Etnografinė
pajūrio žvejo sodyba – atvira naujoms iniciatyvoms
Dainius ELERTAS
Lietuvos jūrų muziejus
Etnografinės pajūrio žvejo
sodybos priešistorė
Etnografinės pajūrio žvejo sodybos, Lietuvos jūrų muziejaus
administracinių pastatų ir laivų veteranų aikštelės vietoje iki 1975
m. buvo Kopgalio kaimas. Tai buvo pati šiauriausia Kuršių nerijos
gyvenvietė. Ji buvo įkurta pačiame pusiasalio smaigalyje. Pusiasalis
suteikė gyvenvietei vardą: vokiškai kaimas vadintas Suderspitze
(Pietiniu kyšuliu), kuršiškai - Ziderspitce, o lietuviškai - Kopgaliu
(Kopų - nerijos galas). Nuo savo pradžios iki galo ši gyvenvietė buvo
tiesiogiai susijusi su Klaipėda. 1814 m. Prūsijos valdžia leido čia
įsikurti pirmajam žvejui. Netrukus neapželdintuose smėlynuose
apsigyveno žvejų ir balasto krovėjų šeimų iš Klaipėdos Vitės
priemiesčio. Pamažu sodybų daugėjo, o nedidelė gyvenvietė virto kaimu.
Kopgaliečiai vertėsi žvejyba, balasto iš burlaivių krovimu, gintaro
rinkimu. Jie prisidėjo prie Kuršių nerijos apželdinimo ir molų
tvarkymo darbų. 1835 m. kopgaliečiai atrado naują verslą -
poilsiautojų aptarnavimą. XIX a. pr. - XX a. pr. kaime veikė didelė
lauko kavinė-restoranas, poilsiautojai apsistodavo keliose vilose.
Vieno vasarnamio savininkai buvo Klaipėdos prekybos ir amatų rūmai.
Tarpukaryje dalis kaimo gyventojų dirbo Klaipėdoje. 1944 m. pabaigoje
per Raudonosios armijos puolimą gyventojai buvo evakuoti, o 1945 m.
sausį dalis apleistų pastatų sudegė. Po Antrojo pasaulinio kaime
įsikūrė naujakurių, dirbančių Klaipėdoje bei Smiltynės girininkijoje.
Gyvenvietėje buvo įsikūręs sovietinių pasieniečių užkardos štabas,
todėl ji buvo priskiriama pasienio zonai. Kopgalis buvo uždarytas
kitiems žmonėms. 1974 m. iškeldinti paskutiniai gyventojai, o 1979 m.
nugriautas ir paskutinis pastatas.
XIX a. 6 dešimtmetyje dabartinės etnografinės pajūrio žvejo sodybos
vietoje buvo pastatytas Pylimų meistro namas. Fachverkiniame name
gyvenantis pareigūnas vadovavo nerijos forto pylimų įrengimui. XX a.
pr. sodyboje veikė mokykla, vėliau pastatas buvo pritaikytas
poilsiautojams. Po Antrojo pasaulinio karo čia apsigyveno kelios
naujakurių šeimos, 1975 m. buvo nugriauta senoji sodyba.
XVIII–XX a. Lietuvos
pajūrio žvejų sodybos
Dabartiniame Lietuvos pajūryje XV a. - XX a. pr. sugyveno
skirtingų konfesijų ir etnosų žvejai. Šiaurinėje dalyje liuteronai
kuršiai ir katalikai žemaičiai, o pietinėje liuteronai kuršiai,
lietuvininkai, vokiečiai, klaipėdiškiai. Visai pakrantei didesnę įtaką
turėjo kuršiška žvejų kultūra. Šiaurinė dabartinio Lietuvos pajūrio
dalis buvo valdoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo
kunigaikštystės, o 1797-1916 m. - Rusijos, pietinė - Prūsijos, o
1870-1919 m. Vokietijos. Politinė priklausomybė lėmė ir kultūrinius
ypatumus.
