė vieno istorinio ir kultūrinio regiono – Baltijos šalių ir Lenkijos – sentikių kultūrą pristatanti paroda. Jos ekspozicijoje buvo pateikta per 200 įvairių eksponatų.

XVII a. antroje pusėje pirmieji sentikiai paliko naująsias apeigas priėmusią carinę Rusiją ir apsigyveno Abiejų Tautų Respublikos bei Švedijos žemėse (Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorijos). XVIII a. prasidėjo masinė sentikių emigracija iš Rusijos į Vakarus. Daugiau nei tris šimtmečius rusų emigrantų palikuoniai saugojo savo „senąjį tikėjimą“, statė ir maldos namus, puošė juos ikonostasais, kūrė religines bendruomenes ir vienuolijas. Kai kurios sentikių bendruomenės iki šiol išliko kaip svarbūs dvasiniai ir kultūros centrai, kur su didele pagarba bei meile puoselėjamas ikonų tapybos menas, kuriamos ir saugomos knygos, palaikoma sentikių ženklinio giedojimo tradicija.

Tradicinė Baltijos šalių sentikių kultūra dvasine prasme, t. y. per kūrėjus, susijusi su tikėjimu į dievą. Išsaugodama kanoniškumo bruožus ir glaudų ryšį su tradicija, ilgainiui ši rusų kultūros dalis kito ir tapo kur kas įvairesnė. Vis dėlto būtent senieji sakraliniai Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių kultūros klodai − ikonų tapyba, bažnytinės knygos ir ženklinis giedojimas − atskleidžia šios kultūros grožį ir padeda ją suprasti. Deja, dar ir dabar kai kurie svarbūs sentikių kultūros aspektai yra mažai ištirti, o sentikybė Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Estijoje daugelio žmonių suprantama kaip sena, tačiau beveik nežinoma ir šiek tiek paslaptinga religinė tradicija.

Ši paroda pirmą kartą plačiau pristatė visuomenei vieno istorinio ir kultūrinio regiono – Baltijos šalių ir Lenkijos – sentikių kultūrą. Jos ekspozicijoje buvo pateikta daugiau nei 200 įvairių eksponatų. Tai senosios bei naujosios ikonos, metalinės ikonėlės, kiotai, rankraštinės ir spausdintos religinio bei poleminio turinio knygos, bažnytiniai reikmenys ir drabužiai, sentikių namų apyvokos reikmenys ir kt.

Baltijos šalių sentikų kultūrą pristatančios parodos fragmentas. D. Mukienės nuotr.

Eksponatai parodai paimti iš Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Latvijos dailės, Latvijos istorijos, Daugpilio istorijos ir kraštotyros muziejaus fondų; Daugpilio rusų kultūros centro (Kalistratovo namai), Olštyno (Lenkija) Varmijos ir Mozūrijos muziejaus, Vilniaus, Kauno, Ukmergės, Rezeknės, 1-osios Daugpilio (Novostrojensko), Rygos Grebenščikovo sentikių bendruomenių, iš privačių rinkinių.

Ikonų tapyba

Parodoje buvo pristatyta daugiau kaip 100 senųjų ir naujųjų ikonų. Čia pateikti tiek XVI a. didžiausiuose Senosios Rusijos meno centruose, pavyzdžiui, Novgorode, sukurti ir, kaip spėjama, sentikių emigrantų į užsienį išsivežti kūriniai, tiek nežinomų XVIII–XX a. provincijos meistrų sukurti darbai. Žiūrovams buvo pristatomos tiek sentikių visuomenėje plačiai žinomų ikonų tapytojų G. Frolovo, I. Michailovo ikonos, tiek ir šiuolaikinės Baltijos mokyklos izografų G. Jakovlevo (Vilnius), N. Portnovo (Daugpilis), G. Michejevo (Daugpilis) kūriniai. Šioje parodoje buvo pateikta gana daug skirtingų laikotarpių ikonų, – tai sudarė galimybę pakankamai išsamiai pateikti Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių ikonų tapybos raidos gaires.

Parodoje eksponuotos ir pieštuku atliktos ikonų kopijos (rus. прориси). Mūsų laikais, kai ikonų tapymo menas vėl atgimsta, šie piešiniai gali būti vertinga šių dienų ikonų tapytojų mokymo priemonė.

