<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PARODŲ SALĖSE

Kanklininkui atminti skirta paroda
Laura LUKENSKIENĖ
P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejus

Parodos, skirtos J. Telešiui atminti, atidarymo akimirka
J. Telešius dekoruoja savo pagamintas kankles
J. Telešius – Leipalingio gimnazijos moksleivis (mokėsi 1925–1929 m.)
Kankliuoja Juozas Telešius (fotografuota apie 1990–2000 m.)

Nuotraukos iš P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejaus archyvo

P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejuje 2004 m. birželio 16 - spalio 30 d. eksponuota kanklininkui Juozui Telešiui (1913–2001) atminti skirta paroda. Joje nuotraukos bei dokumentinė medžiaga apie kanklininką, jo sukurti muzikos instrumentai atskleidė naują požiūrį į kankles.
Liaudies muzikantas, kaimo šviesuolis Juozas Telešius su kanklėmis susipažino pradinėje mokykloje. Įkvėptas XX a. pradžios tautinio atgimimo, savarankiškai išmoko kankliuoti, visą gyvenimą puoselėjo kanklių muziką. Savarankiškai išsilavinęs muzikantas sukūrė kanklių ir individualią skambinimo techniką. Kanklininkas peržengė tradicijos ribas, todėl negali būti vertinamas kaip tradicinis kanklininkas, autentiškos tradicijos tęsėjas, tačiau, neturėdamas galimybių mokytis, liko ir profesionalų užribyje. Visą savo gyvenimą atidavęs kanklėms, savarankiškai eksperimentavęs, kanklių meistras turėtų būti įdomus šių dienų kankliuotojams, lietuvių tautinės muzikos tęsėjams.

Trumpa kanklininko biografija
Juozas Telešius gimė 1913 m. rugpjūčio 24 d. Merkinės valsčiuje, Ricielių kaime. Tėvas Vincas buvo kalvis, motina Juozapa Kučinskaitė - vargonininko duktė, turėjo skambų balsą, dainuodavo akompanuodama sau gitara. Juozas šeimoje buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. 1921-1925 m. Juozas Telešius mokėsi Leipalingio pradinėje mokykloje, 1925-1929 m. - Leipalingio gimnazijoje. Būdamas keturiolikos metų pradėjo dirbti Leipalingio spirito varykloje. 1929-1931 m. mokėsi Kaune spirito pramonės technologijos kursuose, 1936-1937 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje Marijampolėje. Vėliau iki pensijos dirbo įvairiose spirito varyklose. Šalčininkų spirito varykloje J. Telešius pusseptintų metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1932 m. gyveno Alvite (Vilkaviškio r.), 1942 m. vedė Antaniną Balevičiūtę, užaugino sūnų Eugenijų. Kanklininkas mirė 2001 m., palaidotas Alvito kapinėse.
Mokydamasis pradinėje mokykloje J.Telešius pasigamino savo pirmąsias kankles. Tai buvo tradicinės suvalkietiško tipo (Skriaudžių) kanklės su užrietimu („rageliu“) kairėje pusėje ir apvaliu dešiniuoju galu. Matematikos mokytojas A.Matukonis suderino kankles ir tradiciniu būdu paskambino P. Puskunigio dainą „Paklausykite, lietuviai“. Parodęs kaip kaire ranka dangstomos stygos, mokytojas pasakė: „Toliau atsirinksi pats“. Iš tiesų, to Juozukui užteko, kad savarankiškai išmoktų skambinti tradiciniu būdu, o vėliau ir kurtų savus skambinimo būdus.
Muzikantas neapsiribojo vien kankliavimu. Žingeidumas skatino jį įvaldyti kuo daugiau muzikos instrumentų, nors keletui kūrinių pagroti. Baigęs pradinę mokyklą J.Telešius jau mokėjo griežti smuiku, groti klarnetu. Muzikuojama buvo ir šeimoje - tėtis, pagaminęs dvivagę žagrę, išmainė ją į smuiką, Juozukas pasigamino cimbolus - susidarė šeimos kapela. Tarnaudamas kariuomenėje savarankiškai iš vadovėlio mokėsi groti akordeonu, kartu mokydamas ir kitus. J.Telešius visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Tačiau svarbiausias muzikos instrumentas jam visą gyvenimą buvo kanklės. „Kadangi mano darbas <...> buvo labai su triukšmu, tat kanklių muzika man labiausiai patiko - ne tik kad lietuviška, kaip retai sutinkama, bet ir kaip labai tylaus ir švelnaus balso, be to, aš jas skaičiau kaip neatrastas bei neištirtas žemes keliautojams, todėl ir joms skyriau daugiausiai laiko skambinti kauliuku ir surasti kitus skambinimo būdus“ - 1984 m. laiške P. Stepuliui rašė J. Telešius.
Sovietų okupacijos laikais muzikantas savo kankles mažai kam terodė, tačiau keičiantis politinei bei kultūrinei situacijai Lietuvoje kanklininkas pradėjo aktyviau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, rūpintis kanklių populiarinimu. Tuo tikslu kanklininkas padovanojo ar pusvelčiui pardavė apie pusę tūkstančio savo darbo instrumentų, tačiau nedaug žmonių įsisavino J.Telešiaus skambinimo techniką.

