„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

PROBLEMOS, NUOMONĖS

Su darbo ir kūrybos ženklu: Rokiškio krašto muziejui – 70

Nijolė ŠNIOKIENĖ,
Rokiškio krašto muziejaus direktorė

Rokiškio dvaro sodyba iš paukščio skrydžio. Nuotr. iš RKM archyvo.

Rokiškio krašto muziejaus ekspozicijos fragmentas – buvęs dvaro valgomasis kambarys. Nuotr. iš RKM archyvo.

Rokiškio krašto muziejui 2003-ieji – jubiliejiniai. 1933 m. gegužės 1 d. ant vieno Rokiškio senamiesčio Vilniaus gatvės namo atsirado iškaba, pranešusi apie įsikūrusį muziejų. 
Daugiau kaip 50 metų muziejus įsikūręs nuostabiame XIX a. architektūros ansamblyje – buvusiuose Rokiškio dvaro rūmuose. Ilgiau ar trumpiau muziejuje dirbo per 330 žmonių.
Šiandien muziejus ne tik kultūros vertybių saugotojas. Jis ir švietimo įstaiga, ir pramogų, laisvalaikio vieta. Jis savo lankytojus stengiasi sudominti parodomis, vakarais, susitikimais, koncertais, konferencijomis, seminarais, edukaciniais projektais. Džiaugiamės, kad lankytojai pamėgo muziejų, kad jo renginiai susilaukia dėmesio, kad mus supranta, mūsų sumanymams pritaria ir juos remia rajono vadovai, verslininkai, švietimo įstaigos.
Dar 1919 m. Rokiškio inteligentai puoselėjo mintį mieste įkurti muziejų, tačiau ją įgyvendinti pavyko tik 1933-aisiais. Mokyklų inspektorius Juozas Ruseckas, mokytojas Petras Bliūdžius, burmistras Julijonas Malevičius ir kiti, susibūrę į Kraštotyros draugiją, tai ir padarė.
Po įsteigimo muziejus kurį laiką glaudėsi dviejuose apskrities bibliotekos kambarėliuose, Vilniaus gatvės 6 numeriu pažymėtame Rapolo Mikalausko name. Vėliau kartu su biblioteka perkeltas į dar nuošalesnes patalpas, o 1935 m. įsikūrė miesto centre, mūriniame Naumo Trifskino name (dabar Viešoji biblioteka). Pirmuosius rinkinius sudarė apskrities mokytojų ir moksleivių surinkti muziejinės vertės daiktai, eksponatai, perimti iš Rokiškio gimnazijos muziejaus. 
Muziejaus reikalais rūpinosi Juozas Ruseckas. Jam išvykus, neetatiniu vedėju paskirtas Petras Bliūdžius. Jis stengėsi į krašto tyrinėjimo darbą įtraukti daugiau visuomenės, ypač mokytojų, savivaldybės tarnautojų. Pavyko surinkti gausią drožinėtų verpsčių, senosios skulptūros, medinių indų ir vieną didžiausių Lietuvos kraštotyros muziejuose akmeninių kirvukų kolekciją. Gal todėl į P.Bliūdžių 1937 m. kreipėsi Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius P.Galaunė, prašydamas paskolinti archeologinių radinių jų muziejuje kuriamoms ekspozicijoms.
Eksponatų rinkimas dar labiau suaktyvėjo 1938 m., muziejui pradėjus gauti Švietimo ministerijos finansinę paramą. Buvo organizuojamos išvykos, pradėta rinkti didesnius etnografinius daiktus, atsirado galimybė vieną kitą vertingą eksponatą nupirkti. 1939 m. muziejaus fonduose buvo 1046 muziejinės vertės daiktai.
1940 metais Rokiškio dvaro savininkams Pšezdzieckiams išvykus iš Lietuvos, iškilo grėsmė dvare likusioms meno vertybėms. Jomis pradėjo rūpintis Petras Bliūdžius ir miesto burmistras Vladas Paukšta. Švietimo komisariatas leido perkelti į dvaro rūmus kraštotyros muziejų. Be to, muziejaus vedėjui P.Bliūdžiui pavesta surinkti kultūros vertybes, esančias visuose Rokiškio apskrities nacionalizuotuose dvaruose, ir suvežti jas į muziejų. Tokiu būdu iš visų šių meno vertybių tikėtasi sukurti didelį Rytų Lietuvos kultūros muziejų. Dvaro parke užsimota įsteigti liaudies buities muziejų – atvežti valstiečio dūminę pirkią, klėtį ir kitus pastatus.
