<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

SVETUR

Muziejai ir kultūrinis turizmas tarptautinės bendruomenės akiratyje

Pagal 2000 m. ICOM simpoziumo „ Muziejai, paveldas ir kultūrinis turizmas“ Peru ir Bolivijoje medžiagą parengė 
Loreta Meškelevičienė

Kultūrinio turizmo svarba pasaulyje buvo suvokta jau prieš ketvirtį amžiaus. Tarptautinė paminklų ir saugotinų vietų taryba (ICOMOS) 1976 m. Briuselyje priėmė Kultūrinio turizmo chartiją, apibrėžusią turizmo ir paveldo institucijų atsakomybę už įtaką žmonijos aplinkai apskritai, o ypač paminklams ir vietovėms.
Kultūriniam turizmui dėmesio skyrė ir Europos Tarybos ministrų, atsakingų už kultūros paveldą, IV Europos konferencija, įvykusi 1996 m. gegužės 30 –31 d. Helsinkyje. Konferencija pasisakė už ilgalaikę kultūrinio turizmo strategiją, o kultūrinio turizmo plėtojimas, jos nuomone, turėtų prisidėti prie regionų atgimimo ir klestėjimo bei gyvenimo kokybės paveldo vietovėje gerinimo. Buvo padaryta išvada, kad kultūrinio turizmo plėtros politika ir strategija turi būti nukreiptos į subalansuoto ir ilgalaikio kultūros paveldo panaudojimo perspektyvą, užtikrinant galimybes  būsimosioms kartoms naudotis šiuo paveldu. Būtina sukurti kultūrinio turizmo plėtros specifinius modelius ir  atsisakyti reprodukuoti įprastines masinio turizmo schemas.
Ypatingas dėmesys kultūrinio turizmo ir kultūros paveldo sąveikai buvo skirtas 2000 m. gegužės mėn. 21-27 d. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) sekretoriato organizuotame simpoziume Muziejai, paveldas ir kultūrinis turizmas, vykusiame Trujillo (Peru) ir La Paz (Bolivija) miestuose. Simpoziume buvo nagrinėjami teigiami ir neigiami turizmo aspektai šalių socialiniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Daugelis pranešėjų pabrėžė kultūrinio turizmo svarbą ir naudą vietos bendruomenėms, mažiau išsivysčiusiems regionams. Dalyvių nuomone, kultūrinis turizmas – tai puiki galimybė supažindinti pasaulio visuomenę su vietos kultūra, prisidėti prie atskirų regionų ekonominės gerovės. Šia prasme kultūrinio turizmo plėtra yra skatintinas ir sveikintinas dalykas, tačiau dalis muziejininkų pasidalino ir patirtimi, susijusia su vis sparčiau globalėjančia turizmo kryptimi. Jų nuomone, masinį turizmą dažnai galima sutapatinti su destrukcija. Ypatingai žala jaučiama gausiai lankomuose unikaliuose ir ypač kultūriniu ar gamtosauginiu požiūriu jautriuose objektuose. Neigiama turizmo įtaka jaučiama ir vietiniams verslams, amatams bei vietos kultūrai apskritai.
Simpoziumo dalyviai aptarė optimaliausius kultūrinio turizmo ir kultūros paveldo (įskaitant ir muziejų rinkinius) sąveikos principus bei parengė Muziejų ir kultūrinio turizmo principinių nuostatų metmenis.
Metmenys parengti vadovaujantis Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Muziejų etikos kodekso ir Tarptautinės paminklų ir saugotinų vietų tarybos (ICOMOS) Kultūrinio turizmo chartijos nuostatomis. Skaitytojams siūlome susipažinti su šiuo dokumentu.

