<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

EDUKACIJA

Etnografinė pajūrio žvejo sodyba – atvira naujoms iniciatyvoms
Dainius ELERTAS
Lietuvos jūrų muziejus

Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. Gyvenamasis namas
Pajūrio žvejo gyvenamojo namo XX a. pr. interjero fragmentas
Prie etnografinės pajūrio žvejo sodybos buvo atkurtas senovinės žvejų burvaltės-kurėno statybos procesas
Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje liaudiškos vakaronės – jau dažnas reiškinys.

A. Kalvaičio nuotraukos

Etnografinės pajūrio žvejo sodybos priešistorė
Etnografinės pajūrio žvejo sodybos, Lietuvos jūrų muziejaus administracinių pastatų ir laivų veteranų aikštelės vietoje iki 1975 m. buvo Kopgalio kaimas. Tai buvo pati šiauriausia Kuršių nerijos gyvenvietė. Ji buvo įkurta pačiame pusiasalio smaigalyje. Pusiasalis suteikė gyvenvietei vardą: vokiškai kaimas vadintas Suderspitze (Pietiniu kyšuliu), kuršiškai - Ziderspitce, o lietuviškai - Kopgaliu (Kopų - nerijos galas). Nuo savo pradžios iki galo ši gyvenvietė buvo tiesiogiai susijusi su Klaipėda. 1814 m. Prūsijos valdžia leido čia įsikurti pirmajam žvejui. Netrukus neapželdintuose smėlynuose apsigyveno žvejų ir balasto krovėjų šeimų iš Klaipėdos Vitės priemiesčio. Pamažu sodybų daugėjo, o nedidelė gyvenvietė virto kaimu. Kopgaliečiai vertėsi žvejyba, balasto iš burlaivių krovimu, gintaro rinkimu. Jie prisidėjo prie Kuršių nerijos apželdinimo ir molų tvarkymo darbų. 1835 m. kopgaliečiai atrado naują verslą - poilsiautojų aptarnavimą. XIX a. pr. - XX a. pr. kaime veikė didelė lauko kavinė-restoranas, poilsiautojai apsistodavo keliose vilose. Vieno vasarnamio savininkai buvo Klaipėdos prekybos ir amatų rūmai. Tarpukaryje dalis kaimo gyventojų dirbo Klaipėdoje. 1944 m. pabaigoje per Raudonosios armijos puolimą gyventojai buvo evakuoti, o 1945 m. sausį dalis apleistų pastatų sudegė. Po Antrojo pasaulinio kaime įsikūrė naujakurių, dirbančių Klaipėdoje bei Smiltynės girininkijoje. Gyvenvietėje buvo įsikūręs sovietinių pasieniečių užkardos štabas, todėl ji buvo priskiriama pasienio zonai. Kopgalis buvo uždarytas kitiems žmonėms. 1974 m. iškeldinti paskutiniai gyventojai, o 1979 m. nugriautas ir paskutinis pastatas.
XIX a. 6 dešimtmetyje dabartinės etnografinės pajūrio žvejo sodybos vietoje buvo pastatytas Pylimų meistro namas. Fachverkiniame name gyvenantis pareigūnas vadovavo nerijos forto pylimų įrengimui. XX a. pr. sodyboje veikė mokykla, vėliau pastatas buvo pritaikytas poilsiautojams. Po Antrojo pasaulinio karo čia apsigyveno kelios naujakurių šeimos, 1975 m. buvo nugriauta senoji sodyba.

