E. ir L.
Matuzevičių memorialinis muziejus-sodyba ir poezijos šventės „Krinčino
verdenės“
Stasė ŠEŠTAKAUSKAITĖ
Pasvalio krašto muziejus, E. ir L. Matuzevičių
memorialinis muziejus
/„Kur liko atminimų pėdos
birželio takuose...“/
|
E. ir L. Matuzevičių memorialinis
muziejus |
|
Memorialinė lenta prie E. ir L.
Matuzevičių memorialinis muziejus |
|
jaunieji Pasvalio rajono
literatai 2002 m. „Krinčino verdenių“ poezijos šventėje |
|
E. ir L. Matuzevičių memorialinio
muziejaus ekspozicijos fragmentas |
|
Poetas Bernardas Brazdžionis ir
aktorė Olita Dautartaitė 1997 m. „Krinčino verdenių“ šventėje |
|
E. Matuzevičiaus vardinių juostų
fone prisiminimais dalinasi poeto bičiulis Leonas Narbutas |
Poetas Eugenijus Matuzevičius dažnai grįždavo į
Krinčiną. Į mažą taškelį Lietuvos žemėlapyje. Į žalią žemės lopinėlį
Šiaurės Lietuvoje, kurio vardą dar jaunystėje taip plačiai
išpopuliarino. Į seną genties sodą - pabendrauti su seserim tyliąja -
poezija. Prakalbinti tėviškės ugnį ir vandenį, įžiebti žiburį tėvų
name.
Krinčinas man - pastovus dydis, mano dvasinio pasaulio, gimtinės
moralės, tikrų namų, tėviškės ir šeimos aplinkos matas, - ne kartą yra
pabrėžęs Eugenijus Matuzevičius, - Krinčinas - mano pasaulio pažinimo
sąvoka. Aš nešioju pagarbą tai pasaulėjautai, kurią sukūrė tėvas. Ta
vieta yra šventa mano dvasiniam gyvenimui, mano kūrybai - ji išauga
iki Visatos.
Čia, po senaisiais juodalksniais, ant tėvo, Krinčino vaistininko
Viliaus Matuzevičiaus sukalto stalo, Eugenijus rašė pirmuosius
jaunatviškus eilėraščius, čia pamilo žemę ir skaidriąsias jos
verdenes, sodino Atminimo sodą. Iš čia baltųjų jazminų taku 1994-ųjų
birželio 20-ąją išėjo amžinybėn.
Krinčine, name su bokšteliu, laikomu 1918-1940 metų mažų miestelių
medinės architektūros paminklu, prabėgo ir kito brolio - būsimojo
Gulagų kalinio, politinio tremtinio Leonardo Matuzevičiaus vaikystė.
Jis nardė skaidrioj Viešmenėlio tėkmėj, žvejojo, bėgiojo, sportavo,
kartu su tėvu ir vyresniuoju broliu Eugenijum sodino sodą, laistė
serbentų sodinukus. Ir patyliukais, mokydamasis iš Eugenijaus, pradėjo
eiliuoti.
Du broliai Matuzevičiai - Eugenijus ir Leonardas - iš tų pačių namų
Krinčine, iš literatūrinėmis tradicijomis garsėjusios Biržų
gimnazijos, atėjo į poeziją. Nors juos likimas vedė skirtingais
keliais, tačiau jie buvo ir liks literatūros istorijoje tarsi du vieno
Pegaso sparnai.
Eugenijus Matuzevičius (1917-1994) mokykliniuose vadovėliuose
pristatomas kaip tragiškosios kartos poetas. Subtilus lyrikas,
vertėjas, šešiolikos poezijos rinkinių autorius savo pirmuosius
eilėraščius išspausdino 1933-1934 metų Nepriklausomos Lietuvos
spaudoje. Buvęs ateitininkas ir kariūnas, sovietmečiu apšauktas
„vidiniu emigrantu“, gniuždomas ir įtarinėjamas, dvasiškai atsitiesė
tik Atgimimo metais.
Leonardą Matuzevičių (1923-2002) ir jo kūrybą skaitytojai atpažįsta iš
Komijos lageriuose širdimi rašytų eilėraščių, iš „Benamių“
antologijos. Politinis kalinys, tremtinys tik po penkiasdešimties metų
sugrįžo į Nepriklausomos Lietuvos literatūrą. Jo kūryba - tarsi
erškėtrožės žiedas, išsiskleidęs už Gulago vielų, taip pat pristatoma
literatūros vadovėliuose.
Šiandien Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinio muziejaus
lankytojus Krinčine pasitinka skulptoriaus Arūno Grušo stogastulpis,
įamžinantis poetinį Krinčino lauką. Medinė moters skulptūra
simbolizuoja Poeziją, Mūzą - Matuzevičių šeimos svajonę išsiveržti iš
pilkos kasdienybės, pakelti akis į šviesą, dangų, žvaigždes.
Dvisparnis Pegasas įprasmina dviejų brolių - poetų - pašaukimą,
poetinio žodžio skrydį.
