- Muziejus –
tik ypatingiems lankytojams?
-
- Asta ALELIŪNAITĖ
-
- Muziejus. Apie ką pagalvojate pirmiausia? Jei
muziejuje lankotės retokai, gali būti, jog pirma mintis bus apie
spengiančią tylą, senovinių baldų kvapą ir kėdėse įsitaisiusius
snūduriuojančius muziejaus prižiūrėtojus. Panašius į tuos, kurie
negeria jogurto, reklamuojamo vienoje lietuviškoje reklamoje. Tačiau
muziejuje gyvenimas gali virti, ir jo tylą išsklaidyti gali
nebūtinai grindimis slidinėjantys magiško jogurto prisiragavę
muziejaus prižiūrėtojai, bet jų pasakojimai ir istorijos apie tuos,
kurių kūrybą mena muziejaus erdvės ir eksponatai. 2005-ųjų vasario
pradžioje Turine, (Italija) įvykusios tarptautinės konferencijos „Pasakojimo
reikšmė muziejuje. Naujoji edukacija“ tikslas buvo atkreipti
muziejininkų dėmesį į pasakojimą, kaip būdą skatinti muziejaus
darbuotojus kelti kvalifikaciją, kurios svarba, tenkinant
šiandieninius muziejaus lankytojų poreikius, tampa vis didesnė.
-
- Kultūros
perspektyvos
|
Turino miesto
vaizdas.
Nuotr. iš autorės archyvo
|
- Į konferenciją, pasak organizatorių,
susirinko apie pustrečio šimto dalyvių iš 18 Italijos regionų ir dar
28 iš Rytų, Centrinės ir Vakarų Europos šalių. Tačiau nustebino ne
tiek didelis šalių ir joms atstovaujančių dalyvių skaičius, kiek
renginio dalyvių amžius − didžioji jų dalis buvo 30-mečiai kultūros
disciplinų studentai ir jau sėkmingai šioje srityje besidarbuojantys
žmonės. Paaiškėjo, kad jie − tai nebūtinai muziejų etatiniai
darbuotojai. Daugelis jų dirba organizacijose ar privačiose įmonėse,
teikiančiose paslaugas muziejams, pavyzdžiui, mokslo tyrimų
institutuose, rėmimo fonduose, informacinių technologijų, vertimo,
renginių organizavimo, kultūrinio turizmo agentūrose. Mūsų kaimynės
Lenkijos atstovas, baigęs studijas Harvardo universitete, grįžo į
gimtąją šalį ir užjūryje uždirbtas lėšas investavo į privataus
muziejaus kūrimą. Paklaustas apie riziką, susijusią su galbūt dar
nesusiformavusia Lenkijoje rinka jo teikiamoms paslaugoms,
nedvejodamas atsakė, jog rinką, t.y. lankytojus, reikia ne tik
aptarnauti, ją reikia pačiam ir kurti. Kiek panašiai mąstančių
turime Lietuvoje? Dar kartą įsitikinau, jog kūrybinės industrijos
yra perspektyvi ūkio šaka, nors Lietuvoje jai dėmesio kol kas
skiriama labai mažai.
-
- Pasakojimas –
tai ne pasakų sekimas
- Konferencijoje nuolat buvo primenamas
skirtumas tarp pasakojimo (story telling) ir „pasakų sekimo“
(telling stories), apgailestaujant, kad „sekti pasakas“, neturinčias
nieko bendra su istorija, šiandien yra linkę nemažai muziejininkų.
Siekdami pritraukti daugiau lankytojų, kai kurie muziejai pirmenybę
teikia lankytojų linksmam laisvalaikio praleidimui, jų gerai
nuotaikai.
- Francesco Antinucci, Italijos CNR
psichologijos instituto Kognityvinių procesų ir naujųjų technologijų
fakulteto direktorius priminė, jog kultūra yra bendravimo procesas,
kuriantis gyvenimo pamatus, o viena pagrindinių muziejų funkcijų
turėtų būti šių pamatų sutvirtinimas. Pavyzdžiui, tam, kad
suprastume XIX a. kultūros palikimą, turime būti susipažinę su
kodais ir simboliais, kurie mums padėtų pažinti to laikmečio dvasią.
Tačiau šiuolaikinis vidurinis išsilavinimas tokių žinių nesuteikia.
Šią misiją turi atlikti muziejai, tačiau ne visi tai sugeba daryti
gerai. Anot Francesco Antinucci, muziejuje dirbančių žmonių
padedamas, lankytojas turėtų gauti išsamių žinių apie eksponatą bei
jo autorių, ir tik tokiu būdu, kuris neiškreiptų originalios kūrinio
autoriaus minties. „Muziejaus darbuotojas turi priversti kūrinį
kalbėti dalykus, kuriuos kūriniui pavedė kalbėti jo autorius.
Priešingu atveju, muziejai taps „žaliavos sandėliais“ naujų istorijų
kūrimui, o ne pirminės kūrinio prasmės interpretatoriais“.
- Plymouth universiteto profesorius Peter J.
Howard, beje, dirbęs Vilniaus dailės akademijoje ir itin susižavėjęs
Vilniumi, nuosaikesnis. Jo nuomone, visada reikėtų atsižvelgti į
lankytoją, jo patyrimą ir išsiaiškinti, kokia paslauga jį labiau
domina. „Senojo muziejaus mokslo“ intelektualiosios hegemonijos
laikai, kuomet paveldas buvo naudojamas išimtinai mokslo tikslams, o
ne visuomenės reikmėms, seniai baigėsi. Pasak profesoriaus, šiandien
į kultūros interpretavimą žiūrima ne vien kaip į mokslą, bet ir kaip
į meną. Pasakojimai turėtų remtis nuorodomis į informacijos
šaltinius, tačiau nereikėtų vengti įvairesnių pasakojimo formų, ypač
priimant mažuosius lankytojus. Pastebėjau, jog dažniausiai už „tikslų
ir teisingą pasakojimą“ pasisakydavo giliomis kultūros tradicijomis
ir kelių šimtų metų senumo muziejais garsėjančių šalių ekspertai.
Tuo tarpu privačių kūrybos industrijų organizacijų, Centrinės ir
Rytų Europos šalių atstovai daugiau akcentavo naujas muziejų darbo
formas ir pasakojimo pateikimo būdus. Susimąsčiau: kas lemia tokį
pasiskirstymą − kultūrinio ir istorinio sąmoningumo lygis ar
finansinės galimybės? Turbūt ir viena, ir kita, tačiau skirtingai
kiekvienoje šalyje.
-
|
Turino miesto
vaizdas.
Nuotr. iš autorės archyvo
|
- Edukacija –
kodėl naujoji?
- Apie edukaciją buvo kalbama keliais aspektais.
Niekas neprieštaravo, jog muziejus turėtų vykdyti ne tik ar
edukacinį darbą. Nico Halbertsma, Reinwardt akademijos (Amsterdamas,
Olandija) edukologijos ir lankytojų paslaugų disciplinų dėstytojas
pastebėjo, kad dažniausiai vaikams pateikiame pernelyg daug atsakymų,
kuriuos jie turi atsiminti, bet per mažai klausimų ir uždavinių,
kuriuos jie turėtų spręsti patys. Pasak jo, muziejus − tai vieta,
kur turėtų būti lavinama ne tik vaikų ir suaugusiųjų lankytojų
atmintis, bet ir sudarytos sąlygos jų kūrybinei saviraiškai, savai
ir kitų kultūroms pažinti. Tokiuose projektuose muziejai dažnai
dalyvauja kartu su mokyklomis, bibliotekomis ir bendruomeninėmis
organizacijomis. Puikų pavyzdį pateikė Jeniffer Siung, Dublino
Chester Beatty bibliotekos edukacijos programų vadovė. Pernai
keturios Dublino pradinės mokyklos dalyvavo storytelling projekte,
kurio tikslas buvo supažindinti vaikus su Europos, Viduriniųjų Rytų
ir Rytų Azijos kultūra. Bibliotekoje surengta ekspozicija vaikams
leido pakeliauti po visas Šilko kelio šalis, kurias pristatydavo
ypatingas gidas (storyteller) − konkrečios šalies žinomas herojus -
Marco Polo, Aleksandras Makedonietis, Šecherezada, ponia Murasaki
Shikubu, Ibn Battut ir karalius Mansa Musa. Grįžę į mokyklas vaikai
piešė mėgstamus herojus, vėliau suorganizavo savo kūrybos parodą bei
parengė knygą. Pasak Jeniffer Siung, „galbūt sunku patikėti, bet
šiandien Dubline kalba, kurią vartoja daugiausia žmonių, yra ne
airių, bet anglų, o antroji pagal skaičių - mandarinų (kinų). Ši
situacija atspindi šalyje sutinkamų kultūrų mozaiką, su kuria mūsų
piliečiai turi būti supažindinami nuo pat mažens. Vaikai džiaugėsi
daug sužinoję ne tik apie įvairių šalių kalbą ir kultūrą, bet ir
istoriją, geografiją, mokslą, religiją. Tai ne tik kultūros, bet ir
tolerancijos mokykla“. Minėta biblioteka ir su ja
bendradarbiaujantys muziejai, padedami municipaliteto švietimo
skyriaus, kaip taisyklė, jau prieš metus ar net anksčiau su
pradinėmis ir vidurinėmis mokyklomis, pradeda derinti mokslo
programas ir pamokų grafikus, bandydami sudaryti muziejuose ar
bibliotekose sąlygas vaikų ir moksleivių užsiėmimams ir pamokoms.
