Kanklininkui
atminti skirta paroda
Laura LUKENSKIENĖ
P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejus
P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejuje
2004 m. birželio 16 - spalio 30 d. eksponuota kanklininkui Juozui Telešiui (1913–2001) atminti skirta
paroda. Joje nuotraukos bei
dokumentinė medžiaga apie kanklininką, jo sukurti muzikos instrumentai
atskleidė naują požiūrį į kankles.
Liaudies muzikantas, kaimo šviesuolis Juozas Telešius su kanklėmis
susipažino pradinėje mokykloje. Įkvėptas XX a. pradžios tautinio
atgimimo, savarankiškai išmoko kankliuoti, visą gyvenimą puoselėjo
kanklių muziką. Savarankiškai išsilavinęs muzikantas sukūrė kanklių ir
individualią skambinimo techniką. Kanklininkas peržengė tradicijos
ribas, todėl negali būti vertinamas kaip tradicinis kanklininkas,
autentiškos tradicijos tęsėjas, tačiau, neturėdamas galimybių mokytis,
liko ir profesionalų užribyje. Visą savo gyvenimą atidavęs kanklėms,
savarankiškai eksperimentavęs, kanklių meistras turėtų būti įdomus šių
dienų kankliuotojams, lietuvių tautinės muzikos tęsėjams.
Trumpa kanklininko
biografija
Juozas Telešius gimė 1913 m. rugpjūčio 24 d. Merkinės
valsčiuje, Ricielių kaime. Tėvas Vincas buvo kalvis, motina Juozapa
Kučinskaitė - vargonininko duktė, turėjo skambų balsą, dainuodavo
akompanuodama sau gitara. Juozas šeimoje buvo vyriausias iš aštuonių
vaikų. 1921-1925 m. Juozas Telešius mokėsi Leipalingio pradinėje
mokykloje, 1925-1929 m. - Leipalingio gimnazijoje. Būdamas
keturiolikos metų pradėjo dirbti Leipalingio spirito varykloje.
1929-1931 m. mokėsi Kaune spirito pramonės technologijos kursuose,
1936-1937 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje Marijampolėje. Vėliau iki
pensijos dirbo įvairiose spirito varyklose. Šalčininkų spirito
varykloje J. Telešius pusseptintų metų dirbo vyriausiuoju
inžinieriumi. Nuo 1932 m. gyveno Alvite (Vilkaviškio r.), 1942 m. vedė
Antaniną Balevičiūtę, užaugino sūnų Eugenijų. Kanklininkas mirė 2001
m., palaidotas Alvito kapinėse.
Mokydamasis pradinėje mokykloje J.Telešius pasigamino savo pirmąsias
kankles. Tai buvo tradicinės suvalkietiško tipo (Skriaudžių) kanklės
su užrietimu („rageliu“) kairėje pusėje ir apvaliu dešiniuoju galu.
Matematikos mokytojas A.Matukonis suderino kankles ir tradiciniu būdu
paskambino P. Puskunigio dainą „Paklausykite, lietuviai“. Parodęs kaip
kaire ranka dangstomos stygos, mokytojas pasakė: „Toliau atsirinksi
pats“. Iš tiesų, to Juozukui užteko, kad savarankiškai išmoktų
skambinti tradiciniu būdu, o vėliau ir kurtų savus skambinimo būdus.
