„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 4

Bernardo Brazdžionio archyvas grįžo į Lietuvą

Aldona RUSECKAITĖ, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė

Parodos „Širdis apsidžiaugė: gana keliaut... gana keliaut...“ atidarymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Pirmas iš kairės – Kauno kurijos arkivyskupas S. Tamkevičius, centre – kultūros ministrė R. Žakaitienė, dešinėje – muziejaus direktorė A. Ruseckaitė. Z. Baltrušio nuotr.

Parodos „Širdis apsidžiaugė: gana keliaut... gana keliaut...“ fragmentas. Z. Baltrušio nuotr.

B. Brazdžionio darbo kabinetas. Los Andželas, 2003 m. birželis. Nuotr. iš autorės archyvo

Parodoje „Širdis apsidžiaugė: gana keliaut... gana keliaut...“ eksponuojama B. Brazdžionio meno kūrinių kolekcija.

Didžiulis poeto Bernardo Brazdžionio rinkinys parkeliavo į Kauną, į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Kiek jau teko paliesti ir apytikriai skaičiuoti – patirtis kužda, jog visas palikimas gali sudaryti apie 30 tūkst. eksponatų.

Priminsiu, jog B. Brazdžionis su savo šeima pasitraukė į Vakarus 1944 metais, iš pradžių, kaip ir visi, gyveno Vokietijoje, vėliau nukeliavo į Bostoną, o nuo 1956 metų gyveno Los Andžele. Iš Los Andželo 13-kai metų buvo išsikraustę į kaimą Kalifornijoje, ten pastatė namą, užveisė įvairių vaismedžių ir vaiskrūmių sodą, ponia Aldona Brazdžionienė ravėjo daržus, augino naminius paukščius ir netgi kiaulę... Iš šito laikotarpio taip pat yra vertingų eksponatų – įdomios nuotraukos, kalambūrinė kolegų kūryba, pvz., satyriko Antano Gustaičio: „Apsilankėm pas Bernardą / Vistos – ieškom su žvake,/ Žiūrim – vargšas vienas nardo/ Avižų plikam lauke./ Vienas plaktuku tuksena,/ kala vinį panagiuos.../ Aldona ožkelę gano / kaktusynuose dygiuos“.Į Vistą pas Brazdžionius labai mėgo važiuoti menininkai, dažnai viešėdavo Dailiųjų menų klubo nariai. Taip formavosi archyvas. O, beje, kalambūrus įvairiomis progomis mėgo rašyti ir pats B. Brazdžionis, jais pašlovindavo namiškius, gimines, draugus. Šio žanro kūrybos parsivežėme gana daug.

Norint įsivaizduoti poeto palikimą, pravartu apibūdinti jo situaciją Los Andžele. Brazdžionių namas pagal amerikietiškus standartus buvo nedidelis, savo turtu poetas Bernardas laikė paveikslus ir knygas (dažnai apie tai yra rašęs laiškuose). Biblioteka, archyvas, grafikos lakštai, suvenyrai buvo sukrauti kabinete nuo grindų iki lubų. Lentynų, kartoninių dėžių negalima buvo judinti, jos turėjo brazdžionišką tvarką – ne ten patrauksi – užgrius ant galvos. Tas pats ir rūsyje, kurį poetas vadino pogrindžiu ir kuris buvo didelis – po visu namu. Kai pradėjome dirbti, išbaidėme amerikietiškų šeškų porą – mus įspėjo, jei jie apipurkš, be pomidorų sulčių kvapo nenuplausite... Tos romantikos patyrėme ir daugiau – „pogrindyje“ dirbome su respiratoriais, nes dulkės, sumišę su karščiu ir vamzdžių rūdimis, kėlė čiaudulį ir niežulį. Rūsys buvo pilnas knygų, spaudos, meno kūrinių, laiškų, rankraščių. Irgi lentynų lentynos. Pavojingai sukonstruotos.

