<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 2

EDUKACIJA

Ekspedicijos „Sielių keliu iš Kauno į Rusnę“ dalyvio pastabos

Dainius ELERTAS

Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyrius


Ekspedicijos „Sielių keliu iš Kauno į Rusnę" dalyviai ties Vilkija. Nuotr. LJM archyvo

Lietuvos jūrų muziejaus dėka kurėnai nuo 1989 m. pradėjo grįžti į Kuršių marias. Nuotr. iš LJM archyvo

Gegužės 29 - birželio 11 d. Lietuvos jūrų muziejus organizavo etnokultūrinio projekto „Kurėno sugrįžimas“ tarptautinę ekspediciją „Sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės“. Pagrindinis šio projekto tikslas - plėtoti Kuršių marių ir Nemuno baseino regionų žvejiškos ir vandens kultūros pažinimą, saugojimą ir panaudojimą bei derinti žvejiškos kultūros paveldo populiarinimą su jo moksliniais tyrimais.
Projektą „Kurėno sugrįžimas“ tęsė tarptautinė ekspedicija „Sielių keliu“. Ekspedicijos dalyviai Kuršių marių burvaltėmis (kurėnu bei venterine) plaukė Nemunu iš Kauno į Rusnę (Kauno – Rusnės ruože iki XX a. paskutinio dešimtmečio vyko intensyvi upių laivyba). Ekspedicija turėjo nutiesti tiltus tarp praeities, paveldo bei dabarties. Be to, ji priminė buvusią Nemuno svarbą, dabar apmirusią upeivystę ir išnykusią sielininkystę.
Ekspedicija vyko dviem burvaltėmis - kurėnu (savininkas - LJM, kapitonas – R.Adomavičius) ir venterine (savininkas ir kapitonas - S.Knapkis iš Rusnės). Įgulą sudarė 7 nuolatiniai žmonės ir dar 2 - 5 besikeičiantys nariai. Tarp pastarųjų - M.Springmann iš Rostoko bei R.S.Paternoga iš Gdansko. Abu mokslininkai rekonstruoja senuosius burlaivius. Kiti besikeičiantys dalyviai buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei Klaipėdos universiteto atstovai. Panemunių regioninio parko informacinio centro vadovas A.Mozūraitis ekspedicijoje dalyvavo nuo pradžios iki pabaigos. Didesnėse gyvenvietėse ekspedicijos dalyviai eksponavo parodą apie kurėnus, bendravo su žvejais, buvusiais upeiviais. Neliko neapžiūrėtos ir žymesnės vietos, upeivystės reliktai.
Kelionė prasidėjo gegužės 29 d., kai kurėno kapitonas R.Adomavičius su dviem įgulos nariais nukako į jachtklubą parplukdyti burvaltę iki Lietuvos jūrų muziejaus. Kadangi palankaus vėjo nesulaukta, todėl vienas vyras ėmėsi „burlioko“ vaidmens, o kiti kibo už karčių. Po geros valandos kurėnas jau stovėjo prie muziejaus krantinės, o ryte kranas jį iškėlė iš vandens. Kurėnui buvo nuimtas stiebas. Ši operacija sudarė galimybę pasitreniruoti ir apmąstyti, kaip tai atlikti vandenyje. Vėliau burvaltė buvo pakrauta ant platformos, ir kurėnas nugabentas į Kauną. Ten buvo atgabentas ir „mažasis kurėno broliukas“ – venterinė.
Kaunas burvaltes pasitiko gana santūriai. Kadangi buvo mažai reklamos, todėl pasirengimas vyko be didesnio kauniečių dėmesio, nors būta ir įdomių susitikimų.
Ekspedicijos palydų proga M.K.Čiurlionio dailės muziejus organizavo akciją „išplukdytas menas“. Į didelę fanerinę žuvį buvo sukrauti Kauno vaikų laiškai Klaipėdos vaikams (jie buvo perkrauti į automobilį ir išgabenti į Klaipėdą). Pasipuošusios žaliais ekspedicijos dalyvių marškinėliais burvalčių įgulos nuleido ją į Nemuną. Kauno skautų lyderiai žadėjo surengti burvalčių palydėtuves, o įgula - suteikti galimybę apžiūrėti burvaltes jūra besidomintiems skautams. Tačiau buvo pasitenkinta tik tuo, kad keli skautai supažindino ekspedicijos dalyvius su tradicinėmis skautų estafečių užduotimis.
