Muziejai
ir kultūrinis turizmas tarptautinės bendruomenės akiratyje
Pagal 2000 m. ICOM simpoziumo „ Muziejai,
paveldas ir kultūrinis turizmas“ Peru ir Bolivijoje medžiagą
parengė
Loreta Meškelevičienė
Kultūrinio turizmo
svarba pasaulyje buvo suvokta jau prieš ketvirtį amžiaus. Tarptautinė
paminklų ir saugotinų vietų taryba (ICOMOS) 1976 m. Briuselyje priėmė
Kultūrinio turizmo chartiją, apibrėžusią turizmo ir paveldo
institucijų atsakomybę už įtaką žmonijos aplinkai apskritai, o ypač
paminklams ir vietovėms.
Kultūriniam turizmui dėmesio skyrė ir Europos Tarybos ministrų,
atsakingų už kultūros paveldą, IV Europos konferencija, įvykusi 1996
m. gegužės 30 –31 d. Helsinkyje. Konferencija pasisakė už ilgalaikę
kultūrinio turizmo strategiją, o kultūrinio turizmo plėtojimas, jos
nuomone, turėtų prisidėti prie regionų atgimimo ir klestėjimo bei
gyvenimo kokybės paveldo vietovėje gerinimo. Buvo padaryta išvada, kad
kultūrinio turizmo plėtros politika ir strategija turi būti nukreiptos
į subalansuoto ir ilgalaikio kultūros paveldo panaudojimo perspektyvą,
užtikrinant galimybes būsimosioms
kartoms naudotis šiuo paveldu. Būtina sukurti kultūrinio turizmo plėtros
specifinius modelius ir atsisakyti
reprodukuoti įprastines masinio turizmo schemas.
Ypatingas dėmesys kultūrinio
turizmo ir kultūros paveldo sąveikai buvo skirtas 2000 m. gegužės mėn.
21-27 d. Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) sekretoriato organizuotame
simpoziume „Muziejai, paveldas ir kultūrinis
turizmas“, vykusiame Trujillo
(Peru) ir La Paz (Bolivija) miestuose. Simpoziume buvo nagrinėjami
teigiami ir neigiami turizmo aspektai šalių socialiniam, kultūriniam ir
ekonominiam gyvenimui. Daugelis pranešėjų pabrėžė kultūrinio
turizmo svarbą ir naudą vietos bendruomenėms, mažiau išsivysčiusiems
regionams. Dalyvių nuomone, kultūrinis turizmas – tai puiki galimybė
supažindinti pasaulio visuomenę su vietos kultūra, prisidėti prie
atskirų regionų ekonominės gerovės. Šia prasme kultūrinio turizmo plėtra
yra skatintinas ir sveikintinas dalykas, tačiau dalis muziejininkų
pasidalino ir patirtimi, susijusia su vis sparčiau globalėjančia
turizmo kryptimi. Jų nuomone, masinį turizmą dažnai galima sutapatinti
su destrukcija. Ypatingai žala jaučiama gausiai lankomuose unikaliuose
ir ypač kultūriniu ar gamtosauginiu požiūriu jautriuose objektuose.
Neigiama turizmo įtaka jaučiama ir vietiniams verslams, amatams bei
vietos kultūrai apskritai.
Simpoziumo dalyviai aptarė optimaliausius kultūrinio turizmo ir kultūros
paveldo (įskaitant ir muziejų rinkinius) sąveikos principus bei parengė
Muziejų ir kultūrinio turizmo principinių nuostatų metmenis.
Metmenys parengti vadovaujantis Tarptautinės
muziejų tarybos (ICOM) Muziejų etikos kodekso ir Tarptautinės paminklų
ir saugotinų vietų tarybos (ICOMOS) Kultūrinio turizmo chartijos
nuostatomis. Skaitytojams siūlome susipažinti su šiuo dokumentu.
Muziejų ir kultūrinio turizmo
principinių nuostatų metmenys
Įžanga. Remiantis
ICOM Profesinės etikos kodeksu, muziejus, kaip ne pelno institucija,
tarnaujanti visuomenei bei jos ugdymui, privalo:
·
skatinti aktyvų visuomenės dalyvavimą
muziejaus veikloje, ugdyti ją ir būti kultūros skleidėju tarp gausėjančių
įvairių visuomenės sluoksnių, skirtingų vietovių ir socialinių
grupių lankytojų;
·
būti viena pagrindinių institucijų,
kurios pastangomis, laikantis kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo
standartų ir tikslų, nacionalinių ir tarptautinių principų, stabdomas
kultūros ir gamtos paveldo nykimas;
·
užtikrinti, kad lėšos, gaunamos iš
muziejaus veiklos ar kitų ekonominių santykių, nepažeistų ir
nesukompromituotų muziejaus tikslų, principų bei veiklos standartų.