B.Brazdžionis tvarkė savo archyvą, dėliojo į kartonines dėžes, skirstė, užrašinėjo etiketes, bet vis tiek supainiojimų buvo gana daug. Iš karto gerokai išgąsdino nedokumentuota didžioji dalis nuotraukų – sunku įsivaizduoti, kaip reikės išsiaiškinti datas, asmenis, įvykius. Senatvėje poeto kūrybiniai rankraščiai beveik neįskaitomi.

Lankytojui įdomiausia palikimo dalis yra meno kūriniai, paveikslai, suvenyrai, baldai. Šio palikimo gavome tik dalį, nes šeima kai ką pasiliko atminčiai, tačiau atsivežėme K.Šimonio, J.Rimšos, J.Bagdono, V.Kasiulio, V.Petravičiaus, V.K.Jonyno, D.Tarabildienės, P.Augiaus, R.Arbaitės ir kitų menininkų darbų. Gražus Maironio fotoportretas su laurų šaka, kabojęs poeto kabinete, priešais darbo stalą. Pats darbo stalas, darbo kėdė, dalis knygų lentynų, svetainės staleliai, kelios stalinės lempos, lagaminai, trispalvė vėliava, valstybiniai apdovanojimai, rankšluostinė, laikrodis, rodantis tris laikus – Kauno, Los Andželo, Niujorko, kaklaraiščių, peteliškių, sąsagių kolekcija. Daugybė įvairių ženklelių, suvenyrėlių, fotoaparatas, žirklės, parkeriai, portfeliai , net kartoninės dėžės, kurias poetas taip vertino.

Nežinau, ar kiekvieno Lietuvos rašytojo bibliotekoje rastume tokių knygų ir tiek lietuviškos spaudos, kiek jos radome ten. Visa Lietuvos ir išeivijos literatūra, visi autoriai, jų pirmosios ir paskutiniosios knygos, su autografais ir be jų. Daugiausia pokarinė ir šiuolaikinė literatūra. Kas buvo sukaupta prieš karą, liko Lietuvoje. Nedaug pasisekė vėl iš to laikmečio surinkti ir išsaugoti. Bibliotekos spektras nuo A.Gudaičio-Guzevičiaus iki kokio nors šiuolaikinio jauno poeto. Bet įdomiausia yra tai, kad B.Brazdžionio bibliotekoje knyga tarsi gyvas daiktas: su ja buvo ginčijamasi, diskutuojama, džiaugiamasi arba pykstama. Kai kuriose knygose pilna pieštuku prirašytų pastabų, pabraukymų, klausimų lyg autoriui, lyg sau. Į kitas knygas prikaišiota lapelių, ant kurių vėlgi prirašyta pastabų, replikų, minčių, kažkas pasižymėta. Šiuo atveju B.Brazdžionio kaip skaitytojo santykis su knyga yra įdomus, diskutuotinas, nagrinėtinas. Taip ir su spauda. Žurnalai ir laikraščiai daugiausia iš Lietuvos. Kažkas pabraukta, pažymėta, ant kraštelio užrašyta, kas svarbu ar skaitytina. B.Brazdžionio tvarkingumą, gal net pedantiškumą, rodo tai, kad jis yra pats „prisidaręs“ knygų, ypač romanų, iš buvusių „Pergalės“ žurnalų: kai spausdindavo tęstinius romanus, poetas išsiplėšdavo tą žurnalo dalį ir iš kelių numerių susirišdavo visą romaną. O kai jau gaudavo išleistą knygą, tos, pasidirbtos iš žurnalų, vis tiek neišmesdavo. Tokių „knygų“ irgi parsivežėme.

Laiškai. Jų keletas tūkstančių. Poetui rašiusiųjų ratas solidus – apie 150 korespondentų. B.Raila viename laiške B.Brazdžioniui rašo: „Protokoluose viskas užrašoma sausai ir gražiai. ...Tikroji ir įdomesnė istorija prasideda ne protokoluose, o privačiuose laiškuose ir gyvenimo plepaluose“. Laiškai lyg kalnų upė nuburbuliuoja visų gyvenimus, laikmetį, įvykius – trumpai to neįmanoma aprėpti. Bet galima rašyti kultūros istoriją. O itin svarbu, kad B.Brazdžionis archyve palikęs ir savo paties rašytų laiškų kopijas.