Išplaukėme sunkiai. Nešė didžiulė srovė ir pūtė priešpriešis vėjas. Pirmąją kelio atkarpą iki buvusios „Raketų“ prieplaukos įveikėme irklais. Iš tolo apžiūrėjome nykstančius upeivystės reliktus – byrančias apleistas prieplaukas, tuščiomis langų angomis paįvairintas pastatų sienas. Nustebino prie Vilijampolės esantis Upių direkcijos uostelis su remonto dirbtuvėmis ir nedidele statyklėle. Jis nors ir vos vegetuoja, bet vis dar gyvas. Nemune nepastebėjome jokių didesnių laivybos žymių. Keliose vietose tingiai dirbo žemsėmės, apsukęs ratą į Kauną grįžo restoranu paverstas senas keleivinis laivas „Levas Tolstojus“ ir kinų restoranas - barža „Aitra“, ties Vilkija tarp Žemaitijos ir Suvalkijos plaukiojo keltas.
Kelionėje mus lydėjo nykimo, laikinumo ženklais nubarstytas kraštovaizdis. Kriūkuose vietoj buvusios ir kadaise klestėjusios laivų statyklos – vietos gyventojų keikiamo dano įmonėlė. Senosios verfės pastatai neatpažįstamai perstatyti. Kriūkuose nespėjome susitikti ir su bene paskutiniu pokario valčių ir dorių statytoju. Vos prieš kelias savaites jis išėjo Amžinybėn, išsinešdamas žinojimą apie ne taip seniai gyvą amatą.
Ne itin svetingai mus sutiko Nemuno pakrantės miestas – Jurbarkas. Atrodo, kad didesniųjų miestų kultūros skyriai ir turizmo informacijos centrų darbuotojai nesistengė pradžiuginti miestiečių ir svečių retu reginiu.
Kadaise klestėjęs Smalininkų uostas nuseko, apdumblėjo, tačiau dar sutvarkomas. Išlikęs pylimas su metaliniais žiedais laivų lynams, vandens aukščio matavimo stotis, senasis muitinės pastatas, buvęs viešbutis mena laikus, kai čia stovėjo baidokai, garlaiviai, maišėsi lietuvininkų, žemaičių, vokiečių, rusų, žydų šnekos. Minėti pastatai ir buvusios aikštės vieta apstatyti medinėmis pašiūrėmis, sandėliukais.
Nuotaiką pakėlė nuoširdus Smalininkų gyventojų dėmesys. Buvome laukiami ir mūsų sutikimas tapo ten vykusios žvejų šventės kulminacija. Miestelyje gyventojai šėlo iki paryčių. Per kraštus liejosi alus (ir stipresni gėrimai), po atviru dangumi vyko šokiai, visi šventės dalyviai buvo atlaidūs, geranoriški.
Kitose Nemuno pakrantės vietose buvusias krantines bei kultūros paveldą gožia gamta. Ji grįžta ir pribaigia tai, ko neišdraskė žmogaus rankos ar nenustekeno aplaidumas. Nuostabus vėlyvojo klasicizmo – empyro šedevras - Belvederio dvaro rūmai, dvaro koplyčia, netekę šeimininkų, praranda savo žavesį. Tuo tarpu apgyventas buvęs tarnų gyvenamasis namas bei tvartai turi daugiau vilties išlikti. Dvaro parkas virsta ūksmingu gojumi. Žemutinės Panemunės dvarelis, grąžintas paveldėtojams, netrukus gali virsti romantiškais griuvėsiais. Jo sodą ir gėlynus užgožė dilgėlės. V.Landsbergio pastangomis Ilguvos dvarelyje kurtas tremtinių reabilitacijos centras nebeveikia. Tuščio, visų užmiršto pastato laukia liūdnas likimas. Kol kas aplinką tvarko senelių pensionas, tačiau jis negali prižiūrėti viso šio restauruoto, bet dabar apleisto, dvarelio. Panemunės pilis yra išlaikoma Vilniaus dailės akademijos. Patekti į vidų pro kabliu iš vidaus užkabintus kiemo vartus sunku. Neatrodo, kad didžiulis pastatas sulauktų didesnio būsimų restauratorių dėmesio. Jo atnaujinimas neduoda jokio pelno nei jiems, nei Dailės akademijai. Ar kada nors pasikeis šeimininkų iš Vilniaus požiūris į vieną gražiausių istorinės Žemaitijos pilaičių bei ją supančius tvenkinius - nežinia. Senutė dvarininkė iš Kanados ketina sunaikinti Veliuonos muziejų ir pelningai parduoti dvarą. Deja, didžiulis pastatas be kapitalinio remonto ir šeimininkų pamažu nugyvenamas. Kas pirks šiuos gremėzdiškus rūmus tokiame užkampyje?
