<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 4

BENDRADARBIAVIMAS

E. ir L. Matuzevičių memorialinis muziejus-sodyba ir poezijos šventės „Krinčino verdenės“

Stasė ŠEŠTAKAUSKAITĖ
Pasvalio krašto muziejus, E. ir L. Matuzevičių memorialinis muziejus

/„Kur liko atminimų pėdos birželio takuose...“/

E. ir L. Matuzevičių memorialinis muziejus
Memorialinė lenta prie E. ir L. Matuzevičių memorialinis muziejus
jaunieji Pasvalio rajono literatai 2002 m. „Krinčino verdenių“ poezijos šventėje
E. ir L. Matuzevičių memorialinio muziejaus ekspozicijos fragmentas
Poetas Bernardas Brazdžionis ir aktorė Olita Dautartaitė 1997 m. „Krinčino verdenių“ šventėje
E. Matuzevičiaus vardinių juostų fone prisiminimais dalinasi poeto bičiulis Leonas Narbutas

Poetas Eugenijus Matuzevičius dažnai grįždavo į Krinčiną. Į mažą taškelį Lietuvos žemėlapyje. Į žalią žemės lopinėlį Šiaurės Lietuvoje, kurio vardą dar jaunystėje taip plačiai išpopuliarino. Į seną genties sodą - pabendrauti su seserim tyliąja - poezija. Prakalbinti tėviškės ugnį ir vandenį, įžiebti žiburį tėvų name.
Krinčinas man - pastovus dydis, mano dvasinio pasaulio, gimtinės moralės, tikrų namų, tėviškės ir šeimos aplinkos matas, - ne kartą yra pabrėžęs Eugenijus Matuzevičius, - Krinčinas - mano pasaulio pažinimo sąvoka. Aš nešioju pagarbą tai pasaulėjautai, kurią sukūrė tėvas. Ta vieta yra šventa mano dvasiniam gyvenimui, mano kūrybai - ji išauga iki Visatos.
Čia, po senaisiais juodalksniais, ant tėvo, Krinčino vaistininko Viliaus Matuzevičiaus sukalto stalo, Eugenijus rašė pirmuosius jaunatviškus eilėraščius, čia pamilo žemę ir skaidriąsias jos verdenes, sodino Atminimo sodą. Iš čia baltųjų jazminų taku 1994-ųjų birželio 20-ąją išėjo amžinybėn.
Krinčine, name su bokšteliu, laikomu 1918-1940 metų mažų miestelių medinės architektūros paminklu, prabėgo ir kito brolio - būsimojo Gulagų kalinio, politinio tremtinio Leonardo Matuzevičiaus vaikystė. Jis nardė skaidrioj Viešmenėlio tėkmėj, žvejojo, bėgiojo, sportavo, kartu su tėvu ir vyresniuoju broliu Eugenijum sodino sodą, laistė serbentų sodinukus. Ir patyliukais, mokydamasis iš Eugenijaus, pradėjo eiliuoti.
Du broliai Matuzevičiai - Eugenijus ir Leonardas - iš tų pačių namų Krinčine, iš literatūrinėmis tradicijomis garsėjusios Biržų gimnazijos, atėjo į poeziją. Nors juos likimas vedė skirtingais keliais, tačiau jie buvo ir liks literatūros istorijoje tarsi du vieno Pegaso sparnai.
Eugenijus Matuzevičius (1917-1994) mokykliniuose vadovėliuose pristatomas kaip tragiškosios kartos poetas. Subtilus lyrikas, vertėjas, šešiolikos poezijos rinkinių autorius savo pirmuosius eilėraščius išspausdino 1933-1934 metų Nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Buvęs ateitininkas ir kariūnas, sovietmečiu apšauktas „vidiniu emigrantu“, gniuždomas ir įtarinėjamas, dvasiškai atsitiesė tik Atgimimo metais.
Leonardą Matuzevičių (1923-2002) ir jo kūrybą skaitytojai atpažįsta iš Komijos lageriuose širdimi rašytų eilėraščių, iš „Benamių“ antologijos. Politinis kalinys, tremtinys tik po penkiasdešimties metų sugrįžo į Nepriklausomos Lietuvos literatūrą. Jo kūryba - tarsi erškėtrožės žiedas, išsiskleidęs už Gulago vielų, taip pat pristatoma literatūros vadovėliuose.
Šiandien Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinio muziejaus lankytojus Krinčine pasitinka skulptoriaus Arūno Grušo stogastulpis, įamžinantis poetinį Krinčino lauką. Medinė moters skulptūra simbolizuoja Poeziją, Mūzą - Matuzevičių šeimos svajonę išsiveržti iš pilkos kasdienybės, pakelti akis į šviesą, dangų, žvaigždes. Dvisparnis Pegasas įprasmina dviejų brolių - poetų - pašaukimą, poetinio žodžio skrydį.
Matuzevičių sodyba, esanti Pasvalio rajone, Krinčino miestelyje, paskelbta memorialine 1994-ųjų liepą, mirus poetui Eugenijui Matuzevičiui. Joje veikia Pasvalio krašto muziejaus filialas. Įrengta nuolatinė ekspozicija, atspindinti dviejų brolių - poetų Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių - kūrybinį kelią. Muziejaus sodelyje, senųjų juodalksnių ir atminimo medžių pavėsyje, kasmet vyksta tradicinės poezijos šventės „Krinčino verdenės“. Jos rengiamos birželio 20-ąją, Eugenijaus Matuzevičiaus mirties dieną, sužydus baltajam jazminui.
