<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 2–3

PARODOS IR RENGINIAI LIETUVOS MUZIEJUOSE 
(balandis – gegužė – birželis / liepa – rugpjūtis – rugsėjis)

Zarasų krašto muziejuje

2004 m. balandžio mėn. Zarasų krašto muziejaus parodų salė  pasipuošė dusetiškio dailininko Romualdo Pučeko tapybos darbais. Retas zarasiškis nėra matęs šio dailininko darbų. Iš Zarasuose rengiamų dusetiškių menininkų bendrų parodų labiau visiems įsiminė R. Pučeko asambliažai. Todėl muziejuje atidaryta dailininko tapybos, grafikos darbų paroda nustebino dažną. Iš natūralistiškai nutapytų peizažų liejosi šviesi nostalgija, rūstokos rudens, viltingos bundančio pavasario nuotaikos. Ne vienas, gimęs, augęs ar daug laiko praleidęs kaime, žvelgdamas įi paveikslus galbūt prisiminė vaikystėje ištaškytas polaidžio balas, nuo žalumos pažalsvėjusi dangų, pajuto žvarbstant pečius, prislėgtus žemo rudens dangaus... Todėl dailininko žodžiai, pasakyti per parodos atidarymą, jog šiuos darbus tapęs, kad ir akiai būtų malonu, ir sukeltų prisiminimus, neko nenustebino. Nustebino kitkas – anot dailininko, šie darbai atlikti tarp kūrybos valandų, nes negali nuolat bėgti pirmyn, reikia pristabdyti save ir pasižiūrėti atgal. Susižavėję paroda net savotiškai įsižeidė: tarytum tai ne kūryba?! O parodą pristatęs dailės ekspertas Raimundas Gapšys, buvęs R. Pučeko mokinys, o dabar kolega dailininkas Alvydas Stauskas, dailininkas Eugenijus Raugas džiaugėsi dailininko Romualdo įvairiapusiškumu (nesvetima jam grafika, skulptūra, monumentalioji tapyba, keramika), kūrybiškumu, produktyvumu. Dailininkas R. Pučekas yra surengęs 14 personalinių, su kitais.dailininkais dalyvavęs ar ne 60 įvairiausių parodų. „Jis sugeba visokioje veikloje įžvelgti kūrybą, kiekvieną valandą išnaudoti tikslingai ir kūrybingai, neleisdamas laiko tuščiai, todėl „padaro“ tiek daug ir kokybiškų darbų, - sakė dailininkas E. Raugas.
Parodos atidarymo proga dailininką R. Pučeką sveikino ne tik kolegos, bet ir draugai, švietimo, kultūros darbuotojai. O jis savo ruožtu sveikino ir už palaikymą, supratimą dėkojo žmonai Eremitai, kuriai ir skyrė šią savo parodą.
Susirinkusieji klausėsi Dusetų muzikos mokyklos mokytojos Sigitos Abukauskaitės atliekamų dainų – tokių šiltų, skaidrių kaip ir eksponuojami dailininko Romualdo Pučeko peizažai.
Gegužės mėnesį muziejuje veikė uteniškio menininko Vytauto Valiušio juodosios keramikos darbų paroda. Per parodos pristatymą Vytautas Valiušis prisipažino nemėgstąs, kai jį vadina keramiku ar tautodailininku, sakė esąs tiesiog paprastas puodžius. Dievas iš molio nulipdė žmogų ir įkvėpė jam gyvybę. Žmogus iš molio lipdo puodus ir, sušildęs juos ugnies karščiu ir rankų šiluma, dovanoja kitiems žmonėms. Vytautas Rytų Aukštaitijoje atgaivino juodąją keramiką. Patirties jis turi tikrai daug (per metus su savo padėjėju suminko per 50 tonų molio), bet sako nuolat mokąsis. Juodoji keramika – tai labai sudėtingas technologinis procesas, o svarbiausia – nežinai, kaip pavyks. Menininkas stengiasi savo kūriniuose išgauti vaivorykštę ir jam tai pavyksta.
Prieš trejetą metų senojoje Leliūnų mokykloje Vytautas Valiušis įkūrė keramikos muziejų, tapusį Utenos kraštotyros muziejaus filialu. Senosios keramikos kolekciją, rinktą daugiau kaip 20 metų, tautodailininkas nesavanaudiškai padovanojo muziejui. Jo dirbtuvėje gali apsilankyti visi norintys. Svetingas šeimininkas smalsaujantiems parodo, o pageidaujančius ir pamoko, kaip žiesti puodus.
