Zarasų krašto
muziejuje
2004 m. balandžio mėn.
Zarasų krašto muziejaus parodų salė pasipuošė dusetiškio
dailininko Romualdo Pučeko tapybos darbais. Retas zarasiškis nėra
matęs šio dailininko darbų. Iš Zarasuose rengiamų dusetiškių menininkų
bendrų parodų labiau visiems įsiminė R. Pučeko asambliažai. Todėl
muziejuje atidaryta dailininko tapybos, grafikos darbų paroda
nustebino dažną. Iš natūralistiškai nutapytų peizažų liejosi šviesi
nostalgija, rūstokos rudens, viltingos bundančio pavasario nuotaikos.
Ne vienas, gimęs, augęs ar daug laiko praleidęs kaime, žvelgdamas įi
paveikslus galbūt prisiminė vaikystėje ištaškytas polaidžio balas, nuo
žalumos pažalsvėjusi dangų, pajuto žvarbstant pečius, prislėgtus žemo
rudens dangaus... Todėl dailininko žodžiai, pasakyti per parodos
atidarymą, jog šiuos darbus tapęs, kad ir akiai būtų malonu, ir
sukeltų prisiminimus, neko nenustebino. Nustebino kitkas – anot
dailininko, šie darbai atlikti tarp kūrybos valandų, nes negali nuolat
bėgti pirmyn, reikia pristabdyti save ir pasižiūrėti atgal. Susižavėję
paroda net savotiškai įsižeidė: tarytum tai ne kūryba?! O parodą
pristatęs dailės ekspertas Raimundas Gapšys, buvęs R. Pučeko mokinys,
o dabar kolega dailininkas Alvydas Stauskas, dailininkas Eugenijus
Raugas džiaugėsi dailininko Romualdo įvairiapusiškumu (nesvetima jam
grafika, skulptūra, monumentalioji tapyba, keramika), kūrybiškumu,
produktyvumu. Dailininkas R. Pučekas yra surengęs 14 personalinių, su
kitais.dailininkais dalyvavęs ar ne 60 įvairiausių parodų. „Jis sugeba
visokioje veikloje įžvelgti kūrybą, kiekvieną valandą išnaudoti
tikslingai ir kūrybingai, neleisdamas laiko tuščiai, todėl „padaro“
tiek daug ir kokybiškų darbų, - sakė dailininkas E. Raugas.
Parodos atidarymo proga dailininką R. Pučeką sveikino ne tik kolegos,
bet ir draugai, švietimo, kultūros darbuotojai. O jis savo ruožtu
sveikino ir už palaikymą, supratimą dėkojo žmonai Eremitai, kuriai ir
skyrė šią savo parodą.
Susirinkusieji klausėsi Dusetų muzikos mokyklos mokytojos Sigitos
Abukauskaitės atliekamų dainų – tokių šiltų, skaidrių kaip ir
eksponuojami dailininko Romualdo Pučeko peizažai.
Gegužės mėnesį muziejuje veikė uteniškio menininko Vytauto
Valiušio juodosios keramikos darbų paroda. Per parodos pristatymą
Vytautas Valiušis prisipažino nemėgstąs, kai jį vadina keramiku ar
tautodailininku, sakė esąs tiesiog paprastas puodžius. Dievas iš molio
nulipdė žmogų ir įkvėpė jam gyvybę. Žmogus iš molio lipdo puodus ir,
sušildęs juos ugnies karščiu ir rankų šiluma, dovanoja kitiems
žmonėms. Vytautas Rytų Aukštaitijoje atgaivino juodąją keramiką.
Patirties jis turi tikrai daug (per metus su savo padėjėju suminko per
50 tonų molio), bet sako nuolat mokąsis. Juodoji keramika – tai labai
sudėtingas technologinis procesas, o svarbiausia – nežinai, kaip
pavyks. Menininkas stengiasi savo kūriniuose išgauti vaivorykštę ir
jam tai pavyksta.
Prieš trejetą metų senojoje Leliūnų mokykloje Vytautas Valiušis įkūrė
keramikos muziejų, tapusį Utenos kraštotyros muziejaus filialu.
Senosios keramikos kolekciją, rinktą daugiau kaip 20 metų,
tautodailininkas nesavanaudiškai padovanojo muziejui. Jo dirbtuvėje
gali apsilankyti visi norintys. Svetingas šeimininkas smalsaujantiems
parodo, o pageidaujančius ir pamoko, kaip žiesti puodus.