Muziejų ir kultūrinio turizmo principinių nuostatų metmenys
Įžanga.
Remiantis ICOM Profesinės etikos kodeksu, muziejus, kaip ne pelno institucija, tarnaujanti visuomenei bei jos ugdymui, privalo:
·  skatinti aktyvų visuomenės dalyvavimą muziejaus veikloje, ugdyti ją ir būti kultūros skleidėju tarp gausėjančių įvairių visuomenės sluoksnių, skirtingų vietovių ir socialinių grupių lankytojų;
·   būti viena pagrindinių institucijų, kurios pastangomis, laikantis kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo standartų ir tikslų, nacionalinių ir tarptautinių principų, stabdomas kultūros ir gamtos paveldo nykimas;
·  užtikrinti, kad lėšos, gaunamos iš muziejaus veiklos ar kitų ekonominių santykių, nepažeistų ir nesukompromituotų muziejaus tikslų, principų bei veiklos standartų.
Be to, muziejus privalo užtikrinti, kad jo darbuotojai:
·  tinkamai saugotų ir globotų visas paveldo vertybes, ypač rūpintųsi ir tyrinėtų jiems patikėtus rinkinius;
·  gerbtų principus, kuriais muziejai atstovauja visuomenei ir kurių reikšmė yra tiesiogiai proporcinga jos siekiams;
·  taktiškai ir su reikiama pagarba žmogiškajam orumui skatintų kultūros paveldo suvokimą ir tinkamą jo tvarkymą ne tik tarp kolegų, bet ir tarp visuomenės narių, kurie su tuo susiję.
Kultūrinio turizmo etika reikalauja, kad visi jo organizatoriai užtikrintų svečiui galimybę kūrybingai derinti pažinimą, naujai įgytas žinias su maloniu laisvalaikio leidimu. Jį reikia skatinti patirti socialinį kontekstą, kuris, nors ir nepažįstamas, sudaro galimybę pažinti vietos bendruomenės gyvenimą ir pajusti jos išmintį. Siekiant tai įgyvendinti, labai svarbus viso personalo, pradedant tais, kurie dalyvauja muziejaus veikloje ir baigiant kultūros bei turizmo darbuotojais, o ypač tais, kurie susiję su kultūros paveldo globa, saugojimu, tikslais ir reikalavimais, profesinis parengimas.
Kultūrinis turizmas siejasi su paveldu per kultūros, tautos ar bendruomenės indėlį į jį, kultūrinės raiškos pagalba atskleidžiantį materialiuosius jų buvimo ir tapatumo ženklus. Šis ryšys yra unikalus ir išskirtinis. Jo ištekliai, deja, negali būti atnaujinami. Kultūros paveldas negali tapti plataus vartojimo produktu, o jo santykis su lankytoju negali būti paviršutiniškas. Jeigu turistas sugeba susitapatinti su paveldu, jis gali tinkamai jį įvertinti ir suprasti, kad būtina šį paveldą išsaugoti. Taip jis gali tapti muziejų sąjungininku.
Muziejai yra skirstomi pagal jų rinkinius, todėl kuo jie bus patrauklesni įvairialypei auditorijai, tuo daugiau lankytojų pritrauks. Turistas, trokštantis sužinoti ką nors naujo ir originalaus, mieliau renkasi lankomos šalies istorijos, kultūros ir tradicijų muziejus.
Nuostata Nr. 1. Muziejai yra svarbus kultūrinio turizmo šaltinis dėl rinkinių įvairovės bei galimybės būti kultūros tarpininku, dėl jų pobūdžio (viešas, privatus, nacionalinis, regioninis, krašto), įvairumo, unikalumo, laisvumo, lankstumo ir kūrybinio potencialo.
· Įstatymai, skatinantys turizmo plėtrą per investicijas ar darantys kitokį poveikį paveldosaugai, turi užtikrinti, kad viršenybė būtų teikiama kultūros ir gamtos paveldo apsaugai, o ne ekonominiams interesams, ypač, jei yra pavojus nepataisomai jam pakenkti.
· Bendradarbiavimas tarp muziejinių institucijų, turizmo sektoriaus ir visuomenės turi būti skatinamas ir plėtojamas.
· Įstatymų, globojančių paveldą bei turizmo plėtrą, nuoseklumas turi būti nukreiptas į įvairių lygių vykdomosios valdžios ir skirtingų socialinių sluoksnių sambūvį. Ypač reikėtų skatinti vietos bendruomenių atstovų dalyvavimą.
· Muziejai turi pritarti savivaldai, kaip būdui perskirstyti bendruomenei kultūrinio turizmo socialinį ir ekonominį pelną, nes turizmo plėtra sudaro palankias sąlygas lėšoms kaupti. Jas tinkamai tvarkant, paveldo institucijos, o ypač muziejai ir vietos bendruomenės, kuriose jie yra, gali sulaukti tiesioginės naudos.
Nuostata Nr. 2. Turizmo ir muziejų sąveika – tai ryšys, galintis daryti įtaką kultūros ir gamtos paveldo apsaugai, rinkiniams bei vertybėms, kuriomis jis reprezentuojamas. Siekiant užtikrinti paveldo objektų išlikimą, toks ryšys turi būti grindžiamas saugojimo etika.
· Kultūros vertybė yra unikali ir nepakeičiama. Jos autentiškumas turi neįkainojamą vertę, tad jos praradimas ar sunykimas būtų didelė netektis pasaulinei kultūrai. Atsakingas ir tausojantis turizmas iki minimumo sumažina kultūros vertybei daromą ją naikinantį poveikį.
