Ekspedicijos
„Sielių keliu iš Kauno į Rusnę“ dalyvio pastabos
Dainius
ELERTAS
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyrius
Ekspedicijos „Sielių keliu iš Kauno į Rusnę" dalyviai
ties Vilkija. Nuotr. LJM archyvo |
Lietuvos jūrų muziejaus dėka kurėnai nuo 1989 m. pradėjo grįžti
į Kuršių marias. Nuotr. iš LJM archyvo |
Gegužės 29 - birželio
11 d. Lietuvos jūrų muziejus organizavo etnokultūrinio projekto „Kurėno
sugrįžimas“ tarptautinę ekspediciją „Sielių keliu nuo Kauno iki
Rusnės“. Pagrindinis šio projekto tikslas - plėtoti Kuršių marių
ir Nemuno baseino regionų žvejiškos ir vandens kultūros pažinimą,
saugojimą ir panaudojimą bei derinti žvejiškos kultūros paveldo
populiarinimą su jo moksliniais tyrimais.
Projektą „Kurėno sugrįžimas“ tęsė tarptautinė ekspedicija
„Sielių keliu“. Ekspedicijos dalyviai Kuršių marių burvaltėmis
(kurėnu bei venterine) plaukė Nemunu iš Kauno į Rusnę (Kauno – Rusnės
ruože iki XX a. paskutinio dešimtmečio vyko intensyvi upių laivyba).
Ekspedicija turėjo nutiesti tiltus tarp praeities, paveldo bei dabarties.
Be to, ji priminė buvusią Nemuno svarbą, dabar apmirusią upeivystę ir
išnykusią sielininkystę.
Ekspedicija vyko dviem burvaltėmis - kurėnu (savininkas - LJM, kapitonas
– R.Adomavičius) ir venterine (savininkas ir kapitonas - S.Knapkis iš
Rusnės). Įgulą sudarė 7 nuolatiniai žmonės ir dar 2 - 5 besikeičiantys
nariai. Tarp pastarųjų - M.Springmann iš Rostoko bei R.S.Paternoga iš
Gdansko. Abu mokslininkai rekonstruoja senuosius burlaivius. Kiti besikeičiantys
dalyviai buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei Klaipėdos universiteto
atstovai. Panemunių regioninio parko informacinio centro vadovas A.Mozūraitis
ekspedicijoje dalyvavo nuo pradžios iki pabaigos. Didesnėse gyvenvietėse
ekspedicijos dalyviai eksponavo parodą apie kurėnus, bendravo su žvejais,
buvusiais upeiviais. Neliko neapžiūrėtos ir žymesnės vietos, upeivystės
reliktai.
Kelionė prasidėjo gegužės 29 d., kai kurėno kapitonas R.Adomavičius
su dviem įgulos nariais nukako į jachtklubą parplukdyti burvaltę iki
Lietuvos jūrų muziejaus. Kadangi palankaus vėjo nesulaukta, todėl
vienas vyras ėmėsi „burlioko“ vaidmens, o kiti kibo už karčių. Po
geros valandos kurėnas jau stovėjo prie muziejaus krantinės, o ryte
kranas jį iškėlė iš vandens. Kurėnui buvo nuimtas stiebas. Ši
operacija sudarė galimybę pasitreniruoti ir apmąstyti, kaip tai atlikti
vandenyje. Vėliau burvaltė buvo pakrauta ant platformos, ir kurėnas
nugabentas į Kauną. Ten buvo atgabentas ir „mažasis kurėno
broliukas“ – venterinė.
Kaunas burvaltes pasitiko gana santūriai. Kadangi buvo mažai reklamos,
todėl pasirengimas vyko be didesnio kauniečių dėmesio, nors būta ir
įdomių susitikimų.