Muzikantas neapsiribojo vien kankliavimu. Žingeidumas skatino jį
įvaldyti kuo daugiau muzikos instrumentų, nors keletui kūrinių
pagroti. Baigęs pradinę mokyklą J.Telešius jau mokėjo griežti smuiku,
groti klarnetu. Muzikuojama buvo ir šeimoje - tėtis, pagaminęs dvivagę
žagrę, išmainė ją į smuiką, Juozukas pasigamino cimbolus - susidarė
šeimos kapela. Tarnaudamas kariuomenėje savarankiškai iš vadovėlio
mokėsi groti akordeonu, kartu mokydamas ir kitus. J.Telešius visą
gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Tačiau svarbiausias muzikos
instrumentas jam visą gyvenimą buvo kanklės. „Kadangi mano darbas
<...> buvo labai su triukšmu, tat kanklių muzika man labiausiai patiko
- ne tik kad lietuviška, kaip retai sutinkama, bet ir kaip labai
tylaus ir švelnaus balso, be to, aš jas skaičiau kaip neatrastas bei
neištirtas žemes keliautojams, todėl ir joms skyriau daugiausiai laiko
skambinti kauliuku ir surasti kitus skambinimo būdus“ - 1984 m. laiške
P. Stepuliui rašė J. Telešius.
Sovietų okupacijos laikais muzikantas savo kankles mažai kam terodė,
tačiau keičiantis politinei bei kultūrinei situacijai Lietuvoje
kanklininkas pradėjo aktyviau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose
renginiuose, rūpintis kanklių populiarinimu. Tuo tikslu kanklininkas
padovanojo ar pusvelčiui pardavė apie pusę tūkstančio savo darbo
instrumentų, tačiau nedaug žmonių įsisavino J.Telešiaus skambinimo
techniką.
Parodos eksponatai – J.
Telešiaus pagaminti instrumentai
Parodos pagrindą sudarė septynios J. Telešiaus pagamintos
kanklės, saugomos įvairiuose Lietuvos muziejuose bei meistro šeimos
archyve. Kanklininkas pagamino įvairios konstrukcijos kanklių:
„pradedančiajam kankliuotojui“, „moteriškas“, „kankles su voleliu“,
„dvilypes“, „sudėtingąsias“, „kankles su skersiniais“, „pustonines
kankles“ ir kt. Ne visi muzikanto pagaminti instrumentai išliko.
Pagrindinis eksponatas - kanklės, kuriomis daugiausia skambino J.
Telešius. Tai modifikuotos suvalkiečių kanklės, platesnės negu
įprastos - 24 stygų, keturios jų - su varinėmis apvijomis. Muzikantas
siekė sukurti kankles, kuriomis būtų galima atlikti platesnės apimties
melodijas, taip pat akompanuoti melodijoms. „Mane gyvenimas privertė
galvoti, kaip pritaikinti dviejų rankų darbą vienai rankai, kad kitos
rankos pirštai liestų bosus ir altus“ - rašė kanklininkas savo
autobio-grafijoje. 1940-1945 m. jis sukūrė kankles su 4 bosais.
Eksponuojamos trejos skirtingai dekoruotos kanklės su 4 bosais,
pagamintos 1980-2000 m., yra P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos
muziejaus, Vilkaviškio krašto muziejaus bei meistro šeimos nuosavybė.
Nemokantiems skambinti meistras sukūrė kankles su voleliu, kuriame
įtaisyti spygliukai. Sukant volelį užgaunamos reikiamos stygos ir
tokiu būdu išgaunama melodija. Keičiant volelius, keičiasi ir
melodija.
Kanklės dėžutėje - mažiausios meistro pagamintos kanklės, papuoštos
piešiniais.