Baltijos šalių sentikų kultūrą pristatančios parodos fragmentas. D. Mukienės nuotr.

Metalinės ikonėlės, altorėliai, kryžiai

Sentikių lieti altorėliai, ikonos ir kryžiai yra plačiai paplitusi ir savita jų kultūrinio paveldo dalis. Baltijos šalių kaimuose dar ir dabar daugumoje sentikių namų galima pamatyti „šventąjį kampą“ su metalinėmis ikonėlėmis ar kryžiumi (dažnai su ikonomis arba be jų), miestuose ši tradicija taip pat nereta. Parodoje demonstruoti įvairūs liejiniai: ikonos, altorėliai, kryžiai ir kiti kulto reikmenys iš N. Zacharovo (Vilnius) ir Rygos Grebenščikovo sentikių bendruomenės kolekcijos (jie yra ir šių liejinių gamintojai), Lietuvos dailės ir Nacionalinio muziejų fondų, Daugpilyje gyvenančio meistro V. Kolomažnikovo rinkinio.

Knygos, periodika

Knygos sentikių kultūroje užima itin svarbią vietą. Sentikių rankraščiai, gausiai išpuošti ornamentais, parodoje buvo suskirstyti į tris grupes: pirmąją grupę sudarė pamaldų knygos, – tai daugiausia pomorų giedotiniai rankraščiai ir pagal juos sudaryti vietiniai kodeksai; antrajai grupei priskirti religiniai pamokomojo pobūdžio ir poleminiai tekstai („Pomorų atsakymai“, „Apysaka apie Solovkų brolius ir kankinius“); trečiąją grupę sudaro Baltijos šalių sentikių sukurti tekstai (unikalus sentikių istoriografijos paminklas yra „Degučių metraštis“).

Labai įdomūs ir spausdinti leidiniai. Sentikiai jaučia ypatingų sentimentų knygoms, sukurtoms prieš Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimą. Todėl knygų ekspozicijos dalis buvo skirta XVI a. – XVII a. pradžios laikotarpiui.

Dar vienas svarbus Baltijos šalių sentikių kultūros puslapis susijęs su aktyvia XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vilniaus, Počajevo, Supraslio, Gardino spaustuvių knygų leidybos veikla. XX a. 3 – 4 dešimtmetyje pradėta leisti daug žurnalų, švietėjiškų leidinių: „Rodnaja starina“, „Vestnik Vysšego Staroobriadčeskogo Soveta v Polše“ ir kt. Jie irgi buvo pristatyti parodoje.

Baltijos šalių sentikų kultūrą pristatančios parodos fragmentas. D. Mukienės nuotr.

Bažnytinis giedojimas

Sentikių dėka senasis rusiškas giedojimo menas išliko ne tik raštijos paminkluose. Sentikiai iki šių dienų išlaikė gyvas ženklinio giedojimo tradicijas. XVII a. viduryje skilus Rusijos stačiatikių bažnyčiai, jie nepriėmė nei naujo daugiabalsio giedojimo stiliaus, nei naujosios natų užrašymo sistemos penklinėse. Sentikiai išsaugojo senąjį ženklinį (kablinį) giedojimą, vadinamąją ženklinę giedoseną, kuri taip vadinama pagal natų fiksavimo būdą nelinijine notacija – ženklais (kabliais). Bažnytinio giedojimo tradicijoms atskleisti parodoje pateikta giesmynų. Be to, kultūrinių renginių programoje buvo numatyti bažnytinių chorų pasirodymai, o parodų salėse skambėjo muzikinis fonas – religinės sentikių giesmės.

Dvasinės eilės

Dvasinės eilės – tai kūriniai, kurie itin subtiliai perteikia liaudišką krikščionybės sampratą. Tai liaudiškos religinės giesmės, giedamos ne cerkvėse, o namuose. Baltijos šalių sentikiai iki XXI a. pradžios išsaugojo vadinamųjų vyresniųjų eilių siužetus: „Dievo Motinos sapnas“, „Kristaus nukryžiavimas“, „Sielos atsisveikinimas su kūnu“ ir kt. Pasak sentikybės tyrinėtojo I. Zavoloko, „savitoje muzikinėje dvasinių eilių meninėje formoje išreiškiamas gilus religinis jausmas ir tikėjimas aukštesniųjų jėgų pagalba“.