- Tačiau grįžkime prie suaugusiųjų. Kas sudaro
muziejaus darbuotojo kompetenciją ir kokius gebėjimus jis privalėtų
turėti? Šiuo klausimu kalbėjo kiekvienas konferencijos pranešėjas.
Kalbant apie muziejui reikalingą personalą ir pareigybių pavadinimus,
jų sąrašas išties netrumpas. Elisabeth Caillet, Paryžiaus
universiteto filosofijos dėstytoja bei kultūrinio tarpininkavimo
ekspertė, specialiai atlikusi tyrimą, pastebėjo, jog neseniai toks
sąrašas, turėjęs maždaug 200 skirtingų pavadinimų, šiandien pailgėjo
dvigubai. Greta tradicinių kuratoriaus, gido, ekskursijų vadovo,
rinkinių saugotojo, konservavimo specialisto, menotyrininko,
edukacijos programų vadovo pareigybių pavadinimų atsiradimo kultūros
interpretatoriaus, kultūros tarpininko, pasakotojo, socialinės
atskirties prevencijos vadovo, bendruomenės plėtros programų vadovo
pareigybės. Ir tai tik keletas dažniausiai renginyje minėtų
pareigybių pavadinimų.
- Dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kas visas
šias pareigybes vienija. David Anderson, Viktorijos ir Alberto
muziejaus Londone Edukacijos ir kultūros interpretavimo skyriaus
direktorius, teigė, kad kiekvienas muziejus turėtų neapsiriboti vien
parodų organizavimu, o vienu metu įgyvendinti bent šias tris
darbotvarkes − intelektualiąją, tarptautinę ir bendrosios kultūros
politikos. Margherita Sani, Beni Culturali instituto projektų vadovė,
apžvelgdama muziejų darbuotojų ir kultūros interpretatorių rengimo
programas ir joms Tarptautinės muziejų tarybos, Kultūros paveldo
nacionalinės mokymo organizacijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų
šalių švietimo įstatymų keliamus reikalavimus, pastebėjo, kad
Europoje šioje srityje vis dar trūksta vieningos sistemos. Kita
vertus, ar to tikrai reikia? Margherita Sani siūlė, „jei visoms
šalims sunku parengti bendrą tokių specialistų rengimo programą,
tuomet tinkamai išnaudokime visas galimybes skatinti darbuotojų
mobilumą ir taip kurkime bendrą Europos kultūros erdvę“. Mintyse
pritariau, nes jokia universitetinė programa neišmokys to, ko galima
išmokti pačiam, nuolat (visą gyvenimą) gilinantis į šiuos dalykus.
-
- Racconigi pilis
- Dviejų dienų renginį vainikavo kelionė į
Pjemonte regiono pasididžiavimu laikomą, už 40 kilometrų nuo Turino
esančią, Racconigi pilį. Pastatyta XII a. ir kelis kartus keitusi
savo išvaizdą, šiandien neogotikinio stiliaus pilis su jai
priklausančia 180 hektarų teritorija lankytojus pasitinka bet kuriuo
metų laiku. 1999 m. pilis įtraukta į UNESCO kultūros paveldo objektų
sąrašą. Vos tik įžengusius pro pilies duris mus pasitiko galantiškas
pasakotojas, visus supažindinęs su pilies istorija bei buitiniais
rūpesčiais, kurie tekdavo Carlo Alberto ir Princo Umberto II tarnams
ir rūmų prižiūrėtojams. Išgirdome, kokius darbus jie atlikdavo
pirmadieniais, kokius antradieniais, trečiadieniais ir t.t. Juk
viskas turėjo blizgėti! Kiekviename pilies kambaryje mus pasitikdavo
naujas pasakotojas ar pasakotoja, pristatydavę tuometinę kambario
paskirtį ir su juo susijusias istorijas. Pasakotojų vaidyba
perkeldavo į tuos laikus, kurių dvasia tiesiog sklandė ore. Buvome
vedami toliau ilgais siaurais koridoriais, o iš ant sienų kabančių
portretų ir iš jų sklindančių buvusių rūmų gyventojų žvilgsnių tarsi
supratome, kad tai dar ne viskas. Galų gale patekome į senovinę
rūsio menę, kurioje mūsų laukė itališkos vaišės. Buvo paaiškinta,
jog tai, kad čia atsidūrėme, reiškia, kad esame ypatingi (special)
svečiai.
- Keliavau namo ir galvojau, ar dažnas Lietuvos
muziejaus lankytojas jaučiasi jame „ypatingu svečiu“. Ko reikia, kad
mūsų visuomenėje būtų reabilituota kultūra, reanimuotas muziejų
gyvenimas? Veržiamės keliauti į užsienį, bet ar jau gerai pažįstame
savo šalį ir jos kultūrą? Labai daug klausimų. Pabandykime į juos
atsakyti.
|