XVIII–XX a. Lietuvos pajūrio žvejų sodybos
Dabartiniame Lietuvos pajūryje XV a. - XX a. pr. sugyveno skirtingų konfesijų ir etnosų žvejai. Šiaurinėje dalyje liuteronai kuršiai ir katalikai žemaičiai, o pietinėje liuteronai kuršiai, lietuvininkai, vokiečiai, klaipėdiškiai. Visai pakrantei didesnę įtaką turėjo kuršiška žvejų kultūra. Šiaurinė dabartinio Lietuvos pajūrio dalis buvo valdoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės, o 1797-1916 m. - Rusijos, pietinė - Prūsijos, o 1870-1919 m. Vokietijos. Politinė priklausomybė lėmė ir kultūrinius ypatumus.
XVI-XVIII a. žvejo sodybų architektūra buvo panaši visame dabartinės Lietuvos pajūryje. Namai statyti iš tašytų sienojų, o stogai dengti nendrėmis. Šiaurinei daliai nendres tiekė Papės ežeras, pietinei - Kuršių marios, Nemuno delta. XVIII - XIX a. nykstant pajūrio miškams, mediena buvo gabenama iš Žemaitijos. Pasiturintys ne tik žvejojo, bet ir augino gyvulius, dirbo žemę. Jų sodybose buvo daugiau įvairesnės paskirties pastatų, o gyvenamas namas buvo apšiltinamas lentomis. Pamiršus išpjaustinėtų lėkių bei vėjalenčių maginę apsauginę paskirtį, mediniai stogo kraigo raižiniai virto namo puošmena.
XVIII-XIX a. pietinės ir šiaurinės dalies žvejų sodybų architektūra pradėjo skirtis. XVII-XIX a. Prūsijos valdžia nurodymais sodybas ėmė saugoti nuo gaisrų. Jais reglamentavo sodybos planą bei atstumus tarp pastatų. Rusijos valdomoje teritorijoje iki XX a. išliko laisvas sodybos užstatymas. Prūsijoje gyvenę žvejai buvo labiau išsilavinę, turtingesni, imlesni naujovėms. Jų būčiai įtakos turėjo Klaipėdos miesto kaimynystė. XIX-XX a. krosnis puodyniniais kokliais keitė plokščių koklių krosnys, nendrinius stogus - čerpiniai, medžio sienojų pastatus - fachverkiniai ir plytiniai. Rusijos valdomo pajūrio žvejai buvo mažiau pasiturintys, todėl čia naujovės plito lėčiau. Iki XX a. čia naudota mažiau baldų ir buities reikmenų, išliko archaiškesnės sodybos bei pastatai. XIX a. pab. - XX a. abiejose pakrantės dalyse žvejų pastatų architektūrą veikė Girulių ir Palangos kurortai. Erdviomis verandomis imta apstatinėti gyvenamus namus, o poilsiautojus pradėta apgyvendinti ir ūkiniuose pastatuose.
Dauguma iki XXI a. išlikusių sodybų - perstatytos. Pastarąjį dešimtmetį besiplečianti poilsio industrija apėmė ir atokesnius pajūrio kaimus. Taikantis prie naujų poreikių keičiamas ne tik senųjų pastatų interjeras, patalpų išplanavimas, bet ir išorė ar net pačios sodybos planas. Procesą skatina ir sklypų, sodybų supirkimo pajūryje karštligė. Naujųjų šeimininkų nevaržo jokie apribojimai. Vietos gyventojams siekiant praturtėti, o paminklosaugos tarnyboms neatliekant savo pareigų, autentiškų etnografinių sodybų liko vos kelios. Kitais atvejais tenka kalbėti tik apie atskirų kompleksų fragmentus. Šiame kontekste etnografinės pajūrio žvejo sodybos Lietuvos jūrų muziejuje su tiksliomis pastatų kopijomis, jos išplanavimu įgyja vis didesnę reikšmę.