Parodos eksponatai – J. Telešiaus pagaminti instrumentai
Parodos pagrindą sudarė septynios J. Telešiaus pagamintos kanklės, saugomos įvairiuose Lietuvos muziejuose bei meistro šeimos archyve. Kanklininkas pagamino įvairios konstrukcijos kanklių: „pradedančiajam kankliuotojui“, „moteriškas“, „kankles su voleliu“, „dvilypes“, „sudėtingąsias“, „kankles su skersiniais“, „pustonines kankles“ ir kt. Ne visi muzikanto pagaminti instrumentai išliko.
Pagrindinis eksponatas - kanklės, kuriomis daugiausia skambino J. Telešius. Tai modifikuotos suvalkiečių kanklės, platesnės negu įprastos - 24 stygų, keturios jų - su varinėmis apvijomis. Muzikantas siekė sukurti kankles, kuriomis būtų galima atlikti platesnės apimties melodijas, taip pat akompanuoti melodijoms. „Mane gyvenimas privertė galvoti, kaip pritaikinti dviejų rankų darbą vienai rankai, kad kitos rankos pirštai liestų bosus ir altus“ - rašė kanklininkas savo autobio-grafijoje. 1940-1945 m. jis sukūrė kankles su 4 bosais. Eksponuojamos trejos skirtingai dekoruotos kanklės su 4 bosais, pagamintos 1980-2000 m., yra P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejaus, Vilkaviškio krašto muziejaus bei meistro šeimos nuosavybė.
Nemokantiems skambinti meistras sukūrė kankles su voleliu, kuriame įtaisyti spygliukai. Sukant volelį užgaunamos reikiamos stygos ir tokiu būdu išgaunama melodija. Keičiant volelius, keičiasi ir melodija.
Kanklės dėžutėje - mažiausios meistro pagamintos kanklės, papuoštos piešiniais.
„Senosios ir naujosios kanklės“ - didžiausias meistro pagamintas instrumentas (Telešių šeimos nuosavybė). Tai originalios konstrukcijos instrumentas, kuris simbolizuoja senosios muzikos tęstinumą, bei šiuolaikinį muzikavimą remiantis tradicijomis. Kanklių korpusas didesnis nei įprasta, išilgai jo užtemptos 24 plieninės stygos (4 bosinės su varinėmis apvijomis). Tai - „senosios“ kanklės, kurios atitinka įprastines J.Telešiaus kankles su 4 bosais. Virš šių „senųjų“ kanklių stygų skersai užtemptos kitos stygos. Kairiau esančios pritaikytos derinti diatonine gama, dešiniau - stygos sugrupuotos po 5, pritaikytos derinimui akordais, panašiai, kaip citros. Tai - „naujosios kanklės“. Viduryje tarp šių viršutinių stygų paliktas tarpelis, kad būtų patogu skambinti išilginėmis „senųjų“ kanklių stygomis. Šis instrumentas ypatingas tuo, kad padėjus jį ant stalo taip kad „ragas“ būtų dešiniau kankliuotojo, patogu skambinti bet kuriomis - tiek skersinėmis, tiek išilginėmis stygomis. Galimos įvairios kombinacijos: skambinant melodiją kaire ranka skersinėmis stygomis, dešiniąja patogu skambinti akompanimentą tiek išilginėmis stygomis, tiek skersinėmis, paruoštais akordais. Bet kuriuo atveju galima kairę ranką perkelti ant išilginių stygų ar atvirkščiai - patogios visos įmanomos kombinacijos. Šių kanklių tembras taip pat švelnus, šiek tiek garsesnis negu kitų kanklių. Instrumentas pagamintas 1955 m.
