<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

PARODŲ SALĖSE

Istorinių asmenybių portretiniai atvaizdai parodoje „Lietuvos valstybės kūrėjai 
(XVI-XX a. pirmosios pusės portretai)“


Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas. Vilniaus paveikslų galerija. D. Mukienės nuotrauka

Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas. Radvilų rūmai. D. Mukienės nuotrauka

Parodos „Lietuvos valstybės kūrėjai" fragmentas. Vilniaus paveikslų galerija. D. Mukienės nuotrauka

Tarptautinė paroda „Lietuvos valstybės kūrėjai (XVI a.-XX a. pirmosios pusės portretai)“ - tai Lietuvos dailės muziejaus projektas, skirtas Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. Ši paroda sudaro galimybę pirmą kartą Lietuvos kultūros istorijoje išsamiai ir įvairiapusiškai pažinti Lietuvos valstybingumą kūrusius ir puoselėjusius, karyboje ir diplomatijoje pasižymėjusius, kultūros ir meno raidą skatinusius, ūkį plėtojusius istorinius asmenis. Per šias asmenybes vaizduojančius portretus stengiamasi pažvelgti į istorinį ir kultūrinį Lietuvos valstybės raidos kontekstą. Paroda veikia nuo 2003 liepos 6 iki spalio 15 d.
Svarbus ir parodos meninis aspektas, nes joje pristatomi geriausi, garsiausių Lietuvos ir užsienio meistrų sukurti istorinių asmenybių portretiniai atvaizdai, praplečiantys Lietuvos dailės visumos pažinimo horizontą. 
Paroda ypatinga ir tuo, kad pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje surengta dviejuose rūmuose - Vilniaus paveikslų galerijoje (XVI-XIX a. portretai) ir Radvilų rūmuose (XX a. pirmosios pusės portretai). Iš viso monumentalioje parodoje pristatoma per 500 Lietuvos valdovų, žymiausių valstybininkų ir iškiliausių dvasininkų, dosniausių mecenatų, garsiausių menininkų portretų. Apie tai plačiau pasakoja parodos kuratorė Laima BIALOPETRAVIČIENĖ ir parodos konsultantė dr. Giedrė JANKEVIČIŪTĖ.