Birželio mėnesį Valiušio juodosios keramikos darbus pakeitė
kito uteniškio Laimono Šmergelio tapybos darbai. Šiaulių pedagoginiame
universitete įgijęs dailės ir darbų bakalauro laipsnį vėliau tame
pačiame universitete – humanitarinių mokslų dailėtyros magistro
laipsnį, šiuo metu tapytojas dirba mokytoju pradinėje mokykloje.
Laimonas turi dailės būrelį ir veda kursus neįgaliems žmonėms.
Pastarųjų darbai labai saviti ir gražūs. Perimdamas vaikų piešiniuose
panaudotus spalvinius sprendimus, Laimonas pritaikė juos savo
darbuose, kurie, kaip jis sakė, nėra jo stiliaus, tai tik
paprasčiausias bandymas. Parodoje eksponuojamuose darbuose matėsi
spalvinga tapyba su koliažo elementais.
Liepos mėnesį veikė Molėtų rajono tautodailininkių projekto
„Kaliausė – trumpaamžis liaudies menas“, sukurtų kaliausių ir jų
nuotraukų paroda.
Liepos 1-osios popietę Zarasų krašto muziejuje daug kas išdrįso
prabilti tarmiškai: ir „Ąžuolo“ gimnazijos direktorė E.
Gaidamavičienė, ir vicemeras A. Dumbrava, ir griežtasis lietuvių
kalbos mokytojas V. Trusovas... Ir pati renginio kaltininkė – „Ąžuolo“
gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gitana Kavaliauskaitė, kartu su
savo mokinių būriu ką tik išleidusi knygelę „Kasdieniniai senojo kaimo
darbai ir smagios istorijos“.
Didelis zarasiškių būrys susirinko į to leidinio pristatymą, o jų gerą
nuotaiką taikliausiai apibūdino muziejininkės L. Raubiškienės pasakyti
žodžiai: „Puiku, kai gražios tautinės idėjos gimsta jaunų žmonių
širdyse“. Pati G. Kavaliauskaitė tikino: „susirinkome pagerbti
senosios aukštaičių tarmės“.
Mokytoja papasakojo knygelės atsiradimo istoriją. Prieš ketverius
metus IHa klasės gimnazistams ji dėstė dialektologijos pradmenis.
Moksleiviai susidomėjo savo krašto – aukštaičių uteniškių – patarme.
Vėliau buvo imtasi projektinio darbo – kalbinti žmonės, parengtas
tarmės žodynėlis, užrašyti tarmiški vietinių žmonių pasakojimai apie
senojo kaimo papročius ir kasdieninius darbus. Surengtos pažintinės
mokomosios išvykos į Lietuvos nacionalini muziejų, Lietuvos liaudies
buities muziejų Rumšiškėse, Kriaunų muziejų Rokiškio rajone, aplankyti
Zarasų krašto, Antazavės muziejai.
Darbas įgavo ir mokslinį tiriamąjį pobūdį. Su moksleiviais aptarti
aukštaičių tarmės ypatumai, uteniškių patarmės bruožai. Mokytąsi
surinktą medžiagą sisteminti, apibendrinti.
Mokytoją G. Kavaliauskaitę sveikino kolegos lituanistai. Liaudiškas
melodijas grojo ir dainavo '„Čir vir vyrai''. Senųjų pasakotas
istorijas mūsų krašto tarme „porino“ zarasiškių pamėgtos „kaimo
moterėlės“ – moksleivės.
Liepos 16 d. muziejuje buvo pristatyta rašytojo Vasilijaus
Baranoskio knyga apie sentikius „Vekovyje sviatyni“ („Amžių
šventybės“). Muziejininkė Laima Raubiškienė, pristatydama knygą,
kalbėjo apie didelį sentikių indėlį į Lietuvos kultūrą, nes mūsų
krašte sentikiai gyvena jau tris šimtus metų. V. Baranovskis atliko
didelį darbą – parašė dvi knygas iš mūsų krašto sentikių bendruomenių
istorijos, tuo ją įamžindamas.
Padėkojęs už jam skirtą dėmesį V. Baranovskis kalbėjo apie tai, ką
aprašęs abiejose savo knygose, akcentavo atskirus istorijos momentus.
Jis dirbo archyvuose, lankėsi maldos namuose. Mūsų rajone yra 26
sentikių kapinės. Rašydamas istoriją, jis apsilankė visose. „Aš
neleidau sau fantazuoti, viskas, kas aprašyta, yra tikra“, - teigė
autorius.
V. Baranovskis yra gimęs Latvijoje, Grivoje. Netrumpą laiką jis dirbo
žurnalistinį darbą Zarasų rajono laikraštyje, 1963–1967 metais buvo
Zarasų rajoninio laikraščio „Tarybinė žemė“ redaktoriumi. Išvykęs į
sostinę redagavo žurnalą „Vilnius“, išleido kelias grožinės
literatūros knygas.