Ekspedicijos palydų proga M.K.Čiurlionio dailės muziejus organizavo
akciją „išplukdytas menas“. Į didelę fanerinę žuvį buvo
sukrauti Kauno vaikų laiškai Klaipėdos vaikams (jie buvo perkrauti į
automobilį ir išgabenti į Klaipėdą). Pasipuošusios žaliais
ekspedicijos dalyvių marškinėliais burvalčių įgulos nuleido ją į
Nemuną. Kauno skautų lyderiai žadėjo surengti burvalčių palydėtuves,
o įgula - suteikti galimybę apžiūrėti burvaltes jūra besidomintiems
skautams. Tačiau buvo pasitenkinta tik tuo, kad keli skautai supažindino
ekspedicijos dalyvius su tradicinėmis skautų estafečių užduotimis.
Išplaukėme sunkiai. Nešė didžiulė srovė ir pūtė priešpriešis vėjas.
Pirmąją kelio atkarpą iki buvusios „Raketų“ prieplaukos įveikėme
irklais. Iš tolo apžiūrėjome nykstančius upeivystės reliktus –
byrančias apleistas prieplaukas, tuščiomis langų angomis paįvairintas
pastatų sienas. Nustebino prie Vilijampolės esantis Upių direkcijos
uostelis su remonto dirbtuvėmis ir nedidele statyklėle. Jis nors ir vos
vegetuoja, bet vis dar gyvas. Nemune nepastebėjome jokių didesnių
laivybos žymių. Keliose vietose tingiai dirbo žemsėmės, apsukęs ratą
į Kauną grįžo restoranu paverstas senas keleivinis laivas „Levas
Tolstojus“ ir kinų restoranas - barža „Aitra“, ties Vilkija tarp
Žemaitijos ir Suvalkijos plaukiojo keltas.
Kelionėje mus lydėjo nykimo, laikinumo ženklais nubarstytas kraštovaizdis.
Kriūkuose vietoj buvusios ir kadaise klestėjusios laivų statyklos –
vietos gyventojų keikiamo dano įmonėlė. Senosios verfės pastatai
neatpažįstamai perstatyti. Kriūkuose nespėjome susitikti ir su bene
paskutiniu pokario valčių ir dorių statytoju. Vos prieš kelias
savaites jis išėjo Amžinybėn, išsinešdamas žinojimą apie ne taip
seniai gyvą amatą.
Ne itin svetingai mus sutiko Nemuno pakrantės miestas – Jurbarkas.
Atrodo, kad didesniųjų miestų kultūros skyriai ir turizmo informacijos
centrų darbuotojai nesistengė pradžiuginti miestiečių ir svečių
retu reginiu.
Kadaise klestėjęs Smalininkų uostas nuseko, apdumblėjo, tačiau dar
sutvarkomas. Išlikęs pylimas su metaliniais žiedais laivų lynams,
vandens aukščio matavimo stotis, senasis muitinės pastatas, buvęs viešbutis
mena laikus, kai čia stovėjo baidokai, garlaiviai, maišėsi lietuvininkų,
žemaičių, vokiečių, rusų, žydų šnekos. Minėti pastatai ir
buvusios aikštės vieta apstatyti medinėmis pašiūrėmis, sandėliukais.
Nuotaiką pakėlė nuoširdus Smalininkų gyventojų dėmesys. Buvome
laukiami ir mūsų sutikimas tapo ten vykusios žvejų šventės
kulminacija. Miestelyje gyventojai šėlo iki paryčių. Per kraštus
liejosi alus (ir stipresni gėrimai), po atviru dangumi vyko šokiai, visi
šventės dalyviai buvo atlaidūs, geranoriški.
