Istorinių
asmenybių portretiniai atvaizdai parodoje „Lietuvos valstybės kūrėjai
(XVI-XX a. pirmosios pusės portretai)“
Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas.
Vilniaus paveikslų galerija. D. Mukienės nuotrauka |
Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas.
Radvilų rūmai. D. Mukienės nuotrauka |
Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas.
Vilniaus paveikslų galerija. D. Mukienės nuotrauka |
Tarptautinė
paroda „Lietuvos valstybės kūrėjai (XVI a.-XX a. pirmosios pusės
portretai)“ - tai Lietuvos dailės muziejaus projektas, skirtas Lietuvos
valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. Ši
paroda sudaro galimybę pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje išsamiai
ir įvairiapusiškai pažinti Lietuvos valstybingumą kūrusius ir puoselėjusius,
karyboje ir diplomatijoje pasižymėjusius, kultūros ir meno raidą
skatinusius, ūkį plėtojusius istorinius asmenis. Per šias asmenybes
vaizduojančius portretus stengiamasi pažvelgti į istorinį ir kultūrinį
Lietuvos valstybės raidos kontekstą. Paroda veikia nuo 2003 liepos 6 iki
spalio 15 d.
Svarbus
ir parodos meninis aspektas, nes joje pristatomi geriausi, garsiausių
Lietuvos ir užsienio meistrų sukurti istorinių asmenybių portretiniai
atvaizdai, praplečiantys Lietuvos dailės visumos pažinimo horizontą.
Paroda ypatinga ir tuo, kad pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės
istorijoje surengta dviejuose rūmuose - Vilniaus paveikslų galerijoje
(XVI-XIX a. portretai) ir Radvilų rūmuose (XX a. pirmosios pusės
portretai). Iš viso monumentalioje parodoje pristatoma per 500 Lietuvos
valdovų, žymiausių valstybininkų ir iškiliausių dvasininkų,
dosniausių mecenatų, garsiausių menininkų portretų. Apie tai plačiau
pasakoja parodos kuratorė Laima BIALOPETRAVIČIENĖ
ir parodos konsultantė dr. Giedrė JANKEVIČIŪTĖ.
Vilniaus
paveikslų galerijoje - XVI-XIX a. portretai
Portretinės dailės kūriniai vertinami ne tik kaip meno, bet
ir kaip istorijos paminklai, papildantys rašytinius šaltinius.
Nors XIII-XIV a.
didžiųjų kunigaikščių rūmai, o po Lietuvos krikšto – ir
sakralinių statinių interjerai buvo puošiami polichromine, neretai
praturtinta portretinės dailės elementais, tapyba, tačiau tradicija
kurti valdovų ir didikų atvaizdus įsivyravo tik XVI a., Lietuvoje
plintant renesanso menui.
Chronologinę
parodos pradžią žymi XVI a. datuojami nežinomų dailininkų tapyti
vyskupo Merkelio Giedraičio, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro,
Sofijos Onos Radvilienės portretai, Giovanni'ui dal Montei'ui
priskiriamas vyskupo Pauliaus Alšėniškio atvaizdas. Jau pirmuosiuose
portretuose ryškėja italų, vokiečių, nyderlandų vėlyvojo renesanso
bei manierizmo ir vietinių tradicijų sukurtos stilistikos skirtybės.
XVI-XVII a. sandūroje prasidėjusi ir 200 metų trukusi Baroko epocha
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paliko gausybę bažnyčių ir
vienuolynų, rezidencijų ansamblių, monumentaliosios ir molbertinės
dailės vertybių. XVII a. įprasta vadinti portreto aukso amžiumi, nes
šiai meninei kūrybai susiklostė palankiausios sąlygos išreikšti
naujos epochos ypatumus, jos ideologinę orientaciją. Parodoje
eksponuojami XVII a. karališkųjų tapytojų Peeterio Oanckerso de Rijo,
Georgo Danielio Schultzo, Bartholomeuso Strobelio sukurti Vazų dinastijos
valdovų, Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjų portretai, Johanno
Schrötterio tapyti aukštų dvasininkų atvaizdai. XVIII a.
reprezentuojančių asmenybių panoramoje menine verte išsiskiria
Augustyno Miryso tapyti Sapiegų portretai, saksų Vetinų rūmų
dailininko Louis de Silvestro kūriniai, Radviloms ir kitiems didikams
dirbusio Jacobo Wesselio reprezentaciniai portretai. Portretinės tapybos
ekspoziciją praturtina XVI-XVIII a. grafikos meno pavyzdžiai, žymių
Europos bei Lietuvos medalių meistrų darbai.