Miesto burmistras Vladas Paukšta muziejui paskyrė 16 buvusio dvaro kambarių. Buvo pradėta rengti naują ekspoziciją. Tačiau, dar nespėjus jos užbaigti, atvyko Raudonosios armijos atstovai ir pareikalavo dvaro rūmus laikinai perduoti jiems. Muziejui vis dėlto pavyko išsiderėti 11 kambarių ir, viską sutvarkius, 1940 m. rugsėjo 15 d. atidaryti ekspozicijas. Vien tik tą dieną muziejų aplankė apie 1000 žmonių, o iš viso iki metų pabaigos muziejuje pabuvojo 7682 lankytojai. 1940 m. muziejus buvo paskelbtas valstybine įstaiga, vietoj kraštotyros jam suteiktas kultūros muziejaus vardas.
Tačiau džiaugtis teko neilgai, nes kariuomenės vadai iš muziejaus pareikalavo dar kelių kambarių. LTSR valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininkas A.Žukauskas Rokiškio apskrities žemės ūkio komisijai pavedė dvaro rūmus perduoti Raudonosios armijos 215 šaulių pulkui. Rašte rašoma, kad „paveikslus, nesant kur dėti, laikinai galima patalpinti gimnazijoj ar kitose mokyklose, ar valstybinėse įstaigose, pavedant juos saugoti tų mokyklų bei įstaigų viršininkams. Keletą paveikslų galima palikti karininkų susirinkimų salei papuošti“ (kalba netaisyta).
1940 m. gruodžio 13 d. dvare įsikūrė Raudonosios armijos pulkas, kurio vadai visai nesiskaitė su muziejaus vedėju P.Bliūdžiumi bei jo pastangomis išsaugoti sukauptas neįkainojamas meno vertybes. Į P.Bliūdžiaus ir vietos valdžios pastabas dėl muziejaus eksponatų apsaugos komisaras J.Zacharovskis rašo: „Vienoje pastato dalyje yra kareiviai, klubas ir skaitykla. Pusę pastato užima eksponatai. Susidarė tarsi koks muziejus, nors daug eksponatų nevertingų. Pavyzdžiui, grafo Pšezdzieckio su šeima, jo giminių portretai užima daug vietos, bet neturi jokios meninės vertės“. 
Kasdieniniais darbais ir rūpesčiais prasidėjo ir 1941-ieji. Muziejaus vedėjas P.Bliūdžius 1941 m. birželio 13 d. Politinio švietimo valdybai rašė: „Šiuo metu muziejus patalpų neturi. (…) Naujos muziejaus patalpos jau remontuojamos, bet jos yra tokios mažos, kad vargu pakaks vietos kaipo sandėliui…“ Po kelių dienų, birželio 15-ąją, P.Bliūdžius su šeima buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą.
Prasidėjo karas. Nacių administracija muziejaus neuždarė, tačiau jo veiklą visiškai apribojo. Eksponatų rinkimo darbas nutrūko, liko nepargabentos nacionalizuotos dvarų meno vertybės. Daug eksponatų, ypač turinčių praktinę-buitinę paskirtį, iš muziejaus išgrobstė privatūs asmenys. 
Dėl menko meno dirbinių saugumo 1941 m. spalio 9 d. vertingiausi muziejaus tapybos ir grafikos darbai buvo perduoti Kauno kultūros muziejui. Rokiškio muziejui buvo grąžintas kraštotyros muziejaus vardas, muziejaus vedėju tapo gimnazijos piešimo mokytojas Juozas Simanavičius.
1942 m. rudenį okupacinės valdžios reikalavimu muziejus buvo iškeldintas iš dvaro rūmų, juose buvo palikta didelė dalis Rokiškio dvaro turtų: baldų, paveikslų, skulptūrų, knygų ir kt. Eksponatams buvo skirtos pagalbinės dvaro patalpos. Nebuvo sąlygų nei ekspozicijoms, nei darbui, nes patalpos buvo nešildomos.