Kitose Nemuno pakrantės vietose buvusias krantines bei kultūros paveldą
gožia gamta. Ji grįžta ir pribaigia tai, ko neišdraskė žmogaus
rankos ar nenustekeno aplaidumas. Nuostabus vėlyvojo klasicizmo –
empyro šedevras - Belvederio dvaro rūmai, dvaro koplyčia, netekę šeimininkų,
praranda savo žavesį. Tuo tarpu apgyventas buvęs tarnų gyvenamasis
namas bei tvartai turi daugiau vilties išlikti. Dvaro parkas virsta ūksmingu
gojumi. Žemutinės Panemunės dvarelis, grąžintas paveldėtojams,
netrukus gali virsti romantiškais griuvėsiais. Jo sodą ir gėlynus užgožė
dilgėlės. V.Landsbergio pastangomis Ilguvos dvarelyje kurtas tremtinių
reabilitacijos centras nebeveikia. Tuščio, visų užmiršto pastato
laukia liūdnas likimas. Kol kas aplinką tvarko senelių pensionas, tačiau
jis negali prižiūrėti viso šio restauruoto, bet dabar apleisto,
dvarelio. Panemunės pilis yra išlaikoma Vilniaus dailės akademijos.
Patekti į vidų pro kabliu iš vidaus užkabintus kiemo vartus sunku.
Neatrodo, kad didžiulis pastatas sulauktų didesnio būsimų restauratorių
dėmesio. Jo atnaujinimas neduoda jokio pelno nei jiems, nei Dailės
akademijai. Ar kada nors pasikeis šeimininkų iš Vilniaus požiūris į
vieną gražiausių istorinės Žemaitijos pilaičių bei ją supančius
tvenkinius - nežinia. Senutė dvarininkė iš Kanados ketina sunaikinti
Veliuonos muziejų ir pelningai parduoti dvarą. Deja, didžiulis pastatas
be kapitalinio remonto ir šeimininkų pamažu nugyvenamas. Kas pirks šiuos
gremėzdiškus rūmus tokiame užkampyje?
Tačiau esama ir pragiedrulių – Seredžiuje, Veliuonoje, Smalininkuose,
Šilinėje matome nors nedideles vietos žmonių iniciatyvas. Pagirtinos
brolių Juškų muziejaus darbuotojų Vilkijoje, Panemunės regioninio
parko darbuotojų Šilinėje pastangos puoselėti kultūros paveldą.
Vaizdas nuo Seredžiaus kalvos, Rambyno, Veliuonos bažnyčios, Raudonės,
Panemunės pilių bokštų ar iš Nemuno į Zapyškio gotikinę bažnyčią
– neįkainojama vertybė. Vien prie Nemuno išsidėsčiusių Vokiečių
ordino ir už kilometro – dviejų lietuvių piliakalnių tinklas gali įkvėpti
turizmui. Argi ne egzotiškas Plokščių kaimas, kurio viena gatvių –
upelis? Nemuno traktui gyvybę galėtų įpūsti bendruomenių aktyvumas,
apmąstyta strategija, kryptingos investicijos, o dabar čia trūksta
privažiavimo kelių, automobilių stovėjimo aikštelių, reklamos ir kitų
būtinųjų paslaugų.
Apsipratę su srove Kauno prieigose, išskleidėme burę ir halsuodami
pasileidome žemyn prieš vėją… Nemunas - ne marios. Teko dažnai
sukinėtis, ir komanda „Sukamės“ skambėjo iki pat Rusnės. Kas dešimt
minučių, išgirdę šią komandą, apsukdavome laivą ir griebdavomės
irklų, o keli jau įgudę vyrai – R.Neverauskas, M.Springmann ar A.Mozūraitis
- už storos ilgos karties. Tik prieš pat Rusnę vėjui dvektelėjus iš
rytų, „bėgome“ (pagal marių žvejų lietuvininkų terminologiją
laivas „bėga“, pagal pokario klaipėdieči jūreivių - „eina“,
bet jokiu būdu ne plaukia. Anot pokario klaipėdiečių, „plaukia tik
š… ir lentos“) vien burių traukiami. Venterinė judėjo irklų ar
burės dėka. Ekspedicijos metu kelis kartus ją buvo ištikusios nesėkmės
– nulūžo vairo vyris, perlūžo elmentas, subyrėjo stiebo skriemulys,
tačiau vyrai susitvarkė. Neįprastai Nemuno platybėse atrodė du marių
žvejų burvalčių siluetai. Vargu, ar aukšti šios upės šlaitai,
paupio slėnis, Žemaitijos bei Suvalkijos miesteliai kada nors regėjo
juos čia. Nemunu tose vietose plaukiojo kiti plokščiadugniai burlaiviai
– vitinės, baidokai, reisinės, baržos, žvejų valtelės. Burės iškildavo
ir ant plukdomų sielių, tačiau visa tai liko tik senuose piešiniuose,
pageltusiose fotografijose, išeinančių Amžinybėn atmintyje.