Vilniaus paveikslų galerijoje - XVI-XIX a. portretai
Portretinės dailės kūriniai vertinami ne tik kaip meno, bet ir kaip istorijos paminklai, papildantys rašytinius šaltinius. 
Nors XIII-XIV a. didžiųjų kunigaikščių rūmai, o po Lietuvos krikšto – ir sakralinių statinių interjerai buvo puošiami polichromine, neretai praturtinta portretinės dailės elementais, tapyba, tačiau tradicija kurti valdovų ir didikų atvaizdus įsivyravo tik XVI a., Lietuvoje plintant renesanso menui.
Chronologinę parodos pradžią žymi XVI a. datuojami nežinomų dailininkų tapyti vyskupo Merkelio Giedraičio, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro, Sofijos Onos Radvilienės portretai, Giovanni'ui dal Montei'ui priskiriamas vyskupo Pauliaus Alšėniškio atvaizdas. Jau pirmuosiuose portretuose ryškėja italų, vokiečių, nyderlandų vėlyvojo renesanso bei manierizmo ir vietinių tradicijų sukurtos stilistikos skirtybės.
XVI-XVII a. sandūroje prasidėjusi ir 200 metų trukusi Baroko epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paliko gausybę bažnyčių ir vienuolynų, rezidencijų ansamblių, monumentaliosios ir molbertinės dailės vertybių. XVII a. įprasta vadinti portreto aukso amžiumi, nes šiai meninei kūrybai susiklostė palankiausios sąlygos išreikšti naujos epochos ypatumus, jos ideologinę orientaciją. Parodoje eksponuojami XVII a. karališkųjų tapytojų Peeterio Oanckerso de Rijo, Georgo Danielio Schultzo, Bartholomeuso Strobelio sukurti Vazų dinastijos valdovų, Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjų portretai, Johanno Schrötterio tapyti aukštų dvasininkų atvaizdai. XVIII a. reprezentuojančių asmenybių panoramoje menine verte išsiskiria Augustyno Miryso tapyti Sapiegų portretai, saksų Vetinų rūmų dailininko Louis de Silvestro kūriniai, Radviloms ir kitiems didikams dirbusio Jacobo Wesselio reprezentaciniai portretai. Portretinės tapybos ekspoziciją praturtina XVI-XVIII a. grafikos meno pavyzdžiai, žymių Europos bei Lietuvos medalių meistrų darbai.
Valstybingumą praradusioje, daugiau nei šimtmečiui į Rusijos imperijos sudėtį inkorporuotoje Lietuvoje kūrybinių galių pakilimas ir intelektinio savarankiškumo siekiai XVIII- XIX a. sandūroje buvo siejami su Vilniaus universitetu. Įgyvendinant švietimo reformą universitete buvo įkurtos Architektūros ir Dailės katedros. Jų veikla sukūrė savitą XIX a. pirmos pusės Lietuvos kultūros reiškinį – Vilniaus meno mokyklą.
Išskirtinę padėtį tarp Lietuvos dailininkų užėmė Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus meno mokyklos įkūrėjas Pranciškus Smuglevičius. Plačiai žinomi jo stilizuoti, aukštų klasicizmo estetikos idealų inspiruoti portretai. Dailininko tapytuose meno mecenatų ir dvasininkų atvaizduose pastebima ir vėlyvojo baroko stiliaus bruožų.
XIX a. pirmoje pusėje portreto žanras Lietuvoje buvo labai populiarus. Nors dailininkai, tenkindami užsakovų poreikius, tebetapė reprezentacinius, aukštą asmens padėtį akcentuojančius portretus, susiformavo ir naujesnis, Vilniaus meno mokyklai būdingas, kamerinis portretas. Žymiausias Vilniaus meno mokyklos portretistas – Jonas Rustemas, po P. Smuglevičiaus mirties perėmęs vadovavimą Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedrai. Parodoje eksponuojama jo kūrybos palikimo vertingiausia dalis – ištisa to meto mokslo ir kultūros veikėjų portretų galerija. J. Rustemo tapytuose universiteto mokslininkų portretuose galime įžvelgti ne tik klasicizmo, bet ir romantizmo bei realizmo bruožų, kuriuos vėliau kaip vientisą meninę programą išplėtojo XIX a. vidurio dailininkai.
Portreto žanras buvo bene svarbiausias Vilniaus universiteto auklėtinių Polikarpo Joteikos, Juozapo Oleškevičiaus, Jono Damelio, Kanuto Rusecko, Valentino Vankavičiaus, Adomo Šemešio, Vladislovo Neveravičiaus kūryboje. Pagal tapytojų kūrinius buvo raižomi ir litografuojami universiteto profesorių, kultūros ir meno žmonių atvaizdai, kuriami originalūs lakštai. Raižybos katedros profesorių Izidoriaus Veiso, Juozapo Saunderso ir jų mokinių – Mykolo Podolinskio, Gotlybo Kislingo, Vincento Slaveckio, Juozapo Ozemblovskio, Karolio Ripinskio kūriniai rodo XIX a. pirmos pusės grafikos meno brandumą. Nedidelę skulptūrinių portretų kolekciją sudaro žymiausių universiteto Skulptūros katedros auklėtinių – Kazimiero Jelskio, Vincento Smakausko, Rapolo Slizienio sukurti kraštui nusipelniusių asmenų atvaizdai.
Po Vilniaus universiteto uždarymo nelikus Lietuvoje dailės ugdymo centro, meno mokslo siekęs jaunimas studijavo Vakarų Europos ir Rusijos dailės akademijose. XIX a. antros pusės dailininkai Jonas Moračinskis, Jonas Zenkevičius, Vincentas Slendzinskis, Alfredas ir Eduardas Matas Rėmeriai, tapydami savo aplinkos meno ir kultūros žmonių portretus, kūrė tvirtų etinių nuostatų, stiprių asmenybių įvaizdį.
Lietuvos istorijos svarbių asmenybių atvaizdų sekai stinga nuoseklumo, nes iki mūsų dienų išliko tik nedidelė kelis šimtmečius kurtų portretų dalis, tačiau portretinė dailė yra svarbiausias LDK laikų ir XIX a. kultūros paveldo klodas.
XVI-XIX a. portretinės dailės pagrindą parodoje sudaro Lietuvos dailės muziejuje esantys tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai į muziejų, patekę iš įvairių vietų. Eksponuojami Vilniaus vyskupų portretai, kadaise puošę Vilniaus vyskupų rūmus, aukštų valstybės pareigūnų, mokslo, visuomenės ir kultūros veikėjų atvaizdai, priklausę Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, Vilniaus universitetui, Vilniaus labdarių draugijai, bažnyčioms, žinomiems praeities kolekcininkams.
Tarptautinį statusą parodai suteikė bendradarbiavimas su Lenkijos ir Baltarusijos muziejais. Tai atvėrė galimybę išsamiau supažindinti Lietuvos visuomenę su asmenybėmis, kadaise lėmusiomis lietuvius, lenkus, baltarusius, ukrainiečius jungusios valstybės raidą ir likimą.
Rengiant parodą, vadovautasi ne vien meninės vertės kriterijais, per asmenybes norėta atskleisti XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės raidą. Portretai įgalina suvokti valdovų, valstybės veikėjų, dvasininkų, didikų bei bajorų šeimų ryšius, politinį dinastijų reikšmingumą.
XIX a. portretai buvo kuriami vadovaujantis jau kitomis ideologijomis ir estetinėmis nuostatomis. Jie jautriai atliepia kultūros ir meno žmonių nuotaikas pakitusiame valstybės gyvenime, krašto nepriklausomybės viltis ir savo, kaip aktyviausios visuomeninės dalies, misijos supratimą.