· Kultūros paveldo specifika reikalauja, kad muziejininkai, kelionių organizatoriai ir turistai jaustų moralinę ir etinę atsakomybę, todėl jo prevencinio saugojimo programos turėtų būti prioritetinės.
· Planuojant kultūrinį turizmą prioritetiškai būtina  įvertinti lankytojų daromą poveikį ir reguliuoti turistų srautus muziejuose. Šiuose tyrimuose turėtų būti numatyta galimybė bendru sutarimu įkurti konceptualų, programomis paremtą, fondą. Turint tokį fondą, sunkumai, susiję su paveldo išteklių panaudojimu turizmo tikslams, gali būti įveikti. 
Nuostata Nr. 3.
Savo veikloje, susijusioje su kultūriniu turizmu, muziejai turi skatinti aktyvų vietos bendruomenių dalyvavimą paveldosaugoje bei turizmo centrų veikloje.
· Ryšių, jungiančių paveldo objektus su bendruomenėmis, kuriose jie atsirado ir įgijo istorinę reikšmę, negalima nutraukti. Muziejų paskirtis - skatinti tokių objektų identifikavimą ir jų bei jų aplinkos saugojimą. Bendruomenių narių ir visuomenės sluoksnių, susijusių su paveldosauga, dalyvavimas šioje veikloje yra esminis veiksnys, nes tokiu būdu jie kontroliuoja ir gina savo individualias ir kolektyvines teises.
· Siekiant panaudoti kultūros paveldą turizmo tikslams, bendruomenė turi dalyvauti modeliuojant, planuojant, vykdant ir kontroliuojant visus šios veiklos etapus. Kad pasiekti šį tikslą, būtinas tiek kultūros objektų identifikavimas, tiek socialinių grupių, susijusių su kultūriniu įvykiu, gyvenimo kokybės pagerėjimas.
· Turizmo veiklos ir paveldo išteklių socialinė ir kultūrinė simbiozė, laisvai ir demokratiškai dalyvaujant daugeliui sektorių, turi užtikrinti turizmo paslaugų kokybę, lankytojui siūlomų produktų autentiškumą bei sukurti pagrindą kultūros įvykiui.
· Muziejai turi skatinti bendruomenes tvarkyti savo kultūros paveldą, raginti tinkamai lavintis.
Nuostata Nr. 4.
Muziejų ir kultūrinio turizmo harmoningi santykiai turi paliesti visas sudėtines muziejaus veiklos dalis - infrastruktūrą, rinkinio kokybę ir informacijos sistemas, mokomąją ir parodinę veiklą, personalą ir santykius su aplinka.
·  Muziejai turi būti skirti visiems, o ne tik turistams, nors šis sektorius sudaro svarbią jo lankytojų dalį. Socialinė muziejaus funkcija yra suteikti malonių potyrių savo lankytojui, ypatingą dėmesį skiriant edukacijai ir informacijos perteikimui. Todėl visa informacija turi būti lengvai suprantama, bendravimas, iki minimumo sumažinus kalbos barjerus, kuo paprastesnis, o profesionalus personalas turi sugebėti atlikti muziejininko pareigas ir būti pasirengęs aptarnauti lankytojus. Be to, muziejai turi pateikti lankytojui tinkamai parinktą ir išpuoselėtą rinkinį, naudoti naujausias prieinamas technologijas.
· Turizmas turi būti kūrybingas laisvalaikio praleidimas, suteikiantis patirties laike ir erdvėje toli nuo kasdienybės rūpesčių. Muziejai turi suteikti būtinas sąlygas lankytojams savarankiškai judėti ir džiaugtis savo viešnage. Rengiant laikinas programas ir ekskursijas, reikia atsižvelgti į abiejų pusių interesus - vietos gyventojų laisvesnį nuo darbų laiką ir kad tai būtų tinkama alternatyva užsienio turistams. 
·  Muziejai ir kultūrinis turizmas turi skatinti vietos bendruomenės ir svečių bendravimą su pagarba siūlomoms vertytėms ir vaišingumui.
Nuostata Nr. 5. Ekonominiu požiūriu kultūrinio turizmo, besinaudojančio paveldo turtais, komercializavimas turi būti naudingas tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek aplinkosaugos aspektu.
· Iš muziejų ir kultūrinio turizmo perspektyvos planuojant kultūros projektus, reikia numatyti rinkodaros strategijas atitinkančius kultūros šaltinių ir vietos bendruomenių ypatumus.
· Muziejų atsakomybė už jiems patikėto paveldo dalies apsaugą yra kartu ir administracinės valdžios, ir visos šalies atsakomybė. Tačiau tai neatleidžia muziejų nuo pareigos kurti savo mechanizmus ieškant papildomų rėmėjų ir finansavimo šaltinių. Tai nekliudo muziejams tapti ir pelningomis institucijomis, sugebančiomis gauti lėšų nenuolaidžiaujant lankytojui, bet siūlant jam tikrą, originalų produktą, reikšmingą savo išskirtinumu ir tapatumu.
· Muziejų dalyvavimas ekskursinėje veikloje reikalauja planuoti kultūros pasiūlą, būti kiekvienos vietovės turistinių objektų tinklo sudėtine traukos dalimi. Muziejai taip pat galėtų būti susibūrimo vieta ir vieta, kur siūlomi kiti kelionių maršrutai ar turistus dominančios paslaugos, restoranai, transportas, amatininkų produkcija ir kt. 

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16