NAUJI
MUZIEJAI, EKSPOZICIJOS
Jūrų
muziejuje – įspūdinga kriauklių ekspozicija
Rūta
MAŽEIKIENĖ
Lietuvos jūrų muziejus
Spygliuotasis langustas Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijoje.
A. Mažūno nuotr. |
Kriauklė LJM ekspozicijoje „Moliuskų kriauklių įvairovė".
A. Sidorenkos nuotr. |
Kriauklės. A. Mažūno nuotr. |
Pernai
rašėme apie dalimis rekonstruojamą jūrų faunos ekspoziciją Lietuvos
jūrų muziejuje („Muziejininkystės biuletenis“, 2002’3-4). Šios
vasaros sezonui atnaujinta dar viena ekspozicijos dalis - „Moliuskų
kriauklių įvairovė“. Joje pristatoma muziejaus gausiausia ir
vertingiausia jūrų gamtos rinkinių dalis - moliuskų kriauklių
kolekcija.
Ši ekspozicijos dalis kiek kitokia, negu ankstesnės,
jos koncepcija - klasikinė, muziejinė. Eksponatai - moliuskų kriauklės
– sugrupuoti pagal mokslinę sistematiką ir išdėstyti juodu audiniu
aptrauktose ir stiklinėse lentynėlėse, ant koralinio smėlio, o
ypatingi egzemplioriai – mėlyno
organinio stiklo dėžėse. Lankytojai gali sužinoti ne tik kurioje
pasaulinio vandenyno vietoje kiekviena kriauklė rasta, bet ir lotynišką
jos mokslinį pavadinimą, sužinoti, kaip ji vadinasi lietuviškai ir
angliškai. Lietuvišką kriauklių terminiją sukūrė gamtos mokslų
daktaras Algirdas Stankevičius. Visi pavadinimai buvo pateikti Valstybinės
lietuvių kalbos komisijos ekspertizei.
Espoziciją paįvairina iš bendro konteksto išskirtos temos „Retos
kriauklės“, „Endeminės kriauklės“ (mažai paplitusios, randamos
tik tam tikrose vietose), „Lietuvių vardai kriauklių pavadinimuose“.
Pastarojoje eksponuojamos kriauklės, pavadintos Prezidento Valdo
Adamkaus, Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Landsbergio, ilgamečio
Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio, klaipėdiečio
konchiologo Henriko Danilos garbei. Tai kriauklės - holotipai - mokslui
mažai žinomos rūšys, kurių pirmą kartą aprašytas egzempliorius
saugomas Lietuvos jūrų muziejuje, ir apie tai yra informuojama mokslinėje
literatūroje.
Autorių - dizainerio G.Kažemėko, biologų dr.A.Stankevičiaus ir
R.Dailidės pastangomis naujoji ekspozicijos dalis traukia lankytojų dėmesį
ne tik gamtos sukurtų formų įvairove, spalvomis, grožiu, bet ir
eksponavimo kultūra bei atraktyvumu, pažintine verte. Ekspozicijos
strateginis tikslas, anot ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus
direktoriaus Aloyzo Každailio, – „įtvirtinti Lietuvos kultūros žodyne
sąvokas „jūros kultūra“ ir „jūros kultūros paveldas“ ir tuo užbaigti
dviprasmišką Lietuvos jūrų muziejaus, kaip kultūros paveldo
institucijos, vertinimą.“
Ekspozicijos žiedinį architektūrinį sprendimą – eksponatai sudėti
pagal pastato perimetrą už vientisos grūdinto stiklo vitrinos - nulėmė
tai, kad demonstruojama tik 1230 kriauklių pavyzdžių (504 rūšys). Tai
nedidelė dalis turimo jūrų moliuskų kriauklių rinkinio, kurį
Lietuvos jūrų muziejus kryptingai kaupia nuo 1975 metų. Dabar fonduose
yra apie 23 000 egzempliorių iš įvairių pasaulinio vandenyno vietų.
Pagal rūšių įvairovę ir mokslinį identifikavimą ši kolekcija yra
viena geriausių Europoje. Didžioji kriauklių dalis surinkta per 24
metus surengtose 34 ekspedicijose žvejų, prekybos ir mokslo
tiriamaisiais laivais. Ypač sėkmingos buvo 1993 ir 1995 metų
ekspedicijos į N.Kaledoniją (Ramusis vandenynas) ir 1997 m. į Taitį
(Prancūzų Polinezija, Ramusis vandenynas). Deja, ekspedicijų rengimą
pastaraisiais metais apsunkino daugelio tropinių šalių vyriausybių
draudimai rinkti bei išgabenti iš šalies jūrų faunos objektus.
Šiais metais kriauklių rinkinys papildytas privačios kolekcijos įsigijimu,
kurį iš dalies finansavo Kultūros ir sporto rėmimo fondas.