Radvilų rūmuose - XX a. pirmosios pusės portretai 
Sunku Lietuvoje rasti žmogų, kuris iš portreto neatpažintų Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto ar Žemaitės. Vartydami vadovėlius, iliustruotus istorijos veikalus, esame įsidėmėję jų ir daugelio kitų Lietuvos valstybei nusipelniusių asmenybių išvaizdą. Žmones, kūrusius nepriklausomą modernią Lietuvą, padeda įsivaizduoti tarpukarį atsimenančių liudininkų pasakojimai, tų laikų fotografijos. Ką nauja šiuo požiūriu mums gali atskleisti dailės kūriniai?
Dera priminti, kad tarpukario meninių portretų rinkinį pažįstame tik fragmentiškai. Juk sovietmečiu daugelis kūrinių tūnojo saugyklose, nes juose buvo įamžinti tuometiniam režimui nepageidaujami asmenys. Tik palaisvėjus politiniam gyvenimui, visuomenė išvydo Lietuvos prezidentų bei generolų atvaizdus. Ne vienas mažiau garsaus veikėjo portretas žiūrovams nematytas iki šiol.
Lietuvos dailės muziejus suteikė progą geriau susipažinti su XX a. pirmosios pusės Lietuvos politikos, kariuomenės, meno, mokslo, bažnyčios, visuomenės veikėjų meniniais atvaizdais. Radvilų rūmų salėse eksponuojami tapybos, skulptūros bei grafikos priemonėmis sukurti portretai iš įvairių Lietuvos muziejų rinkinių. Kolekcijos pagrindą sudaro Lietuvos dailės muziejaus bei Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus eksponatai. Nemažai jų yra matę dailės mėgėjai – ne kartą jie reprodukuoti albumuose, monografijose, žurnalų puslapiuose. Tačiau parodos tema įgalina pristatyti ir mažiau žinomus portreto pavyzdžius.
Lietuvos Respublikos politikų bei karo vadų atvaizdų parodai paskolino Vytauto Didžiojo karo muziejus. Ši kolekcija mažai žinomais kūriniais praturtino ekspoziciją, nepaisant to, kad nepavyko į Vilnių atgabenti Karo muziejaus portretinės dailės „aukso fondo“, kuris eksponuojamas Kaune, restauruotuose Prezidentūros rūmuose. Parodą gražiai papildo keletas vertingų portretinės kūrybos pavyzdžių iš Šiaulių „Aušros“ bei Telšių „Alkos“ muziejų. Atvežta dailės mėgėjams sunkiau pasiekiamų įdomių portretų, laikomų Kauno Vytauto bažnyčioje bei Kauno technologijos universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose.
Kaip sudaryta parodos kolekcija? Rengėjai vadovavosi keliais kriterijais. Pirmiausia siekta pateikti platų XX a. pirmosios pusės, ypač tarpukario Lietuvos, viešojo gyvenimo veikėjų portretų vaizdą. Kuriant šią panoramą, nesiremta vien estetiniais, meniškumo kriterijais. Meno mėgėjams turėtų būti įdomu pamatyti, kokio pobūdžio portretai plito tarpukario Lietuvoje, kaip įvairaus talento dailininkai interpretavo portretuojamų asmenų bruožus, kaip vieno to paties asmens bruožus perteikė keli autoriai, kokius atvaizdus labiausiai vertino užsakovai. Rengiant parodą galvota ir apie edukacinę jos funkciją. Siekiant praturtinti lankytojų žinias, suteikti jiems daugiau istorinio pobūdžio informacijos, prie kiekvieno eksponuoto portreto pateikiama trumpa pavaizduoto asmens biografija.
Muziejų saugyklose išliko tik dalis Lietuvos dailininkų portretinės kūrybos, tačiau net ir remiantis esamais pavyzdžiais, galima atkurti dailininko teptuko nusipelniusių asmenų galeriją, išskirti pagrindines stilistines tendencijas, aptarti asmenybės vaizdavimo būdus, o kartu ir publikos skonį.
Meniškiausi, įvairiausi yra dailininkų autoportretai. Tarp jų gausu embleminiais tarpukario dailės kūriniais tapusių darbų. Tai Vlado Eidukevičiaus, Jono Janulio, Petro Kalpoko, Antano Samuolio, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos autoportretai. Šiuose kūriniuose susipina realizmas, postimpresionizmas, postkubizmas, ekspresionistinės vaizduosenos elementai. Jie ne tik aprėpia platų stilių spektrą, bet ir taikliai perteikia vaizduojamųjų asmenų išorės bruožus, įtaigiai išreiškia jų psichologinę būseną.
Dailininkų autoportretams meniškumu prilygsta ne vienas kamerinio pobūdžio dailininkams artimų asmenų atvaizdas. Antai Jono Šileikos kūrybos viršūnei priklauso drobės, atkuriančios režisieriaus Boriso Dauguviečio bei kompozitoriaus Juozo Naujalio išorės bruožus. Neišdildomą įspūdį palieka Petro Kalpoko nutapyti dailininkės ir šokėjos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės portretai. Vienas kitą mėgo vaizduoti ir meistriškai tą darė dailininkų Didžiokų šeima. Puikių akvarelių, įamžinusių bendramokslius, studijų metais nuliejo Juozas Mikėnas ir Viktoras Vizgirda. 
Oficialių asmenų. politikų portretų galerijoje vyrauja konservatyvesnis skonis, – užsakovai kreipdavosi į neoakademizmo bei realizmo principus plėtojančius autorius. Dailininkams tekdavo taikytis prie užsakovų pageidavimų. Štai, Jonas Basanavičius reikalavo, kad būtų vaizduojamas arba profiliu arba trim ketvirčiais pasisukęs į kairę, nes toks rakursas jam atrodė įspūdingiausias. Antanas Smetona sunkiai rasdavo laiko pozuoti, ir dailininkams, panorusiems sukurti prezidento atvaizdą, dažniausiai tekdavo naudotis nuotraukomis. Iš nuotraukų nutapyti ir kai kurie kiti garsūs veikėjai.
Greta žiūrovams gerai pažįstamų dailininkų ir jų portretinės kūrybos, parodoje pristatoma ir mažai ar beveik nežinomų autorių – Balio Macutkevičiaus, Aleksandro Šepečio, Emilijos Grajauskaitės-Pazukienės ir kitų darbai. 
Rengėjai tikisi, kad paroda suteiks žiūrovams malonių estetinių išgyvenimų, leis visapusiškai įvertinti XX a. pirmosios pusės portreto dailę, pamatyti, kokių naujų bruožų šiam žanrui suteikė fotografijos suklestėjimas, modernizmo raida, keitusi meninę raišką ir skatinusi domėjimąsi individu.