Su dvasinių eilių giedojimo tradicijomis atidarant parodą ir per koncertus lankytojus supažindino jaunimo chorai iš Vilniaus, Daugpilio ir Rygos. Sentikių dvasinių eilių įrašų galima buvo pasiklausyti ir apžiūrint parodos eksponatus.

Baltijos šalių sentikų kultūrą pristatančios parodos fragmentas. D. Mukienės nuotr.

Bažnytiniai reikmenys

Sentikių kultūra buvo pristatoma ir per bažnytinių ir namų apyvokos reikmenų ekspoziciją. Joje demonstruoti smilkytuvai, lempelės, žvakidės, siuvinėti rankšluosčiai, marškiniai, poterių pynės. Kai kurie iš šių daiktų yra bažnytinio ir taikomojo dekoratyvinio liaudies meno kūriniai.

Nuotraukos ir videofilmai

Išsamiau susipažinti su sentikių kultūra padėjo sentikių dvasios tėvų, ikonų tapytojų, bažnyčių ir ikonostasų nuotraukos. Tarp jų – žinomų religinių veikėjų Josifo Nikitino ir Ivano Jegorovo fotoportretai (2005 m. minimos šimtosios jų gimimo metinės). Senosios nuotraukos surinktos iš privačių archyvų, šiuolaikinių fotografijų autoriai – V. Degtiariovas (Vilnius), A. Petrašiūnas (Vilnius), ir V. Nikonovas (Rezeknė).

Parodoje demonstruoti videofilmai apie Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių kultūrą, istoriją ir nūdieną.

Parodos proga buvo parengta ir kultūrinė programa. Kovo 10 d. įvyko parodos atidarymas ir koncertas. Dalyvavo Daugpilio I sentikių bendruomenės choras „Voskresenije“ (meno vadovė T. Zinkevičiūtė) ir Vilniaus folkloro kolektyvas „Arinuška“ (meno vadovai I. ir N. Zacharovai).

Kovo 25 d. įvyko teminis vakaras „Sentikių ikonos Baltijos šalyse“. Jį vedė I. Kočetkov (Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva). Renginyje dalyvavo ikonų tapytojai G. Jakovlev (Vilnius), N. Portnov ir G. Michejev (Daugpilis), buvo demonstruojami videofilmai apie Lietuvos bei Latvijos sentikių kultūrą (rež. L. Glušajev, Vilnius; I. Groce, Latvija).

Balandžio 8 d. įvyko 2003–2005 m. publikuotų leidinių apie Baltijos sentikių kultūrą ir istoriją pristatymas. Dalyvavo autoriai, redaktoriai ir knygų leidėjai, koncertavo folkloro kolektyvas „Arinuška“ (meno vadovai I. ir N. Zacharovai).

Balandžio 22 d. surengtas vakaras „Dvasinės eilės sentikių kultūroje“. Vakarą vedė J. Novikov, koncertavo M. Krupoves, Vilniaus sentikių bendruomenės jaunimo choras (vad. J Gavrilova).

Gegužės 13–14 d. vyko Tarptautinė mokslinė konferencija „Baltijos šalių sentikių kultūra“.

Gegužės 28 d. surengtas pokalbis apie sentikių knygų kultūrą. Vedėja – N. Morozova. Demonstruoti videofilmai apie Lietuvos, Estijos ir Lenkijos sentikius (rež. L. Glušajev, Vilnius; P. Sijm, Estija; J. Novakovska, Lenkija).

Birželio 3 d. įvyko vakaras „Bažnytinio giedojimo tradicijos“. Koncertavo Rygos Grebenščikovo sentikių bendruomenės choras.

Birželio 17 d. surengtas iškilmingas parodos uždarymas ir koncertas.

 

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus; Rusų kultūros centras; Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centras.

Parodos vykdomasis komitetas: Jelena Konickaja (Rusų kultūros centras); Grigorij Potašenko (Vilniaus universitetas); Nadežda Morozova (Vilniaus universitetas); Dalia Tarandaitė (Lietuvos dailės muziejus); Grigorij Michejev (dailininkas); Georgij Jakovlev (Vilniaus sentikių bendruomenė); Vytautas Balčiūnas (Lietuvos dailės muziejus).

 

Parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus,

Rusų kultūros centro ir Vilniaus universiteto

Kultūrinių bendrijų studijų centro pateiktą informaciją.