XVI-XVIII a. žvejo sodybų architektūra buvo panaši visame dabartinės
Lietuvos pajūryje. Namai statyti iš tašytų sienojų, o stogai dengti
nendrėmis. Šiaurinei daliai nendres tiekė Papės ežeras, pietinei -
Kuršių marios, Nemuno delta. XVIII - XIX a. nykstant pajūrio miškams,
mediena buvo gabenama iš Žemaitijos. Pasiturintys ne tik žvejojo, bet
ir augino gyvulius, dirbo žemę. Jų sodybose buvo daugiau įvairesnės
paskirties pastatų, o gyvenamas namas buvo apšiltinamas lentomis.
Pamiršus išpjaustinėtų lėkių bei vėjalenčių maginę apsauginę paskirtį,
mediniai stogo kraigo raižiniai virto namo puošmena.
XVIII-XIX a. pietinės ir šiaurinės dalies žvejų sodybų architektūra
pradėjo skirtis. XVII-XIX a. Prūsijos valdžia nurodymais sodybas ėmė
saugoti nuo gaisrų. Jais reglamentavo sodybos planą bei atstumus tarp
pastatų. Rusijos valdomoje teritorijoje iki XX a. išliko laisvas
sodybos užstatymas. Prūsijoje gyvenę žvejai buvo labiau išsilavinę,
turtingesni, imlesni naujovėms. Jų būčiai įtakos turėjo Klaipėdos
miesto kaimynystė. XIX-XX a. krosnis puodyniniais kokliais keitė
plokščių koklių krosnys, nendrinius stogus - čerpiniai, medžio sienojų
pastatus - fachverkiniai ir plytiniai. Rusijos valdomo pajūrio žvejai
buvo mažiau pasiturintys, todėl čia naujovės plito lėčiau. Iki XX a.
čia naudota mažiau baldų ir buities reikmenų, išliko archaiškesnės
sodybos bei pastatai. XIX a. pab. - XX a. abiejose pakrantės dalyse
žvejų pastatų architektūrą veikė Girulių ir Palangos kurortai.
Erdviomis verandomis imta apstatinėti gyvenamus namus, o poilsiautojus
pradėta apgyvendinti ir ūkiniuose pastatuose.
Dauguma iki XXI a. išlikusių sodybų - perstatytos. Pastarąjį
dešimtmetį besiplečianti poilsio industrija apėmė ir atokesnius
pajūrio kaimus. Taikantis prie naujų poreikių keičiamas ne tik senųjų
pastatų interjeras, patalpų išplanavimas, bet ir išorė ar net pačios
sodybos planas. Procesą skatina ir sklypų, sodybų supirkimo pajūryje
karštligė. Naujųjų šeimininkų nevaržo jokie apribojimai. Vietos
gyventojams siekiant praturtėti, o paminklosaugos tarnyboms
neatliekant savo pareigų, autentiškų etnografinių sodybų liko vos
kelios. Kitais atvejais tenka kalbėti tik apie atskirų kompleksų
fragmentus. Šiame kontekste etnografinės pajūrio žvejo sodybos
Lietuvos jūrų muziejuje su tiksliomis pastatų kopijomis, jos
išplanavimu įgyja vis didesnę reikšmę.
Etnografinė pajūrio žvejo
sodyba Lietuvos jūrų muziejuje
Per 1976-1978 m. ekspedicijas Jūrų muziejaus darbuotojai
A.Každailis ir E.Mačiulaitis fiksavo nykstančias archaiškiausių tipų
sodybas ir apklausė senus Šiaurės vakarų Lietuvos pajūrio žvejus. 1979
m. 11 600 kv. m plote buvo įkurta etnografinė pajūrio žvejo sodyba
Kopgalyje. Jos prototipu tapo tikslios XIX a. - XX a. pab. Šventosios
apylinkių pajūrio žvejų sodybų pastatų kopijos. Pajūrio žvejų sodybose
nebuvo gausu statinių - neturtingesnieji žvejai tenkinosi 2 - 3
pastatais. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje norėta parodyti visus
pajūrio sodybose aptinkamus ūkinius bei gyvenamuosius statinius. Čia
demonstruojamas pasiturinčio, auginusio gyvulius, dirbusio žemę, o
kartais ir žvejojusio ūkininko sodybos kompleksas. Sodybą sudaro
gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys
tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.