Etnografinė pajūrio žvejo sodyba Lietuvos jūrų muziejuje
Per 1976-1978 m. ekspedicijas Jūrų muziejaus darbuotojai A.Každailis ir E.Mačiulaitis fiksavo nykstančias archaiškiausių tipų sodybas ir apklausė senus Šiaurės vakarų Lietuvos pajūrio žvejus. 1979 m. 11 600 kv. m plote buvo įkurta etnografinė pajūrio žvejo sodyba Kopgalyje. Jos prototipu tapo tikslios XIX a. - XX a. pab. Šventosios apylinkių pajūrio žvejų sodybų pastatų kopijos. Pajūrio žvejų sodybose nebuvo gausu statinių - neturtingesnieji žvejai tenkinosi 2 - 3 pastatais. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje norėta parodyti visus pajūrio sodybose aptinkamus ūkinius bei gyvenamuosius statinius. Čia demonstruojamas pasiturinčio, auginusio gyvulius, dirbusio žemę, o kartais ir žvejojusio ūkininko sodybos kompleksas. Sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.
1996 vasario 17 d. chuliganai padegė nendrinį gyvenamojo namo stogą. Eksponatus ir baldus darbuotojai išgelbėjo išnešdami juos iš liepsnojančio pastato. Per gaisrą sudegė stogas, apdegė ir aprūko sienos. Nukentėjęs pastatas 1998 m. buvo restauruotas, o ekspozicija atnaujinta.
1979 m. gyvenamajame name atkurtas XX a. pr. interjeras, 1998 m. jis buvo atkurtas bei papildytas. Lankytojus pasitinka melodinga žvejų daina ir ūdas išpinanti žvejienė. Vienoje iš patalpų veikia XIX a. - XX a. pr. žvejybos Lietuvos pajūryje ir pamaryje ekspozicija. Ji atspindi žvejybos ypatumus jūroje bei mariose. Nuotraukose matome atgijusias kylines jūros ir plokščiadugnes marių burvaltes. Kabliukai, ūdos, tinklų pasvarai, žeberklai, tinklai rodo, kad bėgant laikui žvejybos įnagių naudojimas nepakito. Keitėsi tik jų pačių gamybos būdai. Autentiški XIX - XX amžių sandūros Drevernos laivadirbio J. Gižo instrumentai ir jo pagamintos burvaltės - kurėno modelis pasakoja apie didžiųjų žvejų burvalčių statybą. Žvejų burvaltes statydavo atvykstantys meistrai. XX a. šiauriniame pajūryje kylines burvaltes statė meistrai iš Latvijos, o pietinėje - iš Klaipėdos ir Drevernos. Marių žvejybai plokčiadugnes burvaltes statė Drevernos, Rusnės, Labguvos laivadirbiai. 2000 - 2001 m. pievoje, prie etnografinės sodybos, buvo atkurtas kurėno statybos procesas. Vadovaujami Laivybos istorijos skyriaus vedėjo R. Adomavičiaus, plokčiadugnę burvaltę „Süd.1“ pastatė dailidės iš Švėkšnos.
Pajūrio etnografinėje sodyboje vyksta ir edukaciniai renginiai. Žvejo „dukra“ virtusi muziejininkė perteikia moksleiviams žvejų šeimos, buities ir amato paslaptis. Per žaidimus ir pokalbius mažiesiems atidengiami žvejiškos kultūros klodai. Sodyba atverta įvairiausioms iniciatyvoms. Muziejaus lankytojų dėmesio susilaukė čia ir šalia jo 2002 m. ir 2004 m vykusios istorinės karinės inscenizacijos - „Karalienės Luizės sugrįžimas“, „Nerijos forto šturmas“. Jose atgijo 1807-1812 m. įvykių Klaipėdos krašte epizodai: Prūsijos valdovų apsilankymas, prūsų karių susidūrimas su plėšikaujančiais prancūzų marodieriais, kariuomenės bivakas ir kt. Dažni sodybos svečiai yra tarptautinio folkloro festivalio „Vėlungis“ ir „Parbėk, laiveli“ dalyviai. Ne vienerius metus čia Jonines švenčia folklorinis ansamblis „Kuršių ainiai“. Vis dažniau etnografinė pajūrio žvejo sodyba tampa įvairių vakaronių, susitikimų, pobūvių vieta. Toks funkcijų išplėtimas „įpučia gyvumo“, tačiau tampa ir nauju iššūkiu muziejaus darbuotojams. Jiems tenka spręsti daugybę organizacinių problemų, išmokti žaibiškai reaguoti į kintančią situaciją.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.06.03