Birželio mėnesį Valiušio juodosios keramikos darbus pakeitė kito uteniškio Laimono Šmergelio tapybos darbai. Šiaulių pedagoginiame universitete įgijęs dailės ir darbų bakalauro laipsnį vėliau tame pačiame universitete – humanitarinių mokslų dailėtyros magistro laipsnį, šiuo metu tapytojas dirba mokytoju pradinėje mokykloje. Laimonas turi dailės būrelį ir veda kursus neįgaliems žmonėms. Pastarųjų darbai labai saviti ir gražūs. Perimdamas vaikų piešiniuose panaudotus spalvinius sprendimus, Laimonas pritaikė juos savo darbuose, kurie, kaip jis sakė, nėra jo stiliaus, tai tik paprasčiausias bandymas. Parodoje eksponuojamuose darbuose matėsi spalvinga tapyba su koliažo elementais.
Liepos mėnesį veikė Molėtų rajono tautodailininkių projekto „Kaliausė – trumpaamžis liaudies menas“, sukurtų kaliausių ir jų nuotraukų paroda.
Liepos 1-osios popietę Zarasų krašto muziejuje daug kas išdrįso prabilti tarmiškai: ir „Ąžuolo“ gimnazijos direktorė E. Gaidamavičienė, ir vicemeras A. Dumbrava, ir griežtasis lietuvių kalbos mokytojas V. Trusovas... Ir pati renginio kaltininkė – „Ąžuolo“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gitana Kavaliauskaitė, kartu su savo mokinių būriu ką tik išleidusi knygelę „Kasdieniniai senojo kaimo darbai ir smagios istorijos“.
Didelis zarasiškių būrys susirinko į to leidinio pristatymą, o jų gerą nuotaiką taikliausiai apibūdino muziejininkės L. Raubiškienės pasakyti žodžiai: „Puiku, kai gražios tautinės idėjos gimsta jaunų žmonių širdyse“. Pati G. Kavaliauskaitė tikino: „susirinkome pagerbti senosios aukštaičių tarmės“.
Mokytoja papasakojo knygelės atsiradimo istoriją. Prieš ketverius metus IHa klasės gimnazistams ji dėstė dialektologijos pradmenis. Moksleiviai susidomėjo savo krašto – aukštaičių uteniškių – patarme. Vėliau buvo imtasi projektinio darbo – kalbinti žmonės, parengtas tarmės žodynėlis, užrašyti tarmiški vietinių žmonių pasakojimai apie senojo kaimo papročius ir kasdieninius darbus. Surengtos pažintinės mokomosios išvykos į Lietuvos nacionalini muziejų, Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, Kriaunų muziejų Rokiškio rajone, aplankyti Zarasų krašto, Antazavės muziejai.
Darbas įgavo ir mokslinį tiriamąjį pobūdį. Su moksleiviais aptarti aukštaičių tarmės ypatumai, uteniškių patarmės bruožai. Mokytąsi surinktą medžiagą sisteminti, apibendrinti.
Mokytoją G. Kavaliauskaitę sveikino kolegos lituanistai. Liaudiškas melodijas grojo ir dainavo '„Čir vir vyrai''. Senųjų pasakotas istorijas mūsų krašto tarme „porino“ zarasiškių pamėgtos „kaimo moterėlės“ – moksleivės.
Liepos 16 d. muziejuje buvo pristatyta rašytojo Vasilijaus Baranoskio knyga apie sentikius „Vekovyje sviatyni“ („Amžių šventybės“). Muziejininkė Laima Raubiškienė, pristatydama knygą, kalbėjo apie didelį sentikių indėlį į Lietuvos kultūrą, nes mūsų krašte sentikiai gyvena jau tris šimtus metų. V. Baranovskis atliko didelį darbą – parašė dvi knygas iš mūsų krašto sentikių bendruomenių istorijos, tuo ją įamžindamas.
Padėkojęs už jam skirtą dėmesį V. Baranovskis kalbėjo apie tai, ką aprašęs abiejose savo knygose, akcentavo atskirus istorijos momentus. Jis dirbo archyvuose, lankėsi maldos namuose. Mūsų rajone yra 26 sentikių kapinės. Rašydamas istoriją, jis apsilankė visose. „Aš neleidau sau fantazuoti, viskas, kas aprašyta, yra tikra“, - teigė autorius.
V. Baranovskis yra gimęs Latvijoje, Grivoje. Netrumpą laiką jis dirbo žurnalistinį darbą Zarasų rajono laikraštyje, 1963–1967 metais buvo Zarasų rajoninio laikraščio „Tarybinė žemė“ redaktoriumi. Išvykęs į sostinę redagavo žurnalą „Vilnius“, išleido kelias grožinės literatūros knygas.