Paskutinis J. Telešiaus kanklių tobulinimo eksperimentas - „pustoninės“ (chromatinės) kanklės, pagamintos apie 1998m. (saugomos P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejuje). Šios kanklės savo forma ir konstrukcija artimos kanklėms su 4 bosais, tik chromatinėse kanklėse įtaisytos papildomos stygos. Gamindamas šias kankles, meistras stengėsi, kad papildomos stygos nekliudytų skambinti jo individualia technika, tačiau reikalui esant nesunku būtų jas užgauti. Kanklininkas eksperimentavo stengdamasis išgauti kuo švelnesnį, minkštesnį garsą ir nesiekė jo stiprumo. Jo manymu, kanklės neturi garsiai skambėti, nes tai - kamerinis instrumentas.
Kai kuriais atvejais plėsdami kanklių diapazoną liaudies meistrai pakeičia kanklių formą, jos tampa labiau panašios į citrą Tuo tarpu J.Telešius, kurdamas visas savo kankles, išsaugojo Skriaudžių kanklių formą bei konstrukciją.
Iš pirmo žvilgsnio J. Telešiaus kūryboje matome kiek neįprastą požiūrį į kankles, lietuvių liaudies muziką. Pažvelgę atidžiau pastebime, kad kanklininkas puikiai išmanė liaudies kūrybą - skyrė tai, kas sena nuo naujovių, puikiai suprato savo kūrybos vietą tradicinės ir naujoviškos muzikos kontekste. Savo skambinimą vertino kaip naujovišką, tačiau savo išmone nesididžiavo - esą seniai visa tai liaudies sumanyta, jis tik įgyvendinęs. Senąją muziką kanklininkas jam žinomais būdais stengėsi prikelti naujam gyvenimui. Matydamas, kad lietuviškumas pamažu apleidžia Lietuvą, J. Telešius brangino iš senovės paveldėtas dvasinės kultūros vertybes. „Kanklės yra didžiausias kompozitorius - sakė muzikantas - tau užtenka tik perkelti ranką, ir kūrinys jau skamba naujai.“
Parodą iliustravo nuotraukos bei kita dokumentinė medžiaga iš Telešių šeimos archyvo, muziejaus fondų. Kanklininko palikimas eksponuotas pirmą kartą. Parodos atidaryme dalyvavo kanklininko sūnus Eugenijus su šeima, demonstruota videomedžiaga apie kanklininką. J. Telešiui atminti fortepijonu skambino Sonata Bielionytė, atsiminimais apie kanklininką pasidalino kanklininkė A. Česienė. Skambėjo J.Telešiaus sukurtos kanklės - kankliavo A. Masteikaitė su šeimos kapela.
Už bendradarbiavimą rengiant parodą muziejus dėkingas kanklininko šeimai ir Vilkaviškio krašto muziejui.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.05.30