Muziejaus jūrų moliuskų kriauklių rinkinys – svarbus gamtos mokslų
studijavimo šaltinis, jis yra vienas jūros kultūros paveldo elementų,
turinčių pažintinę, mokslinę ir išliekamąją vertę.
Apie kriaukles
ekspozicijos autorius Algirdas Stankevičius gali pasakoti nesustodamas.
Spausdiname keletą jo pasakojimų iš spaudai rengiamos knygos (redagavo
N.Puteikienė):
Kriauklės
- indai
Pirmykštėms tautoms moliuskai buvo neįkainojama jūros dovana. Mūsų
protėviai dar nebuvo pasigaminę paprasčiausių žvejybos ir medžioklės
įrankių, o jau gerai žinojo moliuskų skonį, vertino jų kriauklę.
Milžiniški jūrų ir upių pakrantėse paliktų kriauklių kalnai
liudijo mūsų protėvius turėjus gerą apetitą.
Tačiau jie greitai suprato, kad moliuskus rinkti verta ne tik maistui, bet
puikias jų kriaukles galima naudoti ir namų apyvokos reikmėms. Dar ir
šiandien Viduržemio jūros Graikijos pakrančių gyventojai alyvų aliejų
laiko plačiose kriauklėse - statinaitėse (Tonna galea). Tokie indai
savo verte ne tik kad nenusileidžia moliniams, bet ir sėkmingai varžosi
su porcelianiniais. Perlamutras, dengiantis vidinį kriauklės paviršių,
„indui“ suteikia blizgesį, o išorinė forma - patrauklumą.
Šiaurės Australijos ir Naujosios Gvinėjos aborigenai paskutinėje
Australijos trimito (taip vadinama didžiausia pilvakojo moliusko kriauklė)
apvijoje darydavo nykščio didumo skylę ir, įkišę pirštą, nešiodavo
jame vandenį. Tokioje kriauklėje-inde tilpdavo iki trijų litrų
vandens.
Rytų Afrikos, Indonezijos ir Indijos gyventojai didžiulėse tridaknos
geldelėse maudydavo vaikus, skalbdavo, garindavo druską. Tiesa, tokie
indai labai sunkūs, juos nepatogu nešti.
Ištisus tūkstantmečius pirogose ir kanojose kriauklės buvo naudojmos
vandeniui semti. Pietų Kinijos jūros žvejai ir šiandien iš savo
nedidelių valtelių semia vandenį kriauklėmis. Tam jie naudoja moliūginės
voliutos (Melo melo) kriaukles. Amerikos atradimo laikais indėnai,
gyvenantys Atlanto pakrantėse, purendavo žemę kauptukais, padarytais iš
jūros kriauklių.
Aštri
it peilis
XVI-XVII a. buvo populiarūs gludinti dirbiniai iš kriauklių.
Iš upėse ir ežeruose gyvenančios bedantės geldelių buvo gaminami
peiliai, tinkami lupti kailius žvėrims, priešams skalpuoti, skustis. Mažesniais
peiliais ant kūno buvo daromos tatuiruotės. Senovės egiptiečiai didelėmis
kriauklėmis lygindavo papirusą. Iš Egipto toks papiruso paruošimo būdas
atkeliavo į Graikiją ir į Romą. XVI a. madingas plačias apykakles
laidydavo plačiu kriauklės paviršiumi. Olandijoje toks lyginimo būdas
buvo išlikęs iki XVIII a.
Kabliukas
žvejybai
Okeanijos salose ir Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėse iš
dvigeldžių perlamutrinių kriauklių gamindavo žvejybos kablius. Jų
pagrindą padarydavo iš kriauklės, o barzdelę kruopščiai išskaptuodavo
iš vėžlio šarvo. Kad kabliukas geriau skęstų, pririšdavo kaurės
kriauklę. Prieš nuleisdami tokią meškerę į vandenį, kaurę
kaitindavo ugnyje, kol ši pasidarydavo rausva. Čiabuviai tikėjo, jog aštuonkojis
geriau griebs kabliuką, papuoštą vietoj masalo kaurės kriaukle. Žvejojant
žuvis vietoj kriauklės prie kabliuko buvo rišamos plunksnos. Geriausiai
kabliukų gamybai tiko perluočių kriauklės ir tik Naujosios Zelandijos
maorių gentis juos darydavosi iš vaivorykštinių jūros auselių.
Neretai kriauklių formos taip gerai tikdavo įvairių įrankių gamybai,
kad jų nereikėdavo net papildomai apdoroti. Iš dvigeldžių moliuskų
arkų geldelių su dantytais kraštais darydavo pjūklus. Dar XX a. pradžioje
tokie pjūklai buvo naudojami Samoa salose. Senovės polineziečiai
lengvoms ir greitoms valtims skobti naudodavo smailias kriaukleles-grąžtelius,
o dideliu dėmėtuoju grąžteliu (Terebra maculata) įveikdavo tvirčiausias
medžiagas.
Kriauklė
- šalmas
Naujosios Kaledonijos gyventojai vietoj šalmų nešiojo didžiules
baltas kriaukles - statinaites. Kad tokio šalmo nepamestų, prisirišdavo
ryklio odos dirželiu. Jauni Solomonų salų kariai, kautynėse nugalėję
pirmąjį priešą, įgaudavo teisę nešioti pasižymėjimo ženklą -
kaurės kriauklę su ilga plunksna. Genties vadas į karą eidavo tik su
talismanu, išskaptuotu iš didelės dvigeldžio moliusko kriauklės. Tai
buvo galvos papuošalas, kuriam per tradicines apeigas suteikdavo
antgamtinę galią. Jeigu karą gentis laimėdavo, visi nuopelnai tekdavo
kriauklei, o pralaimėjus - vadas prarasdavo galvą kartu su bejėgiu
talismanu. Melanezijos salų gentys tikėjo, jog nelaimės mūšio, jeigu
jų laivų pirmagalis nebus nukabinėtas blizgančiomis kiaušininėmis
kriauklėmis (Ovula ovula).
Auksinė kaurė –
karaliaus valdžios simbolis
Ištisus amžius Fidžio salyne čiabuviai labai retą auksinę
kaurę laikė karaliaus valdžios simboliu ir tikėjo, kad po mirties joje
apsigyvens siela. Senoji Japonijos istorija mena, kaip prie kiekvienos
dovanos buvo pridedama džiovintos jūrų auselės kūno juostelė, kuri
reikšdavo geriausius linkėjimus. Pietų jūrų civilizacijose sužadėtinės
kadaise iš tūkstančių mažų kriauklelių - „ryžių grūdelių“
suverdavo kaspinus. Nuotaka kriauklyčių kaspiną perduodavo išrinktajam.
Ant galvos dėvimas toks kaspinas perspėdavo netekėjusias gentaines, kad
šis vyras jau „pagautas“ ir greitai bus moters valdžioje.
Azartiniai
žaidimai ir kriauklės
Seniau Indonezijoje be kriauklyčių neapsieidavo ir azartiniai
žaidimai. Žaidėjai jas ritindavo vietoj kauliukų, o laimėjimas
priklausė nuo to, kaip kriauklė apsivers: žiotimis į viršų ar į apačią.
Iš pradžių, naudojęs kriauklę tik maistui, žmogus greitai įvertino
kriauklės grožį jos tapo vyrų ir moterų papuošalais. Sunku būtų
suskaičiuoti, kiek tūkstantmečių prabėgo nuo to laiko, kai mūsų
protėviai pusryčiams ar pietums pradėjo valgyti moliuskus, o jų
kriaukles rišti po kaklu, prie riešo ar segti į plaukus.
1867 metais, Prancūzijoje darbininkai tiesdami geležinkelį aptiko
pirmykščių žmonių laidojimo vietų. Archeologai rado vyro, moters ir
vaiko skeletus. Greta jų gulėjo ginklai, įrankiai ir karoliai iš
kriauklių. Buvo nustatyta, kad jie palaidoti daugiau nei prieš trisdešimt
tūkstančių metų. Įdomiausia tai, kad kriauklės buvo atgabentos gana
iš toli. Tai leido spręsti apie galimus prekybinius to meto ryšius. Tą
patį patvirtino ir truputį vėliau Prancūzijos pietvakariuose aptikti
kromanjoniečio palaikai. Jis buvo palaidotas su raudonburnio šalmo
(Cypraecassis rufa) kriaukle. Jos, kaip ir kitos greta rastos kriauklės,
gyveno Indijos vandenyne.
Impressive
Exhibition of Shells in the Sea Museum
Rūta MAŽEIKIENĖ
Lithuanian Sea Museum
A
part of the constant exposition of Lithuanian Sea Museum “Variety of
Shells of Mollusks” is renovated in Lithuanian Sea Museum. There are
1230 examples of shells exposed (504 sorts). Totally, the museum has 23
000 exhibits; that is the one of the best collections in Europe in terms
of variety of the sorts of the shells and their scientific
identification.
The concept of the exhibition is the classic one; the shells are grouped
according to the scientific classification, so, that visitors could get
acknowledged to the places in the oceans the shells were found, the Latin
names of mollusks, names of those in Lithuanian and English.
Shells that were given Lithuanian names are exposed separately. Those are
holotips, rare sorts, very little known by the scientists, examples, for
the first time described and preserved in the Lithuanian Sea Museum.
Contact:
Rūta
Mažeikienė
Lithuanian Sea Museum
3 Smiltynė Highway, LT-5800 Klaipeda
Tel. (+370) 46 470940
Fax (+370) 46 490750.
Email: ljm@juru.muziejus.lt