Jau senokai V. Baranovskis sugrįžo į Zarasus ir čia nuolat gyvena. Jo parašytas knygas zarasiškiai skaito, tačiau tik šiame susitikime jie sužinojo, jog 1989 metais rašytojas yra išvertęs į rusų kalbą Lietuvos himną. Vertimą perskaitė lietuvių kalbos mokytojas V.Trusovas, kuris taip pat kilęs iš sentikių šeimos.
Sentikių šeimoje užaugo ir mūsų Seimo narys P. Papovas, kuris atvyko į knygos pristatymą, sveikino autorių ir susirinkusius. „Kuo įvairesnė šalies kultūra, tuo šalis turtingesnė“, - teigė Seimo narys.
P. Papovas su šypsena prisiminė iš vaikystės šeimoje laikytą puodelį kitatikiams atsigerti, o rajono meras B. Vilimas mąstė apie tai, jog gyvenimas šiandien palankus skirtingoms bendruomenėms daugiau bendrauti, vieniems iš kitų patirties ir išminties pasisemti. Meras įteikė V. Baranovskiui Padėkos raštą už atliktą didelį darbą įamžinant sentikių kultūros palikimą.
Daug nuoširdžių žodžių parapijiečių vardu rašytojui pasakė Zarasų sentikių bendruomenės pirmininkė F. Kurakina. Ji džiaugėsi tuo, kad zarasiškiai išsaugojo savo senąjį tikėjimą, tradicijas, kad yra dar giesmininkų. Kurakina parodė susirinkusiems labai seną knygą, kuri priklausė dar jos proseneliams. Senų leidinių turima ir daugiau. Naujų leidinių, kalendorių bendruomenė įsigyja Daugpilyje. Latvijoje leidžiamas ir sentikių laikraštis. Pirmininkė atnešė ir didelį albumą, kur kaupiamos nuotraukos jau iš šių dienų bendruomenės gyvenimo. Tai kažkada irgi taps istorija.
V. Baranovskio knygos pristatyme dalyvavo ir savo kūrybą skaitė dar vienas rašytojas, Zarasų miesto gyventojas A. Lysovas. Tai gilios filosofinės minties žmogus ir rusų literatūros žinovas.
Siurprizas visiems susirinkusiems buvo zarasiškės Varvaros Petruchinos žodis. Ji skaitė savo sukurtus, Dievo garbei ir žmogaus dvasiai skirtus posmus.
Zarasiškiai dovanojo rašytojui gėles ir linkėjo ilgų kūrybingų metų.
Rugpjūčio mėnesį muziejuje veikė salakiškės buvusios mokytojos kraštotyrininkės Valės Šeduikienės rankdarbių paroda. Adata, siūlai, vąšeliai, virbalai. Daugeliui šie žodžiai niekuo nesisieja, bet Valei Šeduikienei – tai visas gyvenimas. „Siuvinėdavom, megzdavom kitiems, kad pragyventume“, - kalbėjo darbų autorė.
Paroda švytėte švytėjo įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis, stebino skrybėlaičių, servėtėlių, megztų skraisčių, suknelių, megztinių gausa. Deja, visų rankdarbių muziejaus parodų salėje sutalpinti nepavyko – tiek daug salakiškė jų per savo gyvenimą sukūrė. „Geriau daržai liks neravėti, bet dirbti mėgstamą darbą jai niekada nedrausiu ir netrukdysiu“, - kalbėjo vyras J. Šeduikis. Rankdarbių autorė sakė negalinti į rankas nepaimti vąšelio, kai su kuo nors šnekasi ar vyras balsu laikraštį skaito. „Myliu vaikus, gyvenimą, kiekvieną akimirką jaučiu Dievo malonę. Sode susirenku net akmenis, susidedu juos ant kelmo – kiekvienas jų turi veidą ir širdį, jie mane šildo“, - šnekėjo V. Šeduikienė.
Susirinkusieji į parodos atidarymą žavėjosi S. Pumpučio traukiamos armonikos garsais, J. Šeduikio dainomis ir galbūt net su „baltu pavydu“ stebėjosi – kiek meilės, kruopštumo, kantrybės sudėta V. Šeduikienės darbuose. „Gimiau „su marškinėliais“, - juokavo rankdarbių autorė dėkodama už sveikinimus ir linkėjimus susirinkusiems svečiams.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2004.12.06