Memorialiniai Kauno muziejai
Rūta Samuolytė
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir
rinkinių muziejus
 |
|
Memorialinių Kauno muziejų lankstukai. 2003 |
 |
|
A. Žmuidzinavičiaus memorialinio muziejaus ekspozicijos
fragmentas |
 |
|
S. ir S. Lozoraičių memorialinis muziejus |
2004 m. spalio 9 - gruodžio 11 d. Kaune buvo
surengtas 30-ties akademinių valandų pažintinių-kvalifikacinių
ekskursijų ciklas „Memorialiniai Kauno muziejai“, skirtas Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus memorialinių muziejų darbuotojams.
Per devynias dienas (ketvirtadieniais), aplankyta 17 muziejų.
Grupę sudarė 7 žmonių branduolys, o iš viso muziejuose apsilankė 14
darbuotojų.
Idėja surengti tokį ekskursijų ciklą kilo šių eilučių autorei, tuo
metu dirbusiai A. ir P. Galaunių namuose. Šie namai, kaip ir kiti
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejui priklausantys L. Truikio
ir M. Rakauskaitės, J. Zikaro, A. Žmuidzinavičiaus memorialiniai
muziejai, pasižymi specifine erdve, kurioje vyksta įvairūs kultūriniai
renginiai, parodos, popietės, minėjimai, koncertai. Pagrindinis
ekskursijų tikslas buvo susipažinti su kitų Kauno memorialinių muziejų
veikla, ekspozicijomis, darbo planais ir problemomis, pasisemti idėjų
savo veiklai tobulinti.
Aplankyti muziejai paliko nevienareikšmį įspūdį, kurį sudarė
eksterjero, interjero, ekspozicinių erdvių ir meninių sprendimų
santykis. Didžia dalimi tai priklausė nuo ekspozicijų įrengimo laiko,
nes anksčiau pagamintos ir įrengtos vitrinos bei jų diktuojamas
ekspozicijos išdėstymas pakvietė pamąstyti apie šiuolaikiškus
standartus atitinkančią eksponavimo kultūrą. Bet kuriuo atveju
neabejotinu didžiosios dalies memorialinių muziejų privalumu pasirodė
juose dirbantys žmonės, siekiantys nuoširdžiai puoselėti Lietuvos
visuomenės ir kultūros veikėjų memorialinį palikimą.
Iš 17 aplankytų memorialinių muziejų visi skirti XX a. Kaune
gyvenusiems ir dirbusiems iškiliems žmonėms atminti. Tai diplomatų (Č.
Sugiharos, S. ir S. Lozoraičių, K. Bizausko), dvasininkų (Maironio,
Vaižganto, V. Sladkevičiaus), kultūros ir meno veikėjų (A.
Žmuidzinavičiaus, M. ir K. Petrauskų, Z. Kuzmickio, J. Zikaro, L.
Truikio ir M. Rakauskaitės, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, A. ir P.
Galaunių, S. Nėries, J. Gruodžio, J. Grušo, B. ir V. Sruogų, K. Genio)
butai ar namai. Didžioji jų dalis yra „muziejiniai“ muziejai, t.y.
priklauso kitiems muziejams - Maironio lietuvių literatūros muziejui
(Vaižganto, S. Nėries, B. ir V. Sruogų, J. Grušo), Nacionaliniam M. K.
Čiurlionio dailės muziejui, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos
muziejui (J. Gruodžio). Privatūs - visuomeniniai muziejai, kuriuose
iki šiol gyvena artimieji, buvo du - rašytojos S.
Kymantaitės-Čiurlionienės bei aktoriaus ir poeto K. Genio. Pirmąjį
muziejų, formaliai priklausantį Maironio muziejui, globoja ir prižiūri
rašytojos ir M. K. Čiurlionio vaikaitė D. Palukaitienė su sūnumi
Džiugu, antruoju rūpinasi aktoriaus žmona L. Genienė. Abu muziejai
įkurti gyvenamuosiuose namuose, rūpestingai tvarkomi ir prižiūrimi. K.
Genio muziejuje nuveiktas didžiulis darbas - savo jėgomis parengta
biografinė nuotraukų ir dokumentų ekspozicija. S.
Kymantaitės-Čiurlionienės muziejuje eksponatai dar nėra „sumuziejinti“
- kiekvienas rašytoją menantis daiktas, knyga ar nuotrauka tebėra toje
vietoje, kur buvo ir jai gyvai esant. Kitas asmeninės iniciatyvos
pavyzdys - literatūrologo Z. Kuzmickio biblioteka-muziejus. Įsikūręs
Žaliakalnyje, jis praplečia muziejinę veiklą nauja sritimi - po savo
stogu buria Žaliakalnio bendruomenės aktyvą. Bene labiausiai
muziejininkėms užkliuvo šio muziejaus knygų bei nuotraukų eksponavimo
kultūra - atidengtos ir prie pat lango išdėstytos unikalios knygos bei
nuotraukos nėra tinkamai apsaugotos nuo šviesos ir dulkių, todėl kursų
lankytojos patarė eksponuoti vertingų eksponatų kopijas, o ne
originalus, o knygas uždengti stiklu. Muziejaus direktorius, palydėjęs
viešnias gitara atliekamu flamenko, patvirtino minėtą mintį apie
kūrybingus ir išradingus muziejaus darbuotojus.