Tačiau esama ir pragiedrulių – Seredžiuje, Veliuonoje, Smalininkuose, Šilinėje matome nors nedideles vietos žmonių iniciatyvas. Pagirtinos brolių Juškų muziejaus darbuotojų Vilkijoje, Panemunės regioninio parko darbuotojų Šilinėje pastangos puoselėti kultūros paveldą. Vaizdas nuo Seredžiaus kalvos, Rambyno, Veliuonos bažnyčios, Raudonės, Panemunės pilių bokštų ar iš Nemuno į Zapyškio gotikinę bažnyčią – neįkainojama vertybė. Vien prie Nemuno išsidėsčiusių Vokiečių ordino ir už kilometro – dviejų lietuvių piliakalnių tinklas gali įkvėpti turizmui. Argi ne egzotiškas Plokščių kaimas, kurio viena gatvių – upelis? Nemuno traktui gyvybę galėtų įpūsti bendruomenių aktyvumas, apmąstyta strategija, kryptingos investicijos, o dabar čia trūksta privažiavimo kelių, automobilių stovėjimo aikštelių, reklamos ir kitų būtinųjų paslaugų.
Apsipratę su srove Kauno prieigose, išskleidėme burę ir halsuodami pasileidome žemyn prieš vėją… Nemunas - ne marios. Teko dažnai sukinėtis, ir komanda „Sukamės“ skambėjo iki pat Rusnės. Kas dešimt minučių, išgirdę šią komandą, apsukdavome laivą ir griebdavomės irklų, o keli jau įgudę vyrai – R.Neverauskas, M.Springmann ar A.Mozūraitis - už storos ilgos karties. Tik prieš pat Rusnę vėjui dvektelėjus iš rytų, „bėgome“ (pagal marių žvejų lietuvininkų terminologiją laivas „bėga“, pagal pokario klaipėdieči jūreivių - „eina“, bet jokiu būdu ne plaukia. Anot pokario klaipėdiečių, „plaukia tik š… ir lentos“) vien burių traukiami. Venterinė judėjo irklų ar burės dėka. Ekspedicijos metu kelis kartus ją buvo ištikusios nesėkmės – nulūžo vairo vyris, perlūžo elmentas, subyrėjo stiebo skriemulys, tačiau vyrai susitvarkė. Neįprastai Nemuno platybėse atrodė du marių žvejų burvalčių siluetai. Vargu, ar aukšti šios upės šlaitai, paupio slėnis, Žemaitijos bei Suvalkijos miesteliai kada nors regėjo juos čia. Nemunu tose vietose plaukiojo kiti plokščiadugniai burlaiviai – vitinės, baidokai, reisinės, baržos, žvejų valtelės. Burės iškildavo ir ant plukdomų sielių, tačiau visa tai liko tik senuose piešiniuose, pageltusiose fotografijose, išeinančių Amžinybėn atmintyje.
Gyvenvietėse, miesteliuose būta įdomių susitikimų. Veliuonoje susitikome su senu žveju, valčių statytoju, brakonieriumi Balniumi. Gimęs 1916 m., jis išsaugojo puikią atmintį bei sveikatą. Nemunas įaugęs į jo kraują, be jo – negalėtų gyventi. Brakonieriavimą baigė tik prieš kelerius metus inspektoriui supjausčius jo valtį. Paklausus, kas skatina imtis šio rizikingo nelegalaus verslo, atsako: žinai, išplauki Nemunan anksti ryte ar naktį „taip tyka, tyka… ramu, lengvai kvėpuojas…“ Kriūkuose mus pasitiko minia protiškai neįgalių žmonių – vyko jų stovyklos uždarymas. Mūsų vizitas kažkiek praskaidrino nesaldžią jų būtį. Atsidėkodamas, šio miestelio seniūnas įteikė „skanią“ dovaną – leido savo nuosavame tvenkinyje pasigauti keturis upėtakius, o 14 – 15 metų vietos jaunuolis iki vėlumos porino liūdnas (jam taip neatrodė) kasdieniškas vietos istorijas apie gėrimą ir iš to išplaukiančias pasėkmes – geria visi giminės, kaimynai, jauni ir seni. Smalininkuose jaunas vyriškis papasakojo apie Smalininkų uostą, atsinešė savo surinktą XIX a. – XX a. pr. atvirukų rinkinį. Kas žino – gal būtent jis kada nors imsis Smalininkų istorijos „išguldymo“ lietuvių kalba? Raudondvaryje vietiniai geraširdiškai perspėjo šiukštu nepirkti čia pilstuko, nes į jį „dėl stiprumo deda tablečių“. Kiek vėliau jie vaišino labai geru „samogonu“ iš kitos upės pusės – Suvalkijos. Įdomu, kad naminės varymo iš rugių tradicija šiuose kraštuose baigia išsigimti. Ją palaiko tik viename sunkiai prieinamame aukštame upės slėnio šlaite įsikūrę degtindariai (dėl suprantamų priežasčių vietos nenurodysime). Panemunėje žvejys po trumpo pokalbio laužyta anglų kalba supratęs, kad burvaltės įgulą sudaro daugiausia lietuviai, padovanojo didžiulį ešerį. Tokie neformalūs susitikimai patvirtino, kad ši ekspedicija buvo reikalinga ne mums vieniems. Daugeliui primirštų vietovių ji tapo kultūriniu įvykiu, bendruomenės švente. Ir ne dėl griežiančių kapelų, sūrio, alaus vaišių, dalijamų lankstinukų, parodos apie kurėnus atsiverdavo atėjusių pasitikti širdys. Visus - jaunus ir senus jungė ta pati upė.