Gyvenvietėse, miesteliuose būta įdomių susitikimų. Veliuonoje
susitikome su senu žveju, valčių statytoju, brakonieriumi Balniumi. Gimęs
1916 m., jis išsaugojo puikią atmintį bei sveikatą. Nemunas įaugęs
į jo kraują, be jo – negalėtų gyventi. Brakonieriavimą baigė tik
prieš kelerius metus inspektoriui supjausčius jo valtį. Paklausus, kas
skatina imtis šio rizikingo nelegalaus verslo, atsako: žinai, išplauki
Nemunan anksti ryte ar naktį „taip tyka, tyka… ramu, lengvai kvėpuojas…“
Kriūkuose mus pasitiko minia protiškai neįgalių žmonių – vyko jų
stovyklos uždarymas. Mūsų vizitas kažkiek praskaidrino nesaldžią jų
būtį. Atsidėkodamas, šio miestelio seniūnas įteikė „skanią“
dovaną – leido savo nuosavame tvenkinyje pasigauti keturis upėtakius,
o 14 – 15 metų vietos jaunuolis iki vėlumos porino liūdnas (jam taip
neatrodė) kasdieniškas vietos istorijas apie gėrimą ir iš to išplaukiančias
pasėkmes – geria visi giminės, kaimynai, jauni ir seni. Smalininkuose
jaunas vyriškis papasakojo apie Smalininkų uostą, atsinešė savo
surinktą XIX a. – XX a. pr. atvirukų rinkinį. Kas žino – gal būtent
jis kada nors imsis Smalininkų istorijos „išguldymo“ lietuvių
kalba? Raudondvaryje vietiniai geraširdiškai perspėjo šiukštu
nepirkti čia pilstuko, nes į jį „dėl stiprumo deda tablečių“.
Kiek vėliau jie vaišino labai geru „samogonu“ iš kitos upės pusės
– Suvalkijos. Įdomu, kad naminės varymo iš rugių tradicija šiuose
kraštuose baigia išsigimti. Ją palaiko tik viename sunkiai prieinamame
aukštame upės slėnio šlaite įsikūrę degtindariai (dėl suprantamų
priežasčių vietos nenurodysime). Panemunėje žvejys po trumpo pokalbio
laužyta anglų kalba supratęs, kad burvaltės įgulą sudaro daugiausia
lietuviai, padovanojo didžiulį ešerį. Tokie neformalūs susitikimai
patvirtino, kad ši ekspedicija buvo reikalinga ne mums vieniems.
Daugeliui primirštų vietovių ji tapo kultūriniu įvykiu, bendruomenės
švente. Ir ne dėl griežiančių kapelų, sūrio, alaus vaišių,
dalijamų lankstinukų, parodos apie kurėnus atsiverdavo atėjusių
pasitikti širdys. Visus - jaunus ir senus jungė ta pati upė.
Įplaukus į Lietuvos ir Rusijos pasienio ruožą teko būti atidesniems.