Valstybingumą praradusioje, daugiau nei šimtmečiui į Rusijos imperijos
sudėtį inkorporuotoje Lietuvoje kūrybinių galių pakilimas ir
intelektinio savarankiškumo siekiai XVIII- XIX a. sandūroje buvo siejami
su Vilniaus universitetu. Įgyvendinant švietimo reformą universitete
buvo įkurtos Architektūros ir Dailės katedros. Jų veikla sukūrė
savitą XIX a. pirmos pusės Lietuvos kultūros reiškinį – Vilniaus
meno mokyklą.
Išskirtinę padėtį tarp Lietuvos dailininkų užėmė Vilniaus
universiteto profesorius, Vilniaus meno mokyklos įkūrėjas Pranciškus
Smuglevičius. Plačiai žinomi jo stilizuoti, aukštų klasicizmo
estetikos idealų inspiruoti portretai. Dailininko tapytuose meno mecenatų
ir dvasininkų atvaizduose pastebima ir vėlyvojo baroko stiliaus bruožų.
XIX a. pirmoje pusėje portreto žanras Lietuvoje buvo labai populiarus.
Nors dailininkai, tenkindami užsakovų poreikius, tebetapė
reprezentacinius, aukštą asmens padėtį akcentuojančius portretus,
susiformavo ir naujesnis, Vilniaus meno mokyklai būdingas, kamerinis
portretas. Žymiausias Vilniaus meno mokyklos portretistas – Jonas
Rustemas, po P. Smuglevičiaus mirties perėmęs vadovavimą Vilniaus
universiteto Piešimo ir tapybos katedrai. Parodoje eksponuojama jo kūrybos
palikimo vertingiausia dalis – ištisa to meto mokslo ir kultūros veikėjų
portretų galerija. J. Rustemo tapytuose universiteto mokslininkų
portretuose galime įžvelgti ne tik klasicizmo, bet ir romantizmo bei
realizmo bruožų, kuriuos vėliau kaip vientisą meninę programą išplėtojo
XIX a. vidurio dailininkai.
Portreto žanras buvo bene svarbiausias Vilniaus universiteto auklėtinių
Polikarpo Joteikos, Juozapo Oleškevičiaus, Jono Damelio, Kanuto Rusecko,
Valentino Vankavičiaus, Adomo Šemešio, Vladislovo Neveravičiaus kūryboje.
Pagal tapytojų kūrinius buvo raižomi ir litografuojami universiteto
profesorių, kultūros ir meno žmonių atvaizdai, kuriami originalūs lakštai.
Raižybos katedros profesorių Izidoriaus Veiso, Juozapo Saunderso ir jų
mokinių – Mykolo Podolinskio, Gotlybo Kislingo, Vincento Slaveckio,
Juozapo Ozemblovskio, Karolio Ripinskio kūriniai rodo XIX a. pirmos pusės
grafikos meno brandumą. Nedidelę skulptūrinių portretų kolekciją
sudaro žymiausių universiteto Skulptūros katedros auklėtinių –
Kazimiero Jelskio, Vincento Smakausko, Rapolo Slizienio sukurti kraštui
nusipelniusių asmenų atvaizdai.
Po Vilniaus universiteto uždarymo nelikus Lietuvoje dailės ugdymo
centro, meno mokslo siekęs jaunimas studijavo Vakarų Europos ir Rusijos
dailės akademijose. XIX a. antros pusės dailininkai Jonas Moračinskis,
Jonas Zenkevičius, Vincentas Slendzinskis, Alfredas ir Eduardas Matas Rėmeriai,
tapydami savo aplinkos meno ir kultūros žmonių portretus, kūrė tvirtų
etinių nuostatų, stiprių asmenybių įvaizdį.
Lietuvos istorijos svarbių asmenybių atvaizdų sekai stinga nuoseklumo,
nes iki mūsų dienų išliko tik nedidelė kelis šimtmečius kurtų
portretų dalis, tačiau portretinė dailė yra svarbiausias LDK laikų ir
XIX a. kultūros paveldo klodas.
XVI-XIX a. portretinės dailės pagrindą parodoje sudaro Lietuvos dailės
muziejuje esantys tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai į muziejų,
patekę iš įvairių vietų. Eksponuojami Vilniaus vyskupų portretai,
kadaise puošę Vilniaus vyskupų rūmus, aukštų valstybės pareigūnų,
mokslo, visuomenės ir kultūros veikėjų atvaizdai, priklausę Vilniaus
mokslo bičiulių draugijai, Vilniaus universitetui, Vilniaus labdarių
draugijai, bažnyčioms, žinomiems praeities kolekcininkams.
Tarptautinį statusą parodai suteikė bendradarbiavimas su Lenkijos ir
Baltarusijos muziejais. Tai atvėrė galimybę išsamiau supažindinti
Lietuvos visuomenę su asmenybėmis, kadaise lėmusiomis lietuvius,
lenkus, baltarusius, ukrainiečius jungusios valstybės raidą ir likimą.