Įplaukus į Lietuvos ir Rusijos pasienio ruožą teko būti atidesniems. Rusijos pasieniečiai mus stebėjo iš apžvalgos bokštelių. Kelis kartus matėme iš krūmų išnyrančius jų automobilius. Mūsų pusėje su pasieniečių dėmesiu susidūrė tik venterinė – jai kartą patrulio buvo įsakyta priplaukti prie kranto, tačiau po trumpo pokalbio leista judėti toliau. Pasienio režimo liberalėjimą rodė ir abiejuose krantuose styrančios žūklės mėgėjų meškerės. Panemunėje stebėjome pasienio miestelio gyvenimą – perpardavinėtojų čigonų veiklą, smulkius kontrabandininkus, perduodančius cigarečių krovinį, vietos prekeivius, siūlančius čia pat pirkti nelegaliai įvežtą cukrų, cigaretes bei degtinę.
Įgulos nariams – užsieniečiams - padarė gilų įspūdį Ragainės (Ordino pilies griuvėsiai dar tebedvelkia didybe) ir Tilžės industrijos suniokotų apleistų miestų pakrančių panoramos. Įspūdingumu niekas negalėjo pranokti už Tilžės esančio milžiniško medienos atliekų „piliakalnio“. Viršum jo tryško vandens fontano srovė – gal laistyta bijant gaisro? Artėjant prie Nemuno deltos savotiškai apleisti atrodė pylimai ir tolumoje styrantis vienišos griūvančios gotikinės bažnyčios bokšto siluetas Rusijos krante.
Tikriausiai pats įspūdingiausias įvykis buvo Luisės tilto praplaukimas ties Tilže. Didelis bangavimas, stiprus vėjas kėlė nerimą, o pasienis neleido laisvai manevruoti ties kairiuoju krantu. Mūsų sumanymui nuleisti stiebą, praplaukti tiltą ir vėl jį pakelti trukdė didelė srovė. Nešami jos, pūstelėjus vėjui po kapitono komandos šokome ant vieno valties borto. Laivas smarkiai pasikreipė ir mes dideliu greičiu praskriejome po tiltu… Atrodė vėtrungė tuoj tuoj kabins tilto skersinius, tačiau viskas ėjosi sklandžiai. Netrukus šis ir geležinkelio tiltas liko mums už nugarų.
Rusnė mus sutiko kaip gimtasis uostas. Darganą pakeitė saulutė. Po sutikimo iškilmių atėjo liūdna 14 dienų trukusios kelionės pabaiga. Kiekvienas dalyvis patyrė nepakartojamų įspūdžių ir įgijo kitokio gyvenimo – gyvenimo upėje - patirties.
Ši ekspedicija pažadino kitų entuziazmą. Netrukus mus pasiekė žinia apie Rusnėje statomą dar vieną venterinę valtį bei Panemunių regioninio parko direkcijos ketinimą 2004 m. imtis Nemuno žvejų burvaltės atkūrimo.

Notes of the Participant of the Expedition 
“The Way of Rafter from Kaunas to Rusnė”

Dainius ELERTAS 

Lithuanian Sea Museum, Divisio of the History of Navigation

Lithuanian sea Museum has organized the international expedition “The Way of Rafter from Kaunas to Rusnė” of the ethno-cultural project “The Return of the Sailboat” in May 29-June 11-th, 2003. The purpose of the project is to develop the knowledge of the fisherman’s culture of Curonian lagoon’s region, to popularize this cultural heritage and to complement it with the scientific research. The participants of the expedition were Lithuanian museum specialists and the restorers of the sailboats from Germany and Poland. They went down the Nemunas-river by the restored ancient sailboats and a fishboat, making stops at the bigger towns to expose the exhibition of the movable exposition about the sailboats, to communicate with fisherman, to watch the relicts of the river-sailboats.

Contact: Dainius Elertas
Lithuanian Sea Museum
3 Smiltynė Highway, LT-5800 Klaipėda, P. Box 72
Tel.: (+370) 46 490748
Fax (+370) 46 490750
Email: memel@email.lt 

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.16