Poeto rankraščiai, juodraščiai, lapeliai, užrašėliai, pirmosios eilutės brūkštelėjimas. Esu girdėjusi B.Brazdžionį sakant, kad pirmoji eilutė iš Dievo. Kas rašyta, niekas neišmesta, nes tai kūryba, kurioje kiekvienas žodis atlieka savo misiją. Brazdžionis jautė savo vertę. Parsivežiau pluoštelį B.Brazdžionio rankraščių – pamąstymų apie literatūrą, gyvenimą, Tėvynę, rašytojo pareigą. Viename užrašų lapelyje jis juokauja: „Po vieno vakaro Čikagoje prieina per pertrauką vienas entuziastas: „Pone, jūs antras mūsų Maironis“.Gražus palyginimas. Kodėl ne. Norėčiau būti. Bet atsakau : „Ačiū. Malonu girdėti. Bet gal geriau būti pirmu Brazdžioniu?“

Fotografijos. Daugybė veidų, kai kurių jau niekada nepažinsime, nes poetas neužfiksavęs, o jį fotografavo daug kas. Visas gyvenimas fotografijose: nuo gimnazistėlio iki amžinojo poilsio Kauno Petrašiūnų kapinėse. Žavi nepaklusni garbana už ausies, elegantiška išdidi laikysena, šiek tiek pozavimo, kai kur šelmiškumas, žaismas. Namai, vaikai, draugai, aplinka, sugrįžimai į Tėvynę, žmonių meilė ir šypsenos. Nuotraukų albumų parsivežėme daug.

Dar labai svarbu, kad B.Brazdžionis per gyvenimą turėjo įvairių pareigų : du kartus buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, redagavo įvairius leidinius, buvo žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktorius. Iš tų darbų, iš to laiko taip pat yra išlikę nemažai archyvinės medžiagos : kitų rašytojų rankraščių, nuotraukų. Pvz., radome nematytų I. Šeiniaus, J.Aisčio ir kitų autorių fotografijų, rankraščių. Muziejininkams didelė vertybė, kai gautame vieno autoriaus rinkinyje yra tarsi kontekstas – t.y. archyvinės medžiagos apie kitus to meto rašytojus, bendraamžius, bičiulius ir t.t.

Dokumentai. Vienį įdomiausių dokumentų yra B.Brazdžionio Rašytojų sąjungos nario bilietai, kurių yra net penki. Per juos galima pažvelgti ir į paties rašytojo likimą. Pirmasis išduotas dar tarpukario Lietuvos laikais, kitas vokietmečiu, po to – tremtyje Vokietijoje, ketvirtas – Čikagoje ir galop 1999 metais – vėl Lietuvoje. Parkeliavo B.Brazdžionio pasai, užrašų knygelės ir kitos relikvijos.

2003-iųjų gruodžio pabaigoje muziejuje buvo atidaryta paroda, pavadinta B.Brazdžionio eilėraščio eilute: „Širdis apsidžiaugė: gana keliaut...gana keliaut...“. Nors palikimas dar nesutvarkytas, neįtrauktas į knygas, tačiau buvo didelis visuomenės noras kuo greičiau pamatyti parsivežtąsias vertybes, o ir Kultūros ministerija pageidavo tokios komandiruotės ataskaitos. Čia noriu priminti, jog Kultūros ministerija labai rūpinosi B.Brazdžionio palikimo pervežimu į Lietuvą, finansavo mano ir vyriausiosios fondų saugotojos Jūratės Zalubaitės mėnesio komandiruotę į Los Andželą, parėmė minėtos parodos įrengimą ir atidarymą. Parodos atidaryme kultūros ministrė Roma Žakaitienė pasakė, kad B.Brazdžionio palikimas sugrįžo ten, kur jam ir tinka būti. Ji nuoširdžiai pasidžiaugė, kad šis darbas įvykdytas sklandžiai, kad dabar B.Brazdžionio rinkinį jau bus galima tyrinėti. Parodą juokais stengėmės atkurti kaip Los Andželo namelyje: svetainės fragmentas, virtuvės, darbo kabinetas. Mat nuskridę į Brazdžionių namus pirmiausia viską nufotografavome: namą, augalus, gėles, kambarius, smulkias detales, ypač akylai fiksavome poeto darbo kabinetą, „pogrindį“. Žvelgdamos į nuotraukas, rengėme parodą.