Rengiant parodą, vadovautasi ne vien meninės vertės kriterijais, per
asmenybes norėta atskleisti XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės
raidą. Portretai įgalina suvokti valdovų, valstybės veikėjų,
dvasininkų, didikų bei bajorų šeimų ryšius, politinį dinastijų
reikšmingumą.
XIX a. portretai buvo kuriami vadovaujantis jau kitomis ideologijomis ir
estetinėmis nuostatomis. Jie jautriai atliepia kultūros ir meno žmonių
nuotaikas pakitusiame valstybės gyvenime, krašto nepriklausomybės
viltis ir savo, kaip aktyviausios visuomeninės dalies, misijos supratimą.
Radvilų
rūmuose - XX a. pirmosios pusės portretai
Sunku Lietuvoje rasti žmogų, kuris iš portreto neatpažintų
Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto ar
Žemaitės. Vartydami vadovėlius, iliustruotus istorijos veikalus, esame
įsidėmėję jų ir daugelio kitų Lietuvos valstybei nusipelniusių
asmenybių išvaizdą. Žmones, kūrusius nepriklausomą modernią Lietuvą,
padeda įsivaizduoti tarpukarį atsimenančių liudininkų pasakojimai, tų
laikų fotografijos. Ką nauja šiuo požiūriu mums gali atskleisti dailės
kūriniai?
Dera priminti, kad tarpukario meninių portretų rinkinį pažįstame tik
fragmentiškai. Juk sovietmečiu daugelis kūrinių tūnojo saugyklose,
nes juose buvo įamžinti tuometiniam režimui nepageidaujami asmenys. Tik
palaisvėjus politiniam gyvenimui, visuomenė išvydo Lietuvos prezidentų
bei generolų atvaizdus. Ne vienas mažiau garsaus veikėjo portretas žiūrovams
nematytas iki šiol.
Lietuvos dailės muziejus suteikė progą geriau susipažinti su XX a.
pirmosios pusės Lietuvos politikos, kariuomenės, meno, mokslo, bažnyčios,
visuomenės veikėjų meniniais atvaizdais. Radvilų rūmų salėse
eksponuojami tapybos, skulptūros bei grafikos priemonėmis sukurti
portretai iš įvairių Lietuvos muziejų rinkinių. Kolekcijos pagrindą
sudaro Lietuvos dailės muziejaus bei Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės
muziejaus eksponatai. Nemažai jų yra matę dailės mėgėjai – ne kartą
jie reprodukuoti albumuose, monografijose, žurnalų puslapiuose. Tačiau
parodos tema įgalina pristatyti ir mažiau žinomus portreto pavyzdžius.
Lietuvos Respublikos politikų bei karo vadų atvaizdų parodai paskolino
Vytauto Didžiojo karo muziejus. Ši kolekcija mažai žinomais kūriniais
praturtino ekspoziciją, nepaisant to, kad nepavyko į Vilnių atgabenti
Karo muziejaus portretinės dailės „aukso fondo“, kuris eksponuojamas
Kaune, restauruotuose Prezidentūros rūmuose. Parodą gražiai papildo
keletas vertingų portretinės kūrybos pavyzdžių iš Šiaulių „Aušros“
bei Telšių „Alkos“ muziejų. Atvežta dailės mėgėjams sunkiau
pasiekiamų įdomių portretų, laikomų Kauno Vytauto bažnyčioje bei
Kauno technologijos universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto bibliotekose.
Kaip sudaryta parodos kolekcija? Rengėjai vadovavosi keliais kriterijais.
Pirmiausia siekta pateikti platų XX a. pirmosios pusės, ypač tarpukario
Lietuvos, viešojo gyvenimo veikėjų portretų vaizdą. Kuriant šią
panoramą, nesiremta vien estetiniais, meniškumo kriterijais. Meno mėgėjams
turėtų būti įdomu pamatyti, kokio pobūdžio portretai plito
tarpukario Lietuvoje, kaip įvairaus talento dailininkai interpretavo
portretuojamų asmenų bruožus, kaip vieno to paties asmens bruožus
perteikė keli autoriai, kokius atvaizdus labiausiai vertino užsakovai.
Rengiant parodą galvota ir apie edukacinę jos funkciją. Siekiant
praturtinti lankytojų žinias, suteikti jiems daugiau istorinio pobūdžio
informacijos, prie kiekvieno eksponuoto portreto pateikiama trumpa
pavaizduoto asmens biografija.
