Šiauliuose
pastatytas paminklas advokatui Kazimierui Venclauskiui
Irena NEKRAŠIENĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyrius
|
Advokatas
Kazimieras Venclauskis (1880–1940). Nuotr. iš ŠAM |
|
Prie advokato
Kazimiero Venclauskio paminklo dukra advokatė Gražbylė
Venclauskaitė ir paminklo autorius skulptorius Gintautas
Lukošaitis. J. Mikuckio nuotr. |
Valstybės atkūrimo diena Vasario 16-oji -
šiauliečiams buvo įsimintina. Tą dieną Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namų kiemelyje buvo iškilmingai atidengtas paminklas
advokatui Kazimierui Venclauskiui (autorius - skulptorius Gintautas
Lukošaitis).
Susirinkusiems į K. Venclauskio 125-ųjų gimimo metinių paminėjimą
„Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose buvo parodytas muziejaus ir
Šiaulių regiono TV Splius sukurtas filmas „Advokatas Kazimieras
Venclauskis“.
Iniciatyvos įamžinti K. Venclauskio atminimą ir pastatyti jam paminklą
ėmėsi Šiaulių „Aušros“ muziejus dar prieš 2000 m., rengiantis paminėti
120-ąsias gimimo metines. Tada ir kilo paminklo idėja, buvo pradėtos
rinkti lėšos jo statybai. Tačiau tuomet surinktų lėšų užteko tik
mediniam paminklo projektui. Penkerius metus „Aušros“ muziejus ieškojo
galimybių idėjai įgyvendinti - rašė projektus, kreipėsi į įvairias
organizacijas, gimines ir privačius asmenis. Paminklo statybai pritarė
ir ją parėmė Lietuvos advokatų taryba, Šiaulių miesto savivaldybė,
Šiaulių apskrities viršininko administracija, K. Venclauskio dukros
Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės, kiti giminės ir privatūs asmenys.
K. Venclauskio atminimo įamžinimas visuomenėje diskusijų nekėlė. Mūsų,
dabarties kartos, istorinėje atmintyje K. Venclauskis išliko kaip
neeilinė XX a. I pusės Lietuvos istorijos asmenybė. Jis buvo vienas
žymiausių lietuvių tautinio judėjimo ir, vėliau, Lietuvos valstybės
atkūrimo veikėjų, ryški Lietuvos socialdemokratų partijos asmenybė,
vienas reikšmingiausių šalies visuomenininkų ir kultūrininkų.
Šiauliuose K. Venclauskis garsėjo ir kultūros mecenato veikla.
K. Venclauskis gimė 1880 m. vasario 27 d. Juodeikių kaime, Plungės
valsčiuje, Telšių apskrityje. Mokėsi Lieplaukės pradinėje mokykloje,
Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, truputį studijavo
techniką Petrapilyje ir mediciną Varšuvoje. 1903 m. baigė teisės
mokslus Tartu universitete. 1908 m. apsigyveno Šiauliuose ir vertėsi
advokato praktika. Šiauliuose K. Venclauskis praleido didesnę pusę
savo gyvenimo. Ir pasak žymaus lietuvių ir išeivijos veikėjo,
žurnalisto Jackaus Sondeckio (Sondos), lyg ąžuolas tvirtai įleido
šaknis į visas Šiaulių gyvenimo sritis.
K. Venclauskis buvo talentingas teisininkas, vienas žymiausių Lietuvos
prisiekusiųjų advokatų. Šiauliuose dirbo nuo 1908 m. iki pat mirties.
Pasak ilgamečio Lietuvos advokatų tarybos nario Zigmo Toliušio, K.
Venclauskis „buvo vienas žymiausių provincijos advokatų. Jis garsėjęs
visoje Žemaitijoje ir turėjęs didžiausią žmonių pasitikėjimą dėl savo
sąžiningumo, patyrimo ir prieinamumo“. 1920-1925 m. jis buvo renkamas
Lietuvos advokatų tarybos nariu.
K. Venclauskis buvo žymus savivaldybininkas. Jis - Pirmosios Lietuvos
Respublikos Šiaulių miesto pirmasis burmistras (1918 11 26 - 1919 04
17). Pirmajam miesto burmistrui teko nelengva našta: suirutės
sąlygomis teko vadovauti karo sugriautam ir nualintam miestui, kur
gyventojus dar tebeterorizavo vokiečių kariuomenė. Gindamas miestiečių
teises, K. Venclauskis pasirodė esąs kieto žemaitiško būdo, drąsus
pareigūnas, ne kartą parodęs vokiečiams, kad jie nebėra šeimininkai.
K. Venclauskis kartu su bendraminčiais kūrė ir Šiaulių apskrities
savivaldybę, kuriai vadovavo iki 1920 m. pavasario.
K. Venclauskis - vienas žymiausių Lietuvos politikų, politinio
atgimimo sąjūdžio dalyvis nuo XIX a. pab., aktyvus LSDP politikas
Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu. Liepojos gimnazijoje jis
buvo įstojęs į slaptą moksleivių socialdemokratų organizaciją, veikė
darbininkų būreliuose. Žinoma, kad jau 1902 m. jis priklausė
Socialdemokratų partijos Šiaulių organizacijai. 1905 m. revoliucijos
metu K. Venclauskis vadovavo lietuviams socialdemokratams Rygoje.
