PARODŲ SALĖSE
XX a.
Lietuvos dailininkų retrospektyva Radvilų rūmuose
Laima BIALOPETRAVIČIENĖ
Lietuvos dailės muziejus
|
| Viktoras
Vizgirda. „Dievukai“. 1935. Iš LDM rinkinių |
 |
| Antanas
Gudaitis. „Žemaitė šventadienį“. 1939. Iš LDM rinkinių |
|
| Antanas
Gudaitis. „Naujakuriaiį“. 1933. Iš LDM rinkinių |
 |
| Antanas
Gudaitis. „Akrobatas“. 1973. Iš LDM rinkinių |
Vilniaus centre, Vilniaus gatvėje,
stūksantys Radvilų rūmai dabar tėra tik XVII a. antrame ketvirtyje statytos rezidencijos ansamblio fragmentas. Pagal architekto Jono Ulricho
projektą rūmus pasistatydino Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655). Renesansinių formų rūmai, gausiai
apipavidalinti eksterjero architektūrinio dekoro elementais, puošniai įrengtais interjerais, XVII a. buvo vieni įspūdingiausių ir
prabangiausių Vilniuje.
Kadaise buvęs rūmų pavidalas yra
pavaizduotas Sebastijono Dadlerio medalyje, nukaldintame Jonušo Radvilos inauguravimo Vilniaus vaivada proga. Rūmai garsėjo ir turtingomis
Jonušo Radvilos meno kūrinių kolekcijomis, kuriose buvo garsių flamandų ir olandų dailininkų tapytų batalinio, buitinio, portreto žanro
kūrinių, puikių baldų, gobelenų, kitų taikomosios dailės dirbinių. Tačiau rūmų klestėjimo istorija truko neilgai – 1654 m. prasidėjęs karas
su Rusija ir XVIII a. karai, siautėję gaisrai ansamblį apnaikino. XVIII a. pabaigoje rūmai buvo
nebegyvenami ir apleisti. Paskutinis jų
savininkas Dominykas Radvila (1786-1813) apgriuvusius rūmus 1807 m. dovanojo besisteigiančiai Vilniaus labdarių draugijai, kuri, juos
pritaikiusi savo reikmėms ir nuolat remontuodama bei rekonstruodama,
naudojo iki 1940 m.
1967 m. rūmai
buvo pradėti
restauruoti, 1984 m. atstatytas vienas iš sunykusių paviljonų. Tuo metu rūmuose veikė „Žinijos“ draugija, kitos įstaigos, 1990 m. juose
atidaryta Lietuvos dailės muziejaus pirmoji ekspozicija, kuri pristatė lietuvių išeivijos dailininkų
muziejui dovanotus naujausius kūrinius.
Nuo to laiko pradėta formuoti Radvilų rūmų, kaip muziejaus padalinio, parodinės veiklos kryptis. Įgyvendinant ją buvo tęsiamas parodų
ciklas, kuriuo siekta nuosekliai supažindinti visuomenę su lietuvių išeivijos menininkų Lietuvai dovanotų kūrinių ir kitomis užsienyje
sukauptomis meno kolekcijomis. Rūmų ekspozicinėse erdvėse buvo pradėta organizuoti ir dideles tarptautines parodas bei konferencijas. 1993
m. rūmuose vyko I Baltijos, Šiaurės šalių ir Rusijos restauratorių konferencija, surengta tarptautinė
paroda „Konservavimas ir restauravimas
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. 1994 m. Radvilų rūmuose pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje eksponuota XVI a. – XX a.
pradžios italų, flamandų, olandų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, rusų dailė. Vienoje iš salių įrengta su Radvilų gimine tiesiogiai
susijusi ekspozicija – Radvilų grafinių portretų galerija. Šiuos grafikos kūrinius pagal Nesvyžiaus rūmuose buvusius Radvilų portretus XVIII
a. viduryje Mykolo Kazimiero Radvilos užsakymu išraižė dailininkas Herškė Leibovičius. 1758 m. šios graviūros išspausdintos atskiru albumu
„Icones Familiae Ducalis Radvilanae“; albume išspausdintos 165 graviūros, kuriose pavaizduoti Radvilų giminės portretai nuo mitinio
Vaišundos, vienos iš legendų skelbiamo Radvilų giminės pradininko, gyvenusio XIV-XV a. sandūroje, iki Karolio Stanislovo Radvilos, mirusio
XVIII a. pabaigoje.