Rusijos pasieniečiai mus stebėjo iš apžvalgos bokštelių. Kelis
kartus matėme iš krūmų išnyrančius jų automobilius. Mūsų pusėje
su pasieniečių dėmesiu susidūrė tik venterinė – jai kartą
patrulio buvo įsakyta priplaukti prie kranto, tačiau po trumpo pokalbio
leista judėti toliau. Pasienio režimo liberalėjimą rodė ir abiejuose
krantuose styrančios žūklės mėgėjų meškerės. Panemunėje stebėjome
pasienio miestelio gyvenimą – perpardavinėtojų čigonų veiklą,
smulkius kontrabandininkus, perduodančius cigarečių krovinį, vietos
prekeivius, siūlančius čia pat pirkti nelegaliai įvežtą cukrų,
cigaretes bei degtinę.
Įgulos nariams – užsieniečiams - padarė gilų įspūdį Ragainės
(Ordino pilies griuvėsiai dar tebedvelkia didybe) ir Tilžės industrijos
suniokotų apleistų miestų pakrančių panoramos. Įspūdingumu niekas
negalėjo pranokti už Tilžės esančio milžiniško medienos atliekų
„piliakalnio“. Viršum jo tryško vandens fontano srovė – gal
laistyta bijant gaisro? Artėjant prie Nemuno deltos savotiškai apleisti
atrodė pylimai ir tolumoje styrantis vienišos griūvančios gotikinės
bažnyčios bokšto siluetas Rusijos krante.
Tikriausiai pats įspūdingiausias įvykis buvo Luisės tilto praplaukimas
ties Tilže. Didelis bangavimas, stiprus vėjas kėlė nerimą, o pasienis
neleido laisvai manevruoti ties kairiuoju krantu. Mūsų sumanymui
nuleisti stiebą, praplaukti tiltą ir vėl jį pakelti trukdė didelė
srovė. Nešami jos, pūstelėjus vėjui po kapitono komandos šokome ant
vieno valties borto. Laivas smarkiai pasikreipė ir mes dideliu greičiu
praskriejome po tiltu… Atrodė vėtrungė tuoj tuoj kabins tilto
skersinius, tačiau viskas ėjosi sklandžiai. Netrukus šis ir geležinkelio
tiltas liko mums už nugarų.
Rusnė mus sutiko kaip gimtasis uostas. Darganą pakeitė saulutė. Po
sutikimo iškilmių atėjo liūdna 14 dienų trukusios kelionės pabaiga.
Kiekvienas dalyvis patyrė nepakartojamų įspūdžių ir įgijo kitokio
gyvenimo – gyvenimo upėje - patirties.
Ši ekspedicija pažadino kitų entuziazmą. Netrukus mus pasiekė žinia
apie Rusnėje statomą dar vieną venterinę valtį bei Panemunių
regioninio parko direkcijos ketinimą 2004 m. imtis Nemuno žvejų burvaltės
atkūrimo.
Notes
of the Participant of the Expedition
“The Way of Rafter from Kaunas to Rusnė”
Dainius
ELERTAS
Lithuanian Sea Museum, Divisio of the History of Navigation
Lithuanian
sea Museum has organized the international expedition “The Way of Rafter
from Kaunas to Rusnė” of the ethno-cultural project “The Return of
the Sailboat” in May 29-June 11-th, 2003. The purpose of the project is
to develop the knowledge of the fisherman’s culture of Curonian
lagoon’s region, to popularize this cultural heritage and to complement
it with the scientific research. The participants of the expedition were
Lithuanian museum specialists and the restorers of the sailboats from
Germany and Poland. They went down the Nemunas-river by the restored
ancient sailboats and a fishboat, making stops at the bigger towns to
expose the exhibition of the movable exposition about the sailboats, to
communicate with fisherman, to watch the relicts of the river-sailboats.
Contact:
Dainius Elertas
Lithuanian Sea Museum
3 Smiltynė Highway, LT-5800 Klaipėda, P. Box 72
Tel.: (+370) 46 490748
Fax (+370) 46 490750
Email: memel@email.lt
;)
;)