- 2003 m. lapkričio 27 – 2004 m.
vasario 29 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuota paroda
„Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje XVII-XIX a.“. Joje
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristatė dailės
rinkinį, kuriame kiekvienas eksponatas, pergyvenęs sukilimus ir
karų audras, atverčia skirtingus Lietuvos istorijos puslapius.
Portretai pasakojo apie asmenis, gyvenusius XVII-XIX a. ir prisidėjusius
prie Lietuvos valstybės stiprinimo, jos kultūros puoselėjimo,
peizažai – apie neišlikusius kraštovaizdžius su dvarais ir
pilimis.
- Dauguma eksponuotų kūrinių į
Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų pateko iš Oginskių,
Zavišų, Tyzenhauzų, Tiškevičių ir kitų dvarų paveikslų
galerijų, kurių išlikę tik fragmentai. XVII-XVIII a. Lenkijos ir
Lietuvos valstybės dvarų paveikslų rinkiniuose karaliavo portreto
žanras. Portretų galerijomis dvaruose buvo rūpinamasi, jos būdavo
nuolat papildomos, paveikslai restauruojami, pertapomi. Ir XIX a.
tebegyvavusią tradiciją didžiuotis savo kilminga gimine, saugoti
protėvių atvaizdus ir savo rinkiniuose kaupti Abiejų Tautų
Respublikos laikus menančias senienas liudija eksponuoti išlikusių
portretų galerijų likučiai ir daiktai.
- Seniausieji parodoje eksponuoti kūriniai
buvo iš XVII a. Tai didikų Pacų, Oginskių, Zavišų ir Valavičių
atvaizdai bei mediniai mokslo ir kultūros veikėjų biustai.
Stilistiniu vientisumu ir gausumu išsiskyrė Zavišų giminės
portretų galerija. Iš XVIII a. kūrinių paminėtini didikų Zubovų,
Roppų poriniai portretai. Išskirtiniai XVII-XVIII a. aukštuomenės
portretų bruožai – ori laikysena, šabloniška portretuojamųjų
poza, tarsi amžinybėn nukreiptas žvilgsnis. Portretuose
akcentuojamos asmens užimamos pareigos, o herbai ir įrašai ant
paveikslų perteikia giminės istoriją.
- Atskirą grupę parodoje sudarė su
mirties tematika susiję eksponatai, dauguma jų buvo rodomi pirmą
kartą. Eksponuotas vienintelis Lietuvoje išlikęs nutapytas XVIII
a. pr. ant skardos epitafinis nežinomo bajoro portretas iš
Rudaminos bažnyčios. Tokio tipo antkarstiniai portretai buvo
labiau paplitę Lenkijoje. Įspūdinga skulptūra „Laiko
alegorija“ ir vienintelis Lietuvoje išlikęs vanitatyvinio siužeto
kūrinys „Memento mori“ atskleidė Baroko epochos pasaulėvaizdį.
Paveiksle nutapyti simboliai, atributai ir banderolės su ištraukomis
iš Šventojo Rašto byloja, kad tiek pasaulietinė ir bažnytinė
valdžia, tiek visi žemiški malonumai – turtas, menas ir žaidimai
– trapūs ir efemeriški, lyg paveiksle nutapyti oro burbulai.
Didaktiniu palaikų ir žemiško blizgesio sugretinimu čia
deklaruojama žemiškos egzistencijos tuštybė ir laikinumas amžinybės
akivaizdoje.
- XIX a. romantinės nuotaikos tapyboje
pažeria naujovių spektrą – susidomėjimas krašto istorija
skatina dailininkus tapyti peizažus ir buitinio žanro paveikslus.
Keičiasi ir tapybos meninė kalba: kūriniai tampa kameriškesni,
intymesni, dailininkus labiau domina portretuojamųjų psichologinė
būsena. Net patys didikai (Konstantinas Tyzenhauzas bei jo dukra
Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė) ima į rankas teptuką ir įamžina
architektūros paminklus. Jų sukurti Lietuvos vaizdeliai turi didelę
ikonografinę ir istorinę vertę. Greta naujos formos kūrinių
kurti ir primityvesni, tradicinių formų darbai – XIX a. pirmos
pusės nežinomo vyro ir moters visafigūriai poriniai portretai dar
dvelkia XVIII a. estetika. Antrojoje XIX a. pusėje pakitusią
Lietuvos istorinę situaciją iliustruoja niūriomis 1861 m.
sukilimo nuotaikomis dvelkiantys E. M. ir A. Rėmerių sukurti
portretai, o bundančius tautinio identiteto atbalsius – susidomėjimas
valstiečių luomu, etnografija.