Lietuvos dailės muziejus už pagalbą rengiant parodą nuoširdžiausiai dėkoja Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos muziejams, Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchams ir kunigams, kolekcininkams, menotyrininkams. Tik bičiuliškas bendradarbiavimas leido surengti šią monumentalią parodą, kuri duoda neeilinę progą artimiau pažinti šimtus iškiliausių Lietuvos valstybės kūrėjų. 

Portraits of the Historical Personalities in the Exhibition 
“Creators of the Lithuanian State” (XVI-XX-th centuries)

Laima BIALOPETRAVIČIENĖ, dr. Giedrė JANKEVIČIŪTĖ

Lithuanian Art Museum

The international exhibition “Creators of the Lithuanian State (XVI-XX-th centuries)” is a project of The Lithuanian Art Museum, dedicated to the jubilee of the Lithuanian State, 750-th anniversary of the crown of king Mindaugas. There are portraits of the persons who did create Lithuanian state, persons, distinguished in military and diplomatic activities, who stimulated development of the development of the culture, art and economy, the portraits of the exhibition depicts the context of the development of the Lithuanian State. 
For the first time in the history of Lithuanian museology the exhibition is held in two museums: in Vilnius Art Gallery (portraits from XVI-XX-th centuries) and in Radvila Palace (portraits from the beginning of the XX-th century); total number of portraits displayed at the exhibition is 500.

Contact: Vilnius Art Gallery
4 Didžioji str., LT-2001 Vilnius
Tel./fax: (+370) 5 2120841.
Email: galerija@ldm.lt; laima@ldm.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16