Matuzevičių sodyba, esanti Pasvalio rajone, Krinčino miestelyje,
paskelbta memorialine 1994-ųjų liepą, mirus poetui Eugenijui
Matuzevičiui. Joje veikia Pasvalio krašto muziejaus filialas. Įrengta
nuolatinė ekspozicija, atspindinti dviejų brolių - poetų Eugenijaus ir
Leonardo Matuzevičių - kūrybinį kelią. Muziejaus sodelyje, senųjų
juodalksnių ir atminimo medžių pavėsyje, kasmet vyksta tradicinės
poezijos šventės „Krinčino verdenės“. Jos rengiamos birželio 20-ąją,
Eugenijaus Matuzevičiaus mirties dieną, sužydus baltajam jazminui.
1994-ųjų vasarą susikūrė iniciatyvinė krinčiniečių grupė Eugenijaus
Matuzevičiaus atminimui įamžinti. Ją sudarė kunigas Sigitas Uždavinys,
medicinos mokslų daktarė Genovaitė Jusaitienė, Krinčino pagrindinės
mokyklos mokytojai, miškininkai, seniūnijos darbuotojai, poeto
jaunystės dienų bičiuliai, panevėžiečiai Valė ir Petras Zablockai.
Ryžtą Matuzevičių namuose įrengti muziejų rėmė Lietuvos Respublikos
Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Vilniaus
pasvaliečių bendrija, poeto sūnūs ir broliai, „Ūkininko patarėjo“
redakcija. Pastato remontu, sodybos tvarkymo darbais, ekspozicijos
įrengimu rūpinosi Pasvalio rajono savivaldybė, Krinčino seniūnija,
Biržų ir Pasvalio krašto muziejai. Daugelio institucijų dėka prie
muziejaus atsirado memorialinė lenta, iškaba, stogastulpiai,
susiklostė literatūrinių renginių tradicijos. Viena iš jų - gruodžio
pabaigoje arba sausio pradžioje minėti brolių Matuzevičių
gimtadienius, prie židinio rengti literatūrinius skaitymus. Į juos
dažniausiai renkasi moksleiviai, aplinkinių rajonų literatai. Jie
skaito savo poeziją, konkursinius rašinius, skirtus Matuzevičių
kūrybai nagrinėti. Atvyksta prisiminimais pasidalinti poeto giminės,
mokslo ir studijų draugai, geri kaimynai, kūrybos gerbėjai.
Matuzevičių memorialinės sodybos veikla jau neįsivaizduojama be
tradicine tapusios „Krinčino verdenių“ poezijos šventės, rengiamos
birželio 20-ąją - poeto Eugenijaus mirties dieną - muziejaus sodelyje.
Čia, po brolių Matuzevičių vaikystę menančiais juodalksniais,
augančiais ant Viešmens upelio kranto, po Eugenijaus Matuzevičiaus
sodinto Atminimo sodo medžiais - ąžuolo - tėvelio, eglės - motinėlės,
trijų berželių - trijų brolių suvešėjusia lapija įkuriamas aukuras,
suplasnoja poetinių žodžių sparnai.
Dešimtyje „Krinčino verdenių“ poezijos švenčių pabuvojo daug iškilių
poetų, rašytojų, aktorių, garbių kraštiečių, aplinkinių rajonų
literatų. Du kartus - 1997 ir 1999 metais „Krinčino verdenėse“
lankėsi, savo poeziją skaitė ir jaukiai su literatais bendravo
literatūros klasikas poetas Bernardas Brazdžionis, viešėjo poetas
Kazys Bradūnas. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas
Valentinas Sventickas, Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas
Fedaravičius. Poetiniame Krinčino lauke poeziją skaitė dramos ir
poezijos aktoriai Laimonas Noreika, Olita Dautartaitė, Gražina
Urbonaitė, Gintaras Mikalauskas, dainavo Lietuvos valstybinės
filharmonijos solistas Danielius Sadauskas.
Kasmetiniai svečiai - Vilniaus pasvaliečių bendrijos vadovai
akademikas Bronius Grigelionis, docentas Antanas Apynis, medicinos
mokslų daktarė Genovaitė Jusaitienė, poetai kraštiečiai Mykolas
Karčiauskas, Vladas Braziūnas, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus.
Į šį renginį suvažiuoja Biržų, Pasvalio, Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių
ir kitų rajonų literatai, plunksną bandantys moksleiviai.
„Krinčino verdenėse“ kasmet sutiksi ir Seimo narį, ir Pasvalio rajono
savivaldybės, Krinčino seniūnijos vadovus, dvasininkus, kitus svečius
- choristus, šokėjus, muzikantus. Tarp jų nemaža jaunų veidų.
Nuolatiniai muziejaus bičiuliai ir talkininkai - Krinčino Antano
Vienažindžio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Jie padeda pasirengti
šventėms, tvarko aplinką, genėja medžius, ravi gėlynus, rengia
įvairias talkas. Per vasaros atostogas kasmet kaimynystės principu
susiburia muziejaus bičiulių - jaunųjų gidų būrelis. Jie pasitinka
atvykstančius svečius, ekskursijas, supažindina su Matuzevičių
muziejinės sodybos istorija, aprodo ekspozicijas, papasakoja apie
Krinčino įžymybes ir kūrybines asmenybes. Muziejuje vyksta programinės
literatūros pamokos, edukaciniai renginiai, kūrybos popietės. Šitaip
realiame gyvenime įtvirtinamos poetinės Eugenijaus Matuzevičiaus
nuostatos: „Mes esam solidarūs...“