Po karo muziejaus veikla vėl atgaivinta, jam grąžintos patalpos Rokiškio dvaro rūmuose. 1947 m., vadovaujant direktoriui Alfonsui Krasauskui, buvo įrengtos ir atidarytos ekspozicijos, į muziejų atgabenta gausi kolekcininko Povilo Gasiūno spaudinių kolekcija. Švenčiant lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, buvo surengta spaudos paroda, turėjusi didelį pasisekimą. Tačiau muziejus susilaukė nemažos kritikos už tai, kad nebuvo sukurta sovietinio laikotarpio ekspozicija. Muziejaus vizitatorius rašė: „Kas dėl tarybinio laikotarpio eksponatų rinkimo, šioje srityje muziejus absoliučiai nieko nepadarė – tas yra visiškai nepakenčiama. Tokie portretai kaip Tyzenhauzo, Tyzenhauzienės meno savyje neturi ir iš patalpų muziejaus šalintini. Nepavaizduota liaudies kova su religijos prietarais (…)“ (kalba netaisyta).
1948 m. dvaro rūmai buvo perduoti Rokiškio tarybiniam ūkiui, o muziejus iš dvaro rūmų iškeltas į nešildomą medinę bažnytėlę Vytauto gatvėje. Direktorius A.Krasauskas ataskaitoje rašė, kad tas pastatas „be apšildymo, papuvęs, nepritaikytas, pratekančiu stogu“. Visi eksponatai čia nesutilpo, todėl dalis jų palikta dvaro rūmų pagalbinėse patalpose, kiti sukrauti miesto savivaldybės pastate.
Nors ir sunkiomis sąlygomis, muziejininkai vis dėlto rinko eksponatus, juos aprašinėjo, kūrė ekspozicijas, nemažą dėmesį skyrė įvairių istorinių objektų tyrinėjimui bei fiksavimui. 1949 m. liepos 3 d. bažnytėlėje lankymui atidaryti priešistorinis, revoliucijos, socialistinės statybos, gamtos, meno ir etnografijos ekspozicijų skyriai. Susidomėjimas muziejumi buvo itin didelis, jau pirmosiomis dienomis jį aplankė per 1000 rokiškėnų.
1952 m. liepos mėnesį muziejus vėl buvo perkeltas į dvaro rūmus. Atlikus patalpų remontą, buvo atidarytos archeologijos, liaudies meno, gamtos, etnografijos ekspozicijos, o dar po poros metų parengta ir pirmoji sovietinio laikotarpio ekspozicija. 
Naujas organizacinis ir kūrybinis muziejaus etapas (1957 - 1966 m.) siejamas su direktoriaus Stasio Daunio vardu. Jo vadovavimo metais labai suaktyvėjo muziejaus veikla. 1960 – 1962 m. tarp Lietuvos kraštotyros muziejų užimta pirmoji vieta, 1965 m. muziejui suteikta trečia kategorija, jis tapo respublikinio pavaldumo muziejumi. Tai leido priimti daugiau darbuotojų, išplėsti veiklą. 1958 - 1959 m. buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai Juodonių piliakalnyje, restauratoriai iš Vilniaus atkūrė pirmuosius tapybos darbus, į dvaro parką atvežta valstiečio sodyba, čia pradėta kurti liaudies buities (skanseno) skyrių. Šiuo laikotarpiu muziejaus filialu tapo Zarasų muziejus, Stelmužės bažnytėlėje įrengtos ekspozicijos, S.Daunys „atrado“ nepakartojamą medžio drožėją Lionginą Šepką, kurio drožiniai buvo perkelti į muziejų.