1994-ųjų vasarą susikūrė iniciatyvinė krinčiniečių grupė Eugenijaus Matuzevičiaus atminimui įamžinti. Ją sudarė kunigas Sigitas Uždavinys, medicinos mokslų daktarė Genovaitė Jusaitienė, Krinčino pagrindinės mokyklos mokytojai, miškininkai, seniūnijos darbuotojai, poeto jaunystės dienų bičiuliai, panevėžiečiai Valė ir Petras Zablockai.
Ryžtą Matuzevičių namuose įrengti muziejų rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Vilniaus pasvaliečių bendrija, poeto sūnūs ir broliai, „Ūkininko patarėjo“ redakcija. Pastato remontu, sodybos tvarkymo darbais, ekspozicijos įrengimu rūpinosi Pasvalio rajono savivaldybė, Krinčino seniūnija, Biržų ir Pasvalio krašto muziejai. Daugelio institucijų dėka prie muziejaus atsirado memorialinė lenta, iškaba, stogastulpiai, susiklostė literatūrinių renginių tradicijos. Viena iš jų - gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje minėti brolių Matuzevičių gimtadienius, prie židinio rengti literatūrinius skaitymus. Į juos dažniausiai renkasi moksleiviai, aplinkinių rajonų literatai. Jie skaito savo poeziją, konkursinius rašinius, skirtus Matuzevičių kūrybai nagrinėti. Atvyksta prisiminimais pasidalinti poeto giminės, mokslo ir studijų draugai, geri kaimynai, kūrybos gerbėjai.
Matuzevičių memorialinės sodybos veikla jau neįsivaizduojama be tradicine tapusios „Krinčino verdenių“ poezijos šventės, rengiamos birželio 20-ąją - poeto Eugenijaus mirties dieną - muziejaus sodelyje. Čia, po brolių Matuzevičių vaikystę menančiais juodalksniais, augančiais ant Viešmens upelio kranto, po Eugenijaus Matuzevičiaus sodinto Atminimo sodo medžiais - ąžuolo - tėvelio, eglės - motinėlės, trijų berželių - trijų brolių suvešėjusia lapija įkuriamas aukuras, suplasnoja poetinių žodžių sparnai.
Dešimtyje „Krinčino verdenių“ poezijos švenčių pabuvojo daug iškilių poetų, rašytojų, aktorių, garbių kraštiečių, aplinkinių rajonų literatų. Du kartus - 1997 ir 1999 metais „Krinčino verdenėse“ lankėsi, savo poeziją skaitė ir jaukiai su literatais bendravo literatūros klasikas poetas Bernardas Brazdžionis, viešėjo poetas Kazys Bradūnas. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Valentinas Sventickas, Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius. Poetiniame Krinčino lauke poeziją skaitė dramos ir poezijos aktoriai Laimonas Noreika, Olita Dautartaitė, Gražina Urbonaitė, Gintaras Mikalauskas, dainavo Lietuvos valstybinės filharmonijos solistas Danielius Sadauskas.
Kasmetiniai svečiai - Vilniaus pasvaliečių bendrijos vadovai akademikas Bronius Grigelionis, docentas Antanas Apynis, medicinos mokslų daktarė Genovaitė Jusaitienė, poetai kraštiečiai Mykolas Karčiauskas, Vladas Braziūnas, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus. Į šį renginį suvažiuoja Biržų, Pasvalio, Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių ir kitų rajonų literatai, plunksną bandantys moksleiviai.
„Krinčino verdenėse“ kasmet sutiksi ir Seimo narį, ir Pasvalio rajono savivaldybės, Krinčino seniūnijos vadovus, dvasininkus, kitus svečius - choristus, šokėjus, muzikantus. Tarp jų nemaža jaunų veidų.
Nuolatiniai muziejaus bičiuliai ir talkininkai - Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Jie padeda pasirengti šventėms, tvarko aplinką, genėja medžius, ravi gėlynus, rengia įvairias talkas. Per vasaros atostogas kasmet kaimynystės principu susiburia muziejaus bičiulių - jaunųjų gidų būrelis. Jie pasitinka atvykstančius svečius, ekskursijas, supažindina su Matuzevičių muziejinės sodybos istorija, aprodo ekspozicijas, papasakoja apie Krinčino įžymybes ir kūrybines asmenybes. Muziejuje vyksta programinės literatūros pamokos, edukaciniai renginiai, kūrybos popietės. Šitaip realiame gyvenime įtvirtinamos poetinės Eugenijaus Matuzevičiaus nuostatos: „Mes esam solidarūs...“

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.05.30