- 2003 m. gruodžio 23 d. Lietuvos banko
muziejus atidarė parodą „Bankai Lietuvoje. XIX a. pabaiga – XX
a. pirma pusė. Projektuose, fotografijose, atvirukuose“. Kartu buvo
pristatytas ir išsamus leidinys tuo pačiu pavadinimu.
- Parodoje ir leidinyje bankų istorija
pateikiama remiantis istoriniais šaltiniais ir išlikusia
ikonografine medžiaga – projektais, fotografijomis ir atvirukais.
- Nagrinėjama tema suskirstyta į du
laikotarpius: bankai iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 m. ir
bankai 1918-1940 m. Trumpai apžvelgiamos bankų ir kitų kredito įstaigų
kūrimosi aplinkybės, jų veikla, įsikūrimo vieta, pastatų
nuomos, statybos istorija. Bankų atsiradimas ir kūrimasis
Lietuvoje siejamas su kapitalistinių santykių plėtra didžiuosiuose
miestuose, todėl ir bankų būstinės kūrėsi ten, kur augo pramonė
ir telkėsi kapitalas. Daugiausia dėmesio skiriama kredito įstaigų
kūrimosi istorijai trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose –
Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šie miestai nagrinėjamu
laikotarpiu priklausė ir skirtingoms valstybėms, todėl kredito įstaigos
buvo kuriamos pagal tų valstybių įstatymus, patirtį ir
tradicijas. Dėl steigiamų didžiųjų bankų ir tankiausio kitų
kredito įstaigų tinklo čia sutelkiamos ir didžiausios finansų
bei kredito atsargos. Kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose
veikė tik didžiųjų bankų skyriai arba kūrėsi smulkios vietos
kredito įstaigos.
- Skirtingą bankų plėtrą konkrečiuose
Lietuvos regionuose lėmė ir sudėtinga krašto politinė padėtis.
XVIII a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija
buvo suskaldyta – didžioji dalis atiteko Rusijai, o mažesnė –
Užnemunė – pateko į Prūsijos sudėtį. Tolesnė jų ūkio
raida buvo nevienoda, nes ji buvo glaudžiai susijusi su
politiniais, ekonominiais ir finansiniais pokyčiais abiejose
valstybėse.
- Didžiojoje Lietuvoje ilgainiui buvo
sudarytos Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijos, suskirstytos į
apskritis ir valsčius. Šias tris gubernijas, iš pradžių
vadintas Lietuvos gubernijomis, vėliau – Šiaurės vakarų kraštu,
valdė Vilniaus generalgubernatorius.
- Lietuviška Užnemunė 1807 m.
priskirta Varšuvos kunigaikštystei, kuri sudaryta Prancūzijos
imperatoriui Napoleonui I nugalėjus Prūsiją. Napoleono galybei žlugus,
1815 m. Vienos kongrese sudaryta Lenkijos Karalystė, kuri pateko į
Rusijos imperijos sudėtį, o Užnemunės miestai ir miesteliai –
į Varšuvos generalgubernatoriaus valdomą Suvalkų guberniją.
- Klaipėdos kraštas, kaip ir visa Mažoji
Lietuva, ir toliau priklausė Prūsijai (nuo 1871 m. –
Vokietijai), todėl krašte galiojo vokiečių įstatymai. 1919 m.
Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo
Vokietijos ir laikinai perduotas Antantės valstybių kontrolei. Tik
1923 m. jis tapo Lietuvos valstybės dalimi.
- Rusijos imperijoje Vilniui ir Kaunui
teko gubernijų centrų vaidmuo. Vilniaus įtaka ir reikšmė buvo
didesnė, nes jame rezidavo generalgubernatorius. Nepriklausomoje
Lietuvoje abu miestai pakaitomis dalijosi sostinės vaidmeniu. Dėl
kovų su bolševikais ir Lenkijos intervencijos į Vilniaus kraštą
1919 m. Kaunas tapo Lietuvos laikinąja sostine, o Vilniui atiteko
tik Lenkijos provincijos miesto vaidmuo.
- Kadangi atskirų Lietuvos regionų ir
administracinių teritorinių vienetų ekonominė raida buvo
nevienoda, todėl nevienodai plėtojosi ir kredito įstaigos. Iki
Lietuvos valstybingumo atkūrimo (1918 m.) krašte nebuvo lietuviškų
bankų, veikė tik kelios smulkios lietuviškos kredito įstaigos, o
visa kredito sistema buvo susijusi su Rusijos ar Vokietijos
ekonomika ir finansais.
- Iki 1918 m. aktyviausia bankų plėtra
buvo Vilniuje ir Klaipėdoje. Kai kurie iš jų XIX a. pabaigoje –
XX a. pradžioje įsikūrė naujuose, specialiai bankams
pritaikytuose, pastatuose. Vilniuje iškilo Vilniaus žemės banko
(1891 m., architektas V.Gorskis), Valstybinio banko skyriaus (1909
m., architektas M. Prozorovas), Valstybinio valstiečių žemės
banko skyriaus (apie 1912 m., architektas nežinomas) rūmai. Klaipėdoje
tuo metu taip pat buvo pastatyti keli pastatai, skirti bankinei
veiklai (Valstybinio banko Klaipėdos skyrius, 1858 m.,
rekonstruotas XX a. pradžioje; Klaipėdos bankas, 1907 m.; Miesto
taupomoji kasa, 1916 m.), o Kaune – tik vienas specialiai bankui
statytas pastatas (Valstybinio banko Kauno skyrius, 1913 m.,
architektas M. Prozorovas). Reprezentatyvūs ir solidūs bankų
pastatai yra istorizmo ir moderno architektūros Lietuvoje pavyzdžiu,jie
atspindi ir to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą, kūrybines
kryptis.
- Mažesniuose miestuose ir miesteliuose
XIX a. pabaigoje statomų kredito įstaigų buvo labai nedaug:
apskričių centruose iškildavo mūrinės iždinės, įvairios
smulkaus kredito įstaigos dažniausiai įsikurdavo nuomojamose
patalpose, centrinėje miesto aikštėje, o patys pastatai mažai išsiskyrė
iš aplinkos.
- XIX a. pabaigoje statytų kredito įstaigų
pastatų ikonografinės medžiagos iki mūsų dienų išliko nedaug.
Nors didžiuosiuose miestuose iškilę bankų rūmai išsiskyrė
savo monumentalumu ir padėjo išryškinti naujus bei
rekonstruojamus miestų kvartalus, nedidelį amžininkų domėjimąsi
jais galėjo lemti ilgą laiką vyravęs neigiamas požiūris į visą
XIX a. antrosios pusės ir amžių sandūros architektūrą, kaip
neskoningą ir menkavertę. Istorizmo epochos architektūrą su
neostilių įvairove formavo idealistinė filosofija. Neogotikos,
neorenesanso, neobaroko ir kitos architektūrinės formos,
vyravusios pastatų fasaduose, buvo nevienodai suprantamos ir
vertinamos ne tik tuo metu, bet ir gerokai vėliau. Dažnai
architektūra buvo laikoma miesčioniška, neatitinkančia miesto
dvasios ir žalojančia jo estetinį veidą. XIX a. pabaigos
spaudoje, rašiusioje apie Vilniaus Georgijaus (dabar – Gedimino)
prospekto, kuriame iškilo naujų pastatų, rekonstrukciją, buvo ir
labai aštrių straipsnių, abejota dėl statinių vertės ir vykdomų
statybos darbų reikalingumo. Statiniai lyginami su kareivinėmis,
papuoštomis beprasmiais tinko lipdiniais ir skulptūrinėmis figūrėlėmis.
Neigiamą požiūrį skatino ir carinė okupacija, noras priešintis
svetimos valdžios siūlomoms vaizdavimo formoms, kryptims,
manieroms. Tačiau istorizmas plačiai reiškėsi ir kitose šalyse,
taip pat ir Vakarų Europoje, todėl tai nebuvo vien rusiškos kultūros
fenomenas.
- Daugiau yra išlikę XX a. pradžioje
statytų kai kurių bankų pastatų vaizdų. Ekonomikos ir pramonės
kilimas, mokslo ir technikos pažanga skatino miestų plėtrą. Plėtojantis
bankams, lengviau buvo gauti ir panaudoti paskolas. Amžių sandūroje
susipynusios romantinės ir racionalistinės idėjos nulėmė ir
architektūros pokyčius. Moderno krypties atstovai mėgino
atsiriboti nuo mechaniško istorinių formų naudojimo, perdėto
dekoravimo, statyboje paplito natūralios apdailos medžiagos ir
naujos konstrukcijos. Miestų pastatų fasadai įgavo naujų formų.
Tai ypač būdinga XX a. pirmajame ir antrajame dešimtmečiuose
Vilniuje statytiems kredito įstaigų pastatams.
- Tuo pačiu laikotarpiu Kaune ir Klaipėdoje
statytuose bankų pastatuose atsikartojo panašios architektūrinės
tendencijos, nors kiekviename iš šių miestų jos buvo kitokios.
- XX a. 3-4 dešimtmečių kredito įstaigų
ikonografinės medžiagos yra gerokai daugiau. Tai laikotarpis, kai
kūrėsi nacionaliniai bankai ir stiprėjo nacionalinė kredito
sistema. Yra išlikusių fotografijų, keliomis laidomis leistų
atvirukų su įdomiausiais ir reikšmingiausiais to laikotarpio
statiniais. Lietuvos banke ir Lietuvos archyvuose saugomi išlikę
pastatų projektai.
- XX a. 3 dešimtmetyje Lietuvos bankas
perėmė visos šalies valstybines iždines, kurių pastatuose buvo
įsteigti Lietuvos banko skyriai, savo tinklą greitai plėtė
pirmieji komerciniai bankai – Prekybos ir pramonės bankas bei Ūkio
bankas. Tiesa, naujų pastatų pastatyta nedaug. Išlikę daug
architekto V.Dubeneckio (1888-1932) Prekybos ir pramonės banko
skyrių pastatų projektų. Dėl iškilusių finansinių problemų
ir banko bankroto šie projektai nebuvo įgyvendinti.
- 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę
padidėjo Kauno reikšmė, vėliau jis tapo šalies politinio,
ekonominio ir finansinio gyvenimo centru. Kaunas ėmė diktuoti
nepriklausomos Lietuvos architektūros madas. Intensyviausiu bankų
statybos laikotarpiu galima laikyti XX a. 3 dešimtmečio pabaigą
– 4 dešimtmetį, kai mieste iškilo monumentalūs pastatai.
Architektūroje buvo kitaip interpretuojami iš XIX a. pabaigos –
XX a. pradžios perimti meniniai principai. 3 dešimtmetyje vyravo
akademinio neoklasicizmo kryptis, kurią formavo grupė Lietuvos
architektų, baigusių mokslus Sankt Peterburge (Lietuvos bankas,
1928 m., architektas M.Songaila; Lenkų smulkaus kredito draugija,
1933 m., architektas E.Frykas). 4 dešimtmetyje pastatų architektūroje
ėmė ryškėti racionalizmo ir funkcionalizmo bruožai. Pastatams būdingos
apibendrintos, aiškios formos, tobulos proporcijos, darnus ritmas.
Žemės bankas (1935 m., architektas K.Reisonas), Taupomųjų kasų
rūmai (1940 m., architektas A.Funkas) – geriausi tarpukario
laikotarpio funkcionalizmo architektūros pavyzdžiai.
- Lenkijos okupuotame Vilniuje 3 dešimtmetyje
naujų kredito įstaigų nebuvo statoma, tenkintasi smulkiais bankų
pastatų rekonstrukcijų darbais. 4 dešimtmetyje centrinėje miesto
gatvėje iškilo du reikšmingi funkcionalizmo ir konstruktyvizmo
architektūros pastatai (Lenkijos pašto taupomosios kasos skyrius,
1937 m., numanomi architektai Z.Pugetas ir J.Žuravskis, ir Lenkijos
krašto ūkio banko skyrius, 1938 m., architektai J.Pankovskis ir
S.Golenzovskis). Pagal 1930 m. parengtą projektą buvo pastatytas
Vilniaus miesto kredito draugijos dviejų aukštų pastatas
(architektas ir inžinierius M.Cholem) Jogailos gatvėje.
- XX a. 4 dešimtmetyje suprojektuota ir
pastatyta daug reikšmingų kredito įstaigų pastatų ir kituose
Lietuvos miestuose. Klaipėdoje iškilo nauja miesto taupomoji kasa,
Lietuvos bankas modernizavo savo įstaigų tinklą, pastatė daug
naujų monumentalių pastatų apskričių centruose ir perkėlė
savo skyrius iš buvusių valstybės iždinių arba kitų nuomotų
patalpų. Išskirtinis šių pastatų bruožas – puošnumas ir
reprezentatyvumas, kuris išskirdavo juos iš pilkos ir skurdžios
provincijos miestų aplinkos. Siekiant didesnės projektavimo laisvės
ir galimybių, sklypus banko skyrių statybai buvo stengiamasi
pirkti dviejų gatvių sankirtose. Daugelį jų suprojektavo
architektai M.Songaila ir A.Funkas, tačiau iki šiol skelbtuose
darbuose nėra bendros nuomonės dėl kai kurių pastatų autorystės.
Ne visų pastatų projektai išliko, archyvuose saugomi kai kurie iš
jų autorių nepasirašyti, o vykdytų projektavimo darbų konkursų
dokumentuose esanti informacija dažnai yra labai prieštaringa.
- Pagal architekto A.Funko projektus
1933 m. pastatyti Lietuvos banko skyrių pastatai Utenoje (kartu su
M.Songaila) ir Kėdainiuose. Pagal architekto M.Songailos projektus
1931 m. pastatyti Lietuvos banko rūmai Panevėžyje, 1934 m. –
Raseiniuose, 1936 m. – Biržuose ir Tauragėje (kartu su A.Funku),
1938 m. – Mažeikiuose, 1939 m. – Kretingoje.
- Gerai pažinoję vienas kitą, kartu
projektavę Lietuvos banko rūmus Kaune, daug metų dalyvavę banko
skelbiamuose konkursuose provincijoje, abu architektai puikiai išmanė
tokiems pastatams keliamų reikalavimų savitumą. M.Songaila, kaip
oficialus Lietuvos banko architektas, dalyvaudavo svarstant ir
derinant kitų autorių konkursinius projektus, todėl galėjo
daryti įtaką jų taisymui. Laimėtas konkursas ne visada
garantavo, kad projektas bus įgyvendintas. Dabar sunku pasakyti,
kiek tokie konkursiniai projektai turėjo įtakos galutiniams pastatų
projektų variantams. Matyt, kai kurių Lietuvos banko skyrių
statybos projektai galėjo būti abiejų autorių bendradarbiavimo
rezultatas.
- Po valstybės atkūrimo smulkaus
kredito įstaigos nuosavų pastatų dažniausiai nestatydavo,
paprastai jos įsikurdavo nuomojamose patalpose, tačiau 4 dešimtmetyje
finansiškai stipriausios ėmė statyti savo pastatus Biržuose,
Joniškyje, Panevėžyje ir kituose miestuose bei miesteliuose.
- Leidinyje spausdinami tik dabartinės
Lietuvos miestų ir miestelių bankų vaizdai. Rašant apie bankų
pastatus, leidinyje nurodoma pastato statybos pabaiga, projektų
anotacijose pateikiami jų sukūrimo metai. Nekėlėme tikslo
parodyti atviruko ar fotografijos raidos, todėl kai kurie skirtingų
laidų panašūs atvirukai ir fotografijos su bankų vaizdais
nepateko į leidinį.
- Ikonografinė ir rašytinė medžiaga
surinkta iš Lietuvos valstybinių ir Lietuvos banko archyvų,
muziejų, kolekcininkų rinkinių ir panevėžiečio V.Žigo
asmeninio archyvo. Leidinyje pateikti to paties pavadinimo parodoje,
surengtoje Lietuvos banke, eksponuoti projektai, fotografijos ir
atvirukai iš Lietuvos banko muziejaus, Lietuvos banko Kauno
skyriaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės
istorijos archyvo, Kauno apskrities archyvo, Lietuvos nacionalinės
M.Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių skyriaus, Lietuvos
nacionalinio muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos
paveikslų galerijos, Lietuvos kultūros paveldo centro Architektūros
muziejaus, Alytaus kraštotyros muziejaus, Biržų krašto muziejaus
„Sėla“, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus, Maironio
lietuvių literatūros muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos
muziejaus, Pasvalio krašto muziejaus, Trakų istorijos muziejaus,
Šiaulių „Aušros“ muziejaus, A.Antanevičiaus (Alytus), prof.
A.Miškinio (Kaunas), A.Kubilo (Vilnius), V.Stanionio (Alytus), A.Žebrausko
(Telšiai) ir kitų privačių kolekcininkų rinkinių.
;)
;)
;)
;)
;)
;)