„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2005 m. Nr. 1–2 / Rytai–Vakarai

PARODŲ SALĖSE

Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais

 

Remigijus ČERNIUS

Lietuvos dailės muziejus

 

Parodos „Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“ fragmentas. D. Mukienės nuotr.

Lietuvos dailės muziejus kartu su Liublino muziejumi Taikomosios dailės muziejaus rūmuose 2005 m. liepos 5–ąją – Valstybės dienos išvakarėse – greta atnaujinamos LDK valdovų rūmų radinių parodos ir atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų vertybių ekspozicijos pristatė ir tarptautinę edukacinę fotografijų parodą „Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia. Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“.

Šia paroda siekiama aktualinti su LDK tradicija susijusį kultūrinį ir meninį paveldą, atspindintį savitą istorinės raidos fenomeną – Rytų bizantiškosios ir Vakarų lotyniškosios civilizacijų sąveiką Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose. Paroda svarbi ir Lietuvos valdovų – Jogailos bei jo aplinkos – Gotikos epochos religinių ir meninių nuostatų pažinimo prasme, be to, ji atskleidžia senojo meninio paveldo išsaugojimo bei restauravimo problemas. Apie 100 parodos fotografijų pristato unikalią Liublino pilies gotikinę koplyčią ir jos įspūdingą bizantiško stiliaus interjero sieninę tapybą, ištisą XX a. vykusį itin sudėtingą bei kruopštų šių freskų restauravimo darbą.

Gotikinė Liublino pilies koplyčia ir bizantiškos jos interjero freskos yra bene vienintelis taip gerai išlikęs istorijos ir dailės liudytojas, bylojantis

Freska „Fundatoriaus malda“ (Jogaila klūpo prieš švč. Mergelę Mariją). Nuotr. iš LDM archyvo.

apie XIV–XV a. sandūros Lietuvos valdovų estetinį skonį ir religinę jauseną. Koplyčia buvo perstatyta 1395–1416 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos iniciatyva, o jos vidų dekoravo valdovo iš Lietuvos pasikviesti meistrai – Andrejus, Kirilas, Juška. Tiek Jogaila, tiek ir kiti Gediminaičių bei Jogailaičių atstovai XIV–XV a. mėgo bizantiškąjį meną, siekė jo ir gotikos formų dermės. Etninėje Lietuvoje šio laikotarpio paveldas išlikęs labai fragmentiškai, dažnai žinomas tik iš XIX a. ikonografijos bei ne itin gausių radinių. Žinoma, jog panaši sieninė tapyba puošė Trakų Salos pilies menių sienas, Vilniaus katedrą, Lietuvos valdovų rezidenciją Žemutinėje pilyje. Todėl Liublino pilies koplyčios ir jos meistriškai restauruotos sieninės tapybos paroda atskleidžia ir prarastojo etninės Lietuvos krikščionėjimo laikotarpio kultūrinio bei meninio paveldo klodą, Lietuvos valdovų aplinkoje tuo metu puoselėtas savitas religines pajautas, menines bei estetines nuostatas.

Sumanymas surengti šią parodą kilo pradėjus įgyvendinti LDK valdovų rūmų atkūrimo programą.

Ekspozicijos autorius – Liublino muziejaus direktorius Zygmunt Nasalski, kuratoriai – Jolanta Polańska (Liublino muziejus) ir Remigijus Černius (Lietuvos dailės muziejus). Parodos atidarymui parengtas ir išleistas informacinis lankstukas lietuvių kalba. Parodą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas.