<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

PARODŲ SALĖSE

Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai
LNM informacija

Parodos „Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai“ atidarymo akimirkos
Parodos „Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai“ fragmentai, parodos salėse. Ekspozicijos autorė G. Pajarskairė.

L. Valužienės nuotraukos

Surengti specializuotą parodą „Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai“ inspiravo septintasis tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“, kurio viena iš sudėtinių dalių paprastai ir esti vienokia ar kitokia instrumentų paroda.
Pastarojo festivalio leitmotyvas kaip tik ir buvo - pučiamieji. Parodos idėja - pademonstruoti visą lietuviškųjų pučiamųjų instrumentų įvairovę nuo muziejuose saugomų seniausių pavyzdžių iki dabartinių meistrų pagamintų.
Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, jų gamybos, gyvavimo tradicijos bei kontekstas, jais atliekama muzika yra vertinga ir įvairiapusė mūsų tautos kultūros paveldo dalis. Archeologijos, kalbos duomenys, etnomuzikologiniai tyrinėjimai liudija ją glaudžiai siejantis su baltų genčių geneze bei jų gyventomis teritorijomis. Ypač tai pasakytina apie pučiamuosius instrumentus, mokslininkų laikomus vienais archajiškiausių.
Rašytiniai šaltiniai žinių apie lietuvių muzikos instrumentus pateikia gana vėlai - XVI a. Prūsijoje. Pirmą vertingą publikaciją - kanklių, būgno, trimito, vamzdžio piešinius ir jų aprašus - paskelbė Teodoras Lepneris monografijoje „Prūsų lietuvis“ (1690 m.). XVII - XIX a. šaltiniuose greta papročių, tautosakos aprašymų minimi ir muzikos instrumentai. XIX a. pr. pasirodo išsamių lietuvių kultūros, taip pat ir instrumentinės muzikos studijų (S. Stanevičiaus, S. Daukanto, L. A. Jucevičiaus darbai). XIX a. antroje pusėje lietuvių kultūra vis labiau domisi, nemažai dėmesio skirdami muzikos instrumentams, kitų tautų mokslininkai (J .I. Kraševskis, O. Kolbergas, A. Famincynas). 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija tampa intensyvaus, nuoseklaus lietuvių etnografijos aprašų, tautosakos, eksponatų rinkimo bei kaupimo, tyrinėjimo darbų pradininke. Lygiagrečiai su ja tradicinius lietuvių muzikos instrumentus rinko, melodijas iš liaudies muzikantų užrašinėjo ir žymūs pavieniai lietuvių kultūros veikėjai (J. Žilevičius, J. Čiurlionytė, Z. Slaviūnas). 1940 m. J. Švedo įkurtas liaudies ansamblis (dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pirmtakas) pradėjo tautinių instrumentų tobulinimo, modifikavimo, profesionalių atlikėjų, pedagogų rengimo erą.
Senieji tradiciniai netobulinti instrumentai į kultūros apyvartą sugrįžo XX a. 7-ajame dešimtmetyje su didžiuoju folkloro sąjūdžiu ir iki šiol plačiai tebeskamba folkloro ansamblių programose, šventėse, festivaliuose. Tuo laiku pasirodė ir nemažai lietuvių instrumentologijai reikšmingų S. Paliulio, M. Baltrėnienės, R. Apanavičiaus, A. Vyžinto darbų.
Pučiamieji muzikos instrumentai (aerofonai) - tai pati didžiausia ir įvairiausia liaudies instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius, pūstukinius.
Švilpiamiesiems instrumentams priklauso skudučiai, vilioklis, švilpukas, molinukas, lamzdelis, švilpa.
Skudučių komplektą sudaro 5-8 vamzdeliai su uždara apatine kiauryme. Skudučiai dirbami iš skėtinių augalų (builio, garšvos, nendrės), iš medžio (uosio, klevo). Skudučiuodavo dažniausiai vyrai. Skudučių muzika skambėdavo lauke, einant į darbus, poilsio metu, talkose, pabaigtuvėse, naktigonėje, jaunimo pasilinksminimuose.
Vilioklis - tai vamzdelis iš paukščio sparnikaulio ar žąsies plunksnos, kurio gale išpjaunama gili išėma ir šalia jos padaroma viena garso skylutė. Naudojamas medžioklėje antims ir kitiems paukščiams vilioti.
Švilpukas gaminamas iš žievės ar medienos, nendrės. Mediniai švilpukai būna vamzdelio arba žaislinių figūrėlių (dažniausiai įvairių gyvūnų) formos, pasitaiko ir su garso skylutėmis. Molinukai būna vamzdelio, žaislinių figūrėlių formos, gali turėti 2-4 garso skylutes. Švilpukai ir molinukai - piemenų ritualiniai ir vaikų žaidimų instrumentai.
Lamzdelis - gaminamas iš žievės arba medžio, turi nuo 3 iki 9 garso skylučių. Tai techniškai lankstus instrumentas, kaimo muzikantai juo grodavo tiesiog virtuoziškai. Repertuaras - improvizacinės piemenų melodijos (raliavimai, tirliavimai, ridavimai) bei tradicinės šokių, dainų melodijos; jei grodavo keliese - ir sutartinės. Lamzdelis tiko ir prie kitų instrumentų.
Švilpa (skersinės fleitos tipo instrumentas) gaminama iš žievės arba medienos. Pučiamasis galas daromas kaip fleitos, skudučio ar lamzdelio. Švilpa dažniausiai muzikantas vienas grodavo improvizacines melodijas, liaudies dainas, šokius.
Liežuvėliniams instrumentams priklauso tošelė, ūbikas, birbynė, dūdmaišis.
Tošelė, dar vadinama lakštingala, gaminama iš plonos beržo tošies. Grojant, tošelės vienas galas įstatomas tarp apatinės lūpos ir dantų, kitas lengvai remiasi į viršutinę lūpą, kuri ją ir prilaiko. Šį instrumentą muzikantai puikiai derina su armonika ar smuiku.
Ūbikas - medinis pagaliukas, perskeltas pusiau, į kurio tarpą įdedama drobės ar beržo tošies skiautelė ir abu jo galai surišami. ūbikas naudojamas medžioklėje stirnoms vilioti, juo mėgdžiojami paukščių balsai, pritariama šokių melodijoms.
Birbynė pagal konstrukciją ir garso išgavimą gali būti trijų tipų: su viengubu (rečiau dvigubu) liežuvėliu, neatskirtu nuo korpuso; su kandikliu, turinčiu įpjautą viengubą liežuvėlį, arba su dvigubu liežuvėliu, įstatytu į korpusą; su viengubu liežuvėliu, pririštu prie .kandiklio. Pirmojo tipo birbynės daromos iš šiaudo, plunksnos, nendrės, medžio, antrojo - iš žievės, gyvulio rago, medienos. Pirmojo ir antrojo tipo birbynėmis grojamos improvizacinės melodijos, gyvuliams raminti, sušaukti genamą bandą, piemenų pasilinksminimui, trečiojo tipo - muzikantų mėgstamas solo instrumentas, taip pat populiarus ansambliuose su kitais instrumentais.
Dūdmaišis susideda iš avies, ožkos ar šuns odos maišo, melodinės birbynės, 1-2 burdoninių vamzdžių bei pūtiklio. Dūdmaišiu grodavo vestuvėse, smuklėse, pasilinksminimuose solo arba su smuiku, cimbolais, basetle, būgnu.
Pūstukiniai instrumentai - tai įvairūs trimitai iš medžio ir gyvulio rago.
Rago trimitas (medžioklės ragas, jaučio ragas) su išdegintomis keliomis garso skylutėmis - tai piemenų signalinis instrumentas, juo kviesdavo į sueigas.
Ožragis gaminamas iš ožio rago. Būna be garso skylučių arba su 2-5 skylutėmis. Juo tirliuojamos improvizacinės melodijos, maršai, liaudies dainos, šokiai. Tai ir signalinė priemonė. Dažniausiai ožragiu grodavo kerdžius ganydamas, taip pat per vestuves, vakarėlius.
Žievės trimitai gaminami iš žievės (beržo, pušies, alksnio), kuri susukama į vamzdį ir suklijuojama. Trimituojamos signalinės melodijos.
Kerdžiaus trimitas gaminamas iš medžio šakos. Šaka perskeliama pusiau ir išskobiama. Abi išskobtos dalys sudedamos kartu ir stipriai surišamos virvele, metaliniais žiedais, karklo karna, paviršius ištepamas degutu arba apvyniojamas išvirinta beržo tošimi. Tai kerdžiaus signalinis įrankis, kuriuo raginama gyvulius išginti ar parginti, laiku melžti ir pan.
Ragai - penkių medinių trimitų komplektas. Ragais dažnai buvo atliekama apeiginės paskirties lauko muzika - trimituodavo pavasarį į laukus išėję artojai, per Sekmines jais sutikdavo pargenančias gyvulius merginas, ragai gaudė melstuvėse - piemenų šventėje, per šienapjūtę, rugiapjūtę, jaunimo susibūrimuose.
Daudytės, kaip ir ragai, daromos iš medžio, tik kur kas ilgesnės. Grojama dviejų daudytininkų. Repertuaras - giedamosios sutartinės.
Parodoje „Lietuvių liaudies pučiamieji muzikos instrumentai“ buvo pristatytos visos pučiamųjų instrumentų rūšys: švilpiamieji, liežuvėliniai, pūstukiniai. Seniausieji eksponatai datuoti XIX a. pab. - XX a. pr. - tai didžioji dalis daudyčių, trimitų, taip pat birbynės, skudučiai ir kiti instrumentai. Žievės trimitai, lamzdeliai, ožragiai ir kiti instrumentai - iš XX a. pirmosios pusės. Įvairiais rašytiniais ir garso šaltiniais paliudytą charakteringiausiųjų lietuvių pučiamųjų instrumentų (skudučių, ragų, daudyčių, kaip ir giedamųjų sutartinių) paplitimo teritoriją - Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Pasvalio, Zarasų, Panevėžio, Ukmergės, Utenos kraštai - patvirtino ir šios parodos eksponatų metrika. Birbynės, lamzdeliai, įvairūs trimitai, ragai bei smulkieji instrumentai (molinukai, švilpukai, viliokliai) Lietuvoje buvo paplitę plačiau, todėl ir parodoje jų buvo iš visų Lietuvos regionų.
Daugelio pučiamųjų instrumentų konstrukcija ganėtinai paprasta, o medžiagos - visuomet po ranka, todėl juos galėdavo pasidaryti daug kas - vaikai, piemenys, nagingesni vyrai. Tik sudėtingesniems - dūdmaišiui, ožragiui, ragų, daudyčių komplektams - reikėjo diedesnių sugebėjimų. Nenuostabu, kad daugelio senųjų pavyzdžių autoriai nežinomi. Tik keleto jų pavardės užfiksuotos, tai - Stanislovas Valackas (1834-1926, Biržų apskr., Vabalninko vls., Svilių k.), Vincas Bandaitis (XX a. I p.), iš žymesnių paskutiniųjų tradicijos palikuonių - lamzdelių ir birbynių meistras Jurgis Stankevičius (1928-2000 m., Kupiškio r., Rudilių k.). Paminėtini medinių švilpukų meistrai - dievdirbiai Jonas Orvidas (1875 - apie 1942, Raseinių aps., Kražiai), Juozapas Raibužis (1875-1958, Šilalės r., Kvėdarna). Parodoje pristatomi ir puikiai senųjų instrumentų gamybos paslaptis įvaldžiusių šiuolaikinių meistrų - Egidijaus Virbašiaus ir Jono Bugailiškio darbai.
Ekspozicijai gražų ir informatyvų kontekstą suteikė Balio Buračo nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus.
Organizatoriai dėkoja visiems muziejams ir privatiems asmenims, maloniai paskolinusiems eksponatų parodai: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Šiaulių „Aušros“, Panevėžio kraštotyros, Kupiškio etnografijos muziejams, dr. Gvidui Viliui, Egidijui Virbašiui, Jonui Bugailiškiui.
Parodos kuratoriai: Vida Šatkauskienė (LLKC), Arūnas Lunys (LLKC), Skaidrė Urbonienė (LNM). Ekspozicijos autorė Gražina Pajarskaitė.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.06.03