1996 m., tęsiant tradiciją demonstruoti
lietuvių išeivijos surinktas meno vertybes, surengtos dr. Genovaitės Kazokienės Lietuvai dovanotų kolekcijų parodos: „Australijos ir
Okeanijos genčių dievai ir apeigų atributai“ bei „Australijos lietuvių dailė“. Šios ekspozicijos veikė iki 2000 m., kai buvo atidaryta
didžiulė paroda „Sugrįžusi išeivijos dailė“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 10-mečiui. Per paskutiniuosius keletą metų Radvilų
rūmuose surengta ne viena skirtingais aspektais Lietuvos ir užsienio dailę pristatanti paroda. Viena įspūdingiausių kompleksinio tipo
ekspozicijų – 2001 m. veikusi Lietuvos dailės muziejaus kartu su Lietuvos kolekcininkų asociacija organizuota paroda „Senųjų interjerų
meniniai baldai XVI-XIX a.“. Reprezentuota rūmuose ir Kinijos, Japonijos, Irano, Lenkijos tradicinė ir šiuolaikinė dailė. Paminėtina 2002 m.
veikusi tarptautinė paroda, skirta žymiam XX a. pradžios Vilniaus dailininkui Ferdinandui Ruščicui. 2003 m. karaliaus Mindaugo karūnavimo
750 metų jubiliejus buvo pažymėtas didžiule tarptautine dailės paroda „Lietuvos valstybės kūrėjai. XVI a. – XX a. pirmosios pusės
portretai“, apėmusia du Lietuvos dailės muziejaus padalinius – Vilniaus paveikslų galeriją (Chodkevičių rūmai) ir Radvilų rūmus.
2002 m. rūmų gyvenimas pasipildė dar
viena itin reikšminga muziejinės veiklos sritimi. Iš Vilniaus paveikslų galerijos persikėlus Meno pažinimo centrui, čia susikūrė muziejaus
edukacinio darbo židinys, aprėpiantis švietėjiškų programų ir parodų kūrimą ir koordinavimą visuose Vilniaus padaliniuose.
Paskutiniais metais Radvilų rūmuose
išryškėjo pagrindinė parodų organizavimo tendencija – XX a. Lietuvos dailininkų personalinių, retrospektyvinių ekspozicijų rengimas. Vienas
iš tokių parodų tikslų, greta menininkų jubiliejų minėjimo ir šia proga visuminio, išsamaus jų kūrybos pristatymo visuomenei, yra ir
kryptingas pasirengimas kurti būsimos Lietuvos nacionalinės dailės galerijos pastovias ekspozicijas, kaupti informaciją apie atskirų
menininkų kūrybą ir jos vietą Lietuvos dailėje.
|
Viktoras
Vizgirda. „Kalifornijos ąžuolai“. 1975.
Iš LDM rinkinių |
2004 metais Radvilų rūmų
ekspozicinėse erdvėse buvo surengtos dviejų žymiausių XX a. Lietuvos modernistų Viktoro Vizgirdos ir Antano Gudaičio retrospektyvos, skirtos
šių menininkų 100-mečio jubiliejams. Vienos kartos dailininkai, susiję glaudžiais kūrybiniais ryšiais, Lietuvos dailės modernizavimo
siekiais, bendrais dailės gyvenimo organizavimo rūpesčiais, Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis visgi yra skirtingi menininkai, kievienas
savaip interpretavęs regimąjį pasaulį ir teigęs savąją tapybos meno viziją. Abiejų menininkų kūrybinės biografijos prasidėjo beveik vienodai
– XX a. trečiajame dešimtmetyje studijos Kauno meno mokykloje, profesinio meistriškumo tobulinimas Paryžiuje, ketvirtajame dešimtmetyje –
abu stojo į lietuvių dailės avangardo gretas, buvo „ARS“ grupuotės iniciatoriai ir aktyvūs dalyviai, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų
sąjungos įkūrimo, aktyviai dalyvavo parodose. Ir tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui šios dvi savo meninėmis nuostatomis panašios
asmenybės patyrė radikalių gyvenimo pokyčių. Vienas jų – Viktoras Vizgirda, pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių kartu su kitais lietuvių
dailininkais Vokietijoje kūrė ir dėstė Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje, vėliau – likimas nubloškė už Atlanto, į
kūrybinės laisvės ir naujų galimybių šalį JAV. Ten dailininkas sugebėjo neatitrūkti nuo savo šaknų, išlaikė aukštą lietuviškosios tapybos
lyderio poziciją ne tik išeivijoje, bet ir laisvesnės kūrybos besiilginčioje Lietuvos dailinininkų bendruomenėje. Antanui Gudaičiui,
pasilikusiam tėvynėje, teko išgyventi visus naujos politinės ir visuomeninės situacijos diktuojamus kūrybos suvaržymus ir apribojimus.