Be to, muziejus privalo užtikrinti, kad jo darbuotojai:
·
tinkamai saugotų ir globotų visas paveldo
vertybes, ypač rūpintųsi ir tyrinėtų jiems patikėtus rinkinius;
·
gerbtų principus, kuriais muziejai
atstovauja visuomenei ir kurių reikšmė yra tiesiogiai proporcinga jos
siekiams;
·
taktiškai ir su reikiama pagarba žmogiškajam
orumui skatintų kultūros paveldo suvokimą ir tinkamą jo tvarkymą ne
tik tarp kolegų, bet ir tarp visuomenės narių, kurie su tuo susiję.
Kultūrinio turizmo etika reikalauja, kad visi jo organizatoriai užtikrintų
svečiui galimybę kūrybingai derinti pažinimą, naujai įgytas žinias
su maloniu laisvalaikio leidimu. Jį reikia skatinti patirti socialinį
kontekstą, kuris, nors ir nepažįstamas, sudaro galimybę pažinti
vietos bendruomenės gyvenimą ir pajusti jos išmintį. Siekiant tai įgyvendinti,
labai svarbus viso personalo, pradedant tais, kurie dalyvauja muziejaus
veikloje ir baigiant kultūros bei turizmo darbuotojais, o ypač tais,
kurie susiję su kultūros paveldo globa, saugojimu, tikslais ir
reikalavimais, profesinis parengimas.
Kultūrinis turizmas siejasi su paveldu per kultūros, tautos ar
bendruomenės indėlį į jį, kultūrinės raiškos pagalba atskleidžiantį
materialiuosius jų buvimo ir tapatumo ženklus. Šis ryšys yra unikalus
ir išskirtinis. Jo ištekliai, deja, negali būti atnaujinami. Kultūros
paveldas negali tapti plataus vartojimo produktu, o jo santykis su
lankytoju negali būti paviršutiniškas. Jeigu turistas sugeba
susitapatinti su paveldu, jis gali tinkamai jį įvertinti ir suprasti,
kad būtina šį paveldą išsaugoti. Taip jis gali tapti muziejų sąjungininku.
Muziejai yra skirstomi pagal jų rinkinius, todėl kuo jie bus
patrauklesni įvairialypei auditorijai, tuo daugiau lankytojų pritrauks.
Turistas, trokštantis sužinoti ką nors naujo ir originalaus, mieliau
renkasi lankomos šalies istorijos, kultūros ir tradicijų muziejus.
Nuostata Nr. 1.
Muziejai yra svarbus kultūrinio turizmo šaltinis dėl rinkinių įvairovės
bei galimybės būti kultūros tarpininku, dėl jų pobūdžio (viešas,
privatus, nacionalinis, regioninis, krašto), įvairumo, unikalumo,
laisvumo, lankstumo ir kūrybinio potencialo.
·
Įstatymai, skatinantys turizmo plėtrą per
investicijas ar darantys kitokį poveikį paveldosaugai, turi užtikrinti,
kad viršenybė būtų teikiama kultūros ir gamtos paveldo apsaugai, o ne
ekonominiams interesams, ypač, jei yra pavojus nepataisomai jam pakenkti.
·
Bendradarbiavimas tarp muziejinių
institucijų, turizmo sektoriaus ir visuomenės turi būti skatinamas ir
plėtojamas.
·
Įstatymų, globojančių paveldą bei
turizmo plėtrą, nuoseklumas turi būti nukreiptas į įvairių lygių
vykdomosios valdžios ir skirtingų socialinių sluoksnių sambūvį. Ypač
reikėtų skatinti vietos bendruomenių atstovų dalyvavimą.
·
Muziejai turi pritarti savivaldai, kaip būdui
perskirstyti bendruomenei kultūrinio turizmo socialinį ir ekonominį
pelną, nes turizmo plėtra sudaro palankias sąlygas lėšoms kaupti. Jas
tinkamai tvarkant, paveldo institucijos, o ypač muziejai ir vietos
bendruomenės, kuriose jie yra, gali sulaukti tiesioginės naudos.
Nuostata
Nr. 2.
Turizmo ir muziejų sąveika – tai ryšys, galintis daryti įtaką kultūros
ir gamtos paveldo apsaugai, rinkiniams bei vertybėms, kuriomis jis
reprezentuojamas. Siekiant užtikrinti paveldo objektų išlikimą, toks
ryšys turi būti grindžiamas saugojimo etika.
·
Kultūros vertybė yra unikali ir nepakeičiama.
Jos autentiškumas turi neįkainojamą vertę, tad jos praradimas ar
sunykimas būtų didelė netektis pasaulinei kultūrai. Atsakingas ir
tausojantis turizmas iki minimumo sumažina kultūros vertybei daromą ją
naikinantį poveikį.
·
Kultūros paveldo specifika reikalauja, kad
muziejininkai, kelionių organizatoriai ir turistai jaustų moralinę ir
etinę atsakomybę, todėl jo prevencinio saugojimo programos turėtų būti
prioritetinės.
·
Planuojant kultūrinį turizmą prioritetiškai
būtina įvertinti lankytojų
daromą poveikį ir reguliuoti turistų srautus muziejuose. Šiuose
tyrimuose turėtų būti numatyta galimybė bendru sutarimu įkurti
konceptualų, programomis paremtą, fondą. Turint tokį fondą, sunkumai,
susiję su paveldo išteklių panaudojimu turizmo tikslams, gali būti įveikti.