1966 m. S.Dauniui išvykus dirbti į Rumšiškes, direktoriumi Kultūros ministerija paskyrė Algimantą Kvartūną. Jam vadovaujant, muziejus augo, plėtėsi fondai, ekspozicijos. Pagal Vilniaus „Dailės“ kombinato projektus 1970 m. įrengtos liaudies meno, kitais metais - Liongino Šepkos drožinių, 1975 - 1980 m. - istorijos ekspozicijos. 1979 m. muziejui perduoti du buvusio kumetyno pastatai, o į naujas patalpas išsikėlus kultūros įstaigoms, muziejus liko vieninteliu buvusio dvaro ansamblio šeimininku. Šalia muziejinės veiklos, direktoriui teko rūpintis buvusių dvaro pastatų remontu - restauravimu, parko priežiūra. 
1980 m. ilgametis muziejaus direktorius A.Kvartūnas išvyko dirbti į Rumšiškių liaudies buities muziejų.
Vietoj ilgus metus prie muziejaus vairo stovėjusių vyrų paskutiniuosius dešimtmečius muziejui vadovauja moterys: Ona Mackevičienė (1980-1985 m.), Marijona Mieliauskienė (1985 - 1987 m.), Olga Grumbinienė (1987-1989 m.), nuo 1989 m. - Nijolė Šniokienė.
Daug metų buvo konservuojami, restauruojami beveik visi dvaro ansamblio pastatai, tvoros. Pradėjus šidymo sistemos pertvarką, 1987 m. muziejuje demontuotos visos ekspozicijos. Kadangi muziejaus restauravimu rūpinosi tik rajono savivaldybė, todėl darbai užsitęsė.
1996 m. muziejaus tvarkymo darbus pradėjus finansuoti Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir rajono savivaldybei, dvaro ansamblis pradėjo sparčiai keistis: restauruoti centrinių rūmų, pietinės ir šiaurinės oficinų fasadai, perdengti stogai, sutvarkyta fasadinė parko aikštė, įrengti takai, centriniuose rūmuose atkurta didžioji menė, įrengti sanitariniai mazgai.
1997 m. balandžio mėn. įvykęs atkurtos didžiosios menės atidarymas buvo ilgai laukta ir džiugi šventė ne tik muziejininkams, bet ir visiems rokiškėnams. Daugiau nei po keturių dešimtmečių (1954 m. pritaikyta rajono kultūros namams) dvaro menė vėl sublizgėjo buvusiu didingumu, tapo reprezentacine miesto vieta. Muziejininkams atsirado puiki galimybė čia rengti įvairius renginius, lankytojus kviesti į kamerinės muzikos koncertus, literatūros vakarus, susitikimus. Menės restauravimas – tai antrasis buvusių dvaro rūmų interjero atkurimo žingsnis, nes 1984 m. restauruotas ir lankymui atidarytas grafų valgomasis kambarys sulaukė labai didelio visuomenės susidomėjimo. Tai paskatino muziejininkus planuoti platesnę dvarų kultūros ir istorijos ekspoziciją.
Mes džiaugiamės, kad šiuos muziejininkų užmojus suprato ir palaikė paminklosaugos specialistai. Buvo nutarta restauruoti dar 7 dvaro sales ir jose rodyti sukauptą ir išsaugotą dvaro meno vertybių paveldą – taip išplėsti Lietuvos dvarų kultūros pažinimą.
Tai, kas nuveikta, yra tik didelio darbo pradžia. 2001 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Rokiškio dvaro sodyba (14 statinių ir parkas) buvo paskelbta kultūros paminklu. Tai įpareigoja muziejininkus rūpintis šio ansamblio kompleksiniu restauravimu ir pritaikymu ne tik muziejaus ekspozicijoms, parodoms, bet ir didėjantiems kultūrinio turizmo poreikiams.
Su didžiausia pagarba dėkojame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento, Valstybinės paminklosaugos komisijos, Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos muziejų asociacijos, P.Gudyno restauravimo centro vadovams, specialistams už geranorišką pagalbą ir nuoširdų bendradarbiavimą.
Dėkojame muziejaus bičiuliams, talkininkams, kurie rūpinasi, kad mūsų muziejus taptų Aukštaitijos regiono kultūros centru.
Už rūpestį Rokiškio krašto muziejumi mes dėkingi jo steigėjui – Rokiškio rajono savivaldybei, buvusiems ir dabartiniams jos vadovams, darbuotojams, padėjusiems ir padedantiems tarnauti kilniai muziejininkystės misijai.