Tačiau laisvos dvasios menininkas, nors ir veikiamas laikmečio sąlygų, iškilo kaip nepralenkiamas lietuvių dailės autoritetas, savo kūrybos
visuma esmingai paveikęs lietuviškosios koloristinės tapybos mokyklos susikūrimą ir jos raidą.
2004 m. pradžioje Radvilų rūmuose
veikusi paroda „Viktorui Vizgirdai – 100“ buvo suderinta su kitais dailininko jubiliejui skirtais renginiais: memorialinės lentos atidengimu
Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme, akademijos studentų kūrinių paroda. Išsamiai pristatanti beveik 7 dešimtmečių dailininko
kūrybos kelią, paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“ fondų,
Lietuvos literatūros ir meno archyvo, kitų institucijų bei privačių kolekcijų. Vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dailės kūrėjų, pedagogas,
dailės gyvenimo organizatorius, dailės kritikas Viktoras Vizgirda daugelyje kūrybos sričių paliko gilų pėdsaką. Tačiau svarbiausias
dailininko nuopelnas yra jo indėlis į XX a. lietuvių tapybos raidą. Iki šiol niekas negali prilygti Viktoro Vizgirdos tapybos galingai
plastine įtaigai ir ekspresijai, beveik nesuderinamų savybių dermei – koloristinės jėgos su spalvos niuansų subtilumu, harmoningo
kompozicijų ritmo su pačios gamtos pulsavimo gaivališkumu. Šimtai parodoje demonstruojamų tapybos drobių – peizažų, natiurmortų, portretų,
leido pajusti nuoseklią, lygią dailininko kūrybos raidą nuo sodrių gimtosios Suvalkijos kaimo vaizdų iki beveik abstrakčių Kalifornijos
peizažų.
Vidurvasaryje atsidariusioje
tapytojo Antano Gudaičio jubiliejinėje apžvalginėje parodoje „Išsilaisvinimas“ buvo eksponuojami ne tik paveikslai, bet ir grafikos
atspaudai, piešiniai, teatro dekoracijų ir kostiumų projektai. Kūriniai surinkti iš Lietuvos dailės muziejaus, A. Gudaičio šeimos
kolekcijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus,
Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Vilniaus universiteto bibliotekos dailės rinkinių.
Per keletą dešimtmečių dinamiškai
kitusi dailininko kūryba retrospektyvinėje jubiliejinėje parodoje pateikiama keliomis ekspozicinėmis temomis, iš dalies sutampančiomis su
kūrybos raidos chronologija. Devyniomis teminėmis dalimis – „Pradžia“, „Paryžius. Formos įvaldymas“, „Viekšniai ...tai, kas yra tavo
viduje“, „Modernizmas ir tradicija“, „Menas – visuomenei“, „Atgal į gamtą: tarp prievolės ir įkvėpimo“, „Siautėjimas“, „Anapus laisvės” ir
„Susitikimai“ – žiūrovui pateikiami Antano Gudaičio meninių ieškojimų prieštaros ir susitaikymo momentai, drąsaus avangardizmo aukštumos ir
ramaus kompromisinio meno nuosmukiai. Retrospektyvinė apžvalga praplečiama archyvinėmis nuotraukomis, dokumentais, Algimanto Kunčiaus
fotografijų kolekcija, šio menininko sukurta video improvizacija „Antanas Gudaitis. Prisiminimų tiltais“ bei Rimtauto Šilinio 1981 m.
dokumentine juosta „Paveikslas“. Tokiu visapusišku Antano Gudaičio asmenybės ir kūrybos pristatymu mėginama pateikti platesnę laikmečio
dailės gyvenimo rekonstrukciją.
2004-2006 m. atliekami Lietuvos
nacionalinės dailės galerijos rekonstravimo ir pritaikymo ekspozicinėms reikmėms darbai. Šiuo laikotarpiu Radvilų rūmuose, greta užsienio
dailės kolekcijų demonstravimo ir edukacinių parodų rengimo, bus reprezentuojama ir XX a. Lietuvos dailė.
Contact:
Laima Bialopetravičienė
Lithuanian Art Museum
5 Bokšto str., LT-21126 Vilnius
Tel.: (+370) 5 2628030; fax (+370) 5
2126006.
E-mail:
muziejus@ldm.lt; laima.b@ldm.lt