Nuostata Nr. 3. Savo
veikloje, susijusioje su kultūriniu turizmu, muziejai turi skatinti aktyvų
vietos bendruomenių dalyvavimą paveldosaugoje bei turizmo centrų
veikloje.
·
Ryšių, jungiančių paveldo objektus su
bendruomenėmis, kuriose jie atsirado ir įgijo istorinę reikšmę,
negalima nutraukti. Muziejų paskirtis - skatinti tokių objektų
identifikavimą ir jų bei jų aplinkos saugojimą. Bendruomenių narių
ir visuomenės sluoksnių, susijusių su paveldosauga, dalyvavimas šioje
veikloje yra esminis veiksnys, nes tokiu būdu jie kontroliuoja ir gina
savo individualias ir kolektyvines teises.
·
Siekiant panaudoti kultūros paveldą
turizmo tikslams, bendruomenė turi dalyvauti modeliuojant, planuojant,
vykdant ir kontroliuojant visus šios veiklos etapus. Kad pasiekti šį
tikslą, būtinas tiek kultūros objektų identifikavimas, tiek socialinių
grupių, susijusių su kultūriniu įvykiu, gyvenimo kokybės pagerėjimas.
·
Turizmo veiklos ir paveldo išteklių
socialinė ir kultūrinė simbiozė, laisvai ir demokratiškai dalyvaujant
daugeliui sektorių, turi užtikrinti turizmo paslaugų kokybę,
lankytojui siūlomų produktų autentiškumą bei sukurti pagrindą kultūros
įvykiui.
·
Muziejai turi skatinti bendruomenes tvarkyti
savo kultūros paveldą, raginti tinkamai lavintis.
Nuostata Nr. 4. Muziejų
ir kultūrinio turizmo harmoningi santykiai turi paliesti visas sudėtines
muziejaus veiklos dalis - infrastruktūrą, rinkinio kokybę ir
informacijos sistemas, mokomąją ir parodinę veiklą, personalą ir
santykius su aplinka.
·
Muziejai turi būti skirti visiems, o ne tik
turistams, nors šis sektorius sudaro svarbią jo lankytojų dalį.
Socialinė muziejaus funkcija yra suteikti malonių potyrių savo
lankytojui, ypatingą dėmesį skiriant edukacijai ir informacijos
perteikimui. Todėl visa informacija turi būti lengvai suprantama,
bendravimas, iki minimumo sumažinus kalbos barjerus, kuo paprastesnis, o
profesionalus personalas turi sugebėti atlikti muziejininko pareigas ir būti
pasirengęs aptarnauti lankytojus. Be to, muziejai turi pateikti
lankytojui tinkamai parinktą ir išpuoselėtą rinkinį, naudoti
naujausias prieinamas technologijas.
·
Turizmas turi būti kūrybingas laisvalaikio
praleidimas, suteikiantis patirties laike ir erdvėje toli nuo kasdienybės
rūpesčių. Muziejai turi suteikti būtinas sąlygas lankytojams
savarankiškai judėti ir džiaugtis savo viešnage. Rengiant laikinas
programas ir ekskursijas, reikia atsižvelgti į abiejų pusių interesus
- vietos gyventojų laisvesnį nuo darbų laiką ir kad tai būtų tinkama
alternatyva užsienio turistams.
·
Muziejai ir kultūrinis turizmas turi
skatinti vietos bendruomenės ir svečių bendravimą su pagarba siūlomoms
vertytėms ir vaišingumui.
Nuostata
Nr. 5. Ekonominiu požiūriu
kultūrinio turizmo, besinaudojančio paveldo turtais, komercializavimas
turi būti naudingas tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek aplinkosaugos
aspektu.
· Iš
muziejų ir kultūrinio turizmo perspektyvos planuojant kultūros
projektus, reikia numatyti rinkodaros
strategijas atitinkančius kultūros šaltinių ir vietos bendruomenių
ypatumus.
·
Muziejų atsakomybė už jiems patikėto
paveldo dalies apsaugą yra kartu ir administracinės valdžios, ir visos
šalies atsakomybė. Tačiau tai neatleidžia muziejų nuo pareigos kurti
savo mechanizmus ieškant papildomų rėmėjų ir finansavimo šaltinių.
Tai nekliudo muziejams tapti ir pelningomis institucijomis, sugebančiomis
gauti lėšų nenuolaidžiaujant lankytojui, bet siūlant jam tikrą,
originalų produktą, reikšmingą savo išskirtinumu ir tapatumu.
·
Muziejų dalyvavimas ekskursinėje veikloje
reikalauja planuoti kultūros pasiūlą, būti kiekvienos vietovės
turistinių objektų tinklo sudėtine traukos dalimi. Muziejai taip pat
galėtų būti susibūrimo vieta ir vieta, kur siūlomi kiti kelionių maršrutai
ar turistus dominančios paslaugos, restoranai, transportas, amatininkų
produkcija ir kt.