„Senosios ir naujosios kanklės“ - didžiausias meistro pagamintas
instrumentas (Telešių šeimos nuosavybė). Tai originalios konstrukcijos
instrumentas, kuris simbolizuoja senosios muzikos tęstinumą, bei
šiuolaikinį muzikavimą remiantis tradicijomis. Kanklių korpusas
didesnis nei įprasta, išilgai jo užtemptos 24 plieninės stygos (4
bosinės su varinėmis apvijomis). Tai - „senosios“ kanklės, kurios
atitinka įprastines J.Telešiaus kankles su 4 bosais. Virš šių „senųjų“
kanklių stygų skersai užtemptos kitos stygos. Kairiau esančios
pritaikytos derinti diatonine gama, dešiniau - stygos sugrupuotos po
5, pritaikytos derinimui akordais, panašiai, kaip citros. Tai -
„naujosios kanklės“. Viduryje tarp šių viršutinių stygų paliktas
tarpelis, kad būtų patogu skambinti išilginėmis „senųjų“ kanklių
stygomis. Šis instrumentas ypatingas tuo, kad padėjus jį ant stalo
taip kad „ragas“ būtų dešiniau kankliuotojo, patogu skambinti bet
kuriomis - tiek skersinėmis, tiek išilginėmis stygomis. Galimos
įvairios kombinacijos: skambinant melodiją kaire ranka skersinėmis
stygomis, dešiniąja patogu skambinti akompanimentą tiek išilginėmis
stygomis, tiek skersinėmis, paruoštais akordais. Bet kuriuo atveju
galima kairę ranką perkelti ant išilginių stygų ar atvirkščiai -
patogios visos įmanomos kombinacijos. Šių kanklių tembras taip pat
švelnus, šiek tiek garsesnis negu kitų kanklių. Instrumentas
pagamintas 1955 m.
Paskutinis J. Telešiaus kanklių tobulinimo eksperimentas -
„pustoninės“ (chromatinės) kanklės, pagamintos apie 1998m. (saugomos
P. Stulgos Lietuvos tautinės muzikos muziejuje). Šios kanklės savo
forma ir konstrukcija artimos kanklėms su 4 bosais, tik chromatinėse
kanklėse įtaisytos papildomos stygos. Gamindamas šias kankles,
meistras stengėsi, kad papildomos stygos nekliudytų skambinti jo
individualia technika, tačiau reikalui esant nesunku būtų jas užgauti.
Kanklininkas eksperimentavo stengdamasis išgauti kuo švelnesnį,
minkštesnį garsą ir nesiekė jo stiprumo. Jo manymu, kanklės neturi
garsiai skambėti, nes tai - kamerinis instrumentas.
Kai kuriais atvejais plėsdami kanklių diapazoną liaudies meistrai
pakeičia kanklių formą, jos tampa labiau panašios į citrą Tuo tarpu
J.Telešius, kurdamas visas savo kankles, išsaugojo Skriaudžių kanklių
formą bei konstrukciją.
Iš pirmo žvilgsnio J. Telešiaus kūryboje matome kiek neįprastą požiūrį
į kankles, lietuvių liaudies muziką. Pažvelgę atidžiau pastebime, kad
kanklininkas puikiai išmanė liaudies kūrybą - skyrė tai, kas sena nuo
naujovių, puikiai suprato savo kūrybos vietą tradicinės ir naujoviškos
muzikos kontekste. Savo skambinimą vertino kaip naujovišką, tačiau
savo išmone nesididžiavo - esą seniai visa tai liaudies sumanyta, jis
tik įgyvendinęs. Senąją muziką kanklininkas jam žinomais būdais
stengėsi prikelti naujam gyvenimui. Matydamas, kad lietuviškumas
pamažu apleidžia Lietuvą, J. Telešius brangino iš senovės paveldėtas
dvasinės kultūros vertybes. „Kanklės yra didžiausias kompozitorius -
sakė muzikantas - tau užtenka tik perkelti ranką, ir kūrinys jau
skamba naujai.“
Parodą iliustravo nuotraukos bei kita dokumentinė medžiaga iš Telešių
šeimos archyvo, muziejaus fondų. Kanklininko palikimas eksponuotas
pirmą kartą. Parodos atidaryme dalyvavo kanklininko sūnus Eugenijus su
šeima, demonstruota videomedžiaga apie kanklininką. J. Telešiui
atminti fortepijonu skambino Sonata Bielionytė, atsiminimais apie
kanklininką pasidalino kanklininkė A. Česienė. Skambėjo J.Telešiaus
sukurtos kanklės - kankliavo A. Masteikaitė su šeimos kapela.
Už bendradarbiavimą rengiant parodą muziejus dėkingas kanklininko
šeimai ir Vilkaviškio krašto muziejui.