Diplomatų Lozoraičių muziejus yra universitetinio muziejaus pavyzdys.
Įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose, kuriuose
tarpukaryje buvo Užsienio reikalų ministerija, o antrame aukšte gyveno
Lozoraičiai, palieka reprezentacinio muziejaus įspūdį. Tokių Kaune yra
ir daugiau - tai Maironio „švarioji“ buto pusė, V. Sladkevičiaus buto
pirmasis kambarys. Japonijos diplomato Č. Sugiharos atminimas
įamžintas įkūrus viešąją įstaigą „Sugiharos fondas - diplomatai už
gyvybę“, o Nepriklausomybės akto signataro K. Bizausko memorialinis
kambarys įrengtas A. bei P. Galaunių namuose.
Kreipiant dėmesį į ekspozicijų kokybę, ne visuose muziejuose pavyko
susidaryti įspūdį apie asmenybę ir jos veiklą. Labiausiai vykęs rodomų
eksponatų, kurie patys ar su trumpu komentaru pateikia tam tikros
informacijos, bei pasakojimo santykis pasirodė esąs J. Grušo, J.
Zikaro, Vaižganto, M. ir K. Petrauskų, B. ir V. Sruogų, S. Nėries ir
kt. muziejuose. Kituose visa informacija pateikiama arba stenduose,
arba iš pasakotojo lūpų, arba tenkinamasi atkurtu tam tikro periodo
interjeru. Be abejo, autentiška, pavyzdžiui, XX a. I pusės aplinka yra
vertingas interjero pavyzdys, tačiau vien jis neatskleidžia ten
gyvenusios, dirbusios ir kūrusios asmenybės veiklos. „Muziejizacija“,
t.y. daikto ar aplinkos pavertimas eksponatu memorialiniame muziejuje
įgauna išskirtinę prasmę todėl, kad per juos akcentuojamos veiklos
sritys, reiškiniai ar įvykiai, prie kurių subrandinimo ar realizavimo
prisidėjo minimas asmuo. Pateikiant turimą medžiagą, pasigendama gyvų
praeities ir nūdienos temų sąsajų.
Atskiras dėmesys skirtinas svarbiai kiekvieno muziejaus veiklos
sričiai - informacijos pateikimo būdams ir priemonėms. Kursų dalyvės
atliko muziejaus lankytojų vaidmenį, ir nesigilindamos į informaciją,
teikiamą spaudoje ar internete, vietoje galėjo įsitikinti, kiek ir
kokios informacinės medžiagos (lankstukų, atvirukų, bukletų) galima
rasti pačiame muziejuje. Dauguma Kauno memorialinių muziejų turi
išleidę lankstukų (V. Sladkevičiaus, M. ir K. Petrauskų kartu su J.
Gruodžio, A. Žmuidzinavičiaus, A. ir P. Galaunių, S. Nėries, B. ir V.
Sruogų) arba reklaminių atvirukų (Č. Sugiharos, Vaižganto, Z.
Kuzmickio), išsamų informacinį leidinį išleido Maironio lietuvių
literatūros muziejus. Įdomus muziejaus kaip visuomeninės organizacijos
židinio lankstuko pavyzdys yra J. Grušo muziejuje būstinę įkūrusios
Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos „Akių šviesa“
lankstukas. Tiesa, ne visi informaciniai leidinėliai atitinka
šiuolaikinio dizaino reikalavimus. Pavyzdiniu lietuvišku lankstuko
variantu laikytume V. Sladkevičiaus muziejaus lankstuką. Tik keliuose
lankstukuose informacija pateikta ir anglų kalba - A.
Žmuidzinavičiaus, M. ir K. Petrauskų, J. Gruodžio, Č. Sugiharos
muziejuose. Pastarojo muziejaus atvirukuose informacija pateikta ir
japonų kalba. Taigi tobulėti galimybių yra. Muziejininkams reikėtų
artėti prie pasaulinių standartų, kur informacija ieško lankytojų, o
ne lankytojas informacijos.
Apibendrinant galima teigti, kad pažintinių-kvalifikacinių kursų
ciklas „Memorialiniai Kauno muziejai“ sudarė galimybę iš arti pamatyti
kolegų „darbo virtuvę“, pasidalinti mintimis apie problemas ir jų
sprendimo kelius, pajusti eksponavimo ir pasakojimo santykio svarbą,
susipažinti su informacine leidybine medžiaga. Tai, tikimės, leis
atsakingiau ir profesionaliau tvarkyti turimą archyvinę medžiagą,
deramai atskleisti specifinę veikėjo asmenybę per ekspoziciją ir
renginius, ieškoti modernių eksponavimo būdų ir aktyvinti informacijos
sklaidą. Ypač svarbu rasti veiklos formų, kurios pritrauktų naujų
lankytojų grupių. Šių komponentų, sudarančių neatsiejamą muziejinio
darbo pagrindą, tobulinimas suteiks gilesnės profesinės patirties,
padės geriau suvokti memorialinį muziejų kaip kultūros įstaigą.
;)
;)
;)