Muziejų saugyklose išliko tik dalis Lietuvos dailininkų portretinės kūrybos,
tačiau net ir remiantis esamais pavyzdžiais, galima atkurti dailininko
teptuko nusipelniusių asmenų galeriją, išskirti pagrindines
stilistines tendencijas, aptarti asmenybės vaizdavimo būdus, o kartu ir
publikos skonį.
Meniškiausi, įvairiausi
yra dailininkų autoportretai. Tarp jų gausu embleminiais tarpukario dailės
kūriniais tapusių darbų. Tai Vlado Eidukevičiaus, Jono Janulio, Petro
Kalpoko, Antano Samuolio, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos
autoportretai. Šiuose kūriniuose susipina realizmas, postimpresionizmas,
postkubizmas, ekspresionistinės vaizduosenos elementai. Jie ne tik aprėpia
platų stilių spektrą, bet ir taikliai perteikia vaizduojamųjų asmenų
išorės bruožus, įtaigiai išreiškia jų psichologinę būseną.
Dailininkų
autoportretams meniškumu prilygsta ne vienas kamerinio pobūdžio
dailininkams artimų asmenų atvaizdas. Antai Jono Šileikos kūrybos viršūnei
priklauso drobės, atkuriančios režisieriaus Boriso Dauguviečio bei
kompozitoriaus Juozo Naujalio išorės bruožus. Neišdildomą įspūdį
palieka Petro Kalpoko nutapyti dailininkės ir šokėjos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės
portretai. Vienas kitą mėgo vaizduoti ir meistriškai tą darė
dailininkų Didžiokų šeima. Puikių akvarelių, įamžinusių
bendramokslius, studijų metais nuliejo Juozas Mikėnas ir Viktoras
Vizgirda.
Oficialių asmenų. politikų portretų galerijoje vyrauja
konservatyvesnis skonis, – užsakovai kreipdavosi į neoakademizmo bei
realizmo principus plėtojančius autorius. Dailininkams tekdavo taikytis
prie užsakovų pageidavimų. Štai, Jonas Basanavičius reikalavo, kad būtų
vaizduojamas arba profiliu arba trim ketvirčiais pasisukęs į kairę,
nes toks rakursas jam atrodė įspūdingiausias. Antanas Smetona sunkiai
rasdavo laiko pozuoti, ir dailininkams, panorusiems sukurti prezidento
atvaizdą, dažniausiai tekdavo naudotis nuotraukomis. Iš nuotraukų
nutapyti ir kai kurie kiti garsūs veikėjai.
Greta žiūrovams gerai pažįstamų dailininkų ir jų portretinės kūrybos,
parodoje pristatoma ir mažai ar beveik nežinomų autorių – Balio
Macutkevičiaus, Aleksandro Šepečio, Emilijos Grajauskaitės-Pazukienės
ir kitų darbai.
Rengėjai tikisi, kad paroda suteiks žiūrovams malonių estetinių išgyvenimų,
leis visapusiškai įvertinti XX a. pirmosios pusės portreto dailę,
pamatyti, kokių naujų bruožų šiam žanrui suteikė fotografijos
suklestėjimas, modernizmo raida, keitusi meninę raišką ir skatinusi
domėjimąsi individu.
Lietuvos dailės muziejus už pagalbą rengiant parodą nuoširdžiausiai
dėkoja Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos muziejams, Lietuvos katalikų bažnyčios
hierarchams ir kunigams, kolekcininkams, menotyrininkams. Tik bičiuliškas
bendradarbiavimas leido surengti šią monumentalią parodą, kuri duoda
neeilinę progą artimiau pažinti šimtus iškiliausių Lietuvos valstybės
kūrėjų.
Portraits of the
Historical Personalities in the Exhibition
“Creators of the Lithuanian State” (XVI-XX-th centuries)
Laima BIALOPETRAVIČIENĖ, dr. Giedrė JANKEVIČIŪTĖ
Lithuanian Art Museum
The international exhibition “Creators of
the Lithuanian State (XVI-XX-th centuries)” is a project of The
Lithuanian Art Museum, dedicated to the jubilee of the Lithuanian State,
750-th anniversary of the crown of king Mindaugas. There are portraits of
the persons who did create Lithuanian state, persons, distinguished in
military and diplomatic activities, who stimulated development of the
development of the culture, art and economy, the portraits of the
exhibition depicts the context of the development of the Lithuanian
State.
For the first time in the history of Lithuanian museology the exhibition
is held in two museums: in Vilnius Art Gallery (portraits from XVI-XX-th
centuries) and in Radvila Palace (portraits from the beginning of the
XX-th century); total number of portraits displayed at the exhibition is
500.
Contact: Vilnius Art Gallery
4 Didžioji str., LT-2001 Vilnius
Tel./fax: (+370) 5 2120841.
Email: galerija@ldm.lt; laima@ldm.lt