Mano nuomone, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbo specifika turi daug bendra ir su archyvistika ir su bibliotekininkyste. Tą rodo ir B.Brazdžionio milžiniškas rinkinys. Darbuotojai, kurie tvarkys šį palikimą, turės išmanyti ir dailę, ir dailininkus, ir paveikslus, ir valstybinius apdovanojimus, ir senus fotoaparatus, ir maldaknyges, ir pašto ženklus, ir amerikietišką baldų stilių, ir gintarą, ir kaklaraiščių bei peteliškių madas, ir lagaminų užraktus, svarstykles, laikmačius ir kt. Aš jau nekalbu apie tiesioginius mūsų profilio eksponatus – biblioteką, kurioje daug knygų ir spaudos kitomis kalbomis, rankraščius nuo Vokietijos laikotarpio iki paskutiniųjų gyvenimo dienų, kur jau mažai kas įskaitoma, gausybę fotografijų, dokumentų.

Literatūros muziejaus darbuotojai dažniausiai susiduria su memorialiniu rašytojų palikimu, kuris šalia lituanistinio išsilavinimo reikalauja papildomų žinių apie įvairių rūšių eksponatus.

B.Brazdžionio palikimo tvarkymas užtruks kelerius metus. Kadangi šis rinkinys muziejuje yra didžiausias, todėl tenka steigti naują skyrių iš dviejų darbuotojų. Tuos kelerius metus nelaikysime poeto eksponatų uždarytų. Artėja Brazdžionio 100–metis (2007 m.), vėl bus organizuojama paroda, rengsime medžiagą leidybai.

Kokiais keliais parkeliauja tokie rinkiniai? Norėčiau priminti šį atvejį. Gyvas būdamas B.Brazdžionis neskubėjo dalinti savo archyvo, todėl viskas tvarkingai išliko Los Andžele, beje, dalis bibliotekos, suvenyrų yra ir Kauno namelyje, Taikos prospekte. Čia nuo 1989 m. poetas su šeima beveik kasmet lankydavosi, pagyvendavo, todėl susikaupė nemažai daiktų, knygų. Viskas, kas šiame namelyje yra, kol kas ten ir liks. Po B.Brazdžionio laidotuvių 2002-jų vasarą ponia A.Brazdžionienė, anūkės Dalytė ir Bitutė svarstė, kam perduoti jų mylimo Tėtuko, o mums klasiko, memorialinį ir literatūrinį palikimą. Nusprendė perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui. Pagrindinė priežastis – B.Brazdžionis buvo pirmasis šio muziejaus vedėjas (1940 – 1944 m.). Kita priežastis buvo ponios Aldonos sentimentai – mat prieš pasitraukiant į Vakarus, Brazdžionių šeimai dar kurį laiką teko slapstytis, Tad tėvams ir jų trims vaikams didžiulis Maironio namas buvo paskutinė slaptavietė, iš čia jie pasitraukė...Be to, po 1989 metų, viešėdamas Lietuvoje, B.Brazdžionis dažnai lankė muziejų, čia vyko jo literatūros vakarai, Maironio sode jis buvo vainikuotas Poezijos pavasario laureatu.

Manau, kad ateityje bus nuolatinė B.Brazdžioniui skirta ekspozicija.