Jau senokai V. Baranovskis sugrįžo į Zarasus ir čia nuolat gyvena. Jo
parašytas knygas zarasiškiai skaito, tačiau tik šiame susitikime jie
sužinojo, jog 1989 metais rašytojas yra išvertęs į rusų kalbą
Lietuvos himną. Vertimą perskaitė lietuvių kalbos mokytojas
V.Trusovas, kuris taip pat kilęs iš sentikių šeimos.
Sentikių šeimoje užaugo ir mūsų Seimo narys P. Papovas, kuris atvyko į
knygos pristatymą, sveikino autorių ir susirinkusius. „Kuo
įvairesnė šalies kultūra, tuo šalis turtingesnė“, - teigė Seimo narys.
P. Papovas su šypsena prisiminė iš vaikystės šeimoje laikytą puodelį
kitatikiams atsigerti, o rajono meras B. Vilimas mąstė apie tai, jog
gyvenimas šiandien palankus skirtingoms bendruomenėms daugiau
bendrauti, vieniems iš kitų patirties ir išminties pasisemti. Meras
įteikė V. Baranovskiui Padėkos raštą už atliktą didelį darbą įamžinant
sentikių kultūros palikimą.
Daug nuoširdžių žodžių parapijiečių vardu rašytojui pasakė Zarasų
sentikių bendruomenės pirmininkė F. Kurakina. Ji džiaugėsi tuo, kad
zarasiškiai išsaugojo savo senąjį tikėjimą, tradicijas, kad yra dar
giesmininkų. Kurakina parodė susirinkusiems labai seną knygą, kuri
priklausė dar jos proseneliams. Senų leidinių turima ir daugiau. Naujų
leidinių, kalendorių bendruomenė įsigyja Daugpilyje. Latvijoje
leidžiamas ir sentikių laikraštis. Pirmininkė atnešė ir didelį albumą,
kur kaupiamos nuotraukos jau iš šių dienų bendruomenės gyvenimo. Tai
kažkada irgi taps istorija.
V. Baranovskio knygos pristatyme dalyvavo ir savo kūrybą skaitė dar
vienas rašytojas, Zarasų miesto gyventojas A. Lysovas. Tai gilios
filosofinės minties žmogus ir rusų literatūros žinovas.
Siurprizas visiems susirinkusiems buvo zarasiškės Varvaros Petruchinos
žodis. Ji skaitė savo sukurtus, Dievo garbei ir žmogaus dvasiai
skirtus posmus.
Zarasiškiai dovanojo rašytojui gėles ir linkėjo ilgų kūrybingų metų.
Rugpjūčio mėnesį muziejuje veikė salakiškės buvusios mokytojos
kraštotyrininkės Valės Šeduikienės rankdarbių paroda. Adata, siūlai,
vąšeliai, virbalai. Daugeliui šie žodžiai niekuo nesisieja, bet Valei
Šeduikienei – tai visas gyvenimas. „Siuvinėdavom, megzdavom kitiems,
kad pragyventume“, - kalbėjo darbų autorė.
Paroda švytėte švytėjo įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis, stebino
skrybėlaičių, servėtėlių, megztų skraisčių, suknelių, megztinių gausa.
Deja, visų rankdarbių muziejaus parodų salėje sutalpinti nepavyko –
tiek daug salakiškė jų per savo gyvenimą sukūrė. „Geriau daržai liks
neravėti, bet dirbti mėgstamą darbą jai niekada nedrausiu ir
netrukdysiu“, - kalbėjo vyras J. Šeduikis. Rankdarbių autorė sakė
negalinti į rankas nepaimti vąšelio, kai su kuo nors šnekasi ar
vyras balsu laikraštį skaito. „Myliu vaikus, gyvenimą, kiekvieną
akimirką jaučiu Dievo malonę. Sode susirenku net akmenis, susidedu
juos ant kelmo – kiekvienas jų turi veidą ir širdį, jie mane šildo“, -
šnekėjo V. Šeduikienė.
Susirinkusieji į parodos atidarymą žavėjosi S. Pumpučio traukiamos
armonikos garsais, J. Šeduikio dainomis ir galbūt net su „baltu
pavydu“ stebėjosi – kiek meilės, kruopštumo, kantrybės sudėta V.
Šeduikienės darbuose. „Gimiau „su marškinėliais“, - juokavo rankdarbių
autorė dėkodama už sveikinimus ir linkėjimus susirinkusiems svečiams.