„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

RINKINIAI

Rusiški virduliai iš kolekcininko Vladimiro Lipniagovo rinkinio

 

Didelio populiarumo ir susidomėjimo susilaukė Literatūriniame A. Puškino muziejuje veikusi XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios rusiškų virdulių paroda, iš Vilniaus kolekcininko Vladimiro Lipniagovo asmeninio rinkinio.

Parodoje eksponuota daugiau kaip 30 skirtingų formų ir talpos virdulių. Jie pagaminti iš įvairių vario lydinių Rusijos ir Lenkijos fabrikuose. Didžiausio talpa – 20 litrų, mažiausio – 0,3 litro.

Tyrinėtojai virdulių atsiradimą ir jų platų įsiliejimą į rusų buities kultūrą sieja su Petro I epochos reformomis bei metalo pramonės augimu Rusijoje. Vien Tuloje 1850 m. veikė 28 savarankiški fabrikai, pagamindavę daugiau kaip 120 tūkst. virdulių per metus. 1890 m. tokių fabrikų Tuloje jau buvo daugiau kaip 74. Virdulio (samovar) apibrėžimas jau sutinkamas ir to meto žodynuose: tai – „vandens virtuvas arbatai paruošti su kaminu ir įrenginiu žarijoms“.

XIX a. plačiai išplitę rusų buityje virduliai garsėjo formomis ir apdaila. Auksuodami, sidabruodami, puošdami savo gaminius porceliano, kaulo, medžio bei kitų juvelyrinių medžiagų detalėmis meistrai sukurdavo tikrus meno kūrinius. Specialiai rengtose meistriškumo parodose tuometinės Rusijos virdulių gamintojai varžėsi dėl aukščiausiojo meistriškumo pripažinimo – teisės fabrikui savo gaminiuose naudoti valstybės herbą.

Būtų netikslu rusišką virdulį traktuoti tik kaip buities daiktą ar meno kūrinį. Tai neatsiejama rusų tautos buities kultūros ir gyvenimo būdo dalis. Jis atsispindi liaudies patarlėse, priežodžiuose, pasakose, taip pat ir didžiųjų rusų literatūros klasikų A. Puškino, N. Gogolio, A. Bloko ir daugelio kitų kūryboje.

Parengta pagal Literatūrinio A.Puškino muziejaus pateiktą informaciją.

G.Urbonavičiaus nuotraukoje iš Literatūrinio A. Puškino muziejaus archyvo
 -  virduliai iš kolekcininko Vladimiro Lipniagovo rinkinio