Pralaimėjus revoliucijai, pasuko į kultūrinę veiklą, įsitraukė į 1908
m. Šiauliuose įsikūrusios lietuvių dainos, dramos, muzikos draugijos
„Varpas“ kultūrinę veiklą ir vadovavo draugijai.
Ypač aktyviai į didžiosios politinės veiklos sūkurį jis metėsi
pirmaisiais valstybės kūrimosi metais. Jo politinė veikla buvo
susijusi su LSDP, advokatas buvo įtakingas jos veikėjas. 1918 m.
lapkričio 10-17 d. jis dalyvavo LSDP VIII suvažiavime, kuriame buvo
sprendžiama krašto administravimo problema. Lietuvos valstybės tarybos
oponentai socialdemokratai planavo vieni sudaryti Lietuvos laikinąją
vyriausybę, kurios vadovu buvo numatę K. Venclauskį. Šis sumanymas
liko neįgyvendintas, bet jis liudija, kad jau 1918 m. K. Venclauskis
buvo laikomas tokio masto politiku, kuris sugebėtų eiti net ministro
pirmininko pareigas.
K. Venclauskis priklausė LSDP steigėjų grupei, kartu su kitais nariais
parengė partijos programą ir įstatus, buvo renkamas į vadovaujančias
partijos institucijas. Jis vadovavo ir Šiaulių apskrities
socialdemokratams.
1920 m. balandžio mėn. K. Venclauskis buvo išrinktas į Steigiamąjį
Seimą. Steigiamajame ir I Seimuose advokatas dirbo Teisės komisijoje,
vadovavo Socialdemokratų frakcijai. Steigiamajame seime jis aktyviai
prisidėjo prie Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo.
Vėlesniais metais K. Venclauskio politinė veikla buvo daugiau susijusi
su Šiaulių miestu. 1925 m. Šiaulių miesto socialdemokratams laimėjus
rinkimus, jis iki 1931 m.vadovavo Šiaulių miesto tarybai. Miesto
burmistru tuomet buvo kitas socialdemokratas Jackus Sondeckis (Sonda).
To meto Šiaulių savivaldybė pasižymėjo kaip viena geriausiai
besitvarkančių šalyje. Šiauliuose daug dėmesio buvo skiriama
socialinėms problemoms, sprendžiami švietimo, sveikatos apsaugos ir
kultūros klausimai. 1935-1939 m. jis vėl buvo išrinktas Šiaulių miesto
tarybos nariu.
Apsisprendimą likti vietinio masto politiniu veikėju, matyt, nulėmė
dvi priežastys. Pirma, tai žmonos Stanislavos Venclauskienės rūpesčiu
šeimos namuose auginamas būrys našlaičių ir pamestinukų, kuriuos
reikėjo ne tik maitinti ir aprengti, bet ir suteikti jiems
išsilavinimą. Tad, didelė dalis advokato uždirbamų pinigų buvo
skiriami vaikams išlaikyti. Venclauskių šeima išleido į gyvenimą per
100 beglobių vaikų, o K. Venclauskis buvo vienintelės tokios
didžiausios Lietuvoje šeimos tėvas, maitintojas ir globėjas.
Antra priežastis - pasikeitusi Lietuvos politinė situacija po 1926 m.
valstybės perversmo, kai socialdemokratų veikla buvo slopinama ir
galiausiai visai užgniaužta. Visą autoritarinio valdymo laikotarpį K.
Venclauskis liko priešiškas šiam režimui.
Šiauliams K. Venclauskis bene reikšmingiausias kaip visuomeninės ir
kultūrinės veiklos dalyvis, kūrėjas, organizatorius ir...mecenatas.
Labai taikliai jo indėlį į lietuvių tautinį kultūrinį sąjūdį ir veiklą
kooperacijos ir kultūros srityse apibūdino teisininkas ir kultūros
darbuotojas Peliksas Bugailiškis: „K. Venclauskiui teko išeiti stovint
jų priešakyje ir visi etapai mūsų kultūrinių kovų - nuo draudžiamos
lietuviškos knygos skleidimo bei mėgėjų teatrų vaidybos iki savos
lietuviškos gimnazijos, savos knygų leidybos, savų viešų bibliotekų,
net savų teatro rūmų statybos Šiauliuose“.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Venclauskių namai buvo Šiaulių miesto
kultūrinio gyvenimo centras. 1908 m. jis su grupe bendraminčių įkūrė
Šiaulių „Varpo“ lietuvių dramos, muzikos, dainos draugiją ir jai
vadovavo. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su bendražygiais atkūrė
Šiaulių berniukų gimnaziją, įkūrė Šiaulių srities vartotojų bendrovių
sąjungą, akcinę bendrovę „Pastogė“, kuri rūpinosi statybomis
Šiauliuose, „Kultūros“ bendrovę, kuriai K. Venclauskis vadovavo nuo
1925 m. iki jos uždarymo (1929 m.). Jis finansavo šią bendrovę,
rūpinosi Šiaulių miesto teatro statyba ir ją rėmė pinigais, taip pat
rėmė Socialdemokratų partijos spaudą, moksleiviją, labdaros
organizacijas, Šiaulių miesto lietuvius pramoninkus, „Aušros“ muziejų
ir kt.
K. Venclauskis mirė 1940 m. vasario 24 d., palaidotas Šiaulių
senosiose Talšos kapinėse.