1996 vasario 17 d. chuliganai padegė nendrinį gyvenamojo namo stogą.
Eksponatus ir baldus darbuotojai išgelbėjo išnešdami juos iš
liepsnojančio pastato. Per gaisrą sudegė stogas, apdegė ir aprūko
sienos. Nukentėjęs pastatas 1998 m. buvo restauruotas, o ekspozicija
atnaujinta.
1979 m. gyvenamajame name atkurtas XX a. pr. interjeras, 1998 m. jis
buvo atkurtas bei papildytas. Lankytojus pasitinka melodinga žvejų
daina ir ūdas išpinanti žvejienė. Vienoje iš patalpų veikia XIX a. -
XX a. pr. žvejybos Lietuvos pajūryje ir pamaryje ekspozicija. Ji
atspindi žvejybos ypatumus jūroje bei mariose. Nuotraukose matome
atgijusias kylines jūros ir plokščiadugnes marių burvaltes. Kabliukai,
ūdos, tinklų pasvarai, žeberklai, tinklai rodo, kad bėgant laikui
žvejybos įnagių naudojimas nepakito. Keitėsi tik jų pačių gamybos
būdai. Autentiški XIX - XX amžių sandūros Drevernos laivadirbio J.
Gižo instrumentai ir jo pagamintos burvaltės - kurėno modelis pasakoja
apie didžiųjų žvejų burvalčių statybą. Žvejų burvaltes statydavo
atvykstantys meistrai. XX a. šiauriniame pajūryje kylines burvaltes
statė meistrai iš Latvijos, o pietinėje - iš Klaipėdos ir Drevernos.
Marių žvejybai plokčiadugnes burvaltes statė Drevernos, Rusnės,
Labguvos laivadirbiai. 2000 - 2001 m. pievoje, prie etnografinės
sodybos, buvo atkurtas kurėno statybos procesas. Vadovaujami Laivybos
istorijos skyriaus vedėjo R. Adomavičiaus, plokčiadugnę burvaltę
„Süd.1“ pastatė dailidės iš Švėkšnos.
Pajūrio etnografinėje sodyboje vyksta ir edukaciniai renginiai. Žvejo
„dukra“ virtusi muziejininkė perteikia moksleiviams žvejų šeimos,
buities ir amato paslaptis. Per žaidimus ir pokalbius mažiesiems
atidengiami žvejiškos kultūros klodai. Sodyba atverta įvairiausioms
iniciatyvoms. Muziejaus lankytojų dėmesio susilaukė čia ir šalia jo
2002 m. ir 2004 m vykusios istorinės karinės inscenizacijos -
„Karalienės Luizės sugrįžimas“, „Nerijos forto šturmas“. Jose atgijo
1807-1812 m. įvykių Klaipėdos krašte epizodai: Prūsijos valdovų
apsilankymas, prūsų karių susidūrimas su plėšikaujančiais prancūzų
marodieriais, kariuomenės bivakas ir kt. Dažni sodybos svečiai yra
tarptautinio folkloro festivalio „Vėlungis“ ir „Parbėk, laiveli“
dalyviai. Ne vienerius metus čia Jonines švenčia folklorinis ansamblis
„Kuršių ainiai“. Vis dažniau etnografinė pajūrio žvejo sodyba tampa
įvairių vakaronių, susitikimų, pobūvių vieta. Toks funkcijų išplėtimas
„įpučia gyvumo“, tačiau tampa ir nauju iššūkiu muziejaus darbuotojams.
Jiems tenka spręsti daugybę organizacinių problemų, išmokti žaibiškai
reaguoti į kintančią situaciją.